Apie šį reiškinį turėjau parašyt prieš metus, nes kai paskutinį kartą teko laimė lankytis už balos, Rositos pamokyta ir dar pasiskaičius būtiniausiai ieškojau tų „food trucks“ susirinkimo vietos. Tai ir radome, ir apsilankėm. Tiesa, nuotraukų parodyti negalime, nes jos (tikiuosi, tik laikinai) dingo. Bet tada kažkodėl apie tai neparašiau, bet va štai priprašyta labai gražiai mūsų JAV korespondentės. Kažkada Rosita labai sėkmingai spėliojo, kada gi Lietuvoje užsisuks keksiukų su kremu manija ir atsidarys šaldyto jogurto – ledų knaipės. Ir ką gi, dabar visa tai turime Lietuvoje. Rositos paskutinis įrašas buvo seniai, tada jos įrašas sulaukė daug komentarų ir burnojimosi, kaip gi ten iš tikrųjų yra toje Amerikoje. Tie burnojimai mano autorę atbaidė nuo rašymo, na bet prie senų temų negrįžtam ir labai džiaugiamės, kad vėl galime skaityt, ką Roza (slapyvardis) pamatė, pastebėjo ir suvirškino už Atlanto.

Kai ilgai nerašai, po to labai sunku būna prisiversti ką nors padoraus iš savęs išspausti. Taip ir man atsitiko, nes labai ilgai niekur nerašiau, nors Beata man jau seniai grasino ir liepė. Šiandien pagaliau atėjo įkvėpimas, tai galvoju, patransliuosiu apie ką nors iš už Atlanto.

Vienas mėgstamesnių mano užsiėmimų yra verslo planų kūrimas.  Ypač man patinka žaidimas iš serijos „Ar Lietuvoj tas prigytų“? Aš kai tik pamatau kokią naują idėją, pirma mintis visada būna: ar ta idėja pasitvirtintų Lietuvoje. Dažniausia tokios idėjos man kyla apie maistą, nes, neslėpkime, mėgstu ir pavalgyti, ir restoranų naujienom pasidomėti. Galėčiau dabar štai sukurti Vašingtono restoranų gidą, bet kam to reikia? Ne ką blogesnį prieš kelias savaites parašė pati Gwyneth Paltrow. Ne visose jos rekomenduotose vietose buvau, bet ne visos man atrodo yra apsilankymo vertos. Bet gal todėl, kad man pirmiausia patinka tai, kas pigu, arba kas kūrybinga. Eiti į restoraną vien dėl prabangios aplinkos man atrodo tuščias reikalas. Eiti reikia dėl maisto! Neseniai man teko laimė (sakau „laimė“, nes miestas patiko. Nebūtų patikęs, būtų nelaimė) pabuvoti Montrealyje. Puikus miestas, daug puikių restoranų. Labiausiai džiaugiausi, kad teko laimė aplankyti „Au Cinquième Péché“ (Penktąją nuodėmę), mat jis vienas iš nedaugelio restoranų pasaulyje, kuriame parduodami patiekalai iš ruonio. Didžiam nusivylimui, ruonio tuo kartu negavome, nes dar nebuvo prasidėjęs sezonas, bet teko paragauti žąsies širdies tartare. Tartare paprastai vadinamas žalios mėsos patiekalas su įvairiais prieskoniais ar padažais. (Kažkas panašaus iš žalios žuvies vadinasi ceviche). Žinau, kad daugelis žmonių dabar raukysis ir sakys, kad valgyti žalią žąsies širdį yra nežmogiška ir šlykštu, bet  man šitas patiekalas buvo skonio ir šefo gebėjimų viršūnė. Sakykim taip: jau po pirmo kąsnio man mintyse kilo laimingai po žalias pievas gagenančių žąsų portretas, o pats tartare skonis buvo daugiau nei šviežias, daugiau nei tyras. Skonis, kuris ir po mėnesio išlieka mintyse.  Ar manot, kad šitas patiekalas prigytų Lietuvoje? Va, neseniai mačiau Anthony Bourdain laidos „No Reservations“ epizodą apie Kroatiją. Tai ten vienas šefas ir sakė: „Jei mes pasakom, kad valgysit jaučio kiaušinius, visi raukosi. Bet jei nežinodami paragauja, pirštus laižo.“ Galvoju, kad ir pas mus panašiai.

Taigi, kaip jau sakiau, kai aš pamatau kokią naują idėją, visada savęs paklausiu – ar ji prigytų Lietuvoje? Neseniai pas mane lankėsi tėtis ir atvežė visą kalną spaudos. Tame tarpe ir (neklauskit, kodėl) jaunystės dienų bibliją – „Panelė“. Pasirodo, tas žurnalas dabar rašo apie daug ką, įskaitant  ir apie verslo planus! Taip va netikėtai sužinojau, kad Lietuvoje sėkmingai veikia keksiukų kepykla, gurmaniško šokolado gamykla, sraigių ferma. Amerikoje keksiukai, šaldytas jogurtas ir pyragų kepyklėlės veikia jau seniai ir vis dar veisiasis, nes, pasirodo, žmonėms to reikia. Tačiau naujausia mada čia yra „food trucks“. Maisto mikriukai, gal reikėtų versti pažodžiui, nors tikrasis pavadinimas, turbūt, būtų „Restoranas ant ratų“. Idėja paprasta: nusiperki mikriuką, įsirengi virtuvę, gauni maisto leidimą ir pirmyn. Nei tau patalpų nuomoti, nei žmonių daug samdyti. Dažniausiai tokie restoranai važinėja iš vietos į vietą ir pietų metu sustoja ten, kur daugiausia ofisų. Tarkim, Vilniuje prie Savivaldybės. Apie savo stovėjimo vietą jie praneša Tviteryje, pastovi porą valandų, dažniausiai išsiparduoda ir vėl atgal, ruoštis kitai dienai. Idėja, pripažinkit, paprasta ir geniali. Ir ji čia taip įsibėgėjo, kad konkurencija tarp mikriukų dabar beveik didesnė nei tarp restoranų! O ir nuo pasirinkimo akys raibsta. Dėl mažos virtuvės paprastai jie specializuojasi vienoje maisto kategorijoje – meksikietiškas maistas, hamburgeriai, hotdogai, pyragai, keksiukai. Bet yra ir $18 kainuojantys omarų sumuštiniai, ir kebabai, ir barbekiu. Neseniai į šitą rinką įsispraudė ir garsusis Vašingtono numylėtas ispanų šefas Jose Andres, kuriam visam mieste priklauso gal 4 restoranai. Jo mikruškė „Pepe“ dabar pardavinėja brangiausią mikruškinį patiekalą – $20 vertės sumuštinį. Su „Pepes“ atsidarymu šita visa mikriukų kultūra, sakykim, persikėlė į kitą lygmenį, kad prisitaikytų prie visų nosis užrietusių vašingtoniečių. Vienas pirmųjų tokių mikriukų čia buvo Fojol Brothers – indų maisto autobusiukas, kuris išgarsėjo ne tik tuo, kad pardavinėja puikų kari, bet ir tuo, kad pardavėjai visada būdavo ūsais ir sariais pasidabinę, ir visada juokus laidė. Taip gaudavosi ir pramoga, ir skrandžio prikišimas. Bet kai gyveni tokiame „politiškai korektiškame“ mieste kaip Vašingtonas, kur dažnai iš didelio rašto išeinama iš krašto, atsiranda kitų bėdų. Štai vakar kaip tik laikraštyje perskaičiau, kad kažkas ėmėsi kampanijos Fojol Broliukus sunaikinti ir pradėjo peticiją, mat baisiai pasipiktino, kad tie neva tai nedori Fojoliečiai visaip kaip indus ir jų kultūrą pajuokia su savo dirbtiniais ūsais ir turbanais.  Plačiau skaitykite čia. Cirku cirkas.
Tai tokios būtų maisto aktualijos iš už Atlanto. Jei kas tokį „food truck“ greitu laiku atidarys Lietuvoje, reikalausiu procento už idėjos pasiūlymą!