OI, kažkaip net saldu, kaip man skanu tie varškėtukai ir labai džiaugiuosi, kad daugelis mano vaikų juos mėgsta. Na, išskyrus Izabelę – ji su varške nenori turėti nieko bendra. Kaip ten bebūtų – mes, lietuviai, ant varškės ir grietinės užaugę, nors, tiesą sakant, mano vaikystės namuose buvo daugiau ridikėlių ir pomidorų, svogūnų ir agurkų, kopūstų ir aviečų, taip pat balandėlių su karbodanais ir kotletų su naminėmis rūkytomis dešrelėmis nei varškės blynų ar pieniškų sriubų. O vienintelis kultinis naminis maistas buvo mamos varškėtukai. Kodėl aš čia dabar apie tai pradėjau? Nes šią savaitę startavo naujas mūsų šeimos restorano „Jurgis ir Drakonas“ meniu, kurį kuriu ir aš, – paprastai jau žiemą mes su vyr. technologe Teresa pradedame testuoti padažus ir salotas, apkepus ir lazanijas, desertus ir pyragus. Vasaros link mes viską lengviname, žiemos link – viską sodriname, kaip ir kasdienis mūsų maistas, taip ir restorano meniu turi būti sezoniškas.

Tiesą sakant, bendraudama su restoranų vadovais ir darbuotojais, aš labai stebiuosi ir leidžiu sau nemandagiai išpūsti akis, kai diskutuojame apie vaikų meniu ir ko pageidauja klientai. Nes būna tokių pageidavimų – išvirkite makaronų su sviestu arba kodėl neturite keptų bulvyčų… Man tikrai jie kelia tokį lengvą stebėsį… Bet aš viską suprantu – mes, mamos, kai pradedame maitinti savo kūdikius ne tik pienu, neriamės iš kailio: brokoliai žirneliai, garuose virta menkė ir ekologiška jautiena su tėčio pomidorais, o paskui kažkaip metams bėgant, vaikams augant ir jų charakteriui stiprėjant, pasiduodame. Sudedame ginklus ir sakome: gerai, valgyk tuos makaronus su sviestu, tebūnie… Aš tai, žinokite, pasiduodu – leidžiu ir dešrelių, ir kečupo įsidėti prie kepsnio. Tai grįžkime prie vaikų meniu, daug kartų svarstėme dėl varškėtukų ir kai pabandėme, paragavome, sakom – tebūnie, darom. Tai štai, nuo šiol turėsime varškėtukus.

Bet aš ne tik apie vaikus pagalvoju, bet ir apie mamas, ir tėčius pilvotus atletus, ha ha ha ha, nes kai vyrai pradeda laikytis dietos, jie tai daro nuožmiai. Tai visiems tiems, o kartu ir sau (nes aš tai storėju vien pažiūrėjusi į tortą… jeigu ką…) „prastūmiau“ į meniu laibas picas ir salotas bei pagrindinius patiekalus su suskaičiuotomis kalorijomis.

Ir netgi kūdą desertą – įsivaizduojat?? Kūdą panakotą su pasukomis ir uogomis. Pabandysite patys. O dabar atgal, prie varškėtukų…

Tai va, pačią pirmą dieną, kai jau pasikeitė meniu, mes su Tomu iš karto nuvarėme papietauti, aš, žinoma, iš vaikų meniu užsisakiau varškėtukų. Ir mane apėmė palaima, tikrai! Bet mano vyras buvo nustebęs – tipo, kas čia? O kuo jie čia ypatingi? Tai pamėgink dabar išaiškinti varškėtukų legendą ir svarbą mūsų kulinarijoje??? Aš pabandžiau, tai gavau tokių klausimų, kad oi, pavyzdžiui – o tai kodėl žmonės negali jų pasigaminti namie??? Nes, aišku, Neapolietiškos picos tai nors ir gali, bet mažai kas gamina, nes krosnis ir visi kiti reikalai… Tai aš sakiau, kad gamina žmonės varškėtukus ir namie, bet pagrindinis argumentas buvo, kad kartais juk nesinori gaminti, tingisi ar nėra galimybių, tai ką tada… Nes mūsų restoranas yra toks, kur gali pavalgyti skaniai, kaip namie. Ir duoti sau truputį pauzelę nuo šeimos maitinimo.

Aš įkvėpta tų varškėtukų paskui dar namie du kartus anuos dariau: vieną kartą viriau tešlą praturtinus trintais bananais, o kitus kepiau ryte pusryčiams. Ir šiaip, labai buvo smagu paskaityti, kas ką mėgsta ir kaip daro. Tai ir su krakmolu, kad būtų slidesni, ir su sūriu, kad būtų tokie sūrūs, ir visaip. Oi, tegyvuoja paprasti dalykai ar ne?..

O jei tingėsite gaminti ir skaičuoti kalorijas, tai žinokite, kad aš jums turiu laibą picą – „Atostogos Romoje“ ir dar yra „Mano vyras vegetaras“, ir yra labai skanios vištienos salotos su kinva (ar bolivine balanda, kaip jums patogiau), kuriose tik vos daugiau nei du šimtai kalorijų…