8241
Beatos virtuvė

Mishkin’s silkė burokėliai – Niujorkas Londone

(7)

Visi turi tam tikrą naujų dalykų įsigijimo taktiką. Pvz., draugė Lapė patarėja dievagojasi, kad kai nusiperka naują drapaną, iš spintos tvarkingai išrenka tą, kuri turi užleisti vietą naujai. Kita artimoji – elgiasi priešingai, pastumia kitas aštuoniolika suknelių, kad nauja tilptų. Kai jau niekas netelpa, išneša dalį į kitą kambarį, kartais išdalina… bet retai. Dar viena artimoji daro taip: žiūri į daiktą, tada jį gyvai matuojasi, paskui mintyse jaukinasi ir galvoj nešioja, o jei po kiek laiko iš galvos daiktas neišgaravo, vadinasi, jo reikia, jis būtinas ir vertas įsigyti. Aš neretai perku greitai ir čia pat, impulso vedina, bet šiuo metu ne tas yra mano galvoj, ir dabar net gerai pašukavus atmintį nesurandu jokios suknelės anei batelių, anei nieko, kas būtų galvoje užsistovėję taip, kad žūt būt norėčiau įsigyti…

Tik dalykas, kurio niekaip negaliu išmesti iš galvos ir kuris iš mano panosės nuplaukė kaip sniegas balandį, tai toks nuostabus, kokių 40 metų senumo, molinių „Denby“ vos vos žalsvų puodų rinkinys – du dubenys ir ąsotėlis. Aš juos „“Car boot sale“, kurioje buvome prieš geras tris savaites Suffolk (viena iš didžiųjų pramogų man yra tie turgūs, oho kiek ten randu). Tai va, suprantate, aš jų nenupirkau iš pirmo impulso, nors norėjau trūks plyš, o nenupirkau todėl, kad neturėjau grynų. Vėpla atvažiavau į turgų be pinigų ir tik su vyru – na taip, jis tų grynų man davė, bet visą laiką bambėjo… „Kas čia per senienos? Kas per brangumas?“ Jo nuomone, viskas turi kainuot svarą. Tai va, nenupirkau aš to rinkinio, o kai grįžau atgal, jo jau nebebuvo… Niekaip negaliu išmest iš galvos. Todėl impulsyvus pirkimas tikrai turi racijos, nevisuomet, bet kai tikrai puodas ar suknelė su tavim kalbasi ir sako tau „imk imk mane, aš noriu būti tavo“, tai reikia ir klausyti, ir imti, ir mokėti…

Iš tiesų tai man atrodo, kad tie, kas rūpinosi restorano, kuriame vakar buvau, stiliumi, padirbėjo puikiai. Nieko ypatingo, bet surinkti visokie daiktai ir detalės (lentos tikrai senos ir kirvarpų apėstos, halogeninės lempos ant jų užkaltos, brangios ir naujos, apšvietimas svyruoja priklausomai nuo dienos meto). Iš tiesų, „Mishkin’s“ nėra restoranas be koncepto – konceptukas kaip tos lentos tvirtai sukaltas: niujorkas, žydiškas atseit deli / dinner atsainiai, jaukiai, patogiai, bet ne belekaip… Mes su drauge Vaida šimtą metų nesimatėm ir kai pirmą kartą sutarėm eiti ten, tai prieš keletą dienų bandę rezervuot staliuką nieko negavom. Bezbožnai madinga vieta. Šį kartą Vaida, man rodos, prieš kokį mėnesį vietą rezervavo… „Miškins“ yra vienos sėkmingų restoranų šeimynėlės naujausias atžala. Visi tie restoranai (polpo. polpetto. spuntino) – šis bent jau rezervacijas priima, skirtingai nei kiti jo giminės, nes ten turi ateit ir tikėtis, ir stovėt eilėj.

Savaime suprantama ten – triukšmas ir išskirtinis bruožas tas, kad klientai sėdi vienas ant kito. Na gerai gerai, ne vienas ant kito, bet staliukai taip glaudžiai arti, kad gali ne tik pasiklausyti, kokiomis istorijomis dalijasi kaimynai, bet ir labai sėkmingai išnagrinėti jų lėkštės turinį. Manau, kad gali net bandyt paragauti… Atmosfera, kaip minėjau, intymi, artima ir draugiška… Mūsų kaimynai valgė garsiuosius „Mishkin’s“ ir šiaip niujorkietiškus sumuštinius su pastrami ir raugintais kopūstais… Dar porciją macaroni cheese, jei teisingai spėju (meniu nepasiėmiau, o siaube!). Užsisakė, o tie sumuštiniai tokie dideli  (kaina 9 svarai) ir tikrai atrodė, kaip pasakytų Vytenis Pauliukaitis „apetitnai“, bet sumuštinių neįveikė. Pabaigoje vakarienės mergina paprašė įdėti pusę for my boyfriend. Va matot kokia aš super multitasking moteris – ir su drauge bendraut sugebėjau, ir vyną geriau, ir kaimynų lėkštes apžiūrėjau, ir dar, aišku, vakarieniaut ir ragaut sugebėjau vienu metu. Iš anksto pasakau, kad į tą vietą dar tikrai norėčiau grįžti.

O kodėl ji turėtų būti įdomi lietuviškai publikai??? O gi todėl, kad maistas su aliuzijomis į žydišką yra be galo artimas lietuviškam. Tad aš užsisakau, lietuviškai kalbant, bulvinį blyną su grietine, krienais ir karšto rūkymo upėtakiu ir burokėliais (čia iš visos dienos ir vakaro  brunch meniu), taip pat marinuotą silkę su burokėlių tartar (burokėlių nebus per daug) , o tai, pasirodo, ne kas kitas, kaip labai jau smulkiai supjaustyti, sukapoti virti burokėliai su puikiausia saldžiarūgšte marinuota silke bei agurkais ant viršaus. Vaida labai alkana, tai užsako avienos kukulius su pistacijomis. Jie minkšti, kaip pūkiniai, pomidorų a la passatos padaže, o šalia – fantastiškos salotos su stebuklingu graikiškų riešutų padažu, bulvytės, kurios yra tiesiog bulvinės lazdelės, išvirtos aliejuje, bulvės beje neskustos, tad dar išraiškingesnės su savo rudom sermėgom (elementarios ir paprastos, esu valgius ir geresnių, bet tikrai ne iš pakelio, kaip kad nutinka pvz garsiajame –  legendiniame Vilniaus restorane „Neringa“..)

kalafiorų salotos ir kukulių kampas

Na ir vyšnia ant torto. Šviežių kalafiorų ir kopūstų sulotos su KMYNAIS. Visos porcijos – užkandžio dydžio, mes viską dalinomės. Maisto užtektinai ir dar palikom. Skoniai pažįstami iš vaikystės, bet nebanalūs kaip valgykloje…

Tik, tiesa, visi be galo madingi, ir kai nori kalbėt kalbėt, ir gert vyną, tai tas triukšmas (melodijos iš serijos studio 54 disco / night / fever) truputį vargina (ne melodijos vargina o triukšmas ir priverstinis kalbėjimas pakeltu tonu)  … bet tai nieko, pramankštinti balso stygas ne taip blogai. Vieta gera. Covent gardeno ROH operos teatro pašonėje.

Kiek daug restoranų Londone ir kiek mažai laiko… Kažkaip ne visus aprašau, bet supratau, kad jei neparašau iš karto, po dviejų dienų, tai paskui jau neprikelsi…

Mūsų sąskaita dviem, vienas vyno butelis (madingas, gardus šviežias savo esybe ir gaivinatis baltas prancūziškas picpoul de pinet )  atsieina 64 funtai.

Išeitų kokie 5 puodai tikrai, jei ne daugiau…

Kitą savaitgalį vėl važiuosim į Suffolk, eisiu ieškot pakaitalų  tiem puodam… kuriuos pražiopsojau…

Nieko nepražiopsokite šį savaitgalį –   jei norite imkite ir darykite…..nesidrovėkite ir sakykite,  taip toliau ir panašiai ….

Print Friendly, PDF & Email
Dalinkis:
Komentarai (7)
Komentarai
  1. Žiu parašė:

    Jau seniai sąrašiuke, bet niekaip neateina eilė! Russellas Normanas atrado aukso gyslą, labai įdomu, kas bus toliau.

  2. Vėjai galvoje parašė:

    Uch, super, super! Peržvelgiau meniu – trumpai drūtai, tskant. Patiko, juolab, kad yr širdžiai mielų skonių: silkė, burokėliai… :)) Ačiū, Beata, reiks užsisakyt kada staliuką ir paragaut, pasibūt, parėkaut :))

  3. Kristina parašė:

    man irgi patinka geros rekomendacijos 🙂 Reiks pasiziureti 🙂 o del car boot sale, mes kai sveciuojames pas Charlio tevus, tai jo tetis labai megsta ten pasivaikscioti ir tikrai ten visokio gerio galima rasti 🙂

  4. Mindaugas parašė:

    Šitame varguolių krašte, su padidinimo stiklu nerasi tokių „deli“, tačiau džiaugiuosi, jog pagaliau atsidarė „Lauro lapas“ , kur virėjai daro tokius patiekalus, kad homo sapiens Londone didelius pinigus už tai moka (pažandės ir tt. visokios įmantrybės) 🙂 .. 😀 jau buvau ne kartą ten, reikės ir man apžvelgt bloge 🙂

    Beata, skaniai čia viskas atrodo, ypač norėčiau tų kampas. 🙂

  5. Ieva Ja parašė:

    – pažandės, papilvės, net ir ausys man kažkaip neitin.. kažkokia šventvagystė.. ir dar nėra laiko tiek prisimąstyt, kad tai būtų skanu.. 🙂

  6. stase parašė:

    o as tai noreciau kad kiekvienas patiekalas butu su kcal kiekiu

    • Beata Nicholson parašė:

      man rodos kad kai kuriuos restoranuose jau yra prie patiekalu kalorijos, LND man rodos tik visokie dideli tinklai daro tai,bet girdejau kad niu jorke ir ne tik masines vietos kartais uzraso…bet faktas, kad restoranuose niekas kaloriju per daug ne taupo

Palikite komentarą

Taip pat skaitykite:


Mūsų draugai:
Visos teisės priklauso Beatai Nicholson. | Pagaminta beLEDO.