Mėgstu gerai išsiverkti. Tad neatsitiktinai odisėją po kino pasaulį pradedu nuo labiausiai verkti privertusių filmų.

Na sakykit, juk verkėt per „Titaniką“. Na gerai, jei neverkėt per jį, tai vaikystėj žiūrėdami „Liūtą karalių“ ar „Eicho” – tikrai tikrai. Juk kiekvienas turime filmą, per kurį verkiam. Ir parašiau kiekvienas ne atsitiktinai – ne tik moterys verkia per filmus, tikrai!

Aš manau, kad verkti per filmą gali tik emociškai išsilavinę ir empatiški žmonės, kurie sugeba įsijausti į filmo realybę ir nutrinti ribas tarp josios ir tikrovės. Tai sveika, išvalo, atnaujina, galų gale priverčia išjausti tai, kas galbūt seniai slėpta buvo.

Yra dviejų rūšių verkimo filmai. Tie, per kuriuos verki tiesiog todėl, kad esi labai emocionali ir neverkti negali. Na, supranti, kad kvaila verkti kai Leo paleidžia Kate ranką, arba kai Bjork vedama į elektros kėdę vis dar dainuoja..Protu suvoki,  kad režisierius būtent taip ir sumanė, visos kinematografinės virvelės taip ir suraišiotos, kad timpteltų už ašarų latakų, bet nieko negali su savim padaryti…

Tačiau yra kitokie filmai. Tokie, kurie nenumatyti verkimui, tačiau jų tema yra tooookia artima, kad ekrano herojai lyg gremžtuku nuvalo apšerkšnijusį žiūrovo sielos langą ir palieka neapsaugotą minčių stiklą. Pasaulio aplinkui nelieka, liekate tik tu ir jie – sujungti bendrų išgyvenimų ir bendrų minčių. Ir bendrų ašarų.

2003_The_hours
The Hours

Pirmasis filmas, atvėręs man akis ir ašarų latakus buvo „Valandos“ (The Hours, rež. S. Daldry). Tai filmas apie esminius gyvenimo pasirinkimus, apie kūrybos kainą, apie meilę – supančiojančią ir išlaisvinančią, apie knygų įtaką mums. Išskirtinė trijų moterų vaidyba, mistifikuota radikalioji Virdžinijos Vulf asmenybė ir ..ech tas moterų gyvenimas! Ir dar ta prikaustanti Philipo Glasso muzika, kurią kažkas pavadino „The soundrack of our lives“ – muzika, kasdienio gyvenimo įvykius paverčianti didinga drama. Pasirinkimas tarp karjeros, šeimos, kūrybos, meilės – kaip gi šitai nejaudins, kai esi jauna, nepatyrusi, tikinti, kad viskas priešaky.

The Revolutionary Road
The Revolutionary Road

Ar paaukotumėt svajonę dėl savo meilės, ar verta keisti aplinką, kad būtum laiminga, kada nustojame svajoti ir pradedame nuobodžiauti, kodėl jaunystės noras užkariauti pasaulį sumažėja iki noro pagaminti skanius pietus vyrui? Šie klausimai mane užklupo pažiūrėjus „Nerimo dienas“ (The Revolutionary road, rež. S. Mendes) Sunkius sprendimus sunku priimti ne tik 1961-aisiais, bet ir 2008-aisias – filmas mane užklupo sunkaus sprendimo metu ir paleido ašarų upelius. Bet po to… tuos sprendimus buvo labai paprasta priimti!

Blue Valentine
Blue Valentine

Daug moterų verkia dėl Ryano Goslingo „sixpacko“. Verkčiau ir aš, jei Ryan’as nebūtų dar ir nuostabus aktorius ir nevaidintų taip gerai, kad net sugelia panages. Mano manymu, taip jis vaidino „Mano liūdnoje meilės istorijoje“ (Blue Valantine, rež. D.Ciafrance), kaip, aišku ir Michele Williams. Tai filmas apie tai, kas lieka po meilės; griaunanti neišvengiama buitis ir pilka kasdienybė, kai vyro nešvarias kojines vidury kambario pastebi dažniau nei jo gražias akis, o intymumo vakarą keičia kalnas skalbinių lyginti. Šis filmas sugriauna dažname mūsų glūdintį įsivaizdavimą, kad „man taip nebus, nes aš ypatinga arba mes ypatingi“. Todėl kai gerai išsiverki, tada labai lengva kilti ir eiti kurti gyvenimo tokio, kokio nori ir siekti, kad nebūtum „viena iš tų porų“.

Kuo daugiau filmų žiūriu, tuo aiškiau suprantu, kad nėra visuotinai mėgstamų filmų, bet yra daug individualiai apverktų filmų.

O per kokius filmus jūs labiausiai verkėte?

Komentarai
  1. Mes su vyru taip pat esame kino mylėtojai, bet gal dar ne „žinovai”. Mačiusi visus Jūsų paminėtus filmus, verkiau taip pat per visus tris. Yra tikrai daug nuostabių filmų, sukeliančių įvairias emocijas. Iki šiol vienas iš filmų, įsirėžęs į atmintį ir sukrėtęs iki „kaulų, smegenų” (taip sako žemaičiai) yra Alejandro Amenábar režisuotas filmas The Sea Inside (2004) http://www.imdb.com/title/tt0369702/ . Pagrindinio vaidmens atlikėjas – Javier Bardem.

  2. Labiausiai verkiau žiūrėdama Hačiko.šuns istoriją. Susigraudinu vos pamačius jo anonsą per televiziją

  3. per My life su Kindman verkiau… ypač dėl to, kaip jausis moteris vis matydama mirusį vyrą iš ekrano bendraujantį su vaiku

  4. Stipriausiai ir garsiausiai be jokiu stabdziu verkiau per „Marley and me”. Ta scena, kai jie laidoja savo mylima augintini tiesiog labai placiai atidare mano asaru latakus ir dar kokias 10min gana stipriai verkiau (gerai,kad filma namie ziurejom). Is tiesu, filmas nera kazkoks super meno kurinys, tiesiog tada pati neseniai buvau atsisveikinus su savo ilgameciu draugu suniuku, ir visos emocijos sukilo vel, tapo gerokai ryskesnes todel susivaldyti niekaip neisejo. Beje,lygiai taip pat verkiau kai filma ziurejau antra karta po kurio laiko..

  5. aš net skaitydama šituos aprašymus vos neapsiverkiau. 🙂 Visus mačiau, labiausiai verkiau per blue valentine.
    Bet daugiausiai ašarų išliejau per šį „My Life Without Me” (2003)

  6. „Neramios dienos” labai priverčia susimąstyti, kad reikia gyvent savo gyvenimą, o ne aukoti jį kitam. Nebent pats taip pasirenki. Nes niekas nebus laimingas su nelaimingu žmogumi.

  7. Kiekviename filme atskiri žmonės randa savo skausmą ir kiekvieną ašaroti priverčia visai skirtingi dalykai 🙂

  8. Aha, raudojau per „Gyvenimas yra gražus”, ir per „Sidro namų taisykles”, kai mirė tas vaikas iš prieglaudos. O šiaip po vaiko gimimo išvis pasidariau kažkokia pajautrėjus ir verkiu per kas antrą liūdnesnį filmą, o filmų, kuriuose yra smurto išvis nebegaliu žiūrėti.

  9. neblogi visi trys… bet tik neblogi 😉 perskaičiusi antraštę tikrai tikėjausi, jog bent vienas iš trijų bus „angelų miestas” (City of angels, rež. B. Silberling), o Goo goo dols daina Iris man asmeniškai – tikras valentino dienos himnas <3

  10. Aš asmeniškai isteriškai blioviau (taip, isteriškai, ir taip, blioviau) per filmą Marlis ir aš. Taip pat iki pasikūkčiojimo verkiau per filmą „A Walk to Remember” – jaunatviška, vietomis siurrealistinė pagal scenarijų juosta, bet kai reikia ašarų, šis filmas puikiai tam padeda.

  11. Nors Hačiko istorijos nemačiau, bet anonsas labai priminė kadaise žiūrėtą filmą Baltasis Bimas juodoji ausis. Ašarų pakalnė. Taip pat Žalioji mylia (The Green Mile) labai graudino, Sweet November..

  12. Rasa, puikus Angelu miestas ir sutinku del Googoo dolls dainos. Sitas filmas man labai brangus. Labai. Ir Cage’as tada dar gerai vadindavo:) Bet kaip ir rasiau – juk nera vieningos nuomones del filmu, o ypac del tu, per kuriuos verki. O mintis aprashyti tris filmus. TIK tris. jei butu dvidesimt trys, tarp ju tikrai butu ir tas, ir kitas ir dar koks vienas….

  13. Nemaciau ne vieno isvardinto filmo, gal del to po kol
    Kas pats jausmingiausias filmas man „6 pounds” septynios sielos su Will
    Smith…

  14. Seven pounds, Message in a bottle isliejau turbut daugiausiai asaru ir kiekviena kart kartojant per tv susigraudinu:)) o pats tinkamiausias valentino dienai – Notebook:)

  15. 🙂 As irgi daznai vienas du ir apsiverkiu. Pirmoj vietoj jei filmas apie suniukus ar arkliukus… Tad visu tu filmu apie suns istorijas ar paliktus suniukus ledynuose grieztai neleidziu sau antra karta ziureti, net anonsus visada skubu perjungti del sventos ramybes 🙂 Aisku ne maziau verksmingi ir visi filmai „is gyvenimo”. Turiu drauge, kuri kad ir 50ta karta ziuredama Medisono grafystes tiltus, verkia kaip pirma karta 🙂 Ok, verkiau ir as syki ji ziuredama. Dar pamenu savo asaras ziurint The Notebook, ir cia ne vien del Ryano 🙂 Per The Revolutionary Road irgi raudojau. Kazkodel siandien uzsimaniau pamatyti Blue Valentine, butinai. Aciu, Rita!

  16. „P.S. I love you”- nerealus filmas. Ir knyga skaiciau, ir filma daug kartu ziurejau, ir dar ziuresiu ir dar zliumbsiu.

  17. Labai sukrėtė filmas „I am Sam”. Pataikė ant „tokios” nuotaikos,tai pusę filmo pražliumbiau…

  18. Mielos merginos, visi Jūsų paminėti filmai, jei as juos mačiau, spaudžia ašarą ir man.Tad, kad nesikartočiau, parašysiu filmą, kurį mačiau visai neseniai ir per kurį taip gražiai verketėjau atba trumpai paašarojau. Tai „Paskutinis šansas įsimylėti” su Emma Thompson ir Dustinu Hoffmanu…:) Su Valentino diena:)

  19. Man filmai, isspaude ne viena asara, yra sie:
    – „Stepmom” (su Susan Sarandon ir Julia Roberts) dabar kai pati turiu vaika, ziuredama verkiau dar labiau;
    – „Love and Other Impossible Pursuits” (su Natalie Portman);
    – „Marley & Me” (su Jennifer Aniston) nezinau, ar cia man kaip isprotejusiai sunu myletojai taip sirdi suspaude ji ziurint, bet antra karta neziureciau, nes pirmakart verkiau kaip mazas vaikas :))

  20. As tai verkiau per filma Gladiatorius graudžiai, ir per skraidantys durklai, kino teatre tiesiog balsu blioviau 😀 . Ir senais gerais laikais Romeo ir Juliet su Di caprio, irgi blioviau tiek kartu kiek ziurejau.. Anlgas ligonis…isspaude asara ne viena.Per Revoliutionary road, kuri cia visi isgyre, tai neverkiau , bet buvau sukresta ir sokiruota to filmo, nes tuo metu laukiausi , kai ji ziurejau..ir dabar jo nemegstu 😀
    tai šiandien ta proga, reikes žiūrėt meiles filma su paverkimu ? :DD

  21. The English Patient, Finding Neverland, Dancing at Lughnasa, Once Upon a Time in America, Brokeback Mountain, etc., Na, ir jau paminėti – the Hours, Love Actually, etc. Aišku, visų neišvardinsi. Geruose filmuose visada yra vietelių ašaroms išlieti… Jos ima kapsėti tarsi savaime, o va gyvenime būna taip, kad kartais gal ir reikėtų kokią ašarą išspausti (ypač, kai iš tavęs to tikimasi), bet – niekaip negali.

  22. Dauguma paminėtų filmų ir man daugiau ar mažiau išspaudė ašarėlių… Aš dar priminčiau apie „Nepadorus pasiūlymas” ir „Notting Hill”..pabaigoje jų visada verkiu, kad ir kelintą kartą bežiūrėčiau…O ankstyvoje jaunystėje pamiltas ir dabar kas kelinti metai reguliariai žiūrimas, pats mano verksmingiausias filmas yra „Erškėčių paukščiai” :)))))

  23. o kaip „berniukas dryzuota pizama”? maciau senai, bet atsimenu, pykstu uz tokia neteisybe. pykstu net ant kureju, kad tokius filmus sukuria…. kodel negali pabaiga buti gera…arba bent ne tokia bloga.

  24. Kiek save prisimenu, visada verkiu žiūrėdama filmus… Net mama sakydavo, kad vaikystėje vis sriūbaudavau žiūrėdama multikus: „gaila kačiuko…. ar šuniuko…”
    Šiaip galiu susigraudinti ir jausti tą gumulą gerklėj net žiūrėdama kokį poros minučių reportažą…
    Nustebino, kad, pasak autorės, „verkti per filmą gali tik emociškai išsilavinę ir empatiški žmonės, kurie sugeba įsijausti į filmo realybę ir nutrinti ribas tarp josios ir tikrovė”, aš galvojau visada, kad tik šiaip tas kanalėlis pas mane trumpas ir naivoka esu 🙂
    Turbūt nereikia net sakyti, kad ašarojau per visus čia paminėtus filmus…

  25. Matau, kad dar niekas nepaminėjo filmuko „Up” arba „Į viršų”, gal dėl to, kad tai filmukas, ir niekas neatkreipia dėmesio į vaikiškus dalykus. Tačiau iš tiesų tai filmukas skirtas suaugusiems dėl savo idėjos, o mažiesiems dėl pateiktų gražių personažų ir istorijos. Pažiūrėkit… Aš kiekvieną kartą jį žiūrėdama sriūbauju ir springstu ašarom. Dar vienas filmas, verčiantis kad ir naktį bėgti apkabinti visus mylimus žmones ir pasakyti, kaip juos mylių – „21 gramas”.

  26. Esu priversta konstatuoti, kad mačiau visus paminėtus filmus ir per visus tikrąja to žodžio prasme bloviau. O vat mano vyras neverkia ir sako, negi dabar bliausi, čia gi filmas…

  27. O as tai verkiau labai labai per „Man on fire”…nuostabus filmas, na ir daugelyje jusu paminetu filmu 😉

  28. Mano didziasi asaru upeliai ir ”slapiausi” filmai yra ”Once” – jie sutinka vienas kita ir nelieka kartu, na kaip nezliubti? http://www.youtube.com/watch?v=726SFblz9Lk
    Kur nunesa sapnai (What dreams may come) – verki ir dar norisi nes meile stipresne uz mirti http://www.youtube.com/watch?v=RmZ-FuBThuQ
    The Best Exotic Marigold Hotel – kai juokiesi ir verki kartu, nes meile nezino amziaus ribos http://www.youtube.com/watch?v=dDY89LYxK0w
    Dar labai geri nosiniu gadintojai yra abu Bridget Jones dienorasciai, Love Actualy, Notting Hill (pastebejau, kad visuose vaidina Hugh Grant’as, gal todel :D)

  29. ‘Moter and child”, ‘Doctor Zhivago”, „What dreams may come”…. Neseniai teko ziuret „Jane Eyre” sovietmeciu rodyta seriala su Timothy Daltonu, tai verkiau visa savaite, kols pabaigiau filma ziureti….Ziurejau beveik visus auksciau isvardytus filmus, ir as lygiai taip pat kaip ir vienos komentatores drauge, per ‘Medisono grafystes tiltus ” verkiu nors ir 20 karta ziuredama….

  30. Nors kalbama cia apie filmus, bet noriu ikisti savo trigrasi apie knyga, kuri mane sugraudino/sugraudina iki panagiu,- tai A. Vienuolio „Viesnia is Siaures”. Tiesiog sedevras, vertas filmo pastatymo.

  31. Man labai daug asaru kainavo italu filmas ”Life is beautiful”,dar dabar visiems pasakoju ir galvoju…

  32. Man filmų filmas, ašarų pakalnė nuo pat pirmos minutės yra The Notebook. Pirmą kartą verkiau gal labiau į pabaigą, bet kiek kartų dar vėliau žiūrėjau (kai tiesiog norisi gerai išsivierkti), tai žinodama filmo esmę žliumbiu nuo pat pradžių… 🙂

  33. Kaip smagu, kad dar yra nematytų filmų, per kuriuos bus galima paverkti:)) O pati taip pat daugiausia ašarojau per „The Notebook”, „21 grams” ir visus kitus. Dar lyg ir niekas neminėjo filmo „Pay it forward” (Sėkmė avansu). Šluostėm ašaras abu su draugu, kuris iki šiol šitą filmą visiems rekomenduoja:)

  34. Man vieni liudniausiu filmu Once Upon a Time in America bei Thelma ir Louise. Pirmam filme aisku labai daug emociju sukelia muzika, sukurta izymaus komp. Ennio Marricone. Si muzika, bet kuriuo metu uzleidus, mane privercia verkti arba bent susigraudinti. Antrame filme sukrecianti pabaiga, kai dvi jaunos grazios moterys verciau pasirenka mirti nei gyvenima, kuriuo abi labai nusivylusios. The Revolutionary Road, apie kuri taip visi raso, mane labiau sukrete, nei sugraudino ir sukrete ne is gerosios puses.

  35. pamiršot dancer in the dark… o dar verkiau iš džiaugsmo per man on wire – geriausias dok. filmas.

  36. Labai moteriškas (komentarų prasme) įrašas gavosi, ir nieko keisto, juk dauguma vyrų nieku gyvu neprisipažins, kad filmai gali juos pravirkdyti.
    Ir aš pats nedrįstu atvirai verkti prie namiškių, jei filmas netikėtai užgriebia ir suspaudža, dažniausiai nubraukiu ašarą apsimesdamas, kad panižo akį. Gal todėl turiu susidaręs
    nuomonę, kad geriausia rimtus filmus žiūrėti vienam, tada gali panirti į kūrinį visa galva.
    Nuo savęs taip pat parekomenduosiu porą filmų: The Elephant Man, Away from Her.

  37. Cafe de flore – pasakiškas filmas, kuris priverčia susimąstyti apie savo gyvenimą, savo lemtį…

  38. … „Baltasis Bimas juodoji ausis”… man konkrečiai „širdį draskantis”, „kankinantis” iš rusų filmų. O kitas palikęs įpūdį visam gyvenimui – Bjork „Šokėja tamsoje” … negaliu be ašarų…

  39. „verkti per filmą gali tik emociškai išsilavinę ir empatiški žmonės, kurie sugeba įsijausti į filmo realybę ir nutrinti ribas tarp josios ir tikrovė“
    PRIEŠTARAUJU. Aš manau, kad esu emociškai išsilavinus ir empatiška, bet nepaleidžiu į laisvę jausmų. Bet vistiek vos neapsižliumbiau per „Dykumų gėlė“, „Kiti“, „Intelektualus protas“

  40. Įraše paminėta Bjork iš filmo „Šokėja tamsoje” („Dancer in the dark”). Per šitą filmą išties sunku neraudoti. Išvis Lars’as von Trier’as labai gerai moka valdyti ir žaisti žiūrovo emocijomis. Atrodo, sąmoningai priešinies, matai kad galėtum ir susitvardyti, bet tiesiog neišeina neverkti. „Šokėja tamsoje” išties ne tik filmas spaudžiantis ašarą, bet ir turintis meninę vertę. Nejučia gyveni filmu, viską išjauti ir mintimis kovoji už motiną, iš paskutiniųjų besistengiančią apsaugoti savo sūnų nuo sunkios paveldimos ligos…

  41. hmm, cia ir vel bus manija apsedus zmones su Ryanu, kaip ir su Hariu Poteriu, na, nematau saves ziurint fio filmo ?? Pratesiant, seksualumo tema, neisvaizdus man Ryanas ne per nago juodyma, o pavadnti ji seksualiu net liezuvis neapsiverstu, beje, jis panasus man I tokia bezdzionele, Proboscis monkey, su ilgom nosim tokios….. Taip ir cia taip isgirtas Blue Valentine, isjungiau iskart kai pasirode scena tame futuristiniame baisiame viesbutyje, ir tas Michelle susikuprinimas ir riebalai ant pilvo ir ta nutysus maike, per daug nuobodi realybe, ne ne ne. Sakysit, cia taip turi buti, ta ir noreta parodyti, bet man buvo ziauru ziuret, tiesiog purte, kaip baisu sitaip gyventi…Na, o kas del sirdi griebianciu filmu, tai Sibiro Kirpejas, kai Tolstoju istriamia, o jo draugai bega is paskos ir dainuoja garsiai jam pavymui, na tiesiog!! Ir kas beko, Moulin Rouge, dieviskas filmas, dieviskos asaros….

  42. Na, Marlis ir as, Walk to remember ir p;s.I love you – visi man juokingai graudus pasirode, istorijos geros, bet pastatytos prastai, neitikinanciai. Is minimu yra griebianciu uz sirdies, dar keli nemineti, as visada zliumiu nes juokingai graudus, kiek šaržuoti apie gyvenimą, kaip reikia myleti savo keistas šeimas ir pan – Parenthood ir What’s eating Gilbert Grape. Asmeniškai dar kabina One Magic Christmas, holivudinis, bet labai panašus į mano gyvenimą, tai džiugu, kad ten gerai baigiasi. Todel ir žliumbiu 🙂 Apvalo 🙂

  43. Butinai paziurekite „Eik ir tapk” (Va vie et deviens) Radu Mihaileanu filmas apie berniuka, isgelbeta is Somalio pabegeliu stovyklos, kurioje jis turejo palikti savo mama. Filmas neliudnas, apie zmoniu meile, apsupusia naslaiti vaika. Kazkada rode kino pavasaryje.
    Ir dar „The painted veil” apie nelaimingai istekejusia, bet veliau pamilusia savo vyra moteri. Labai gilus ir prasmingas, tik baigias liudnai.

  44. o man tas Khanas nebuvo toks labai verksmingas, tiesa skant, net nepamenu ar pravirkau per ji..labiau sukrete berods jau minetas Inscendies. ir kazkiek traumavo argo..

  45. 😀 😀 😀 Na, mano terentuose sukasi virš 10 filmų 😀 juokinga 😀 ilgam turėsiu..
    ir verksiu, oi, gerai atverksiu 🙂 čia sakoma nu va kai juoko per daug tai į ašaras nueinama 😀

    tik tikiuosi kad jie nebus kaip berniukas dryžuota pižama.. nes ir dabar prisiminus suspaudžia kažkur ir šiurpas nueina..

  46. Yra daugybe filmu, kuriuos ziuredama nubraukdavau tai dziaugsmo, tai liudesio asara, bet per siuos filmus tiesiog raudojau: „If Only”, „Seven pounds” ir be abejonės „Marly and me”:)

  47. Smėlio ir rūko namai (the house of sand and fog). Nepaprastas filmas apie galimas skirtingas tiesas, mano pats žliumbikiškiausias iš visų. Labai rekomenduoju namačusiems.

  48. Pagaliau emiau susidariau sarasa visu rekomenduotu filmu. Aciu visiems rekomendavusiems. Kartais tokie jautrus filmai labai pravercia jausmingiems vakarams ir emociju islaisvinimui.

  49. As labai verkiau per filma „Sibiro kirpejas”. Irgi jie susitinka, bet kartu nelieka. O veliau, ji ji aplanko po daug metu Sibire, jie nesusitinka, bet jis ja pamato. Bet ir gyvenime taip atsitinka.

  50. „vėtrų kalnas” – pats nuostabiausias mano matytas filmas. Po jo negalėjau nustoti verkti gal 3val, labai stipriai paveikė.

  51. as tai pasiulyciau paziureti ( ONE DAY ) su Anne Hathaway ir Jim Sturgess 🙂 xxx One Day – Official Trailer

  52. Istikruju tai visiems siulau paziureti filma”Twice born”(lt.”Gime myleti”). Tai pats geriausias filmas kuri teko matyti.ir labai verkiau. Nuostabi aktoriu vaidyba, nepakartojamas Penelopes Cruz grozis ir neeilinis filmas su pacia geriausia ideja. Jusu paminetu labai daug sugraudino.

  53. ,,Titanikas”, net nezinau ka pasakyti, ir ,,ties kur” ten galima apsiverkti? Kai pagalvoji, del ,,Titaniko” tragedijos galima verkti, jeigu jau nebera del ko verkti, bet tas labai zemo lygio filmukas, tai nei asaru, nei kokio kito jausmo prideti negali.

  54. Labiausiai verkiau per ,,Hachiko šuns istorija”, bei yra dar keli filmai kuriuos žiūrėdama verkiau tai ,,Trys metrai virš dangaus” nerealus filmas, patarčiau pažiūrėti, filmas ,,Lol” ,,Paskutinė daina” ,,Įsimintinas kelias-Skubėk mylėti” ,,Meilė ir krepšinis” ,,Marlis ir aš” ,,Flika” ir’ ,,Lesė” .

  55. Три метра над небом tikrai geras filmas. Yra 2 dalys. Zliumbiau kaip mazas vaikas. Tikrai verta paziuret.

  56. Paskutiniai mano „ašaromis aplaistytieji”: Javtagen, Žvaigždutės žemėje, Temple Grandin.

  57. per tokius filmuss as verkiau titanikas mano sesers globejas gorelimas seva .

    per sita filma smarkiai verkiau labai nuo pradzios iki galo jio pavadinimas yra sevaline kodzia

  58. 1. Daugiausiai ašarų Mano sesers globėjas / My Sister’s Keeper
    2. Irgi gerokai paverkiau MOTERIS, KURI DAINUOJA/ INCENDIES

  59. Iš paminėtų filmų esu mačiusi Valandas, bet senokai, nepamenu ar verkiau. Šiandien mane pravirkdė labai gražus filmas „Iš Afrikos” (rež. S.Polak) su Meryl Streep pagrindiniame vaidmenyje. Filmo pabaiga truputį nuspėjama, bet tai nieko bloga, tik liūdna, norėjosi filmo su „gera” pabaiga:)

  60. Radau apleistą temą.Bet kaip man reikėjo tokių idėjų…
    Verkiau per daugumą jau paminėtų.Maniškiai : „Poliana” ir „Kartą po dvidešimties metų”

  61. Permečiau akimis rekomenduotus filmus ir gal praleidau tikrai sukrėtusį filmą „Stoning of Soraya M.”. Patarčiau pažiūrėti rimtų filmų mėgėjoms. Toms, kurios verkė dėl „Marlis ir aš”, „Žinutė butelyje” ir pan. gali būti per stiprus;)

Rašyti komentarą