Lapės patarėjos atradimai pyragaičių ir bandelių šalyje arba kur skaniausios bandelės Vilniuje gyvena?

Kai dabar per šventes buvau Vilniuje, ėjau lankyti draugų, kurie Užupyje buvo apsistoję, praėjau pro kepyklėlę, kurioje pro langą mačiau vyrą su kūdikiu ant rankų. Kiek pamenu, ten kažkada buvo tokia konditerijos parduotuvė ar kažkas, prieš keletą metų, bet neužėjau, tik tą vyrą įsidėmėjau su kūdikiu… Paskui tie mano draugai viską išaiškino: ten pat, po langais atsidarė kepyklėlė, kur jie, prisipirkę torčiukų ir gardumų, mėgavosi ir mane vaišino (labai skanūs, tikrai, ranką pridėjus prie širdies sakau) ir sakė, būtinai turi nueiti, būtinai, būtinai, nes toks prancūzas va, tik tik atsidarė, jo žmona lietuvė, jie turi mažą vaikutį ir taip skanu, taip skanu ir jie tokie malonūs, tokie mieli… paskui aš ir pati, po švenčių mėginau ten patekti, bet išmintingas prancūzas pirmadienį ilsisi ir labai gerai, pagalvojau. Bet vėliau sugalvojau, kad gal reikėtų Lapės paprašyti viską ištyrinėti, kaip ten yra…. Ir ką jūs sau galvojate, Lapė net neprašoma, pasirodo, rado kelią pas bandeles (arba bandelės pas ją.)… O paskui, va, tą pačią dieną, kai Lapė apsiskelbė, ir skaniai.lt šitą vietą aprašė…. bet kaip žinia, Lapė pas mus ne iš kelmo spirta, o iš plikyto pyragaičio (arba iš „Paukščių pieno” dėžės). Skaitom, ką Laputė ragavo ir matė…

Nuotrauka maloniai pasidalino vz.lt, nes Lapė, kaip visada, piktybiškai nieko nefotografuoja ( vz.lt yra ir daugiau nuotraukų,  labai skaniai viskas atrodo:). Skanaus skaitymo, Beata.

Užupyje įsikūrė piktasis burtininkas. Jis vilioja vaikus ir suaugusius kvapniomis bandelėmis, ir jie valgo šias tol, kol nebepratelpa pro duris…

Siaubo istorija, aš jums pasakysiu. Iš tiesų šis įrašas turėtų būti po rubrika „Reklama“, nes Užupyje pradėjo veikti prancūzo Thierry kepykla, kurioje parduodamos nuostabiausios bandelės, eklerai, torčiukai, kitokie gardumynai ir duona. Aišku, nekantriausiems dar duodama ir kavos ar arbatos – kad vietoje sudorojus vieną bandelę būtų nors kiek apmaldyta pagunda bandeles suvalgyti pakeliui namo ir namiškiams parodyti tuščią popierinį paketą.

Po šeštadienio, kai mūsų namuose per porą valandų ore sprogo penkios skirtingų rūšių bandelės, viena skanesnė už kitą, į Thierry kepyklėlę žiūrėsiu labai atsargiai 🙂 Tos 5 bandelės dviems buvo pirktos su mintimi mėgautis jomis dar ir kitą dieną, bet buvo beviltiškai kapituliuota prieš norą dar ir dar jausti, kaip burnoje tirpsta traškus kruasanas su migdolais arba bandelė su saldžia varške arba su obuoliais arba.. jau net nebepamenu, su kuo. Įdarai atrodo lyg ir niekuo neypatingi, bet vat čia ir yra meistro reikalas iš paprasto daikto padaryti kone stebuklingą.

Po teisybei, šią vietą pirmoji atrado mano sesuo, kuri pasižymi antgamtiniu sugebėjimu gerą saldėsį užuosti per kilometrą. Rimtai. Ji gali išrinkti geriausią desertą tik perskaičiusi pavadinimus meniu ir niekada neapsirinka. Aplinkiniai tą žino ir visada pasitiki jos rekomendacijomis. Šokoladinius saldainius ji pasideda prie lovos kaip vaikai mėgstamą žaislą ir lukštena juos ryte dar nepramerkusi akių. Per savo trisdešimt kažkiek gyvenimo metų geriausia Kalėdų dovana jai tapo didmenai skirta kelių kilogramų „Paukščių pieno“ dėžė  – čia taip motinos širdis neatsilaikė prieš pirmagimės silpnybę. Pikčiausia, kad kasdien misdama tokiu maistu, ji išlieka kūda kaip dviratis. Tai štai, toji mano sesuo vieną dieną grįžo namo lauknešėliu ligonei (t.y., man), kuri išdidžiai pareiškė, kad atneštos sriubos nevalgys, nes ši baisiai smirda. Tada geroji samarietė nusišypsojo ir sako: „Tai duosiu tau tokį dalyką, kur jau tikrai nesmirdės“. Ir ištraukė visokių bandelių ir eklerų ir tada jau ilgai pasakojo apie tai, kokia nauja kepyklėlė, koks fainas prancūzas, ir kaip aptarnauja maloniai, ir kaip ten visko pas jį daug, ir kaip viskas skanu, ir kad puikiai tinka einant į svečius nusinešti, ir t.t., ir aš, žinokit, nuėjusi ir pažiūrėjusi negaliu paprieštarauti. Prancūzo, tiesa, nemačiau, bet šiaip man labai patinka pats faktas, jog Užupyje lėtai, bet vis drąsiau kuriasi mažytės parduotuvėlės, kuriose galima nupirkti gražių arba skanių dalykų.

Pas prancūzą rasite duonos, batono, įvairių bandelių (vakarykštės – su 50 proc. nuolaida, ir, galvą guldau, bus vis tiek geresnės už šviežias maksimines), eklerų, sausainių ir kukliai atrodančių, mažyčių, per vakarą įveikiamo dydžio torčiukų, nes negaliu pakęsti, kai prekybcentriuose pardavinėjami beveik vien tik tortai-gigantai, kur atrodo, kad kožną dieną žmonės tik vestuvėms tortus perka. Kaip minėjau, yra ir kavos bei arbatos, ir keletas staliukų prisėsti. Todėl kai būsite Užupyje, visus labai raginu nepatingėti užsukti ir paragauti – ne tik dėl skanių bandelių, bet ir dėl to, kad žmogui sektųsi jo naujas nedidukas verslas.

P.S. Ir aš vėl nieko nenufotografavau…

[1] Sprogti ore – staigiai, nepastebimai dingti