Kai į namus atneši eglutę, tai viskas iš karto pakvimpa Kalėdomis, o jei kepi trigubą porciją imbierinių sausainių, kaip aš kad dariau penktadienį, tai namai dvi dienas kvepia cinamonu ir Kalėdomis. Ir turbūt niekas taip neužpildo namų Kalėdų nuojauta, kaip šviežiai lupamų mandarinų kvapas arba dar geriau karšto vyno aromatas, kuris tinka tik dabar ir tik gruodžio mėnesį.  Tas pats čia kaip megztas maudymosi kostiumėlis… Kažkaip ne taip ir viskas. Taigi trumpai apie karštą vyną (nors gal trumpai ir gali neišeiti…).

Karštas vynas yra pageidautinas švenčių atributas, kuris visada užkvėpina namus taip, kad nori traukt gitarą ir Marijono stiliumi pavaryt – velnias, man patinka Kalėdos… Bet jo  (t.y. vyno, o ne Marijono) padauginti nereikia. Aš čia dalinuosi patirtimi iš jaunystės, kai pirmo- antro kurso žurnalistikos studentai pasitikdami Kalėdas suvartodavom neprotingą kiekį mandarinų ir karšto vyno. Oi gal neprisiminkime… Taigi saikas, saikas ir dar kartą saikas. O šiaip karštu vynu pasimėgauti tokiu metu yra privaloma, bet jau geriau iš viso jokio negerti negu gerti a) per rūgštų b) per vėsų c) per saldų d) per stiprų e) labai brangų (kai padarytas bet kaip, kur pila iš termoso ir prašo tonos pinigų) Ne ne ne geriau tada mėtų arbata… Siūlau ir jums nesitaikstyti su blogu karštu vynu ir nemanykite, kad supilsit litrą beleko, įdėsite cinamono lazdelę ir viskas… Drįstu sakyti, kad šeštadienį ragavau labai puikaus karšto vyno, o jį virė mūsų kaimynas Ewan Lacey vietinėje Bažnyčios Kalėdų mugėje Londone. Jis viską yra aprašęs savo bloge, paskaitykite. Bet aš pabandysiu tuoj reziumuoti, ką ir kaip aš iš jo išsiaiškinau.  Karštam vynui reikia saldumo ir sodrumo, todėl netinka koks nors Beujolais, tinka visi prinokusiais tamsiai raudonais vaisiais ir uogomis  kvepiantys turtingi vynai, bet nereikia išlaidauti. Ewan sakė, kad vynas neturi kainuoti daugiau nei 4 svarus, tai manau LT galima su kokiais 15 litu taip pat puikiai apsieiti (shiraz koks naujo pasaulio, tempranillo ispaniškas ar itališkas primitivo…) Visai netinka mano mėgstamiausias raudonas Pinot Noir, jau tikrai reikėtų per pirštus kam nors su liniuote, jei tokį kaitins sugalvotų… Be to karštas vynas nepasaldintas yra tiesiog negeriamas, tai kaip dabar tą cukrų ten sugrūsti? Ir prieskonius?? Reikia, kad viskas maloniai, ypač prieskoniai savo syvus ir kvapus atiduotų vynui, o kad taip atsitiktų reikia laiko ir šilumos. Taigi vienas variantas gali būti toks – supilate butelį ne per brangiausio Tempranillo į puodą, ten pat kokius  keturis penkis šaukštus cukraus, tada ten suverčiat prieskonius ir kaitinat. Cukrus, jei pamaišysite, ištirps po gerų 5 minučių, bet prieskoniai per tiek laiko net nebus spėję apšilti padų… Galite, aišku, pilti į puodelius ir vaišinti… Bet kas tai bus? Tai tas pats kaip statyti sniego senį iš sniego, kurio vos vos prisnigo ant mašinos kapoto. Mažą senį gal ir nulipdysite – bet tai kas čia per senis?

Gerai, o jei kaitinsite tarkime kokį pusvalandį, kad prieskoniai tinkamai įsigertų, žinote, kas atsitiks vynui? Ogi išgaruos dauguma alkoholio… ir gersite kompočiuką tokį… Oi tikrai nesakau, kad reikia nuo karšto vyno prisigerti, bet čia tas pats, kas kava be kofeino arba mėsainis be mėsos… Taigi reikia daryti taip, kad prieskoniai ir saldumas būtų jau paruošti, tik kaip tai padaryti???

Pastebėjau, kad šiais metais visi, pradedant Jamie baigiant visais mano prenumeruojamais maisto žurnalais, siūlo išsivirti prieskoningą cukraus sirupą… Pabandžiau ir aš… Esmė tokia: verdat vandenį kaip kokią arbatą su prieskoniais (dvi stiklinės  vandens, gvazdikėliai (aštuoni) ir cinamonas (dvi lazdelės), man dar patinka viena ar dvi ankštelės kardamono ir šviežiai patarkuotas muskato riešutas tinka). Taigi verdi verdi po truputį tik vandenį su prieskoniais, dar galima įdėti apelsino ar mandarino žievės. Geriausia būtų pavirti, t.y. leisti užvirti trims minutėms, tada palikti pastovėti pusvalandžiui,  tada vėl pavirti dabar jau su cukrum. Cukraus dėti maždaug tiek pat, kiek ir vandens, tarkime, jei supylėt dvi stiklines, pusė nugaravo, tai pusantro galima pilti… Ir toliau virti su prieskoniais, kad pasidarytų viskas sirupo konsistencijos, ne karamelė, bet toks arbatos spalvos sirupėlis skystas… Na va ir viskas: atvėsinti, perkošti. Dabar jau belieka tik pilti sirupo, pilti vyną,  pjaustyti mandarinus, apelsinus ir lengvai pakaitinti, bet neužvirti. Tiesa, mano kaimynas Ewan darė dar geriau – kai porto vynas pradedamas ruošti prieš keletą savaičių. Žodžiu, į jį pridėjo jis cukraus ir prieskonių ir leido viskam pastovėti keletą savaičių… Paskui jau tą porto naudojo kaip sirupingą pagrindą karštam vynui virti. Šiaip saldus porto vynas labai tinkamas priedas karštam vynui arba truputėlis brendžio. Bet svarbu, aišku, neperkaitinti ir leisti prieskoniam įsigerti, juk tokia ir yra karšto vyno esmė. Kad jaustum gvazdikėlio aitrumą ir cinamono šiltą natą. Vokiečiai, aišku, yra karšto vyno pradininkai ir į Lietuvą tik plustelėjus užsieninėms prekėms, vokiškas Glutwein dideliuose buteliuose buvo pirma naujoviška prekė, kurią visi pirko… Nelabai turiu ką pasakyti, nes tokio seniai ragavau. O kada nors labai norėčiau ir į Kalėdinį tikrą German Market nuvykti. Tiesa, vokiečiai taip savo tais Kalėdiniais turgais garsūs, kad net į Londoną mėnesiui tie turgūs atvažiuoja…

Aišku, karšto vyno kvapas yra kaip Kalėdų stebuklas, tik nežinau, kaip jūs, bet aš negaliu kiekvieną dieną jo virti, o gyventi maloniuose kvapuose man patinka… Geri namų kvapai yra labai susiję su gera savijauta namuose. Tikrai nebūtina, kad namai kvepėtų kaip parfumerijos krautuvė, bet viena kita lengvai atbėganti gėlių, vaisių ar prieskonių nata bent jau mane visada maloniai nuteikia… Žinote, kažkur skaičiau, kad jei norite greičiau parduoti namus, prieš ateinant potencialiems pirkėjams iškepkit sausainių ar išvirkite kavos… Ar tik ne todėl visi prabangūs viešbučiai vos tik įėjus į jų vestibiulį iš karto apgaubia svečius savo „signature“ kvapu. Aš pati  jau keletą metų namuose turiu visokių namų kvapų, kuriuos skleidžia bambukinės lazdelės, kurias tiesiog įdedi į kvepalus ir jos jau tada kvėpina… Tik nuo vaikų reikia saugot, nes jie labai mėgsta žaisti šitais dalykais. Bet grįžkim prie Kalėdų. Šiais metais šalia tradicinių šios šventės kvapų, nusprendžiau išbandyti ir L‘Occitane siūlomus Provansiškos šventės aromatus – levandos, verbenos, raudonieji vaisiai… Pagalvojau, kad šios Kalėdos tegul bus šiek tiek kitokios, pradėsiu nuo naujų kvapų namie…

Mėgstu, kad namai kvepėtų… Man tai finalinis švarių, jaukių namų akcentas

Tegul jūsų namuose visada kvepia… Ir svarbiausia, kad kvepėtų gera nuotaika… Viena kvapų dėžute ir aš pasidalinsiu savo fb…