Noriu paklausti, ar jums taip, kaip ir man, praėjusios šventės ir prasidėję nauji metai, atrodo, buvo taip seniai kaip ir pernykštis sniegas??? Tiksliau, sniego juk šiais metais normaliai niekur nebuvo. Buvau trumpai Lietuvoje, tai truputį pasnigo ir vėl dingo. O čia, Londone, tai paukščiai čiulba ir spoksau į žalią žolę pro savo darbo kambario langą. Žinote, vienais metais mūsų kaimynai savo eglutę lange laikė turbūt  iki vasario vidurio, mes su Tomu vis šnairuodavom į tą eglę ir burbėdavom, kas čia per tvarka, ot kuoktelėję… Bet negalvokite, kad tie žmonės kokie nors netvarkingi – netgi labai padorūs ir stilingi, aš netgi jų namo interjerą buvau kažkokiam žurnale užtikusi. Gal šiaip tingėjo, laiko neturėjo arba jiems labai gražu. Bet ir pati negalėčiau per daug girtis, nes mano namuose vis dar kabo ant veidrodžių lemputės, vakarais įjungiu – juk temsta, tai anksti, o šviesos niekada nebus per daug. Mano draugė Vilma sako, kad greičiau normaliai pasnigtų, nes labai liūdna, kai tiek daug tamsos. Įdomu, kaip gi yra Islandijoje, kur ketiname važiuoti kitą savaitgalį, juk ten, suprantu, tik keletą valandų šviesos būna… Aš viename žurnale neseniai paskaičiau, kad visų mylima Džordana ruošiasi į turnė po Europą ir taip pat užsuks į Islandiją. Žinau, kad ten yra lietuvių, tai va įdomu pasidarė, ar yra čia skaitančių mano blogą ir gyvenančių Islandijoje???? Jei taip, atsiliepkite, labai įdomu būtų sužinoti. O dar, grįžtant prie Džordanos, praėjusią savaitę su broliu in law arba lietuviškai taisyklingai būtų ne koks nors švogeris, o dieveris, žaidėme labai pralinksminantį žaidimą. Jis paėmė žurnalą „Žmonės“ pavartyti, aš jam sakau, atspėk, kas gi čia tie žmonės, ką jie veikia gyvenime. Pavyzdžiui, Džordana su savo draugu buvo įvardinti kaip politikas ir jo žmona, viena žinoma, graži,  turtinga ponia kaip call girl… O kitas dažnas žurnalų svečias su savo palydove, kaip some kind of snobs… Tik atspėjo, kad merginų dainininkių grupė yra merginų grupė ir režisierius, yra menininkas.

O pabaigai – apie košmarus ir kaip sudėtinga kartais būna pameluoti. Man – labai, todėl jau dvi dienas esu kančiose, nes už kelių valandų turėsiu apsimesti, meluoti ir sukti uodegą… Labai nemalonu ir prižadu daugiau to nedaryti niekada niekada, ir keikiu save, nes pati kalta, galbūt kitą savaitę parašysiu, kaip pavyko tas melas… Todėl visą naktį sapnavau, kaip prisipažįstu ir prašau atleidimo…. Siaubas.

O dabar grįžkime prie įrašo pavadinimo. Ar dar liko aguonų? Pas mane visada lieka, netgi yra likę skanėstų ne tik nuo praėjusių, bet dar nuo užpraėjusių Kalėdų… Kaupia kaupikas. Praėjusių metų kalendorius guli padėtas ant lentynos, o ten keksiukų dvylika receptų. Pagalvojau, kad galbūt ne visi turi praėjusių metų keksiukinį kalendorių, tai kodėl gi nepasidalinus receptu. Nes juk bananų, tai visada yra, ir dažniausiai reikia greitai juos doroti. Vakar vienas pažįstamas, kuriam daviau ragauti eksperimentinio bananų pyrago, sakė: „ooo this is my kind of food“,   ir, suprask,  kuo bananai juodesni, tuo geriau, nes iš tiesų,  bent jau man žiemą niekaip nepavyksta banano pagauti pačiame jėgų žydėjime -arba jis iš parduotuvės atvilktas pusžalis ir veliasi tarp dantų, arba jau pernokę ir sausi, miltingi,  nepadoriai saldūs…  Taigi, jei liko aguonų ir bananai nokdami perlenkė lazdą    – štai receptas…