Manau, visus dažnai aplanko visokios keistos Eureka! minutės. Kai staiga pūkšt – užsidega lemputė ir atsimeni, kur padėjai seniai pamirštą rankinę, knygą, dovanų pakavimo popierių. Arba ateina kokia išganinga mintis, ką toliau daryti su savo gyvenimu: pvz., nusikirpti trumpai plaukus, mesti darbą (arba viską, kas metasi: vyras, draugės, protas, įpročiai, svoris). Arba ateina geniali genialiausia kokia nors super, atseit verslo/užsiėmimo idėja. Mano gyvenime tokios minutės yra gana dažnos, ir jei aš bučiau laikiusi kokį stebuklingų minčių dienoraštį, jau turėčiau jų nemažai ir galėčiau pasidalinti su kitais… Pavyzdžiui, dabar galiu atsiminti keletą buvusių: parašyti knygą apie tuos žmonės ir jų istorijas, kuriuos sutikau, skraidydama maršrutu LND-VLN, atidaryti vaikų darželį (buvau taip sugalvojusi, kai dar neturėjau vaikų – išprotėjusi, ne kitaip), studijuoti teisę (čia, UK, tarkim mesiu visus telikus ir žiniasklaidą LT, čia greitai pabaigsiu kokį nors trumpą kursą ir būsiu teisininkė – nu siaubas, o ne mintis, aš – teisininkė??? Apsaugok, viešpatie, nuo tokių, taigi visus popierius pamesčiau). Dar, pavyzdžiui, visokių visokių visokiausių dalykų prisigalvojus esu, bet manau, ne aš viena, visi turi savo – jei ne realią, tai bent jau virtualią knygutę galvoje, kur rašo visokias Eureka mintis… Dabar aš noriu pasidalinti dviem mintimis:
Pirma. Kodėl vis dar neišrastas toks aparatas arba kažkas, kas sustabdytų vaiką nuo saugos diržų atsisegimo?????? Jei toks aparatas yra, prašau man pranešti ir atsiųsti link‘ą. (Tik nesiūlykite lipnia juosta suklijuoti vaiko rankas). Šiandien Jurgis važiavo sesės kėdėje (ta jau ne kūdikiška, o užsisegama normaliu saugos diržu) ir kelionė buvo nelabai trumpa, ir greitkeliu greičiausiu, ir pradėjo daryti fokusus: atsistojo ir užsinorėjo lipti į bagažinę… Izabelė, žinoma, į ašaras, kad toks neklausymas ir pavojingas elgesys vyksta… (ji tokių bajerių jau seniai nedaro). Man nieko kito neliko, kaip sustoti už juostos ir labai labai labai piktai ir išsigandusiai rėkti ant vaiko, to išdykusio…
Supratau, kad mano rėkimas buvo gana įspūdingas, nes daugiau neatsisegė.
Tuo tarpu, kai vyko visos šitos dramos, man paskambino viena pažįstama. Pasiklausinėti apie aukles, nes jai reikia auklės. (Nes kažkokia ten istorija su sena aukle). Tai va, pakalbėjau aš su Asta ir po to kažkaip važiuodama pagalvojau… Kodėl nėra agentūros, kuri aprūpintų auklėmis lietuvėmis Londone? Gal agentūra per smarku? Bet gal koks puslapis galėtų būti? Kur galėtų moterys, kurios ieško auklės darbo, pasiskelbti, o tie, kurie ieško, surasti? Šiaip, aš pati, prisipažinsiu, nelabai naudojuosi lietuviška spauda UK, nes neturiu, iš kur jos gauti… (Daugiausiai skaitau „Londonietę“). Juk skelbimų yra nemažai, kad ieškau to ar ano ir panašiai… Žodžiu, tokia man kilo mintis, aš jos pati tikrai neįgyvendinsiu, nes neturiu laiko… ir laukia milijonas kitų dalykų… O ką jūs manote? Ar eretiška mintis??? Kur ir kaip, jei ne per pažįstamus dabar žmogui lietuviui Londone susirasti lietuvę auklę? Taip, suprantu – skelbimai ir t. t., bet ar negali būti koks nors tokiems dalykams dedikuotas forumas ar puslapis? Ar blog‘as koks? Ar Facebook‘o puslapis??? Patarkite… arba, prašau, imkite ir padarykite tokį… O gal jau toks yra?? (pavyzdžiui, viena mano draugė Čikagoje turi puikią auklių agentūrą ir viskas jai labai gerai sekasi).
Jau seniai nerašiau blog‘o, bet dabar jau pasiekiau tokį lygį, kad nieko negaliu toliau daryti, kol neįdėsiu kokio naujo įrašo, visaip galvojau, ką čia mestelėti, nes prifotografuoju tai nemažai, tik kad po to vis nusėda dulkėm. Tai štai atradau sausainius, kuriuos kepiau prieš keletą savaičių. Sausainiai yra sausainiai, todėl jų receptą ir mesteliu.
