8241
Beatos virtuvė

Suši mokykla

(0)

Nežinau, kaip jūs, bet aš kenčiu nuo apsikrovimo daiktais. Kenčiu dėl to labai. Tikrai. Žinau, kaip nesveika ir negražu gyventi apsikrovus daiktais, bet nieko negaliu sau padaryti. Tiesa, periodiškai daiktus vis išsiunčiu kur nors (į Lietuvą) arba atiduodu. Perskaitytus laikraščius ir žurnalus atiduodu perdirbti, visai susibaigusius rūbus atiduodu perdirbti į tekstilę, bet vis tiek kartais truputį jaučiu, kaip tie daiktai mane lengvai smaugia. Ir kai tik ko nors atsikratau, tai iš karto lengviau pasidaro, o dar lengviau ir geriau pasidaro, kai tuos daiktus atiduodu kam nors prasmingai. Pavyzdžiui, rankinė, kuri man nors ir labai graži, žinau, kad niekada jos nebenešiosiu, nes jau išaugau. Tai atidaviau. Labai gera. Vyro rūbus, išaugtus ir nereikalingus, tempiu į labdaros parduotuvę. Jei susiduriate su panašiomis problemomis, tai žinokite, kad neseniai Vilniuje pradėta šauni iniciatyva not a shop, kuri įsikūrusi prie Daiktų viešbučio. Dvi merginos, viso šito reikalo iniciatorės, planuoja atidaryti dar vieną parduotuve, kur prekiautų iš žmonių surinktais daiktais, o pinigus skirtų kilniems dalykams. Aš manau, kad seniai reikėjo, taigi labai džiaugiuosi šia iniciatyva. Nes bent jau čia, UK, yra pilna labdaringų parduotuvių, į kurias žmonės atiduoda daiktus, jie parduodami, o pinigai atitenka labdarai. Žinote, neseniai nusipirkau tokį stebuklingą žurnalą, stebuklingos ir turbūt įtakingiausios JAV moters vardo žurnalą, kuri jį visada ir puošia – Oprah. Ten kaip tik visas žurnalas ir buvo skirtas temai, kaip atsikratyti daiktų ir jais neapsikrauti. Turiu pasakyti, kad žurnalas man labai patiko. Išsamus. O Oprah vis tiek turi kažkokių stebuklingų savybių.

Šį sekmadienį ridensiu kiaušinius, ačiū visiems, kurie pasidalino kiaušinių dažymo patirtimi Facebook puslapyje.

Praėjusį sekmadienį buvau suši sukimo pamokėlėje. Aš suši labai mėgstu, man suši poreikis kažkaip užeina – tada būna didelis ir nenumaldomas, o paskui kažkur dingsta. Aš kažkaip savarankiškai esu vyniojusi kartą kitą, bet rezultatu likau labai nepatenkinta, todėl nusprendžiau, kad reikia išmokti iš žmonių, kurie moka. Aš esu nemažai visokių kursų kulinarinių lankiusi ir labai labai juos mėgstu, nes tai yra puikus būdas išmokti ir puikiai praleisti laiką. Viena bėda, kad jie gana brangūs. Nors jų yra devynios galybės, tik spėk lankyti, bet vis tiek labai populiarūs, o į kai kuriuos reikia labai labai spėti užsirašyti. Suši mokiausi iš netikėtai aukšto japono ir jo žmonos jų namų virtuvėje – ten veikia jų suši mokyklėlė, įsikūrusi Golders green rajone Londone. Aš, nevaldanti liežuvio, antrą sakinį, kurį jam pasakiau, po „labas“, tai „wow you are very tall“… oi, yes yes yes – atsakė jis, akivaizdu, kad jau šimtas penkiolika žmonių jam tai sakė, nes ne visi japonai pasiekia turbūt kokius 190 cm. Nari (vyrukas) ir Yori (žmona) gali pravesti pamoką ir vienam žmogui, jei reikia, bet aš pasirinkau paskaitą keturiems žmonėms. Buvo viena jaunuolių pora, kuriems akivaizdžiai vakar buvo linksmas vakaras ir toks posh dėdė iš gretimo rajono, atvažiavo su kažkokia prabangia mašina, na tokia, kad aš net nežinau, koks jos modelis. Nors ir šiaip, tik golfą nuo merso atskiriu… :)) Nari ir Yori mokė, kaip išvirti ryžius ir juos atvėsinti, sumaišyti su actu ir viskuo, kuo reikia, bei visų kitų paslapčių ir stebuklų. Prigaminome labai nemažai. Dabar daug žinau, daug mačiau, belieka tik viską namie bandyti bandyti ir nieko nenunuodyti… Turbūt su šviežia žuvimi neišdrįsiu daryti, bet su silke, skumbre, sūdyta lašiša – tai tikrai. Ir tikrai padarysiu kombinaciją su burokėliais. Bet išvada tokia: skanesnio suši niekur nevalgiau. Pamoka kainuoja 90 svarų, trunka tris valandas ir dar namo duoda ne tik didžiausią padėklą suši parsinešti, bet dar ir maišelį su reikalingiausiais dalykais suši gamybos pradinukams. Be to, jie tokie malonūs ir mieli tie japonai, kad negali būti nepatenkintas ir susiraukęs su jais.

 O kokios jūsų mintys apie suši?

Oi ir dar, mano viena pažįstama išvažiuoja gyventi į Braziliją, nes jos vyras brazilas. (Gal turime skaitytojų iš Brazilijos??? Oi, kaip būtų įdomu!). Susitikome kavos išgerti Starbucks, tai aš tik noriu pasakyti, kad negaliu atsidžiaugti, kad Starbucks galima gauti avižinės košės – manau, avižinės košės su priedais turėtų būti visose kavinėse. Nes kai ateini, ir jei esi truputį alkanas, tai arba pyragai, arba šokoladai, arba sumuštiniai… O košė su džiovintais vaisiais ir cinamonu yra rojus ir suaugusiems, ir vaikams. Tad kad ir koks mega korporacinis globalinis dalykas būtų gerb. Starbucks, bet už košę, kurios vakar valgėme dvi porcijas (ir aš ir vaikai), rašau dešimt balų. Siūlau įsteigti kokį nors judėjimą dabar ar kažką, galėtume pasivadinti: uzkose.lt arba kosevisiems.lt  – cha cha cha cha ir galima būtų piketuoti prie kavinių ir restoranų, reikalaujant, kad į meniu būtų įtraukti ne tik visokie šokoladiniai cukriniai pyragai, muffin’ai ir cupcakes, bet ir avižinė košė. Oi – arba dar idėja – gal reikėtų padaryti tokią kokią košių kavinę – galėtų vadintis McKOŠĖ… Užteks čia svaigti, turbūt persivalgiau aš tos košės, kad taip į galvą trenkė… :))))

Print Friendly, PDF & Email
Dalinkis:
Komentarai (0)

Palikite komentarą

Taip pat skaitykite:


Mūsų draugai:
Visos teisės priklauso Beatai Nicholson. | Pagaminta beLEDO.