8241
Beatos virtuvė

Jurga Adomo: Mano kelionė į virtuvę

(12)

Mano kelionė į virtuvę užtruko apie trisdešimt metų. Lygiai tiek metų aš jos vengiau, nemėgau, net nekenčiau. Taip pat labai bijojau ir dariau viską, kad tik virtuvėje lankyčiausi kuo rečiau.

2012 metų rudenį, rugsėjo mėnesį, kaip tik pradėjau intensyviai keisti visą savo gyvenimą. Dešimt metų trukusią kelionę linksmaisiais Vilniaus kalneliais palikau užnugaryje. Supratau, kad man užteks staigių posūkių, pakalnių ir viršukalnių. Norėjau pagaliau išbandyti ką  nors atpalaiduojančio. Nusprendžiau savanoriškai tarnauti  dešimt dienų „Vipasana“ meditacijos kurse.

Tais metais dalyvavo apie 120 žmonių.  Mane paskyrė dirbti milžiniškoje virtuvėje. Ji buvo panašaus dydžio kaip nuosavas gyvenamas namas. Ten labiausiai reikėjo savanorių pagalbos. Kas dieną išalksta daugiau nei 100 asmenų.  Įdomus faktas, kad tais metais virtuvei vadovauti atvyko savanoris – vegetariškos virtuvės profesionalas, Vilniaus „Baltų dramblių“ kavinės šefas – Aivaras. Toks sutapimas – gana retas atvejis. Dažniausiai virtuvei komanduodavo tas studentas, kuris turėjo daugiau patirties iš kitų tarnystės kursų. Žinia apie Aivarą mane gerokai nuramino. Atėjo vidinis žinojimas, kad chaoso nebus, mes puikiai su viskuo susitvarkysime.

Maistas turėdavo būti paruoštas labai tiksliai paskirtu laiku, pagal sudarytą grafiką. Jokiu būdu negalėjo vėluoti, nes tai sukeltų sąmyšį tarp studentų, o jie tikrai negalėjo būti jaudinami. Studentai dešimčiai dienų priėmė tylėjimo įžadus ir ėjo gilyn į savo pasąmonę, todėl menkiausi išorės dirgikliai juos smarkiai atitrauktų nuo mokslų.

Buvau girdėjusi, kad „Vipasanoje“ padirbti savanore bus naudinga dėl savo vidinių ieškojimų, susivokimų. Atvirai pasakius, ne visai tuo tikėjau. Galvojau, kad štai užsiiminėti joga arba kokia spalvų, šokio terapija, gal ir medituoti ant kalvos yra naudinga, o daryti kasdienius darbus galima ir namie. Visgi leidausi į nuotykį, viską priėmiau, su viskuo sutikau. Pagalvojau, kad kai išbūsiu šią praktiką, tada ir analizuosiu, ką man tai davė, o ką gal ir atėmė.

Dienotvarkė buvo labai griežta, ten tikrai ne poilsinis kurortas. Tai skirta žmonėms, kurie nusprendė nebevargti ieškodami laimės išorėje, bet pagaliau pažiūrėti, kas yra jų pačių viduje. Gal ta laimė pasislėpė ten?

Tęsiant šią temą, esu girdėjusi tinkamą anekdotą:

Jaunesnysis velniūkštis klausia vyresnio:

–          Kaip padaryti, kad visi žmonės būtų kuo nelaimingesni gyvenime?

–          Daryk viską, kad tik jie niekad neliktų vieni tyloje, kad tik nežiūrėtų į save ir nepradėtų mąstyti. Siūlyk jiems pramogas, stebuklus, atrakcijas, naujienas, ginčus, karus ir kitus panašius užsiėmimus. Kiekvienam pasiūlyk asmeniškai pagal jo skonį ir silpnybes…

–          Supratau! Susitvarkysiu!

Aš keldavausi ketvirtą valandą ryto. Mane pažadindavo lauke skambantis gongas. Greitai išsivalydavau dantis, atlikdavau WC reikalus ir sparčiu žingsniu žygiuodavau į meditacijų salę. Turėjau ten sėdėti porą valandų kartu su naujais studentais iki pusryčių gamybos pradžios. Tai būdavo jų pradinė rytinė meditacija. Pagal taisykles salėje kartu turi būti kas nors iš vyresniųjų. Savanoriai nelabai šios pareigos norėjo, nes po dienos darbų mes guldavomės gerokai vėliau už studentus. Būdavo ir vienuoliktą valandą vakaro ar net  vėliau.

Tačiau tas rytinis kėlimasis turėjo labai galingą energijos, nuotaikos užtaisą. Jis tarsi griovė mano sustabarėjusias netikrumo sienas, susiformavusius keistus laimės standartus, užspaustą nepasitikėjimą gyvenimu ir sureikšmintą visko žinojimo svarbą.

Eidavau per gana tamsų ir žvarbų kiemą, matydama kaip iš kiekvieno namelio, ta pačia kryptimi, lėtai žingsniuoja studentai. Visi tyli, visi nuleidę galvas į grindinį, apsimuturiavę ne tik savo šilčiausiais rūbais, bet kas antras tįsėsi su savimi net antklodę, miegmaišį ar kitą šiltą užklotą. Visi žinojo, kad dešimt dienų jie yra vieni šioje teritorijoje, tarytum patys sau šeimininkai. Tiksliau, pagaliau šeimininkauja savo proto teritorijoje, mokosi patys jį valdyti. Studentus supa pakankamai kuklios gyvenimo sąlygos ir visiška tyla. Niekas su niekuo nešneka nei virtuvėje, nei kambaryje, nei kieme. Tik salėje mokytojas duoda bendras instrukcijas. Visa tai reikalinga, kad žmogus nesiblaškytų išorėje, tačiau nuramintų protą ir žiūrėtų į savo vidų. Tik be jokių atrakcijų protas pagaliau leidžia atsiverti pasąmonės spintelėms ir padaryti jose generalinę tvarką.

Priartėjus prie salės, ryto tamsoje puikiai matydavau trijų stambių žvakių liepsnų plevenimą. Pasakiškai gražu. Šios žvakės pastatytos tik dėl funkcijos, jokios mistikos ar ezoterikos. Jos tam, kad apšviestų įėjimą.

Į salę visi stengėsi įžengti kuo tyliau, nes ten jau sėdi daug medituojančių, todėl norėjosi neblaškyti jų ramybės. Aš privalėjau sėstis priekinėje eilėje prie mokytojo kėdės. Ten tarnaujančių studentų vietos, jie galėjo nekeldami triukšmo ateiti ir išeiti kada tik nori.

Man labai patikdavo ryte pabudėti prie naujokų. Tuo metu aš turėjau oficialią teisę pakelti akis ir šiek tiek pasidairyti po salę, nes privalėjau kartais pasižiūrėti, ar visiems viskas gerai. Gal kas užmigo, gal reikia kažką pažadinti, gal kam pasidarė bloga ar kokia kita problema atsitiko. Norint apžiūrėti daugiau nei šimto žmonių grupę, reikia laiko. Oi kaip smalsu būdavo viską stebėti… Kartais žmonių veidai būdavo liūdni, pavargę, kartais net perkreipti sudėtingų vidinių emocijų, o kartais šviesūs, palaimingi, ramūs ir taikūs. Bestebint juos, norėdavau atspėti, koks šis asmuo yra gyvenime: kuo dirba, ar turi šeimą, kokių kelių vedamas čia atvyko? Norėjosi kruopščiai apžiūrėti kiekvieno rūbus, gebėjimą sėdėti nejudant, nuotaiką, rytinius įpročius… Pavyzdžiui, ar jam rūpi jo šukuosena, ar jau leido sau tiesiog gyventi ir mylėti save bet kokiu atveju. Akies krašteliu stengdavausi pastebėti, kuris iš studentų įpratęs rytais gerti kavą.

Įdomiausia apžiūrinėti būdavo vyrų salės pusę. Jie rinkdavosi į bendrą patalpą per atskirą įėjimą, sėdėdavo tik savo dalyje. Skirtingos lytys buvo atskirtos dėl to paties proto ramumo išsaugojimo. Neverta dairytis ten, kur pabunda emocijos, jausmai. Visiems rekomendavo maksimaliai puoselėti savo vidinę ramybę.  Man tai buvo tarsi rytinis kino teatras su rodomu labai įdomiu, paslaptingu filmu, kurio net negaliu atvirai žiūrėti, turiu apsimesti, kad nieko nematau.

Po poros valandų iš rytinės salės skubėdavau į virtuvę, ten jau vykdavo veiksmas. Visi dirbantys žvaliai laksto aplinkui, o šefas stovi prie didžiojo puodo. Maišo jį ne samčiu, bet galingu pagaliu. Samtis tokiame katile prapultų kaip dantų krapštukas lėkštėje. Sklinda košės kvapas. Labiausiai tuo momentu norėjosi žvilgtelėti į puodą ir sužinoti, kokia bus šiandien košė. Visas virtuvės personalas jas skanindavo, kaip tik išmanė. Mes tai darėm iš visiško vidinio noro nors kiek pradžiuginti studentus. Pagal kursų taisykles maistas turėjo būti veganiškas. Tačiau rytais šefas lemiamu momentu susimirksėdavo su vienu iš arčiausiai puodo besisukinėjančiu savanoriu ir garsiai paklausdavo:

–          Kaip šiandien? Pieno pilam? – Savanoriai iššiepę šelmiškas šypsenas, palinksėdavo galvas.

Žinojom, kad tokiu momentu, kai studentai „sėdi savyje“, mato viską, ko ten prikaupė metų metus,  skanus maistas jiems bus vienintelė džiaugsmo akimirka. Mes šventai tikėjom, kad iš meilės įpiltas pienas tikrai nepakenks net ir pačiam kruopščiausiam veganui. Tačiau visai kitas atvejis su tais studentais, kurie turėjo gydytojo išrašytus lapelius dėl laktozės netoleravimo. Tokių kurse buvo pora – abi moterys, viena užsienietė, panaši į portugalę ar ispanę. Dažniausiai būtent joms aš virdavau mažą, atskirą košės puodelį.

Nusižiūrėjau nuo Aivaro, kaip galima maksimaliai pagerinti šį patiekalą. Man buvo stulbinantis atradimas – bananai. Truputį pavirus košę, į ją reikia įdėti gabaliukais supjaustytą bananą. Bananas pradeda lydytis, kaip sviestas. Košė tampa sotesnė, smagiai riebesnė, „gilesnio skonio“. Taip pat įberdavau cinamono, druskos, cukraus ir ką nors iš džiovintų sėklų ar vaisių. Sakykim, saulėgrąžų ar razinų, kartais migdolo riešutų ir supjaustytų slyvų ar panašiai. Mano veganiukai dažniausiai puodą grąžindavo tuščią. Man tai būdavo didelis džiaugsmas. Vadinasi, pavyko jiems tinkamai pasitarnauti. Tais momentais supratau, kaip jaučiasi virtuvės šefas, jei žmonės grąžina lėkštes išlaižytas. Labai malonus jausmas šildo krūtinę.

Trečią tarnystės praktikos dieną, kai sėdėjau salėje per visiems privalomą grupinę meditaciją, man gumulais gerklėje pradėjo kilti staigus liūdesys, pabiro ašaros. Sėdžiu užsimerkusi, nejudu, medituoju ir verkiu. Taip saldžiai verkiu, kad net bijau rankas pakrutinti, kad išsipūsčiau nosį. Bijau, kad man sujudėjus, šis procesas gali nutrūkti. Aš verkiu, o mintyse suvokimai gimsta kaip lietaus lašai ant stiklo. Matau, kaip aš visą gyvenimą gyvenau tik dėl savęs ir norėjau būti laiminga. Matau, kad aš dariau tik tai, kas man naudinga arba tai, ką privalėjau iš pareigos atlikti. Nei karto jokio gero darbo neatlikau tik iš vidinio noro kažkam padėti. Pradėjau jausti, kaip fiziškai minkštėja, atsidarinėja, plečiasi mano širdis. Tokia ramybės banga ir palaima apėmė. Tuo metu verkiau tik iš gailesčio sau, kad aš gyvenau jau trisdešimt ketverius metus ir nebuvau jautusi tokios laimės. Man buvo labai gaila savęs. Visą paauglystę aš stengiausi būti gera mokinė, studentė, vėliau gera darbuotoja, gera draugė, žmona, pilietė. Visos šios patirtys man neatnešė nieko panašaus į šį jausmą, kai stengiausi nuoširdžiai pasitarnauti virtuvėje. Aš tiesiog norėjau kuo uoliau dirbti, kad studijuojantiems žmonėms nekiltų jokių nepatogumų, kol jie mokosi.

Išverkiau viską, ką tuo metu turėjau. Galėjau tęsti, tačiau baigėsi meditacija. Visi pradėjo išeidinėti iš salės, aš nusprendžiau, kad gal jau gana ir man. Pasaulis toks šviesus atrodė, toks šiltas, mielas. Jis mano veidrodis, jis man duoda tai, ką aš pati jaučiu. Norint pakeisti vaizdą veidrodyje, keisti patį atspindį būtų didelė beprotybė. Supratau, kad būtent tai anksčiau ir dariau. Dažiausi, šukavausi, sportavau, stojau į organizacijas, siekiau karjeros, pirkau rūbus, mašinas tik tam, kad pakeisčiau atspindį veidrodyje. Tai panašu į beprotę merginą, piešiančią markeriu ant savo atvaizdo ir bandančią pamatyti save atspindyje kitokią. Pasirodo, man reikėjo pasižiūrėti į savo vidų ir ten padaryti pokytį. Tada išorė keičiasi savaime, viskas vyksta pagal mano pačios jausmus, esančius viduje.

Per tas dešimt tarnystės dienų buvo ir kitų patirčių bei nuotykių. Viskas vyko pačiu harmoningiausiu man būdu. Viską priėmiau, stebėjau, nesipriešinau, nevertinau, tiesiog gyvenau. Kai pagaliau kursas baigėsi, grįžau namo. Daug ką mačiau naujai. Vienas iš neįtikinamiausių man ir namiškiams pastebėjimų, kad man pradėjo patikti gaminti maistą. Aš visai nebebijojau, kad suklysiu ir bus kažkam neskanu. Aš eksperimentavau, susiradau naujų receptų, kūriau juos pati. Aš džiaugiausi ir vis dar džiaugiuosi, kai namie yra daugiau žmonių, kai turime  svečių, tada ir maisto galima padaryti daugiau, o tai juk dvigubai smagiau. Aš pradėjau jausti meilę, kai gaminu. Jaučiu norą, kad valgantiems būtų gera, skanu, malonu.

Nori pakeisti savo gyvenimą? Keisk savo vidų, o ne išorę, aplinką ar aplinkinius.

Print Friendly
Dalinkis:
Komentarai (12)
Komentarai
  1. […] aš pakviečiau Jurgą užsukti į svečius ir parašyti apie savo […]

  2. zivile parašė:

    Begalo įdomu buvo paskaityti..ir pačiai gilumoje sukirbejo mintis – gal ir as noreciau.. 🙂 super

  3. Laura parašė:

    Kur cia tokios savanorystes susiorganizuojamos?

  4. Vaida parašė:

    ačiū labai. puikios mintys, graži patirtis. 🙂

  5. Ieva parašė:

    Labai aciu uz sita straipsni! Taip smagiai ir gerai persiskaite!

  6. Rasa parašė:

    Labai sveika patirtis, ačiū už tokias geras mintis:) Sėkmės autorei 🙂

  7. Rasa parašė:

    …ir bananų į košę būtinai pabandysiu įdėti:)))) Ačiū už gerą patarimą….;)

  8. Jurga Adomo parašė:

    Labai ačiū už palaikyma ir gražius žodžius. Apie Vipassaną meditacijų kursus ir savanorystę galima paskaityti čia – http://www.lt.dhamma.org/index.php?id=2713&L=24

  9. mao parašė:

    pagaliau ir Jurga Adomo cia, pagaliau pagaliau! Aciu, Beata uz puikius svecius ir ju gerus tekstus, cia jums ne kokia poniu laime (nemanykit, seku ir Jurga Adomo blog’a)

  10. Laima parašė:

    Susigraudinau. Atrodo, viskas taip paprasta, kai paskaitai. Neabejoju, kad daug kas norėtų jaustis kitaip, gyventi kitaip, bet ne daug kas ryžtasi tą padaryti realiai. Visada žavėjausi tais, kurie nebijo keisti savęs, aplinkos, gyvenimo, ir negirdėjau nė vieno nusivylusio dėl savo drąsos. Tokie žmonės be galo įkvepia! Labai džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau pavyzdžių, kuriuos galiu pateikti savo vaikams – štai kaip reikia siekti laimės ir gyvenimo pilnatvės. Iš TV juk tokių pavyzdžių nepaimsi, na, su retomis išimtimis.
    Kuo daugiau laimingų žmonių aplink, tuo laimingesni ir patys būsime 🙂

  11. Laura parašė:

    dėkui, toks jausmas, kad Jurgą Adomo (kaip ir Beatą) pažįstu asmeniškai 🙂 ir visuomet yra ko pozityvaus iš Jūsų pasimokyti ir gauti įkvėpimo. dar kartą dėkui!

Palikite komentarą

Taip pat skaitykite:


Mūsų draugai:
Visos teisės priklauso Beatai Nicholson. | Pagaminta beLEDO.