Turime mes čia tų gimtadienių ir vasario mėnesį, ir tikrai ne vieną. Mano krikšto dukra vasarinė ir tėtis mano taip pat, ir Lietuva nepriklausomybę švenčia.  Čia pirmas Lietuvos gimtadienis, o kitą turėsime dar po mėnesio. Pavasariui braižantis aplink (aišku, dabar atrodo, kad jis niekada jau nebeateis), užplūsta papildomos energijos antplūdis dideliems darbams nuveikti. Arba nieko neveikti, tiesiog gulėti ant pečiaus arba pasislėpus po šluota. Neretai daug energijos iššvaistom rūpindamiesi ir galvodami apie reikalus, kurių mums nereikia, ir kurie niekuo mūsų nepraturtina (čia aš apie kitų ir savo rūpesčius).  Arba tiesiog perkam dalykus, kurie nėra pirmo būtinumo prekė toli ir gražu  (taip taip, aš kalbu apie save ir apie tuos princesės batelius, kuriuos ką tik nusipirkau. (Gera kaina, aišku, suviliojo ir ta spalva… pati nuostabiausia – truputį pienu atmiešta raudona).  Kada aš tais bateliais pasipuošiu, niekas nežino, bet turiu… Ir su kaspinėliais, taigi, esu pasiruošusi visoms šventėms, jei netyčia gaučiau pakvietimą į kokią šventę… Juk negaliu eiti į parduotuvę miltų pirkti taip pasipuošus, kvanktelėjus atrodysiu. Aš neseniai mačiau merginą, bėgančią į autobusą su pastolio dydžio aukštakulniais, atrodė ji graudžiai…

Bet nuo raudonų aukštakulnių suku vairą link rikotos, žinau, kad internetuose slankioja daug visokių patarimų ir būdų, kaip pasidaryti naminę rikotą. Nors niekada nebandžiau, bet skaičiau: užšaldai kefyrą, atitirpdai ir turi. Pasidalinkite įspūdžiais tie, kas turi namie tokį pieno produktų gamybos cechelį. Na, pasakysiu, niekada nesu bandžiusi, bet rikotą naudoti kepiniuose labai mėgstu. Teoriškai, ir varškė, ir rikota yra iš tos pačios šeimos. Bet jei varškė yra ūkiška, tvirta, tokia rimta kaimo mergaitė, kuri, jei reikia, ir malkas sukapoti gali, ir ežerą skersai išilgai perirkluoti, tai rikota yra ta, kuri, atseit, gležnutė ir su aukštakulniais… Ji švelni, liesa ir tokia…. hmmm kaip oras ką tik nulijus. Nežinau, kas yra mano favoritė – varškė ar rikota, abi vienodai geros ir brangios. Varškė dėl savo tvirtumo, įvairiapusiškumo, nes ji kartais puikiausiai gali pavaduoti rikotą kokiame sūrio pyrage ar marmaliūzėje, na o štai rikota – nuostabiai minkšta ir švelni ne visada, o tiksliau, tai daug rečiau pakeis varškę… Su ja ir varškės pyragas tas, kur Vilmos gerasis, nelabai išeis, ir į cepeliną jos neįgrūsi, net per prievartą – per minkštakūnė panelė ji yra. Bet jei varškę reikia tašyti ir manierų mokyti – per mėsmalę malti, blenderiu vanoti, per sietelį trinti, kad ji sušvelnėtų – rikotai tokių priemonių nereikia pritaikyti, jos natūra tokia, ji tiesiog kitokia… Bet va štai rikota šiame kepinyje, kuris gali būti ir keksiuko forma, ir pyrago, yra tiesiog kaip kokia fokusininkė. Ištirpsta kepinyje, tik palieka jame savo gerąsias savybes švelnumą, minkštumą, ir valgydamas negali suprasti, kaip čia taip?  Ar tikrai čia būta rikotos??? Net neįtartum, kad kažkaip tas kepinys pagerintais taip, bet kaip???? Tuo tarpu, jei čia įdėsite varškės, kad ir gerai prakultivuotos ir sutrintos, be ryškių gabaliukų, ją vis tiek pavyks aptikti, nes ji ryškesnė rūgštumu ir kepinys bus savo tekstūra sunkesnis….

Na užteks čia gražbyliauti, štai receptas… Jis, beje, iš praėjusių metų kalendoriaus…. Ne visi turi, o man tikrai negaila pasidalinti… Ir štai, žiūrėkite, kaip nuotraukoje teisingai Barbora tempia tas roges išsijuosus, kaip toliaregiškai atspėtas oras ir vasario nuotaikos…