Oi, ilgokai nieko nerašiau. Po puikios viešnagės LT, vakar jau vėl stovėjau prie savo puodų. Tiktai nepagalvokite, kad neturėjau progos prie puodų pastovėti tėvynėje. Dar ir kaip. Bet kažkaip be dokumentavimo apsiėjome…
Pirmadienį buvau naujam-nenaujam restorane „Jalta“ Žvėryne. Man patiko. Visų pirma, labai patiko iš visų kampų ir vietų sutemptas vintage. Pagalvojau, kad ne veltui ten kažkaip kitaip jautiesi, nes juk visi tie pagyvenę daiktai turi savo energiją. Juk kažkas ant jų sėdėjo, keikėsi, juokėsi, bezdėjo (atsiprašau už prozą), o va palyginimui, nosį buvau įkišusi į kokį tai naują restoraną vyninę „St. Michel“, berods, vadinasi, Algirdo gatvėje, tai ten viskas taip nauja, taip dažais kvepia ir net girdi, kaip girgžda tas naujumas visas… Bet čia, matyt, toks pats efektas kaip ir miegoti kietoje, ką tik iškramolintoje, presais išlygintoje viešbučio patalynėje ir namuose išskalbtuose, vėjyje išdžiovintuose pataluose…
Kadangi oras buvo puikus, tai sėdėjome lauke, laukas (ir juokingas šiltnamis) ten, manau, ir yra riebiausias privalumas to restorano. Kadangi atsigrūdome trys suaugę ir trys vaikai, šalia sėdinčios dvi mamos su dar trim vaikais prakomentavo: čia dabar mamų ir užsieniečių vieta… Cha cha cha, labai taikliai pasakyta, nes prie kito stalo sėdėjo piliečiai anglų kalba šnekantys ir žemėlapiais apsikrovę. Valgėme visko po truputi, porcijos nėra dosnios. Bet ir nėra čia ko norėti – pavalgyti vieno patiekalo. Reikia ir pirmą, ir antrą, ir trečią imti… O jei esate besočiai ir optimistai, kaip mes, tai dar ir ketvirtą, ir penktą užsisakyti… Labiausiai man patiko tai, kad meniu labai mažas ir, kaip suprantu, dažnai besikeičiantis… Nes mane tos vietos, kuriose yra meniu iš dvidešimt karštų patiekalų (o tokių vietų beveik dauguma) nervina… Aš čia dar kada nors išsiplėsiu šia tema, bet dabar tvardausi… Bet va, matote, kaip matosi, kad ilgai nerašiau????
Aha, tai va, sriuba buvo žuvies kokia tai trinta. Tai skystoka buvo sriubytė ir tokia, na žodžiu, jokia. Bet Jurgiui labai patiko, ypač jam patiko, kad pats valgė ir aptaškė visą savo žalią dryžuotą megztinį ir mano šviesius džinsus. Po to valgiau aš salotas iš burokėlių ir morkų, su ožkos sūriu, tai super best jos buvo. Burokėlis tikras – ne virtas, sūris labai skanus ir užpilo daug, ir duona šalia juoda skani… Na ir dar buvo toks dalykas, kuris vadinosi cukinija, įdaryta jautiena su bulvytėmis. Mes šio patiekalo ėmėme, berods, dvi porcijas. Man teko tik mažas kąsnelis ir, tiesą sakant, nelabai galiu atsiminti skonio, bet žinau, kad skanu buvo… Mačiau, kaip atrodė, Tomui labai patiko. Jis pagyrė ir pažymėjo, koks geras šitas patiekalas.
Dar užsisakėme blyną su sviestu ir cukrumi, man jis LABAI skanus ir toks easy – paprastas pasirodė… Žodžiu, vieta tikrai puiki… Kitą kartą gal visai nieko būtų ateiti be vaikų… Ir šiaip, su vaikais, kaip žinia, nėra labai paprasta sėdėti, pliurpti, valgyti ir mėgautis… Turi bėgioti ir vienu metu daryti milijoną dalykų: valgyti, maitinti, saugoti rūbus savo ir kitų, bendrauti, pasakoti, kalbėti, drausminti, dairytis ir žiūrėti, kad kas nors nenusisuktų ar kitam nenusuktų galvos…
Vakar dariau vakarienę iš to, kas buvo šaldytuve, ir to, ką radau savo lysvėse. Irgi, galvoju, pabandysiu padaryti kaip „Jaltoj“… Nes labai jau smagiai tie cukinijų suktiniai atrodė… Ir padariau savaip…
Iš karto perspėju, kad daug farfaliojimosi su tais ritinėliais… Išpjauti, susukti… Kažkuriuo momentu jau pradėjau galvoti, kad gal reikėjo tą jautienos daržovių troškinį su kokia skania pasta sumaišyti… Bet padariau ir tikrai nepasigailėjau. Tik dalykas tas, kad nors mėginau savo vaikui įrodyti, kad čia yra tokie specialūs žali makaronai, manimi niekas nepatikėjo, tad įdaras buvo iškrapštytas ir suvalgytas, o cukinijos paliktos. Prie tų bačkelių padariau labai paprastas, tik miltuose apvoliotas ir keptuvėj pačirškintas, vėliau parmezanu truputį aptarkuotas cukinijas…
