8241
Beatos virtuvė

Eglės iš Vokietijos varškėčių istorijos

(6)

Beata tiek mėnesių iš visų pusių mane klibino ką nors parašyti šitam puikiam blogui, kad jau nebegaliu išsisukinėti. Užmačiusi, jog gatvelėje pakeliui į maisto parduotuvę baigia iškirsti mano mėgstamas ir dažnai įvairiems reikalams naudojamas dilgėles, mikliai sumąsčiau apskabyti tas, kurios dar liko, ir išvirti su jomis varškėčių. O, kad mažai nepasirodytų, šiuos dar pagardinti padažu su dilgėlėmis.

Šis receptas (visai neįmantrus, nereikalaujantis nei neįmanomų produktų, nei ilgų valandų virtuvėje – buvau didelė optimistė, bet apie tai vėliau) gimė atsitiktinai viename mažame italų restoranėlyje vidury Toskanos . Meniu pamatęs raviolius su dilgėlėmis, mano draugas Nicola, gyvenime negirdėjęs apie tokius, liepė būtinai jų paragauti ir ką nors panašaus pagaminti namie. Taigi Beatai paliepus ir jam panorėjus…

(Lyrinis nukrypimas – jei norite dilgėles dėti burnon, geriausia rinkti jaunus jų lapus, taigi pavasarį. Dabar maistui tinka viršutiniai, kurie auga arčiau žiedų. Apatiniai valgomi, bet gal jau įgavę kokį aitrų prieskonį. Bet jų siūlau irgi neignoruoti – prisirinkite, sudžiovinkite, užplikykite ir po kokios valandos ta arbatėle perskalaukite išplautus plaukus. Sako, labai sveika – ir prieš pleiskanas, ir plaukai labiau blizga.)

Kaip supratote, vien dilgėlių varškėčiams neužteks. Pirmiausia, žinoma, ant stalo keliauja varškė. Vokietijoje šiuo klausimu bėda – tokios varškės pakeliais ar maišeliais, kaip Lietuvoje, niekaip nerandu, yra nebent kažkas panašaus į mūsiškas varškės užtepėles ar sūrelius, tiesa, be priedų, nors galima rasti ir pagardintos). Ji net vadinama ne varške, o tepamu sūriu (Frischkäse). Lietuviška man patinka labiau, nes ji būna gumulėliais, ne tokia kreminė kaip vokiška. Ir tikresnio skonio.

Receptas čia.

O dabar papasakosiu, kokia bėda mane ištiko begaminant. Dilgėles nepakankamai susmulkinau, tad, pjaustydama tešlos volelius, turėjau gerokai pavargti. Mat dilgėlės yra žolės, taigi ląsteliena, taigi ne taip paprastai smulkinama (bet ląsteliena kaip sveika…). Skambėjo daug keiksmažodžių ne valstybine kalba. Gerai, kad padažo su dilgėlėmis užsakovas nieko nesuprato… Užtat ir patariu dilgėles susmulkinti kaip įmanoma labiau.

Aš virtuvėje mėgstu improvizuoti, tad bevalgydama sumaniau keletą patobulinimų. Pavyzdžiui, į tešlą galima įmaišyti kokio sūrio – parmezano ar mocarelos arba špinatų, galima įberti pikantiškesnių už druską prieskonių, o padažui panaudoti tuos pačius špinatus, grietinėlę, grybus, galima varškėčius patiekti su pomidorų ar pesto padažu. Be to, galima juos ne virti, o kepti.

Ne sykį gyvenime esu dalyvavusi diskusijoje varškėčių pavadinimo klausimu. Mano gyvenime varškėčiai visuomet yra tokie, kokius aprašiau čia, arba kepti. Kiti varškėčiais vadina „koldūnus“ su varške, kurie man tėra virtinukai. Jūs vadinkite kaip norite. Mes šiandien varškėčius pavadinome gnocchi (tarti njoki, tai yra itališki virtiniai iš virtų bulvių ir sūrio) – nesugalvojau geriau, kaip savo draugui italui paaiškinti, kuo jo skrandį šįkart pradžiuginsiu.

Print Friendly, PDF & Email
Dalinkis:
Komentarai (6)
Komentarai
  1. Bitkresle parašė:

    O kur p. Egle gyvena konkreciau? Gal yra koks kontaktas, kur galima butu parasyt? As gyvenu Karlsruheje…

  2. eglė parašė:

    o Eglė gyvena truputį į rytus – Ulme 😉

  3. Bitkresle parašė:

    Na taip, tolokai… ant kokios kavutes taip spontaniskai nesusileksi. Bet Ulmas – grazus krastas… ir Alpes visai prie pat, ir, kiek esu girdejus, Autobahn’u „Brenner“ per Innsbruck’a visi lekia i Italija… Tai sekmes!

  4. eglė parašė:

    Taip taip, ir Ulmas gražus, ir į Italiją lekiam 😉 Bet ne dėl to, kad visi vokiečiai ten traukia. Bet užlėkti visada galima 🙂

  5. […] Pirmiausia – nespjaukime į nebrangias ir vertingas kruopas. Tinkamai pagardinus jos yra puikus pilnavertės mitybos pamatas. Taip pat vartokime vietinių ūkininkų (o gal močiutės ar tetos?) auginamus sezoninius produktus. Vasara ir ruduo dosnūs vaisių ir daržovių, žiemą prisiminkime raugtas ir konservuotas gėrybes. Pavasarį atraskime vertingas valgomas žoles – jaunas dilgėles, kiaulpienes. Beata yra sykį pasiūliusi puikų perlinių kruopų rizotą (manau, jį tikrai galima paskaninti dilgelėmis) ar varškėčių su dilgėlėmis. […]

  6. nuo duru iki duru parašė:

    Kur Vokietijoje gaunate varskes? Tos tokios normalios, nepertrintos, neblenderiuotos? As prasiau, kad man i siuntinuka mama idetu, nes ko gero tai labiausiai issilgtas produktas

Palikite komentarą

Taip pat skaitykite:


Mūsų draugai:
Visos teisės priklauso Beatai Nicholson. | Pagaminta beLEDO.