Pastebėjote? Nors aš ir atostogavau, blogas tuščias ir dykas nestovėjo, buvo publikuojami prikaupti dalykai. Aš, tiesą sakant, net specialiai sau tokią žodžių dykumą susikūriau, nes šiaip tai kalbu ir rašau, kalbu ir rašau, FC, emailai – bendravimas nuolatinis. O taip ilgai lauktos atostogos – šventas reikalas. Visas dėmesys šeimos direktoriams.

Turiu pasakyti, kad tiek visko prisisėmiau ir tiek visokių naujų minčių prisirašiau, ir įkvėpimų, ir nušvitimų, kad beveik prirašiau visą užrašų knygutę, ir tuoj teks pildyti antrąją… Net neabejoju, kad ir jūsų vasaros įspūdžiai sėkmingai pildosi į braškinius kibirus ir paplūdimio rankšluosčiuos supasi…

Man atrodo, kad parašysiu dešimt reportažų iš atostogų, na tris tai tikrai, bet vietoj to, kad dabar ilgą ir nuobodžią paklodę išdėstyčiau su chronologine seka, veriu jums karolius iš savo atostogų…

Pirmas saulėlydis atostogaujant nebūtinai įsimintiniausias, bet vis tiek ypatingas. Nesvarbu, kad saulė ne į jūrą nusileidžia, bet apšvietimas ir be intsagramo magiškas, kaip gali nefotkinti??? Norisi gyventi tose spalvose.

Sardinijos tradicinė duona yra pane carasau – traškutis. Jų atneša visur, tokios duonos parsivežiau į Vilnių, nors jos galima laisvai rasti ir Lietuvoje. Mano mieloji kaimynė man ją dovanojo dar prieš ten nuvykstant (o pirko, girdėjau, parduotuvėje www.netikmakaronai.lt).

Jei tik būčiau turėjus daugiau vietos ir nereikėtų vežtis visų akvalangų, liemenių ir plaustų, tai būčiau atsivežus daugiau gėrybių, bet dabar apsiribojau sūriu, nougat ir duonele.

Brangiausi atostogų pietūs mus ištiko jau gal antrą ar trečią kelionės dieną. Bet taip sunkiai ieškojom, taip sunkiai radom, nes dabar kol kas ne sezonas, tai dar ne viskas atidaryta ir gana tuščia… Pietūs kainavo 120 eurų…Valgėm seabass. Čia matote, kaip padavėjas atsargiai nuėmė visą filė nuo kaulo – nesigailiu nė minutės. Ir šiaip maistas buvo visur geras, nes Italija turbūt…

Aš galiu gyventi pliaže. Apie savo meilę smėliui ir „roasting“ (kaip sako Tomas) – kepimui saulėje – dar bus progų pakalbėti, bet čia maždaug toks vaizdelis buvo kas dieną. Vaikai eina galvom: Izabelė labai mėgo stovėti ant rankų, o aš turėjau žiūrėti, o Jurgis darė sodus ir daržus iš smėlio su elementariais įrankiais – sodino ir obuolynus, ir braškynus.

Aš taip pat mėginau pakelti kojas į orą kaip Izabelė… hmmm, na nesėkmingai… bet kodėl nepabandžius???

Pliažai fantastiški. Ko daugiau reikia? Balto smėlio… Man tai svarbiausia pliažo dalis.

Laukite tęsinio.