8241
Beatos virtuvė

Valentas apie meilę ir apie mylėti

(9)

Ar žinojote, kad internete galima rasti instrukcijų, kaip parašyti meilės laišką? Radau, kai ieškojau statistikos apie tai, kiek meilės laiškų žmonės parašo per gyvenimą.

Man patinka statistika, už jos galima pa(si)slėpti. Pavyzdžiui, galima rasti duomenų, kad vidutiniškai per gyvenimą žmogus myli du kartus. Arba keturis. Man atrodo, kad tuo pačiu galima įvertinti, kiek kartų per gyvenimą žmogus būna atviras.

Žinot, koks buvo pirmasis dalykas, kurį padariau, kai gavau pasiūlymą šioje rubrikoje pakalbėti apie meilę? Na, žinoma, be visų tų klausimų („kodėl aš“) ir be nervingo krizenimo galvojant, kad labiau Beatos komanda apsirikti tikriausiai ir negalėjo, bet vis tiek nerandant tą komandą įtikinti galinčių argumentų, kodėl ne aš (gal dėl to, jog kartais labai jau nelengva pažiūrėti į save?).

Taigi, pirmas dalykas, kurį padariau sulaukęs pasiūlymo pakalbėti apie meilę, buvo trumpa žinutė užsienyje gyvenančiam broliui. Per Facebook‘ą. Kaip gyveni, maždaug. Su „pasiilgau ar kažką ten“ pabaigoje.

Pastaruoju metu mes kažkaip taip ir bendraujam. Labai myliu savo šeimą, draugus. Daugeliui iš jų nesu to sakęs. Ir dabar, daug dirbdamas ar manydamas, kad dirbu, galvodamas, kad kažką padaryti galiu tik aš (o, šventas naivume!), randu vis mažiau laiko paklausti, kaip tau, mano mylimas žmogau, yra IŠ TIKRŲJŲ.
Kaip tu iš tikrųjų jautiesi?

Eidamas per gyvenimą vis sutinku žmonių, kurie nuoširdžiai nustemba išgirdę apie mano patirtis. Jų nuomone, kai kurios iš jų mažų mažiausiai netinka man prie veido. Pavyzdžiui, daugelis iškart tikrai neįsivaizduoja, kad galėtų imti ir su manimi kalbėtis apie tai, kaip jiems yra. Neprieštarauju – pats juokaudamas sakau, kad esu skandinaviško veido – kur ten tokiame rasi empatijos…
Ir vis dėlto manau, kad panorėjęs galėčiau išvesti kažkokį vidurkį, kiek žmonių labai atvirai su manimi kalbėjosi apie tai, dėl ko jiems skauda. Kviečiau juos kalbėti, ir džiaugiausi, kai į mano kvietimą atsiliepdavo.

Matyt, dabar pats laikas pasakyti, kad į svečius prieš pat Valentino dieną Beatos komanda būtent mane pasikvietė ne dėl mano vardo, ne dėl to, kad kada nors kaip nors būčiau pasižymėjęs kaip meilės ekspertas. Lieju čia savo padrikas mintis, kurios kyla iš to, kad kelerius metus buvau emocinės paramos tarnybos „Jaunimo linija“ savanoris.

Niekada neskaičiavau, kiek žmonių – be vardų ir veidų, tiesiog tikrų žmonių – „Jaunimo linijos“ telefonu man pasakojo apie tai, dėl ko meilė nėra džiaugsminga jų gyvenimo palydovė. Tiesą pasakius, nelabai ir norėčiau skaičiuoti, nes kiekvienas iš jų kiekvienam „Jaunimo linijos“ savanoriui tą akimirką yra viskas, kiekvieno iš jų išgyvenimai yra tai, kas tuo metu svarbiau už viską.

Kažkada seniai internetinėj erdvėj akis užkliuvo už minties, kurios dabar jau niekaip nepacituočiau tiksliai, bet kalbama ten buvo apie kažkokią knygą, kuris herojus, berods, kunigas, apibendrindamas savo patirtį iš klausyklos, pasakė, jog žmonės labai nelaimingi ir nėra tokio dalyko, kaip suaugęs žmogus.

Aš negaliu vertinti žmonių laimės, nors žinau, kad laimės indeksai rodo, kad galėtume būti ir laimingesni.
Aš tik galiu pasakyti, kad į „Jaunimo liniją“ žmonės dažniausiai skambina ar rašo dėl santykių. Dėl santykių su mylimais asmenimis, su tėvais, kitais šeimos nariais, draugais. Dėl to, kad negali ar nedrįsta su jais būti atviri, dėl to, kad meilė pasirodo per sunki, dėl to, kad kartais norisi viską mesti ir reikia, kad kas nors tiesiog išklausytų ir pabūtų kartu, kol pasirodys, kad jėgų yra, ir visai nemažai.

Aš esu metęs meilę dėl to, kad mylėti atrodė per sunku. Jei atvirai, žinau ir tai, kad numesta ji vis tiek niekur nedingsta.
Todėl dabar tiesiog garsiai galvoju – gal būtume laimingesni, jei daugiau kalbėtumės vieni su kitais? Jei dažniau pasakytume „aš tave myliu, kartais man sunku mylėti, bet man vis tiek labai rūpi, kaip tu iš tikrųjų jautiesi“?
Juk tai nekainuoja. Juk statistika gali slėpti tai, kad žmogus per gyvenimą myli tiek, kiek leidžia sau mylėti.

Print Friendly, PDF & Email
Dalinkis:
Komentarai (9)
Komentarai
  1. Sim parašė:

    Nu labai gražiai…:)

  2. Laura parašė:

    Labai labai gražu ir nuoširdu!

  3. VaiVai parašė:

    …ir dar tas zmogus stebisi „kodel jis“?! :O Paprastai nepaprasta!!!…

  4. Ieva parašė:

    Jautriai,atvirai,tiesiai į esmę…

  5. na jau parašė:

    Ar tai meilė,jei dėl jos nekovojama,jei ji metama,nes per sunku?Kas TIKRAI meilei gali būti per sunku?Ech…..

  6. Vaida parašė:

    labai jausmingai… subtiliai… tiesiog nuostabu 🙂

  7. Renata parašė:

    Gilus ir prasmingas straipsnis, dėkoju 🙂

  8. Veronika parašė:

    Kiekvienai po toki nepaprasta vyra. Su svente visas ir visus.

  9. Julija parašė:

    Sakė ir nieko dorai nepasakė. 🙂

Palikite komentarą

Taip pat skaitykite:


Mūsų draugai:
Visos teisės priklauso Beatai Nicholson. | Pagaminta beLEDO.