8241
Beatos virtuvė

Korėja Antakalnyje arba lietuviško rauginto kopūsto giminaitis – kimči

(2)

Nuo paryčių iki išnaktų besimokantys vaikai, didžiulėse spūstyse ir mažuose butuose gyvenantys suaugusieji, kuriems mes, lietuviai, atrodome gana tingūs bei daugybė kalnų –  taip gimtąją šalį lygindamas su Lietuva, kur gyvena jau 23-ejus metus, apibūdina korėjietis pastorius Steponas Kang. Kodėl Steponas? Nes su nauju gyvenimu ir jis, ir jo žmona bei du sūnūs gavo naujus, lietuviškus vardus. Susipažinkite: Steponas, Marija, jaunėlis Petras ir Mozė (kai svečiavomės jis buvo išvažiavęs į darbą). Mes pas šiuos svetingus žmones lankėmės, kai naujajam rudens žurnalui „Beatos virtuvė“ ruošėme supermaisto rubriką – Marija viską parodė ir papasakojo, kaip gaminti pasaulį užkariavusį kimči – tikrą lietuviškojo rauginto kopūsto giminaitį. Tikrai rekomenduoju paskaityti ir pasigaminti, nes tokio tikro ir smagaus kimči seniai nebuvau ragavusi.

Beatos virtuve_kimči_korėjiečiai

Tai o dabar apie nuostabią Marijos ir Stepono šeimą. Sung Eun Kang – toks buvo Stepono vardas, kai jis gyveno nedideliame Korėjos miestelyje ir vedė Eunuk – dailią ir darbščią dailės mokytoją. Sekmininkų bažnyčioje pastoriumi dirbęs Sung Eun su savo evangeliškąja misija nuolat keliavo. Kurį laiką gyveno Maskvoje, apžiūrėjo ir visas tris Baltijos šalis. Todėl kai jau atėjo laikas rinktis, kur norėtų pastoriauti – korėjietis pasirinko Lietuvą, sako, ji jam buvo panašiausia į jo gimtąjį miestelį. Oi, nenorėjo savo dukros Eunuk išleisti pastoriaus uošvė – mokytojos Korėjoje labai gerbiamos, o ir toli ta Lietuva… Bet Eunuk vyro žodis buvo svarbiausias, tad į lagaminus susidėję kelias tradicines korėjietiškas vazeles, galybę prieskonių, ir kitus šeimai reikalingus daiktus, jiedu atvyko gyventi čia. Naujas gyvenimas – tai ir vardai nauji. Išlydėdami vyriausieji arptautinės „Foursquare“ krikščionių bažnyčios dvasininkai šeimai suteikė lietuviškus vardus, kuriais jie dabar vienas kitą ir vadina.

A. Sabonis, nepaklusnios moterys ir tinginiai 

Lietuvoje Steponas apsigyveno Saulėtekio studentų bendrabučiuose. Čia ant sienos kabėjo krepšinio rinktinės nuotraukos: „Sabonis! Marčiulionis!” – bakstelėjo sykį lietuviškai vos porą žodžių tuo metu žinojęs pastorius į sportininkus ir tuo iškart pelnė kaimynų pagarbą ir draugiškumą. Tačiau be kalbos čia gyventi buvo sunkoka (tuo metu susikalbėdavo rusiškai), tad Steponas ir Marija ėmė mokytis lietuvių kalbos Vilniaus universitete. Jų vyresnėliui – Mozei tuo metu buvo 6 metai, o Petras išdidžiai ėjo antruosius – jiems kalbų kursų neprireikė: darželis, kiemas, mokykla – abu vaikai netrukus laisvai čiauškėjo lietuviškai.

Nepaklusnios, lygiomis su vyrais besijaučiančios ir su jais net konkuruojančios lietuvaitės – štai kas labiausiai iš pradžių stebino Lietuvoje apsigyvenusį Steponą. Kaip gi taip? Jo gimtojoje Korėjoje tradiciškai šeimoje viršiausias vyras, jo žodis svarbiausias, o moters vieta – namai, ji paklūsta vyro valiai. Visa laimė, sako, kad Marijos toks lietuvių moterų elgesys nepakeitė, mielai šypsodamasi ji patvirtina, kad rūpintis namais jai labai patinka. Kambarių sienas puošia keli Marijos tapyti paveikslai (ji ir dabar kartais piešia, jei turi laiko), o maišeliuose tvarkingai sudėti tradiciniai korėjietiški papuošalai iš siūlų ir veltinės sagės – jas daryti išmojo jau čia.

Beatos virtuve_kimči_korėjiečiai

Gyvenimas namuose Marijai visai neatrodo nuobodus – ji kasdien gamina, tvarko, rūpinasi vyru, sūnumis ir į pamaldas ateinančiais žmonėmis. Dar ir nedidelis daržas kieme džiugina. Steponas sako pats nusprendžiantis, kas kur augs ir sėjantis sėklas, o Marija augalus prižiūri, apravi.

„Mums čia labai patinka, labai daug medžių, žalumos, gyvenimas daug lėtesnis nei Korėjoje. Ten jau nuo 4 ar 5 metų vaikai kasdien išeina iš namų šeštą ryte ir tada mokosi vienoje ar keliose mokyklose visą dieną, namo jie grįžta apie vienuoliktą valandą vakare ir iškart eina miegoti. O čia daug vaikų būna prie namų, Korėjoje kiemuose vaikų nėra.”, – pasakoja Steponas ir Marija ir juokdamiesi priduria, – „ Ir dar pastebėjom, kad korėjiečių bendrovėms čia labai sunku dirbti. Korėjiečiams atrodo, kad lietuviai yra labai tingūs ir labai mažai dirba. Bet mes jau pripratom, mums gerai, kad gyvenimas čia lėtesnis.”

Triaukštis, kuriame telpa svečiai ir bažnyčia

Visas korėjiečių ketvertukas gyvena Antakalnio gilumoje, nuosavame name. Tarp pušų įsiterpusiame triaukštyje telpa visi: pirmasis aukštas skirtas iš Korėjos atvažiuojantiems svečiams, antrajame gyvena pats pastorius su šeima, o trečiajame – Stepono įkurta sekmininkų „Vilties” bažnyčia. Kiekvieną sekmadienį čia į pamaldas susirenka keliolika korėjiečių ir lietuvių su vaikais.

Beatos virtuve_kimči_korėjiečiai

Paprastomis savaitės dienomis Steponas dirba vienoje su technologijomis susijusioje bendrovėje vadybininku, yra mokęs lietuvių studentus korėjiečių kalbos. Marija universitete kelis kartus skaitė paskaitas apie tradicinius korėjiečių vestuvių papročius, o neseniai pradėjo dirbti sostinės korėjiečių restorane „Taste”. Ir Petras, ir Mozė baigė dizainą, vyresnėlis papildomai dar užsidirba vedžiodamas po sostinę turistus iš Korėjos.

Beatos virtuve_kimči_korėjiečiai

Maistas

Ko labiausia ilgėjosi į Lietuvą gyventi atvažiavę korėjiečiai? Savo mėgstamų patiekalų! Vos atsikrausčiusi Stepono šeima labai liūdėjo, kad nei apvalių ryžių, nei prieskonių, be kurių korėjietiška virtuvė tiesiog neįsivaizduojama, nei Pekino kopūstų tuo metu Lietuvoje dar nebuvo. Net tradicinį kim-chi pabandė raugti iš lietuviško kopūsto, bet gavosi nelabai skaniai. Atsimena ir pirmuosius kartus, kai ragavo lietuviškų patiekalų: varškė pasirodė keista ir neskani, šaltibarščiai išgąsdino savo „nevalgoma” spalva, o burokėlių sriuba vaikui sukėlė siaubą – gal ji iš kraujo?? Žinoma, dabar jau Steponas ir Marija mielai ragauja visų šių patiekalų, o ir azijietiškų produktų lengvai nusiperka. Visgi namuose moteris gamina tik tradicinius korėjiečių patiekalus – kone į visus deda gausybę česnako, svogūnų, imbiero, pipirų – Steponas kikendamas prisipažįsta, kad lietuviškas maistas jam iki šiol atrodo truputį beskonis…

Beatos virtuve_kimči_korėjiečiai

 

Korėjos kaimas ar Lietuva?

Kas gi bus, kai po penkerių metų baigsis Stepono misija? Šeimos galva sako dar nenusprendęs – ilgisi jis Korėjos, kur galėtų kalbėti savo kalba, tad gali būti, kad grįš. Sako, į miestą nenorėtų, geriau į kokį kaimą, kur ramu ir yra gamtos. Marija nuolankiai šypsosi, sako, nežinanti, ar labiau norėtų likti čia, ar išvažiuoti į Korėją: „kaip vyras nuspręs, taip ir bus gerai”. Tik europiečiu besijaučiantis Petras linguoja galvą: „ne, aš ten tikrai nenoriu. Arba kur nors į Senąją Europą važiuosiu, arba čia liksiu.”

Tai va taip mes su Marijos ir Stepono šeima pabendravom. O jūs kimči tikrai išbandykite – žinokit, iš aštrumo dainavom, bet po to dar paprašėme…

Beatos zurnalas_ruduo_kimci

Print Friendly, PDF & Email
Komentarai
  1. renata parašė:

    Laba diena, nezinau kur klausti, tai pabandysiu cia 🙂 noreciau pasigaminti Kimci, bet niekur negaliu rasti saldziuju ryziu koses kur galima jos rasti, ka, o gal galima ja kuopakeisti, pvz ryziu miltais?
    Aciu uz atsakyma 🙂

    • Beata Nicholson parašė:

      Miela Renata, galima bandyti keisti. Vieną šaukštą ryžių miltų užpilkite maždaug 100 ml šalto vandens ir įberkite šaukštą cukraus, gerai išmaiškykite. Tada pakaitinkite ant mažos ugnies iki užvirimo ir nuimkite. Kai pravės, galite naudoti kimči gamybai. o šiaip tos košės būna rytietiškų prekių parduotuvėse. Skanaus!

Palikite komentarą



Mūsų draugai:
Visos teisės priklauso Beatai Nicholson. | Pagaminta beLEDO.