8241
Beatos virtuvė

Restoranų istorijos: Santa Maria Del Sur ir vištienos, moliūgų ir porų troškinys

(0)

Nuotrauka iš http://www.santamariadelsur.co.uk/

Dabar apie naują temą – visokių viešųjų maitinimo vietų aprašymus ir istorijas. Manau, kad tikrai reikia apie tai pakalbėti. Tiesa, nežinau, kokia iš manęs išeis restoranų kritikė ir skandalistė. Aš tik dabar sugalvojau, kad visai smagu būtu su jumis pasidalinti mintimis apie aplankytas vietas, todėl nežinau, kuo reikės iliustruoti šiuos įrašus, kai jau esu grįžusi be jokios nuotraukos.

Be to, juk daugumai turbūt receptai įdomiau, taigi ir receptas bus. Štai kaip tik apsilankiau Facebook’o Beatos virtuvėje ir ten ponia Lina prašo patarimo moliūgui, o aš kaip tik šiandien pietums sumeistravau moliūgo, porų, obuolių ir vištos troškinį – tai pabaigoje receptas bus.

O dabar apie restoraną, kuriame buvau šeštadienį. Priešistorė tokia: kažkurį vakarą, prieš porą savaičių, kai aš turbūt eilinį sykį kažką rašiau, Tomas žiūrėjo TV – gerbiamo Gordon Ramsey „F word“, kur šitas daugiadarbis verslininkas-šefas paskelbęs konkursą geriausiam vietiniam restoranui išrinkti. Ir ten parodė… mėsą… Tiksliau, ne bet kokią mėsą, o jautienos gražiausius argentinietiškus didkepsnius (steaks)… Mano Tomui, žinoma, kakta išrasojo ir rankos pradėjo drebėti – žūtbūt turi jis jų pavalgyti. Laidoje dalyvavo argentinietiškas restoranas Santa Maria Del Sur. Žinoma, kosminiu greičiu buvo pragooglintas telefonas ir pradėjo Tomukas skambinti. Kaip ir šimtai kitų mėsos mėgėjų. Linijos užimtos – anšlagas, prisiskambinti neįmanoma. Tai tą vakarą taip ir neprisiskambinome. Aš, žinoma, būčiau pamiršusi, bet mano vyras taip lengvai nepasiduoda, ypač jei kalba eina apie steak’ą ir ne bet kokį, o iš jautienos pažadėtosios žemės – Argentinos. Staliuką gavome, paskutinį. Šeštadienį šeštą valandą. Bet buvome įspėti, kad ten sėdėti ir vograuti iki nakties negalėsime, o tik iki 20.30 val., nes staliuką jau turėsime atiduoti kitiems.

Kas skaitote, tai žinote, kad aš sausį pažadėjau mėsos nevalgyti……………. Tai taip sėkmingai nevalgau ir nepasiilgstu, bet eiti į tokį restoraną ir valgyti daržoves, tai tas pats, kas medų valgyti tik stiklainį palaižant… Dabar jau, aišku, galite mėtyti į mane batus ir pomidorus, ir visaip kaip koneveikti – mėsos valgiau…

Santa Maria del Sur įsikūrus Wansworth/Battersy, tik pravažiavus Chelsey tiltą. Tiesą sakant, aš aplink per daug nesidairiau, tik greitai skubėjome su draugais į vidų. Išskirtinis ženklas tas, kad prie lango, prie dideliausio grilio vyrukai kepa visokias dešras ir  – taip taip taip! – tuos steak’us. Staliuką gavome mažesnėje salėje, šalia (neveikiančio) židinio. Kai pasiskundėme, kad prie židinio šalta, pučia kamine švilpaujantis vėjas, iškart iš mūsų gražios, malonios, bet neįkyrios padavėjos, gavome pasiūlymą pakeisti staliuką… Bet išsisukome su šildytuvu, kurį pastatė taip, kad pūstų sušalusiam mūsų draugui į nugarą… Šiaip visa aplinka prieblandoje, bet smagu ir jauku. Ypač, kai pradėjo žmonės plūsti nesustodami… Visi dirbantys – argentiniečiai.

Po meniu mes ilgai nesidairėm. Ten gali atskirai imti didkepsnius pagal svorį ir išpjovą. Bet mes ėmėme jau patį stipriausią pasirinkimą, kuris vadinasi mixed grill – tai ten kalnas mėsos, tada argentinietiška dešra (kiauliena) plius kraujinė dešra (black pudding) ir dar argentinietiškas Provolone sūris. Mes, žinoma, besočiai, norėjome imti visą šitą reikalą keturiems žmonėm. Bet geroji padavėja sako, imkite trims – užteks… Štai ir dar vienas riebus pliusas mūsų gražuolei padavėjai. Štai kur servisas, štai kur aptarnavimas. Ir ji buvo teisi. Dar prie viso to paėmėme visokių žalumų, bulvyčių ir grybų. Nepamiršome ir užkandžių. Tiesa, jų meniu nėra daug. Tai mes tik paragauti paėmėme empenadas su vištiena ir su špinatais, ir provolone sūrio paragauti. Puikios tos empenados (tokie pyragėliai nedideli su visokiais įdarais, labiausiai turbūt panašūs būtų į mini čeburėkus)…

Kita labai svarbi tokio vakaro dalis yra vynas. Ypač jei restoranas – argentinietiškas. Pradžiai, mano pasiūlymu, užsisakėme putojančio vyno, kuris buvo itin lengvas, malonus ir skanus. Na, o paskui – kas gi kitas, jei ne Malbec??? Vėl gi, mūsų puiki padavėja rekomendavo tikrai labai super Malbec’ą. Vyno mylėtojams šitam restorane neliūdna, nes vyno meniu – didesnis už maisto…

Na ką, o dabar apie visą fiestą. Mūsų mixed grill atėjo tokiam mini grilyje. Žodžiu, ten viduj anglys, ant viršaus metalinė (ketaus) griddle (kaip lietuviškai??) indas ir ten jau puikavosi tie didžiuliai steak’ai, dešros ir besilydantis sūris. Visas stalas greitai buvo nukrautas visokiais priedais ir tas aparatas su mėsa pusę stalo užėmė… Vyriška vakarieniautojų pusė, žinoma, išgriuvo ir apsalo nuo mėsos skanumo ir minkštumo, ir puikumo. Man jautiena labai patiko, bet ne ką mažiau patiko dešrelės ir ypač ta kraujinė dešra. O jau tas išsilydęs sūris…

Labai džiaugėmės viskuo. Aišku, ir tas geras vynas tikrai ne paskutinėj vietoj buvo prie visos gero vakaro puokštės.

Dabar trumpas nukrypimas – žinoma, kažkada reikia nueiti į damų kambarį ir paprastai čia būna gera vieta papletkavoti su kitomis restorano svetėmis. Taip mes ir padarėme. Damų kambary kaip mat užmezgėme kalbą su mergina labai įspūdinga blizgančia palaidine. Iš karto aptarėme, kaip ta palaidinė kažkada buvo suknelė, bet šeimininkė ją išskalbė, tai suknia tapo bliuske.

Tada sužinojome, kad ir blizgančios suknelės-bliuskės savininkė yra ne vietinė ir ji matė „F word“, ir atvažiavo net ne iš Londono, o iš kažkur į šį restoraną. Ir dabar svarbiausia dalis – buvo aptartas restorano savininkas, kuris visus pasitinka ir visais rūpinasi, ir šypsosi, ir stalus dalina… „Isn’t he gorgeous????!!!“ – sakė nauja pažįstama mūsų… O taip, gorgeous, gorgeuos (žavingas, gražus, nuostabus, nerealus).. O ar čia restorano pliusas ar minusas??? Spręskite patys 🙂

Greitai ponas Gorgeous atėjo pasiklausti mūsų, ar viskas gerai, ar patenkinti, ar pavalgę, ar laimingi?? Tada greitai atėjo sąskaita ir jau reikėjo vyniotis meškeres, nes jau laukė kiti mėsos mėgėjai…

Dabar apie kainą. Keturiems mums plius aptarnavimo mokestis, du nepigūs buteliai vyno (ir dar, tiesa, desertai buvo, bet jie nebuvo kažkokie ypatingi. Aš valgiau šerbetą ir man buvo skanu. Laura valgė karamelinį sūrio pyragą, tai porcija kaip trim žmonėms) – sąskaita buvo po šešiasdešimt svarų žmogui, nepigus malonumas, kiekvieną savaitę neprivaikščiosi…

Restoranas mums išeinant buvo pilnas pilnutėlaitis. Net per siūles braškėjo…Vakaras buvo puikus. Puiki kompanija, puikus maistas. Ir šiaip nuotaika ten buvo kažkokia ypatinga – argentinietiška turbūt :)) Aš Argentinoje niekada nebuvau, bet kas buvo, tik gerai atsiliepė, ar ne, Odeta???

Tai štai tokia mano pirma restoraninė istorija. Gal ilgoka? Manau, labai subjektyvi, bet aš kitaip nemoku…

O dabar prie šiaip kasdieniškų pietų

Print Friendly, PDF & Email
Dalinkis:
Komentarai (0)

Palikite komentarą

Taip pat skaitykite:


Mūsų draugai:
Visos teisės priklauso Beatai Nicholson. | Pagaminta beLEDO.