O dabar, ponia, rašykite pasiaiškinimą ir Cukinijų naikinimo metas pagal Ritą

Kažkada sakiau, kad mano gyvenimas kartais primena skalbimo mašiną. Tikrai panašiai ir prabėgo visas rugpjūtis. Ir aš nei vieną kartą nesugebėjau atnaujinti blogo. Jaučiu begalinį kaltės jausmą ir prižadu daugiau taip nedaryti. Nors aišku, priežasčių tikrai turiu, todėl skubu jas raštiškai išdėstyti.

Visų pirma, tai savaitė atostogų pajūryje, o paskui – darbai darbai  ir dar visokie reikalai reikalėliai bei įvykiai: pradedant šeimyniniais svarbiaisiais, baigiant darbiniais… ir dar prie visos šitos puokštės – „susipakavęs” ir streiką paskelbęs kompiuteris, kuris dabar, po keleto elektrošoko sesijų ir dirbtinio kvėpavimo seansų pradeda atsigauti, bet aš niekur nerandu savo visų dokumentų, nuotraukų ir t.t.

Bet kažkaip, kaip lagaminus sugebėsiu išsikrauti, taip manau, ir su kompiuteriu susitvarkysiu. Pati su nekantrumu laukiu šeštadienio, nes gi debiutuoja mano nauja laida TV3 eteryje 10 val. Labai tikiuosi, kad jūs žiūrėsite ir būtinai man pranešite, ką manote. Aš pati laidą jau mačiau, bet susilaikysiu nuo komentarų, nes save vertinti gana sudėtinga. Tik pasakysiu, kad akivaizdžiai matosi nuostabus komandos darbas, nes savaime suprantama, nesvarbu, kad ekrane tik aš, už manęs – visa gauja žmonių, kurie plušo iš peties… Daugiau apie užkulisius ir virtuvines filmavimo dramas papasakosiu kada vėliau…

Iš tiesų, tai ir komentarų, ir laiškų su klaustukais, kas čia per tyla bloge nusistovėjo, ir pagalbos siūlymų sulaukiau, ačiū jums. O dabar noriu pasidalinti gelbėjimosi ratu, kurį man metė draugė Rita. Tai cukinijų duona – pyragas. Turiu pasakyti, kad vieną rugpjūčio vakarą tas pyragas puikiai suskambėjo ir iš karto klausiau recepto. O ji, net neraginta, ištiesė pagalbos ranką. Taigi, jūsų dėmesiui, Ritos niujorkietiška cukinijų duona:

Cukinijų naikinimo metas arba niujorkietiška duona

Jūsų virtuvė šiuo metu yra cukinijų apgulty? Žalios, geltonos ir margos pailgos agurkų giminaitės išsirangę ant jūsų stalų, spintelių bei šaldytuvuose ir laukia, kada bus sutarkuotos į blynus, užmarinuotos su balzaminiu actu ar supjaustytos į troškinį? Nepergyvenkite, jūs – ne viena. Tokią nepaprastąją cukinijų padėtį išgyvena dažni namai visame pasaulyje, ypatingai vidutinių platumų pasaulyje, kuriame šiuo metu – pats cukinijų derėjimo metas.

Cukinijos – dėl jų neišsenkančių panaudojimo galimybių ir lengvos, nekaloringos prigimties – manyčiau yra ne vienos šeimininkės mėgstamiausios daržovės. Puikus yra Beatos cukinijų blynų receptas – bet jis tinka toms, kurios netingi išstovėti duobę prie keptuvės. Toms, kurios neturi laiko ir jėgų, o kokia žalia gražuolė jau verkdama prašosi būti sunaudota, rekomenduoju cukinijų duonos receptą, kuris nėra sudėtingas, o gaminys pavyksta visai skanus.

Šitą cukinijų duonos receptą aš radau vienos niujorkietės bloge – tai reiškia, kad ir didžiajame nemiegančiame mieste jie turi tą cukinijų naikinimo metą. Cukinijų duona – skamba išdidžiai, bet iš tiesų tai yra cukinijų pyragas, kuriame cukinijų beveik nesijaučia, bet jos suteikia kepiniui lengvą tekstūrą. Kadangi amerikiečiai yra vieninteliai pasaulyje, kurie ingredientus skaičiuoja ne pagal masę, o pagal apimtį, tai aš kepiau duoną maždaug „iš akies“ paversdama jų puodelius į mūsų stiklines ar gramus (skaičiuoju, kad standartinėje stiklinėje yra 200g.). Siekiančioms tobulybės – čia rasite tikslesnę konversiją. Taip pat man visada skauda širdį pilti daug aliejaus į tešlą – ne dėl to, kad gaila aliejaus, bet dėl to, kad gaila tešlos. Tai aš jo pyliau pusę stiklinės ir duona vis tiek išėjo tobula, bet galima ir visą stillinę to aliejaus sukliuklinti. Kuo geresnis aliejus – tuo skanesnė duona. Skanaus, Rita.