Aš vis dar mėginu atgauti kvapą po egzaminų ir mokslų baigties, blogas jau tikrai kaip neravėtas daržas  akis bado…taigi traukiu iš po pagalvės rašinėlį kuris buvo publikuotas praėjusio mėnesio Laimos žurnale, apie šaltas sriubas ir „šventuosius“ šaltibarščius…Gal ir jūs „įsikvėpsite“ melionių ir agurkų sriubai??

Kai dienos ilgėja ir saulė ilgiau užsibūna kieme, karštos sriubos eina atostogauti, o pagrindiniai vaidmenys užleidžiami salotoms ir… šaltibarščiams. Šaltibarščiai, be abejonės, yra fenomenas, kurio, nebūdamas lietuvis, nesuprasi. Lietuviškoje virtuvėje jie pastatyti ant Puntuko dydžio pjedestalo ir visi, be išimties, juos gamina. Stumdydama vežimėlį didesniame prekybos centre vos metusi akį gali pamatyti, kokie patiekalai tą dienąbus dedami ant stalo, ir kūdikio vonelei pripildyti skirtas kefyro kiekis iš karto viską išduoda. Šaltibarščiai beveik kaip pavasarinės kregždės ar parskrendantys gandrai – tikrų tikriausias pavasario ir vasaros sezono simbolis. Išties ne kartą socialiniame tinkle esu skaičiusi, kad „šaltibarščių sezonas atidarytas…“ arba „vasara prasideda šaltibarščiais…“ Bet ne tik simboliu jiems tenka garbė būti. Šaltibarščiai dar ir dažniausiai bendruomeniškai gaminamas valgis. „Tu atnešk kefyro,aš turiu burokėlių, Jurga iš savo daržo pagriebs krapų ir svogūnų, kiaušinį ir agurkų rasim…“ – tikrai nesugalvojau šios pokalbio nuotrupos. Ir nežinau, didžiuotis ar gėdytis, bet pati irgi esu pulkeliui draugų gaminusi šaltibarščius… kibire. Paskui tas faktas kažkaip tapo folkloru ir net sugebėjo išsprūsti kalbose mano vestuvių dieną. Na, jei šaltibarščiai – ir populiariausia sriuba, ir bendruomeniškumo skatintojai, tai iki ginčų vos vienas žingsnis. „Maryte, tik būkite gera, nedėkite kiaušinių, aš negaliu jų pakęsti šaltibarščiuose…“„ Kas čia dabar? Svogūnai??? Iš kur t ie svogūnai? Algi, juk sakiau, kad nemėgstu…“ „Oi, man atrodo, čia gerokai trūksta visko. Tu gal nedėjai acto?“ „Ponia, ar jūs išprotėjot, kam tos grietinėlės pilat?!“ Taip, taip, viskas iš gyvenimo. Nes kiekvienas yra ne kartą pats gaminęs, dar tris šimtus kartų ragavęs, taigi turi savo nuomonę… Ir tik nemėginkite manęs įžeidinėti prastais šaltibarščiais. Galiu ne juokais supykti, kaip bulius pamatęs raudoną skudurą. Man rodos, šis nepasitenkinimas artimas daugeliui šaltibarščiavalgių, todėl beveik niekada nemėginu savo laimės ir kantrybės stiprindamasi viešojo maitinimo įstaigose pagamintais šaltibarščiais. Per daug kartų jie mano akyse buvo įžeisti: atskiesti vandeniu, subjurę, bespalviai, drungti, beskoniai ir bekrapiai. Ir jei jums tai padės, pasigirsiu, kad mano draugė Rita kartą išsitarė:„Tai iš tavęs aš išmokau į šaltibarščius įpilti acto.“ Iš tiesų,jei burokėliai tik virti, būtinų būtiniausiai jo įpilu. Ir ne bet kokio – mano nuomone, geriausiai tinka raudonojo vyno actas. Žinoma, jo visiškai nereikia, jei naudoju kokius nors namų gamybos konservuotus burokėlius, pavyzdžiui, su kaimiškomis obuolių sultimis. Tačiau galbūt galima išgyventi ir valgant kitokias šaltas sriubas? Ar melsimės vien burokėlių ir kefyro dievui, pasidabinusiam krapų vainiku bei agurkų karoliais? Storose kulinarijos knygose tikrai aprašyta ne viena šalta sriuba. Be abejonės, populiariausia yra ispaniška trintinė – gaspačas. Mano geriausia draugė Vilma, grįžusi iš atostogų Ispanijoje, pasakojo, kaip negalėjo jo atsivalgyti. „Beata, būk gera, – prašė, – išmok ir tu taip skaniai pagaminti.“ Mokiausi, dar ir kaip… Lygiai taip pat, kaip ir gaminti kitas šaltas sriubas. Štai, pavyzdžiui, dabar mano dažniausiai naudojama „Leiths“ kulinarinė biblija irgi turi tariamą šaltibarščių variantą: burokėliai išverdami, sutrinami ir sumaišomi su šaltu sultiniu, patiekiami su nemažu kiekiu grietinės. O pats skaniausias atradimas iš ten – šalta melionų ir agurkų sriuba. Melionai iš moliūginių šeimos, todėl puikiausiai dera su agurkais, krapais, gražgarstėmis, skiltele česnako ir kefyru. Tiesa,nereikia pamiršti skonio stipriklio citrinos.

Šalta melionų ir agurkų sriuba

Reikės:

600 ml kefyro (arba daugiau),

0,5 ilgo agurko (arba 2–3 nedidelių),

2–3 stambių riekių meliono be žievės,

saujelės krapų,

saujelės gražgarsčių,

1 skiltelės česnako (arba daugiau;

atskirai sutrynus tyrelę),

druskos,

citrinų sulčių.

Viską dedame į puodą ir trintuvu susmulkiname. Ragaudami, jei reikia, dar pagardiname druska, citrinų sultimis. Tikram šalčiui pasiekti galime įmesti keletą gabalėlių ledukų. Išdrįskite pabandyti ką nors netikėto. Juk trumpai paflirtavus su naujienomis visada galima grįžti prie laiko patikrintų šaltibarščių.