Labai myliu Velykas. Ir visada labai jų laukiu. Tai tokia ypatinga šventė, kai šventinį stalą ir visas linksmybes galime išnešti į kiemą ir smagiai pasisėdėti saulutėje. Iki Velykų šiuose kraštuose, kur aš gyvenu, dažnai dar sniegas ne visada būna nutirpęs,  todėl koks nors pasisėdejimas kieme dažniausiai būna neįmanomas. Šiemet Velykos vėlyvos, taip kad tikiuosi, kad orai iki tol spės sušilti, ir galėsim didžiają švenčių dalį praleisti lauke.

Dar Velykas myliu todėl, kad tai proga vaišintis patiekalais, kuriuos dažniausiai gaminame pusryčiams. Easter Brunch yra mano bene mėgiamiausias šventės atributas. Paskui, žinoma, būna ir Velykiniai pietūs, Easter Dinner, bet brunch man kur kas smagiau!

Velykas mes dažniausiai švenčiam “šeimos rate”, kurį dažniausiai sudaro mano penkių-šešių asmenų šeima (priklausomai nuo to, ar yra atvažiavę senelis/močiutė iš Lietuvos), sesuo Lina ir mano vyro brolis Jim (dėdė Džimas) su savo  keturiom didesnėm ir mažesnėm panelėm. Ir dar į “šeimos ratą” dažnai yra įtraukimi vienas arba du draugai, kurie gyvena toli nuo savo namų ir nenori būti palikti vienatvėje liūdėti per tokią gražią šventę. Šiemet ir vėl pasikviesim savo draugą Makoto, kurio visa šeima gyvena stichijų nusiaubtoje Japonijoje. Makoto jau kelis kartus buvo rimtai pasišovęs skristi namo, ir aš jį kuo puikiausiai suprantu. Bent jau man pats didžiausias gyvenimo džiaugsmas – tai būti kartu su artimais žmonėmis, laimėje ir nelaimėje.

Velykos – 2010

Rimtas pasiruošimas šventėms prasideda Didįjį Penktadienį. Aš iškepu tradicinių mielinių bandelių su džiovintais vaisiais, cinamonu ir apelsino žievele. Bandelės puošiamos baltais cukrinio glaisto kryželiais – Hot Cross Buns.

Šeštadienį  būna dažomi kiaušiniai. Į procesą įjungiami visi, ir maži, ir dideli. Virtuvėje stalai uždengiami laikraščiais, į dienos šviesą ištraukiami visi turimi kiaušinių dažymo reikmenys, išrykiuojamos eilės stiklinių su visokiausių spalvų  “maistiniais” (??) dažais, o mano sesuo Lina ant plytos užstato didžiulį katilą su gerai išmirkusiais svogūnų lukštais. Priverdami keli desėtkai kiaušinių, kad visi galėtų nudažyti bent po kelis. Aš marginu su vašku ir adatėle, po to juos merkiu į sintetinius (atsiprašau – maistinius!) dažus. Vaikai praktikuoja dekoravimą specialiom vaškinėm kreidutėm arba flomasteriais. Na o Lina dar nevirtus kiaušinius apklijuoja visokiom žolelėm, apsuka siūlais, merkia juos į tą svogūnų lukštų markalą ir virina, kol viskas kaip reikiant nusidažo. Kvapas nuo tuo puodo būna užmušantis, o ir visas tas žolelių klijavimas, siūlų vyniojimas ir rudais purslais besispjaudatis “kvapnusis” katilas su svogūnų lukštais man labai jau primena raganavimą. Kai dar gyvenau Lietuvoje, mano tėtis pridažydavo juodų kiaušinių. Juodų juodų, kaip smala. O juodą spalvą jis išgaudavo užmerkęs katilą juodalksnio žievės, į kurį įdėdavo kokį nors stipriai surūdijusį gelžgalį arba saują surūdijusių vinių. Visa tai būdavo mirkoma kokias dvi savaites, po to dar virinama kokias dvi – tri valandas. Puodas (ir visa teritorija aplink!) apvarvėdavo tokia juoda putojančia buza. Vienu žodžiu – burtai! Bet užtai nudažyti kiašiniai būdavo visiškai juodi.  Aš paskui skutimosi peiliuku ant jų išdrožinėdavau visokius raštus. Mūsų juodieji kiaušiniai išeidavo super gražūs – gaila būdavo daužyti!

Velykų sekmadienį visi atsikelia labai anksti. Vaikai iškart puola į kiemą pasižiūrėti, ką atnešė Velykų Bobutė. Suaugusiems Bobutė paprastai nieko neatneša, todėl ir į kiemą nėra reikalo eiti. Užtai reikia ruoštis į bažnyčią. Grižę po bažnyčios ir užsikrovę teigiamos enegijos būsim beveik pasiruošę pradėti vieną esminių Velykų šventės dalių – Brunch!

Pradžiai sumaišysiu visiems po mimozą. Neilgai trukus – po antrą!

Paskui bus daužomi kiaušiniai ir ieškomas stipriausias ir gražiausias. Aš tikrai nusilupsiu ir suvalgysiu velykinį kiaušinį, nors tikrai žinau, kad kai kurie prie stalo sėdintieji jų tikrai neragaus (vardais ir pavardėm neminėsim!). Aš nusilupsiu vieną, gal net ir du, o prie kietai virtų kiaušinių ypač tiks sesers atsivežta kiaulienos šaltiena. Na, ir žinoma – krienai.

Tiems, kurie paniškai bijo “maistinių” dažų ir negali pakęsti svogūnų lukštų kvapo, bus kitokių kiaušinių, nors ir nedažytų, bet nei kiek nemažiau šventiškų. Bus paprasti plakti kiaušiniai (scrambled) ir kiaušiniai marškinėliuose (poached). Prie kiaušinių bus rūkytos arba sūdytos (Gravlax) lašišos,  skrudintos ruginės duonos, grietinėlės sūrio ir šviežių kalendros lapelių, kurie oi kaip tinka prie lašišos ir kiaušinių! Taip pat bus skrudintos šoninės, kuri tinka visada ir prie visko.

Aš taip pat prikepsiu mielinių vaflių, nes jie mano mėgstamiausi.  Jų paviršius traškus, vos ne kaip prancūziškos duonos, o vidus minkštutis ir tirpstantis burnoje, lyg koks pudingas. Be to,  nuo mielių, sviesto ir kitokio gėrio šie vafliai būna ypač kvapnūs ir skanūs.  O svarbiausias šių vaflių privalumas yra tas, kad jiems tešlą reikia užmaišyti iš vakaro. Ryte, kai laikas kepti, nebereikia gaišti laiko maišymui ir sijojimui; belieka tik ištraukti dubenį iš šaldytuvo ir galima iškart

pradėti kepti. Ta štai, prie vaflių būtinai bus klevų sirupo (kaip be jo!),  šviežių uogų, ir aišku – plaktos grietinėlės, nes juk Velykos!

Po priešpiečių visi eisim į kiemą. Vaikams reikės surasti ne mažiau šimto plastikinių kiaušinių, kuriuos Velykų Bobutė išslapstė matomose ir nematomose vietose. Kad visus juos surinkti, tikrai prireiks ir po laiptais palįsti, ir į medį įsikarti! Kai kuriuose kiaušiniuose bus paslėptas siurprizas – saldainis arba susuktas popierėlis, ant kurio bus užrašyta kokia nors gyvenimiška išmintis. Kai jau atrodys, kad visi kiaušiniai surinkti, mes sėsim ant žolės jų skaičiuoti. Mat kai kas iš skaičiuojančiųjų žinos tikslų išslapstytų kiaušinių skaičių, taip kad po skaičiavimo paaiškės, ar dar liko nerastų kiaušinių, ar jau visi savo vietoje.

Aš iš anksto žinau, kad po kiaušinių paieškos tikrai prasidės šaudymo pratybos, nes ten kur yra dėdė Džimas, ten būtinai yra šaudoma. Džimas atsiveš pilną priekabą visos įmanomos šaudymo įrangos, pradedant lankais ir strėlėm ir baigiant arbaletais ir koviniais pistoletais (aš čia neperdedu!).  Momentaliai bus išrykiuota eile taikinių, ir tada – Fun Begins! Aš tuo tarpu prisėsiu kokioje saulėtoje vietoje, bet prieš tai tikrai įsipilsiu dar vieną mimozą.

Vakarienei man beliks tik į orkaitę įkišti mėsą ir palikti ją ten kepti kokiom 2-3 valandom. Tai tikriausiai bus kumpis, arba jautienos kepsnys, toks pats, kaip per Kalėdas. Arba gel net įdaryta ėriuko koja. Dar galutinai neapsisprendžiau.

Visi garnyrai bus paruošti iš vakaro – porų ir duonos pudingas, troškintos morkos, bulvių ir sūrio apkepas Au Gratin, o taip pat žali žirneliai su keptais svogūnėliais ir mėtom.

Desertui , manau, labai tiks citrinų plokštainis (Tarte Au Citron), lengvas, gaivus,  rūgštokas ir  ypač gerai įsikomponuojantis į geltonai ornažinę Velykų dienos temą, po visų mimozų, morkų ir gausybės kiaušinių.

Štai toks bus Velykų sekmadienis. Jeigu oras bus gražus, tai bus visiškai tobula diena. Niekas niekur neskubės, bus laiko pasišnekėti ir pabūti kartu. Tokiam atsipalaidavusiam pasisėdėjimui mano kasdieniniame gyvenime laiko dažniausiai beveik nelieka, todėl visos šventės tampa ypatingai mylimos ir laukiamos.  Ir dar, kad galutinai užsitikrinti iškilmingą ir šventinę nuotaiką, aš Šventų Velykų proga būtinai užsivilksiu suknelę. Violetinę!

Pabaigai – citrinų plokštainio receptas.

Citrinų plokštainis (Tarte Au Citron)

Paplotis (23 cm skersmens)

(pagal David Lebovitz iš www.davidlebovitz.com)

90 g sviesto, supjaustyto gabalėliais

1 valg. šaukštas aliejaus

3 valg. šaukštai vandens

1 valg. šaukštas cukraus

1/8 arb. šaukštelio druskos

150 g miltų

1. Orkaitę įkaitinti iki 210˚C.
2. Į karščiui atsparų dubenį sudėti sviestą, aliejų, vandenį, cukrų ir druską ir įstatyti dubenį į orkaitę 15 min., kol sviestas aplink dubens kraštelius lengvai paruduos.
3. Išėmus dubenį iš orkaitės, dėti miltus ir gerai išmaišyti, kol pasidarys vientisa tešla. Tešlą krėsti į 23 cm skersmas apvalią skardą išsiimančiu dugnu. Atskirti vyšnios dydžio tešlos gabalėlį ir padėti jį į šoną,  o likusią tešlą tolygiai paskirstyti po visą skardos dugną ir kraštus, gražiai ją išplojant ir išlyginant su pirštais.
4. Tešlą subadyti šakute (apie 10 kartų) ir pašauti į orkaitę. Kepti apie 15 min., kol paplotis gražiai paruduos.
5. Išėmus paplotį iš orkaitės, užtaisyti visus atsiradusius įtrūkimus – užklijuoti juos mažais lopeliais iš paliktos nekeptos tešlos. Galima sulopytą paplotį pašauti kokiom 2-3 min. į dar karštą orkaitę, bet nebūtina – lopeliai nuo iškepusio papločio karščio patys apdžius.
6. Iškeptą paplotį atvėsinti skardoje.

Citrinų įdaras

(pagal Thomas Keller iš “Bouchon”)

125 ml šviežiai išspautų citrinų sulčių

tarkuota citrinos žievelė nuo 1 citrinos

150 g cukraus

90 g sviesto, supjaustyto gabalėliais

2 kiaušiniai

2 tryniai

1. Orkaitę įkaitinti iki 180˚C.
2. Rugštims atspariame vidutinio dydžio puode pakaitinti citrinų sultis, tarkuotą citrinų žievelę, cukrų ir sviestą, kol sviestas ištirps.
3. Kiaušinius ir trynius išplakti, kol gerai susimaišys.
4. Į išplaktus kiaušinius, juos vis dar energingai plakant,  plona srovele pilti šiltą citrinų sulčių, cukraus ir sviesto mišinį. Visą supylus, dar kelis kartus gerai paplakti, kad viskas gerai susimaišytų. Pilti visą mišinį atgal į tą patį puodą, kuirame kaitintos sultys ir sviestas.
5. Ant silpnos ugnies, pastoviai maišant, kaitinti, kol mišinys sutirštės ir pradės kilti pirmieji burbuliukai. Iškart nukelti nuo ugnies, perkošti įdarą per tankų sietelį tiesiai ant jau iškepto ir atvėsusio papločio; jeigu sietelis per tankus, įdarą galima  lengvai paspausti su lopetėle ar mediniu šaukštu.
6. Išlyginti įdaro paviršių ir pašauti plokštainį į orkaitę 5-7 min, kol įdaras šiek tiek sustandės.
7. Išėmus iš orkaitės, paplotį atvėsinti skardoje. Atvėsusį paplotį išimti iš skardos: atsargiai jį prilaikyti už išsiimančio dugno ir perkelti ant lėkštės ar padėklo.