Ir kaip ta naktis švento Jono?
Aš jau sakiau, kad visko esu prirašiusi ir eilė laukia dalykų, kuriuos noriu jums papasakoti, tai va čia vienas iš jų. Kažkada buvau, tai dabar atrinkau nuotraukas ir štai – apie labai nerealų pub’ą The Paradise Londone paskaitykite. Man jis patink labai labai.
Kai aš augau, mano bobutė Barbora turėjo tokį nuostabų ir įtaigų nukryžiuotojo Jėzaus paveikslą. Kabėjo jis virš lovos, visi tokius esate matę. Tai tokiais yra nukabinėtos šio pub’o antro aukšto sienos. Praktiškai, šventais paveikslais. O priešais barą, kuriame, viešpatie švenčiausias, išrikiuoti buteliai su velnio lašais, stovi kokių trijų metrų angelo statula… ir šiaip visur pilna iš belekur sutemptos religinės ir angelų atributikos, sumaišytos su visokiom senienom angliškom. Toks a la pub’as, a la bažnyčia. Tiksliau pub’as, kuris sako, kad čia yra rojus, o rojus suprantamas tiesiogiai – pasitelkiant religinius motyvus, angelus, paukščius ir gėles.
Va štai toks yra mano ir Vilmos mėgstamiausias pub’as, kuris savaitgaliais pasiverčia į klubą. Praktiškai ir eilės nusidriekia prie įėjimo… taip taip, ir ne kitaip, apsnūdusiose Kensal Rise / Ladbroke Grove apylinkėse tai yra triukšmingiausia vieta penktadienį ir šeštadienį. Šitą pub’ą užrodė ne kas kitas, o Vilma, Londono žinovė… Ir mes ten vaikščioti pradėjom oi seniai, labai seniai… Tiksliai žinau, kad turime nuotrauką iš to pub’o prieš Vilmai išvykstant į savo kelionę aplink pasaulį, kuri buvo dabar jau prieš daugiau nei septynerius metus, o tuoj bus ir aštuonerius… Taigi, stažas yra. Čia tiesiog taurei susitikę esam dešimtis ar neskaičiuosim kiek kartų. (Kai susitinkam tai taurei, tai neretai, jei jau esam su Vilma, užsisakom bulvyčių – taip taip, esam tikros lietuvės, ir tos bulvės pas juos tikrai geros.. .Storos bulvių lazdelės su minkštu vidumi ir tinkamai pabarstytos druska – čia taip vadinami angliški chips. Kaip ir priklauso save gerbiančiai virtuvei, jos yra double ar triple cooked – apie tai plačiau kada nors kitą kartą, o apie bulves pridursiu, kad Vilma visada paprašo majonezo, man visada trūksta druskos).
Čia esam minėję gimtadienius įvairių amžiaus grupių, tikrai esam trypę ir rūkę terasose… Dar tais senais laikais, kai visi rūkė… dabar tie laikai, ačiū dievui, jau praeityje ir negrįš. Dabar rūkymas, mano nuomone, beveik lygiai toks pat nepriimtinas dalykas kaip nešiotis kirvį rankinuke…
Papasakosiu truputį detaliau. Tai didžiulis pub’as, su keletu salių. Prieš porą metų buvo net sumažinti didžiuliai tualetai ir papildomoje erdvėje įrengtas karaoke kambarys (ir ten, aišku, yra būta – gulbės giesmė, paskutinė daina, kurią plyšavau, – gerb. Dolly Parton Nine to Fine). Dar baras – papildoma salė, tada dar balkonas, keletas privačių kambarių vakarienėms ir vakarėliams, apačioj tokia kišenė su staliuku, pagrindinis baras ir a la biblioteka (su dirbtinių knygų siena), ir erdvus restoranas su paukščių narveliais palubėse.
Maistas būna visoks, sakyčiau 90 proc. apsilankymų esu buvus labai patenkinta… Esu kokius tris kartus sutikusi lietuvių barmenių padavėjų. Viskas paprastai ir aiškiai, tradicinis gastro pub meniu: būtinai starteris su kažkuo iš jūros gėrybių (scallops), koks nors kepenų atstovas – foie gras ar vištienos kepenėlių, kažkoks bokštelis (krabai, avokadai, lašišos, keptos daržovės), būtinai salotos, max dviejų rūšių, aišku su burokėliais ir ožkos sūriu, ar su gorgonzolos tipo, paprastai koks nors britiškas mėlynas su kriauše, čia vardinu pirmųjų patiekalų meniu.
Jau suprantate, kad britų / europietiška klasika, pagrindiniai patiekalai: visada koks nors risotto/pasta/vegetariškas, dviejų rūšių žuvis (paprastai lašiša iš Škotijos ir kokia nors balta žuvelė (seabass ir lemon sole su beurre noisette ar maniure stiliuku (abu kartus tai sviestas su priedais), visada vištelė – būtinai iš žinomos vietos, aišku steak‘as iš pažįstamo jaučio.
Viską jau supratot – meniu klasikinis ir geras, maistas visada nepriekaištingas, paprastai, be fanfarų, bet užtikrintai, ir jausmas – atsipalaidavusio gero gyvenimo. Sekmadieniai visada prigrūsti, nes čia traukia šeimos ir poros, ir draugai įgyvendinti sekmadienio roast kepto gabalo tradiciją… Esmė tokia: pasirenki mėsą ir gauni ją su bent trimis ar keturiomis daržovėmis, su roast potatoes ir, aišku, gravy.
Porcijos dosnios… Net ir vaikiškos porcijos – didžiulės… Gyvenimas geras, ir mėsos padažas liejasi laisvai. Paradise tikrai ne vienintelė vieta Londone, kuri daro roast… visi gastro pub’ai ir pub’ai tuo užsiima. Sakyčiau, kad sekmadienio pietų metas tokio tipo vietose yra viena labiausiai užimtų dienų…
Taigi nueikite, kartais per Top Table jie siūlo labai patrauklius dealus – net iki 50 proc. nuo maisto… Oi kaip aš pasiilgstu šito restorano-pub’o, ypač kai jis visai šalia buvo… gera vieta…
Iš jo meniu aš net keletą patiekalų esu, na negalima sakyt, kad nufirinus, bet įsikvėpus tai tikrai. Štai varškės ir slyvų pyragas, moliūgo ir ožkos sūrio pyragas, ir kas dar?? Tikrai turi būti kažkas… Prisiminsiu gal, bet iš esmės – tai vieta, kurioje Londone esu valgius ir gėrus daugiausiai.
Prašom, welcome, užsukti, tikrai dar ten ketinu apsilankyti.
šaunu 🙂