8241
Beatos virtuvė

Šviežios bulvės, blūdijimai ir “Britiška kamara” (The British Larder)

(19)

Šį savaitgalį jau valgiau šviežių bulvių. Nors jau nuo vasario, matyt, mėnesio, o gal ir visus metus, čia, Anglijoje galima įsigyti taip vadinamų New Potatoes, bet parduotuvėje pirktos, nesvarbu, kas ant jų parasyta, niekada nesiskaito. Skaitosi tik tos, kurios gautos iš to žmogaus, kuris jas užaugino – ar tai būtų mano tėčio daržas ar ūkininko parduodamos turguje.

 

 

Bet tai palaukite, dabar dar tik gegužės mėnuo. Mano atmintis anksčiausiai šviežias bulves registruoja gal liepos mėnesį, ar ne? Čia Lietuvoj. Bet ir turiu pasakyti, kad lietuviška šviežia bulvė truputį kietesnė, drūtesnė – ne tiek savo dydžiu, kiek pačia esybe ir savo kūno kietumu. Čia panašiai, kaip svorio kategorijos štangų kilnojime: vyrukas iki 90 kg kūno kategorijoje iš esmės skiriasi nuo vyruko iki 58 kg svorio kategorijos. Bet abu vienodai stiprūs, kaip ir tos šviežios bulves. Su brokoliais ir pavasarine ėriena, jos tokios jaunatviškai skanios, kaip tik šviežios bulvės bemoka būti. Ir dar toks angliškas triukas jas virti (ant garų, kaip anyta mėgsta): su keletu šviežių mėtų šakelių. Tos mėtos per daug neįsiskverbia, bet elegantiškai pabrėžia šviežių bulvių jaunystę.

 

 

Bulvės pas anytą darželyje maiše auginamos. Taip taip, jau girdžiu kaip mano tėtis komentuotų: na,  tai kas čia dabar per išsigalvojimas? Tai kiek tų maišų reikia pristatyt, kad bulvių užsiaugintum?? Bet bulvės maiše čia gana populiarus išradimas: užsisakai, paštu atsiunčia maišą (arba nusiperki sodininkų parduotuvėje), ten viskas jau paruošta – ir žemė, ir bulvės – tik laistyk ir lauk. Čia visiems tiems, kurie į lauką jų sodinti nenori ar neturi atliekamo to lauko, bet bulvių šviežių nori.

Tas maišas, sakyčiau, netgi labai modernus – su „langais“ ar durimis, kur rankeles tik kyšt į žemę ir susirenki derlių. O ta derliaus dalis, kuri dar  neužaugo, toliau auga. Tiesa, laistyti jas dosniai reikia.

Tomo mama gyvena East Anglia, Suffolk pakrantėje, ten, žinokite, net gintarų randama. Ir pušys auga, ir kiaulės ganosi laukuose, bei maždaug kas trys kilometrai gali pamatyti lentelę Free Range Eggs arba Fresh English Asparagus. Man rodos, kad aš nieko daugiau pastaruoju metu ir nevalgau, tik tuos šparagus,  nes kur tik užsuksi  – visur šparagai (arba kitaip – smidrai) yra kaišiojami. Ir kiekvienas save gerbiantis žurnalas – maisto ar ne, turi visą skyrių šparagų receptams dedikuotą. Viena kursiokė, girdėjau, balsu skundėsi: mano tėvai išprotėjo – tiek pripirko šparagų, kad daugiau nieko kito nebevalgo.

Tiesa, apie išprotėjimą, tai ir man buvo pritaikyta ši būsena, nes savaitgalį atsitiko toks dalykas. Pakeliui į Tomo mamos kaimą, pravažiavom pro tokį jau mano girdėtą ir skaitytą pub’ą/ restoraną The British Larder, kuris gana šviežias ir tame krašte pagarsėjęs savo puikiu maistu. Mano giliu įsitikinimu, tas restoranas praktiškai buvo už kokių penkių kilometrų nuo to mūsų kaimo.

Oi, sakau, noriu noriu, reikia būtinai pabandyti patekti ten (šeštadienį po pietų veiksmas vyksta). Tomo mama iš karto perspėja: ojoj, čia gal sunku bus, bet bandyk – skambink ir girk, sakyk daug gerų dalykų girdėjau ir bla bla..

Na, aš greitai su plaktuku pasiploninu liežuvį ir skambinu: mes čia tik dienai, va, iš Londono, daug gerų dalykų girdėjom – gal netyčia turit staliuką??? (nesvarbu, kad restoranas kaime, kuriame penki gyventojai… čia nieko nereiškia).

Restoranas: Oooi, ponia, na, nelabai turiu ką jums pasiūlyti, visi staliukai užimti – nebent norėtumet 6.30 atvažiuot?

Aš: oooooii, truputį ankstoka…

Restoranas: na, nebent norėtumet sėdėti bare, o ne restorane, tai tada galime duoti staliuką ir 7.30.

Aš: Puiku! Imam!!!

Ir štai dabar įvyksta chrestomatinis epizodas iš moterų ir vyrų gyvenimo, kai moteris nupasakoja vyrui, kur yra jos matytas objektas ir važiuoja jie, vadovaudamiesi moters instrukcijomis: nu va. čia už kampo, čia už keleto kilometrų gretimam kaime, pilkai gražiai nudažytas, tikrai mačiau – važiuojam, tuoj rasim.

Nuvažiuojam į kaimą už penkių mylių, apvažiuojam, nerandam. Vėl grįžtam į Tomo mamos kaimą, kur pradėjom kelionę – nėra to restorano… Pasitelkiamas Googlas per išmanųjį telefoną, kuris sako, taip, restoranas yra tam kaime, kuriame jo ieškom. Važinėjam kaip durniai su durelėm (su mašina) abiejomis dviem kaimo gatvėm, ieškodami mano TIKRAI MATYTO, va, čia, šalia ir pravažiuoto dienos pradžioj restorano. Situacija toliau rutuliojasi chrestomatiškai pagal knygą – vyras pradeda beveik putotis: kas čia per nesąmonės?? Važiuojam namo!..

Moteris, tuo tarpu, galvoja: ne, bet tikrai, gal aš taip norėjau į tą restoraną, kad pamačiau jo viziją??? Paralelinis pasaulis egzistuoja – ką nori, tą matai??.. kas čia per mistika???…o gal aš išprotėjau??? Juk buvo restoranas ant šito, va, kampo – va čia, šitoj vietoj. Ir Googlas gi niekada nemeluoja..

Gerai, kad trumpai laikantis išmanus telefonas dar nepasidavė ir skambinam į restoraną, kuris, pasirodo, visai ne tam kaime, niekda nemeluojantis Googlas meluoja, gyvatė, pasirodo.

“Your spacial awareness is shocking or non existent”. Taip, ir iš tiesų – man atrodė, kad va, čia, už kampo, aš prisiekiu, o pasirodo, dar už penkių mylių tas restoranas ir į kitą pusę.

Tragedijėlė. Ne veltui buvo išleista knyga – Kodėl moterys nemoka skaityt žemėlapių (bet mano atveju, tai iš viso nesusigaudo erdvėje).

Galų gale atvažiuojam, stovėjimo aikštelė – pieva pilna. Visi iš kaimų suvažiavę to nuostabaus vietinio ir sezoniško maisto valgyti. Restoranas – pub’as turi gerą vardą. Ir net neabejoju, viską valdo vyro ir žmonos komanda. Ji šmirinėja po restoraną, skirsto staliukus ir atsiprašinėja bei lankstosi. Labai gražiai atsiprašė prieš mus prie baro buvusios poros, kad deja deja, bet neturi jiems staliuko. Aš net truputį kalta pasijaučiau, kad va, mes tai gavom staliuką, nors ir paskutinį, ir bare, ir prie durų į koridorių. Barui diriguoja trys jauni ir gražūs berniukai/padavėjai, kurie lygiai taip pat sėkmingai moka lankstytis ir patarinėja, kokį vyną rinktis…

Maistas – geras. Matosi, kad virtuvė stengiasi, bet iš to didelio persistengimo ir kai ką praleidžia ar šiaip kažkokie nesklandumai užpuola. Nes štai, šalia buvęs staliukas negauna žuvies, kokios nori (atleiskite, jau baigėsi Sea Bass ir Skate nebeturim). Tai ir staliukas greta užsisako tai, ką aš jau valgau – kiaulės pilvą (norėjau rinktis žuvį, tiksliau, tokios plasnojančios žuvies Skate sparną, bet beveik identišką patiekalą valgiau penktadienį, tai  mėginau būti nenuobodi..) Na, kad patraukliau būtų, pasakysiu – šoninę. Ar vis dar nepatrauklu?

Tiesą sakant, tie kiaulės pilvai nuo Gastro Pub’ų meniu nedingsta jau, sakyčiau, gerus ketverius ar penkerius metus. Ir aš pati esu ne kartą kepus įvairiai. Tai tas mano patiekalas, su visais papildomais ingridientais (rabarbarais) ir maloniu mėsos ir tų rabarbatų padažiu, kurio ne per daug, buvo pagamintas nepriekaištingai, tik va, kiaulė pasitaikė itin riebi. Jei aš būčiau virtuvėje, tokio riebaus jo net nesiųsčiau iš virtuvės. Bet tiek jau to. Užtai Tomo ėriena, rožinė švelni mėsytė su šparagais (savaime suprantama) ir mėtomis pagardindomis šviežiomis bulvytėmis buvo tikrai visai nepriekaištingas. Nieko negaliu prikišti ir pirmam patiekalui, kurį dalinomės: krabo mėsa (taip pat savaime suprantama,  krabas – vietinis, čia pat, iš pajūrio ištrauktas) ant salotų patiesalo, su šviežiai marinuotais agurkų gabaliukais. Gaivus ir moteriškas patiekalas.

Dar kartą sugrįšiu prie senos, jau žinomos tiesos: pirma mintis visada teisingiausia, reikėjo imti žuvį, nepaisant to, kad jau valgiau panašiai vakar. Bet kai įsikiša protas ir ima nurodinėti ir ginčytis,  ką čia rinktis, tai taip ir pasibaigia viskas. Desertai buvo puikūs ir užsaldino mus negyvai. Aš savo tik pusę paragavau (retro desertas –  Arctic Roll – biskvitas su ledais ir, aišku, vietinėmis braškėmis). They love it, all this local and seasonal thing – reziumuoja mano vyras, jau atslūgęs nuo visų pasivažinėjimų po kaimus pirmyn atgal, restorano beieškant..

Ir Londone tokių yra, tik ten paprastai lubos aukštesnės dėl architektūros skirtumų ir Londone viskas daug triukšmingiau, ir alkoholis liejasi daug daug laisviau – vyno buteliai tik ir skraido nuo baro ant stalo. Kai tuo tarpu Anglijos kaime  auditorija vyresnė, tylesnė ir mažiau imli gėrimams, nes bent 30 procentų svečių, atvykę su automobiliais. Bet restoranas malonus, ir manau, dar grįšime, gal net su vaikais, nes yra didžiulė vaikų žaidimų aikštelė ir kai oras geras, tiesiog prašosi čia valgyti sekmadienio pietus.

O restorano The British Larder įkūrėjų interneto puslapis 0 tikras lobis, ten tikrai yra ką veikti.

Grįštant prie šviežių bulvių ir kitos produkcijos, kas gi auga jūsų daržuose ir darželiuose?

Print Friendly
Dalinkis:
Komentarai (19)
Komentarai
  1. karina parašė:

    oij ,Beata ,tavo aprasymas apie kelione,tai atrodo ,ten as pati vaziavau….cha cha …tai p jau tikrai moterim nutinka….:)…..uzsimaniau svieziu bulviu,ir labai gera ideja su metom…reiks isbandyt..deja mano darzely bulvem vietos neliko…bet ridikeliai neispasakyto skonio auga,krapai ir salotos…pomidorai ir turbut tik vasaros gale prades derliuotis…:)

  2. Ante parašė:

    Royal Jersey New Potatoes skoniu panasios i lietuviskas sviezias bulves. Tesco, ar savo kiemuke maise augintos- dydziu ir isvaizda mena sviezias bulves, skoniu – ne…
    Pati auginu pomidorus, agurkus,baklazanus, pipirus, braskes, rabarbara(auga pats, nespeju retinti stiebu), metas(Pimms’ui- ne bulvytem), krapus, petrazoles, bazilikus, kalendra, chives, courgettes (nezinau kaip lietuviskai)…Bet pasizaidimui, ne ziemai atsargom.
    O del „naminio“ maisto pubu, kiekvienas rajonas turi tokiu. Vieni pubai labiau isreklamuoti, kiti ne taip…

  3. j parašė:

    Beata jau tokia nuvistejus jau tokia nuvistejus bobike pasidare, kad net koktu. Anksciau megau kaip smagia TV laidu vedeja, nuda dabar tai totaliai nuvistejimas prie puodu…

  4. Renata parašė:

    As irgi darzininke megeja. Dukros jau zemuoges barstosi ant sausu pusryciu, braskes rausta, salotos, krapai, laiskai, ridikeliai. Dar prisejus agurku, cukiniju, morku burokeliu, zirniu, sparaginiu pupeliu. Tik va pomidoram ryskai per vejuota siemet, neaisku ar kas gausis. Bet irgi labiau zaidimui nei privalgymui.
    O country pub’ai smagus reikalas. turim mes ju irgi cia 10 myliu spinduliu keleta, tik musu kaimuky be virtuves tik alu pilsto….

  5. Rita parašė:

    Man tai dar užkliuvo, kad tavo manymu restoranas buvo pilkai gražiai nudažytas, o nuotraukoje tai jis raudonas:)
    ir dar – pas mus parduotuvėse nėra šparagų. praėjusį savaitgalį tik baltus radau, o žalių nėra. Gal atsiųskite kelis pundelius iš Anglijos?

  6. vaida parašė:

    O tie paklaidžiojimai, tai ojojoj, mano vyras ne vieną ir ne du galėtų prisiminti :))

  7. Renata parašė:

    labai sudomino tos bulves,maise auginamos ir mielai uzsiauginciau savo balkone ar rusyje:) esu siokia tokia darzininke -sodininike,bet bulviu siais metais nesodinu,labai jau negerus prisiminimus kelia,kolorado vabalai 🙂 gal, sias bulves,bus pamirses koloradas:)

    • JJurgita parašė:

      Na, rūsyje be saulės ir gryno oro vargu ar užaugtų..Čia kaip minimum miesto sąlygom balkono reikia ar terasos 🙂 aišku, mano tėvai kaip ūkininkai irgi smagiai pasijuokė iš maišuose auginamų bulvių…

  8. toma parašė:

    Rekes pabandyti, man tas buslves maise, nes musu sode tai zeme labai prasta tai neiseis tikru sodint deja.O agurkai ir pomidorai jau siltnamyje itupdyti.:)sparagu tai cia pilna, bet man patinka labiau geltonieji lietuviski.

  9. Neringa parašė:

    Beata, perskaičiau Delfi straipsnį (http://pramogos.delfi.lt/eteris/bnicholson-rudeni-isvysime-tv-eteryje.d?id=45963513), kad nuo rudens pradėsi vesti savo laidą!!! Kaip džiugu, sveikinu 🙂 Ir laidos formatas gan įdomus nusimato, toks kaip rodo per amerikiečių filmus (žiūri tv ir gamini) 🙂 tikiuosi laikas sutaps su mano laisvu laiku (tarp darbo ir paskaitų), tada tikrai prisijungsiu prie gaminimo proceso ir džiuginsiu savo šeimą gardžiais patiekalais 🙂 Šaunuolė 🙂

Palikite komentarą



Mūsų draugai:
Visos teisės priklauso Beatai Nicholson. | Pagaminta beLEDO.