Atsimenate, dar praėjusią savaitę apie pusryčius kalbėjom? Tai man, žinote, visai įdomu pasidarė, ką jūs valgote pusryčiams? Ką valgo mano vyras, jau visi žino, dabar parodysiu, ką aš valgau. Turiu prisipažinti, kad kai vaikai ir Tomas pusryčiauja, aš turiu ir taip ką veikti, paskui visokie ėjimai į mokyklą ir parką, tai aš pusryčiauju po visų, vėliausiai, paskutinė… Ir viešpats mato, kartais ir tas mano pusrytis pasidaro visai vėlyvas, beveik jau pietų metas. Šis mano sumuštinis toks su klasikos dvelksmu. Nežinau kaip jums, bet man vienas nuostabesnių lietuviškų derinių yra lietuviškas sūris su kmynais su medum, o apvaizda, man tai yra aukščiausias malonumas ir gėris, gal dėl to, kad tad sūris nėra toks dažnas mano namuose (kai gyvensiu LT bus tikrai dažnesnis), bet man tai yra viršūnė. Ir jūs turbūt turite tokį savo mėgstamą sūrį… O gal net žinote iš kur nusipirkti, gal pažįstate, kas patys daro, gal jūsų teta ar močiutė, ar šiaip kokia nedidelė manufaktūra??? Aš būčiau labai labai dėkinga, jei pasidalintumėte su manimi ir rekomenduotumėt… O dabar grįžkime prie sūrio. Jis būna truputį su druskele, ir tas saldaus-sūraus susiliejimas yra labai viliojantis. Aš manau, kad lėkštėje turi būti pusiausvyra tarp visų elementų: ir saldu, ir sūru, ir rūgštu, ir švelnu… Taigi šis mano sumuštinis vietoj medaus naudoja džiovintus vaisius. Datulės mano namuose ilgai neužsilaiko, aš jas plaku į vaisių kokteilius vaikams ir sau, ir valgau su sūriu. Kai apie kokią ketvirtą valandą aš trūks plyš užsinoriu ko nors saldaus, tai datulė išgelbėja arba juodas šokoladas ir espresso… UUUUU, kaip skanu… Bet grįžkime prie to mano sumuštako, kuris ir rytui, ir pietui, ir pavakariui… Šimtaprocentinė ruginė duona – drėgna, skalsi, turtinga, sūris lietuviškas su kmynais ir datulės su abrikosais, o ant viršaus dar, jums leidus, truputėlį druskos jūros… kad paryškintų tą saldumą visą… kad truputėlį užaštrėtų linijos… – ir gražu, ir skanu, ir lašinių tirpdymui visai tinka.