Skaniausia kalakuto koja

Turiu pasipasakoti, kad praėjusios dvi savaitės man mokykloje buvo labai derlingos. Du pirmadienius iš eilės vyko mėsos mylėjimo/įvertinimo (appreciation) paskaitos. Nereikia galvoti, kad subėgome ir garbinome mėsą, padėtą ant medinės lentelės. Du labai patyrę  mėsininkai su šiaudinėm skrybėlėm pjaustė įvairią mėsą ir kalbėjo. O po tų paskaitų, tai jau tada galėjom mes, studentai, nusipirkti tų mėsų , kad mėsininkams nereikėtų jų namo vežtis. Tai turiu pasakyt, kad jie buvo labai populiarūs ir išlydėti buvo aplodismentais, nes tikrai žavūs ir labai įdomiai visko pripasakojo. Ypač fantazijas sujudino ir atodūsių daug išaukė įvairūs pasidalinimai patirties, kaip kas kokias traumas yra patyrę, kokius pirštus nusipjovę ir t.t. Tai čia jau ir baikime šita tema kalbėt…

Kaip ir suprantate, ta mėsa buvo labai patraukliomis kainomis ir visokia kokia kokybiška, tai gal susipykimų ir nebuvo, bet pasistumdymo alkūnėmis užteko. Aš pirmą kartą tiek pripirkau, kad vos pavilkau. Bet patenkinta dabar esu – kaip tikrai lietuvė, prikimšus šaldiklį ėriuko kojom ir kiaulės kumpiais. Kažkaip pas mus, lietuvius, yra toks atsargų kaupimo genas, per tuos sunkius istorijos išbandymus užaugęs, ir man kažkaip atrodo, kad lietuvis yra laimingas tik tada, kai turi sandėliuką prikaupęs uogienių, kumpių, dešrų ir bulvių maišas būtinai turi būti. Tada lietuvis ramus ir patenkintas gyvenimu.

Taigi, suprantate, šaldiklis prigrūstas, o  jau kai buvo antra diena tų mėsų pjaustymo, tai per daug nieko nebepirkau, susivaldžiau, tik paėmiau labai gerą dalyką – kalakuto koją. Tas kalakutas tai, turiu pasakyt, didesnis už paršiuką, berods, kokių 15 kilogramų buvo turbūt. Bet kaip sakė mėsininkai mūsų gerieji, kiekvienais metais garsiajame Londono mėsos turguje Smithfields vyksta didžiausio kalakuto rinkimai ar panašus konkursas, tai ten pasirodo sunkiasvoriai po  80 svarų, t.y. arti keturiasdešimt kilogramų laimi…. Aš nepritariu ir tie mėsininkai nepritaria tokiam didžiūnų auginimui, nes tų kalakutų tada jau ne gyvenimas, o kankynė…

Tai grįškime prie tos kojos, aš paėmiau tą koją, nepasakysiu tiksliai svorio, ir labai buvau, aišku, laiminga, ir dar, aišku, lietuvės genas prabudo manyje ir sako: ėėėėė, taigi pigu, pirk pirk daugiau,  ėėėė, ko lauki, prigrūsi šaldytuvą… ir aš jau norėjau imti dar krūtinėlės šmotą, bet mėsininkas pamatė tą pirkėjos ugnį ir nerimą manyje, sako, nesijaudinkit ponia, jūs jau paėmėt geriausią gabalą. Tai taip ir buvo, ta koja tikrai pasakiška buvo. Išsitraukiau aš didžiausią skardą, tik grįžus namo, viens du trys ir padariau. Draugė atvežus iš savo sodo visokių šviežių lauro lapų ir rozmarinų, ir čiobrelių buvo. Tada aš dar prigriebiau česnako galvą, citriną, druskos ir pipirų, ir tiesa, aliejaus vos vos…  Skaniausia kalakuto koja mano gyvenime!