8241
Beatos virtuvė

Viena: nuo komisaro Rekso iki Salomėjos Nėries

(4)

Gėda prisipažinti, bet kadaise mano žinios apie Austrijos sostinę Vieną beveik prilygo tam, ką mačiau per TV serialą „Komisaras Reksas“ (jis filmuotas Vienoje) ar viena ausimi girdėjau apie Mocarto gimtinę. Dažnam turistui Viena juk irgi tebūna tarpinė stotelė pakeliui į Italiją ar Kroatiją, o tepantys slides ant Austrijos Alpių dažnai irgi nemato reikalo siekti sostinės. O derėtų – drąsiai teigiu, jau ketvirtus metus gyvendama Vienoje.

Per šį laikotarpį prisikaupė tiek patirčių, tiek įspūdžių susivėrė it žemuogių ant smilgos, kad net nežinia, nuo kurios pradėti, kol Beata stumteli: „Papasakok apie kavinių kultūrą!“. Išties, ne per seniausiai Viena pateko į CNN sudarytą pasaulio miestų, kur galima gauti puodelį skaniausios kavos, aštuntuką (tarp Romos, Melburno ir pan.). Ir tikrai pelnytai – Vienos kavinės (kaffeeehauses) net globojamos UNESCO, o jų istorija siekia XVII a., kai po sėkmingo Vienos mūšio su turkais pastarųjų stovykloje buvo aptikti maišai su 300 kg kavos pupelių. Niekam jie nepasirodė reikalingi – manyta, kad ten supiltas kupranugarių ėdalas, – išskyrus vieną apsukrų lenką, kuris grįžęs su tais maišais Vienoje atidarė pirmą kavinę.

Dabar jų čia – keli tūkstančiai. Nuo seniausios, kurioje grojo pats Wolfgangas Amadėjus Mocartas („Frauenhuber“), iki mažiausios „Kleines Cafe“, kurioje buvo filmuotas žymusis filmas „Prieš saulėtekį“, ar net, dėmesio, Austrijoje gimusio A.Hitlerio mėgstamiausios („Sperl“). Viena – paskutinis frontas  Europos Sąjungoje, kur kavinėse vis dar leidžiama rūkyti. Tradicinę vienietišką kavą – melange (su karštu pienu) – kaip taisyklė patiekia vyras kelneris būtinai su stikline vandens, o sąskaitą tebeišrašo ranka ir skaičiuoja mintinai. Prie kavos – obuolių arba varškės štrudelis, kurio tešla, sakoma, turi būti iškočiota taip plonai, kad per ją persimatytų meilės laiškas, abrikosiniai blyneliai, kaizerio desertas (gnaibytas kiaušininis pyragas su slyviene), žymusis šokoladinis „sachertorte“, kurio receptas tebeslepiamas po devyniais užraktais ir kurio kasdien parduodama arba išsiunčiama į įvairias pasaulio šalis po gerą tūkstantį. Ir, be abejo, laikraštis. Vienas žymiausių Austrijos rašytojų Stefanas Zveigas, pagal kurio kūrybą ir gyvenimą visai šviežiai pastatyta juosta „Grand Budapest Hotel“, yra rašęs: „Vienos miesto kavinėse pilna smulkių žmonelių, kurie suvartoja daugiau laikraščių nei pyragaičių“.

Tokia ta kavos pupelėmis grįsta Viena. O jai iš paskos ištikimai driekiasi ryškus imperatoriškasis šešėlis. Miesto centrą galima apkeliauti žirgų traukiamais aksomu muštais fiakrais, nespėjant žvalgytis į puikiai išsilaikiusius rūmus, imperatorių žiemos ir vasaros rezidencijas, oranžerijas, parkus, skulptūras, fontanus, bažnyčias…

Ziedai Vienoje

Net kepyklėlės iškabose būtinai išsigraviruoja, kad kadaise turėjo garbės tiekti kepinius į karališkuosius rūmus. O išties visų monarchų palaikai jau vienoje kriptoje, širdys – rūmų bažnyčioje, o Habsburgų (porą Habsburgaičių-seserų (!) į Lietuvą yra atsitekinęs ir Žygimantas Augustas) palikuonims iki šiol atimta menkiausia teisė kandidatuoti prezidento rinkimuose, kad tik, ginkdie, nepabudintų monarchistinių nuotaikų.

Grįžtant prie kavos, ja, pyragaičiu ir laikraščiu gyvas ilgai nebūsi, tad dar vienas dalykas, kuo galima Vienoje neabejotinai pasisotinti – kultūra. Sakoma, Vienos kultūros pilvas toks išsipūtęs, kad net sagos nuo jo laksto. Kurgi ne – žymioji Opera, teatrai, muziejai su Gustavo Klimto šedevrais ir kitomis gausiomis meno kolekcijomis, Filharmonija, į kurios sceną neretai kopia ir Vienos muzikos akademijoje studijuojantys lietuviai, festivaliai, galiausiai balių sezonas, kai visi sukasi valso ritmu (įdomu, kad kiekvienos profesijos atstovai organizuoja savą balių – net kavinių savininkai). Buvo labai netikėta sužinoti, kad ir Salomėja Nėris į Vieną buvo atvykusi mokytis vokiečių kalbos. Sakoma, čia ji pirmą sykį nusikirpo savo ilgąją kasą. Esą labiausiai ją Austrijos sostinėje pakerėjo vaizdas, kai turgaus prekeiviai suversdavo į Dunojų nešviežius apelsinus ir palikdavo juos plūduriuoti. Dabar tokių vaizdų nebematau.

Smuiko raktas

Oi, dar nepapasakojau apie Z.Froidą, žymiausią austrą – A.Švarcnegerį, kuriam prie Graco net atidarytas muziejus, du Mocarto kapus, Swarowski buveinę, Dunojaus slėnį su vynuogynais ir abrikosų giraitėmis, edelveisais žydinčius kalnus, austrišką vyną, artėjantį smidrų sezoną…

arka

Tikriausiai belieka pakviesti patiems apsilankyti. Ir galbūt geriausia proga tam – 2015 metų Eurovizija!

Auf Wiedersehen!

Print Friendly, PDF & Email
Dalinkis:
Komentarai (4)
Komentarai
  1. […] dabar jums pristatau savo buvusios kolegės Gerdos, kuri gyvena Vienoje, pasakojimą apie Vieną ir joje klestinčią kavinių kultūrą. Ten popierinių kavos puodelių nepamatysi… ten kava […]

  2. Ieva parašė:

    Aciu Gerda uz straipsni, aciu Beata, kad pasidalinai!

  3. Alvilė parašė:

    Ačiū už puikų straipsnį!

  4. Salvinija parašė:

    Aciu uz puiku straipsni, taip ir norisi issikepus strudelio , klausantis Mozarto, pasinerti i prisiminimus. O gal bus tesinys ? Lauksime !
    Aciu mielai Beatai ir uz nuostabiausia Mamu knyga, ji kasdien ikvepia nauju patiekalu isbandymui . Mano dziaugsmui , net isrankus mano sesiametis tai ivertina puikiai. Aciu Beata !

Palikite komentarą

Taip pat skaitykite:


Mūsų draugai:
Visos teisės priklauso Beatai Nicholson. | Pagaminta beLEDO.