Mielieji, kaip ir sakiau ne tik savo tekstus talpinsiu, bet ir kitų prašysiu, kad man parašytų. Turiu tokią draugę, vardu neminėsim, bet slapyvardis jos yra Patarėja LAPĖ. Ji tikrai žino, kas yra geras maistas ir puiki aplinka, ji iš visų mano draugų turi didžiausią ir gražiausia indų ir įrankių kolekciją. ( kai kuriuos iš jų ji kilniaširdiškai paskolina fotosesijoms įvairaus plauko) Ji žino visus Vilniaus restoranus ir nevengia juose lankytis darbo ir laisvalaikio tikslais. Štai va paėmė draugė Lapė Patarėja ir parašė restorano apžvalgą. Restoranas –Balzac. Tiesa, turiu prisipažinti, kad nors ir draugė yra restoranų ekspertė,bet kadangi turi telefoną kurį visiems reklamuoją gerbiamas Jogaila Morkūnas, o tas telefonas pasižymi visom įmanom geriausiom savybėm išskyrus gebėjimu fotografuoti pusėtinas nuotraukas, tai teko man pasirausti savo foto banke ir radau  nuotrauką iš apsilankymo Balzac prieš labai labai daug laiko,  pusėtina irgi, bet geresnė, nei juodos spalvos šešėlių teatras – patarėjos Lapės draugės. Tiesa galima būtų buvo pasiskolinti iš Balzaco puslapio, bet iš ten paimti galima tik mikroskopinio dydžio, taigi nuotrauka nėra labai atsipindinti visą esybę, bet ji yra, ir joje mano kažkada tame restorane valgytos tuno t.y  „NICOISE“salotos. (beje visas meniu prancuziškai sukaltas, visa laimė kad apačioje dar yra lietuviški paaiškinimai, bet galvokime kad tai pliusas ir saviugda)  Dar nuo savęs pridėčiau, kad Lapės istorija apie „Balzac“ pamokanti: va gali kartais nusidėti ir paskui ima ir pasitaiso, vadinasi, stengiasi. Gal ne kokie virėjai buvo. Beje, jų puslapis neblogas, tik labai nervina ta muzika niekaip nesuprantu kodėl būtina užsidėti kokią tai muziką ant savo puslapio, tam kad potencialūs  klientai  paskui karšligiškai imtų  ieškoti MUTE mygtuko savo kompiuteryje, nes bent jau mane tokie muzikiniai siurprizai tai lengvai gasdina, atrodo atėjai meniu pasižiūrėti, o čia tau nai nai nai akordais per veidą. Bet tegul kalba Patarėja Lapė.

Ne vilniečiams pirmiausiai reikėtų pasakyti, jog Balzac įsikūrė ypatingą aurą ir šlovę turėjusio restorano „Les Amis“ patalpose.

Įkurtas lietuvaitę vedusio prancūzo, „Les Amis“ buvo tipiškas prancūziškas šeimos restoranas – su neypatingu, net šiek tiek atmestinai įrengtu, bet labai jaukiu interjeru, lakonišku, bet be galo iškalbingu meniu (ilgi ir gausūs meniu – tikrai ne geriausios virtuvės ženklas) ir ypatinga atmosfera: atsipūtęs personalas, familiariai bendraujantis šeimininkas, dukters keverzonėmis papuoštas restorano meniu ir pilnas šurmuliuojančios publikos net savaitės pradžioje (man visada būdavo nuostabu, kaip apie restoraną sužinodavo užsieniečiai – jų čia irgi būdavo pilna). Prancūzas netgi leido sau prabangą sekmadieniais nedirbti.

Ir žinoma, pas prancūzą visada buvo geras maistas. Nieko stebuklingo, bet tikrai labai geras maistas, visada geras paprastas namų vynas grafinuose ir demokratiškos kainos. Vieni labai girdavo triušieną, kiti – veršienos medalionus, treti – idealų creme brulee(lengvą, purų ir ne per saldų, nes daugelyje restoranų lietuvaičiai padaro jį kone želė konsistencijos ir saldų iki koktumo). O aš iki šiol geresnio jautienos steiko Vilniuje nesu valgiusi: atneša tokį storą mėsos šmotą, bet tokio minkštumo, kad kai duodi peiliu per šoną, suliula; šalia – šparaginės pupelės ir puikiausias pipirinis padažas su kadagio uogomis.

Kas nutiko prancūzui – nežinau (girdėjau, kad smogė krizė), bet prieš kurį laiką (bijau sumeluoti, tikriausiai prieš gerus metus) jo buveinė užvėrė langines, palikęs, matyt, naujų šeimininkų raštelį su pažadu pakviesti į atnaujintą restoraną.

Taip ten atsirado „Balzac“. Kaip suprantu, sąmoningai siekta perimti geriausia, kas liko iš „Les Amis“. Meniu išlaikyti geriausi „Les Amis“ patiekalai ir papildytas naujais. Gerokai, bet ne neatpažįstamai patiuninguotas interjeras (tiesa, tas pseudo kaimiškas romantiškas a la apsitrynusių mažmožių ir apdulkėjusių knygų stilius, kurį taip pamėgo kuo pigiau interjerą atnaujinti norintys restoratoriai, imituojantis neva tai paprastumą, jau kiek pabodęs, bet tiek to – geriau nei pusfabrikačius už 30 litų štampuojanti picerija su pretenzija į architektūros šedevrą).

Taigi visa tai turėjo išlaikyti buvusią publiką, ir, kaip suprantu, planas jiems vis dėlto pavyko.

Rašau „vis dėlto“, nes po dviejų iš eilės pasitaikiusių incidentų buvau prisiekusi į „Balzac“ nebeiti: dėl steiko ir dėl midijų.

Steiką su šparaginėmis pupelėmis, mano dideliam džiaugsmui, naujieji restorano šeimininkai meniu paliko. Tačiau pirmo apsilankymo metu atnešė jį iškeptą… žuvies taukuose. Tikiu, kad klaida ne iš pikto, gal keptuves supainiojo, bet steikas atrodė iš mėsos, kvapą skleidė žuvies, o skonį apskritai sunku apibūdinti. Pamenu nustebusį jauno šefo veidą (atėjo iš virtuvės aiškintis) ir savo nesmagumą dėl skundo. Užsisakiau kitą patiekalą, už steiką, savaime supranta, nemokėjau, tačiau slogutis vis tiek liko.

Po kelių mėnesių vėl užsukau į „Balzac“. Šį kartą – su nemaža kompanija, taigi liudininkų buvo dar daugiau. Pasirinkimas, kaip Lietuvoje, gal ir ne daugiausiai žadantis – midijos (geriau jas valgyti ten, kur yra renkamos). Bet lėkštėje daugiau nei pusė buvo neatsidariusios. Supykdė ir virtuvės chaltūra (negi nematė, ką lėkštėn deda), ir padavėja, kuriai teko kantriai paaiškinti, jog neatsidariusios midijos lankytojui gali baigtis ilga viešnage į tualetą (geriausiu atveju) arba į ligoninę (blogiau).

Taigi suprasite, kodėl „Balzac“ ilgam dingo iš mano lankytinų vietų sąrašo. Jei grįžtantys klientai nors kiek rūpi „Balzac“ šeimininkams, jie turėtų dėkoti liūdnai mano draugei, kuriai vieną vakarą labai reikėjo paguodos. Kai ji pasiūlė vakarienei „Balzac“, sutikau bandyti laimę trečią ir paskutinį kartą.

Ir ką jūs sau manote – bravo, mes puikiai pavakarieniavome!!!!!

Turiu pripažinti, kad „Balzac“ įgavo gerokai daugiau elegancijos – tiek aplinkos, tiek aptarnavimo, tiek maisto pateikimo prasme.

Panaikintas kone didžiausias restorano trūkumas vasarą (vakarieniavome vieną iš tų gražių rugpjūčio vakarų), ir visai padoriai įrengtas kiemelis.Buvęs nei šioks, nei toks koridorius tarp virtuvės ir lankytojų salės paverstas dar viena patalpa sėdėti. Atsisakius vieno tualeto, vis gi pasirūpinta likusiojo jaukumu (ale kiek vis dėlto reikšmės net ir tualeto „interjerui“ teikia visokie mažmožiai). Pirmadienį aštuntą vakare nebebuvo nei vieno laisvo staliuko – šį tą sako, ar ne?

Apie maistą. Prieš atnešant patiekalus patiekiama duonelė su česnakiniu sviestu niekuo nestebina, bet gražiai atrodo ir vis tiek maloniai nuteikia alkaną svečią.

O jetus, kiek jau prirašiau ir kaip pavargau, tai tuoj baigiu: pašteto esu ne mėgėja, bet net ir jis man patiko. Be ilgų išvedžiojimų apibūdinčiau paprastai – tikrai geras skonis. Dar valgėm salotas su antiena – nuostabiai subalansuotas žolių, vaisių, antienos krūtinėlės (neperkeptos!) ir balzamiko padažo derinys. Antram patiekalui – ravioliai su špinatais, kur labiausiai papirko popieriaus plonumo tešla ir pati forma: tiesiog perlenktame permatomame tešlos lakštelyje špinatai su varške, sultinys, dar truputis šviežių pomidorų padažo „dėl vaizdo“, ir štai jums lengviausi burnoje tirpstantys ravioliai.

Štai – kaip blogai tas „Balzac“ pradėjo, ir kaip pagerino savo reputaciją mano akyse.

Restoranas Balzac, Savičiaus g.7, Vilnius