8241
Beatos virtuvė

Jamie Italian ir vištos, ryžių ir daržovių paprastasis

(1)

Taigi ir vėl sausio mėnuo, ir mūsų draugui Danukui (Danny) suėjo kažkiek metų. Atsimenate, aš kažkada aprašiau jo gimtadienio tortą?? Tas tortas tikras gerulis…

Taigi, šį kartą Danny gimtadienis nebuvo kokia didelė šventė pirtyje ar užsakytoje pobūvių salėje. Progai pažymėti buvome pakviesti sekmadienio pietų Jamie Italian restorane Canary Wharf. Kadangi mes gyvename visai kitoje Londono pusėje, tai važiavome valandą, vėliau mūsų navigacija susipainiojo ir pasimetė, tai grybavome ratais. Kas nežino, tai Canary Wharf yra tokia blizganti daugiaaukščiais/dangoraižiais Londono dalis, kur įsikūrę visokie bankai ir kitokio plauko turtingos įstaigos. Ten daug betono ir nėra jokių gyvenamųjų namų, taip pat ten yra daug vandens kanalų (gerbiama ponia Temzė čia pat) ir, be visų šitų gėrybių, ten yra daug visokio plauko restoranų, barų ir kitokių maitinimo bei linksminimo įstaigų, dar yra parduotuvių, dar vienas kitas viešbutis, čiuožinėjimo aikštelė, o daugiausiai ten yra kostiumuotų rimtų dėdžių ir tetų, ypač darbo dieną. Taigi šioje miesto dalyje visai neseniai duris atidarė ir Jamie Italian. Apie Jamie prieinamus (affordable) itališko maisto restoranus, tiksliau, jo tinklą galite plačiau paskaityti jo puslapyje. Bet mintis tokia: geras itališkos virtuvės ir paties Jamie Oliver įkvėptas maistas. Šis – pirmasis Londone.

Tik įėjus pro duris jau rikiuojasi būrys žmonių, nes jie nepriima rezervacijų staliukams, ir nesvarbu, kas esi, ateini ir lauki sau kantriai, kol gausi stalą. Tiesa, rezervuoti stalą gali, bet tada turi su savimi turėti bent aštuonių žmonių kompaniją. Taigi mūsų draugai stalą buvo rezervavę. Vėl prie įėjimo, tik įėjus, iš karto – pirmas didelis siurprizas ir pliusas: mergina, kuri pasitinka svečius ir skirsto staliukus, yra lietuvė… Labai maloni ir miela Julė (ar Julija???, prašau pataisyti mane). Su ja maloniai pasikalbame. Ir ji nuveda mus prie stalo. Restoranas kupinas kaip kokia medaus statinė. Viskas ūžia. Šaukštai ir šakutės tik klaksi, padavėjai ir padavėjos (visi jauni, gražūs, malonūs) tik laksto, Jamie iš savo knygų viršelių atidžiai viską stebi. Tikrai jaučiasi jo ranka/braižas/brand‘as. Viskas nauja, šviežia, linksma, bet minimalu ir švaru (na ne trupinių ir šiukšlių prasme), kabo kumpiai prie baro. Virtuvė matosi pro langą, kai lipi į damų ir ponų kambarius į antrą aukštą – visi dūzgia baltais apdarais pasipuošę…

Iš karto gauname meniu. Vaikai – pieštukų ir lapų, kur piešti, kėdutės taip pat labai greitai atgabenamos. Kėdutės, beje, ne kokios pigios iš IKEA, o prabangios medinės. (Aš vis tiek save laikau šiokia tokia vaikiškų kėdučių žinove, tai nepykite už šitą pastabą.)

Dabar smagumas (ar nelabai) yra tas, kad vaikų meniu yra ne kur nors parašytas, bet įdėtas nuotraukų pavidalu į tokius raudonus akinius, juos prisideda vaikas prie akių, spaudžia svirtelę ir keičiasi paveikslėlis. Smagu, žinoma, aš dar tokio fokuso niekur nemačiau. Tokiems svečiams kaip Jurgis, pavyzdžiui, tai papildomas žaislas ir objektas pamėtyti ant žemės. Aišku, Izabelė sako, aš noriu šito… o tas šitas tai gnocchi… Tai apdairi mama peržiūri visą meniu ir išrenka spagetti bolognese. Nes žinau, kad gnocchi nevalgys… ir paskui bus tik skandalas, nes vaikai alkani. Taigi tas fokusas puikus, bet man visai patiktų ir perskaityti, kas ten per dalykai, nes, tiesą sakant, nelabai įžiūriu. Bet meniu – kelių rūšių makaronai/pasta. Plius vištiena, plius apkepas kažkoks, tai spėju, piemenų pyrago koks nors pusbrolis… dar vienas pliusas – jie vaikams gerti, berods, duoda nemokamai – vandens su sirupėliu, sirupėlį galima pasirinkti, ir tas vandenukas vos saldus ir labai populiarus tarp mano vaikų. Iš karto grafiną tą ir išmaukia. Tai ne tik alkani, bet ir ištroškę vaikai pasitaikė.

Dabar apie suaugusių meniu tai pasakysiu šitaip – raibsta akys. Visokių užkandžių: duona, alyvuogės, brusketos, ect.

Tada, savaime suprantama, aibė visokių pastos patiekalų. Dar vienas kitas mėsos, žuvies, vištienos patiekalas. Žodžiu, rinktis yra iš ko. Mane, kaip visada, besirenkant ištinka krizė – ką valgyti? Ar sveikai ir padoriai? Ar sveikai ir liesai? Ar skaniai ir nuodėmingai? Ar pastą? Tomas išsirenka vištienos kokį ten reikalą. Gerai, aš vaidinu šventąją ir užsisakau žuvį maiše: garuose virta žuvis (tiksliau, popieriniame maiše, ten prikaišioja bulvyčių, pomidorų ir pankolio, ai tiesa, dar ir mažučių moliuskų), žodžiu, sveikuolių ir dietininkų rojus tas patiekalas. Nepasakyčiau, kad tai buvo geriausias mano kada nors valgytas žuvies patiekalas. Geras… bet ne pats geriausias. Man truputį dantyse žvyro (ar moliusko geldelės atplaišėlė) užstrigo, bet dėl to aš tikrai nesijaudinu, būna, pasitaiko, ir nieko čia tokio, išspjovei, pasidėjai į šoną, apetito negadina – ne koks plaukas ar musė. Gailiuosi, kad nevalgiau makaronų/pastos patiekalo, nes tie, kas valgė, labai gyrė… Šiaip maistas geras… Nors mano Tomas ir burbėjo, kad nieko čia tokio ypatingo… Gal mes tiesiog abu ne tai, ką reikėjo, užsisakėme? Prieš mane sėdėjusi pora valgė ir užkandžius, ir pagrindinį patiekalą, ir desertą. Tai jų užkandžiai atrodė fantastiškai. Tai va, gailiuosi, kad nevalgiau to, ką reikėjo valgyti: itališko duonos, aliejaus, pomidorų ir pastos…

Laukiant maisto išėjome su Jurgiu pasivaikščioti, nuėjome pažiūrėt, kaip čia vietoje gaminami spagečiai. Ten ne vienas jaunesnio amžiaus pilietis stovėjo, žiūrėjo, kaip iš tos mašinos lenda spagečiai, o dėdė stovi ir juos vynioja aplink kumštį, ir deda tuos lizdelius, o padaręs visą dubenį, neša į virtuvę…

Beje, nugirdau, kaip vienas tėtis sakė, kai mes ateiname, tai sėdame čia, prie mašinos, kad vaikas turėtų į ką spoksoti… Lankytojai buvo įvairūs – daugiausia jaunos poros ir šeimos, truputį buvo ir šeimų su vaikais…

Oi, pamiršau desertus… Neatleistina. Aš užsisakiau tos dienos ypatingąjį – šokolado ir kavos tartą su figomis. Durnelka. Geras buvo, bet tik ne man ir ne tuo metu, nes baisingai sunkus ir stiprus desertas. Kiti užsisakė chocolate brownie, kuris buvo super duper dieviškas. Vaikai gavo ledų tokiuose mažuose metaliniuose indeliuose (panašius į sovietines ledaines, atsimenate?).

Na ką, puikus restoranas, ypač jei ateinate su vaikais, kurie yra daugiau mažiau valdomi. Tai yra – 3 metai ir plius. Nes su tokiais kaip Jurgis, yra truputėlį sudėtingiau, nes jie nori lakstyti ir versti padavėjus iš kojų… Pietų pabaigoje Tomas išvedė vaikus į lauką, kol mes visi baigėm valgyti, gerti ir atsiskaityti. Kaina? Be užkandžių, mes su Tomu ėmėme po pagrindinį patiekalą, plius vienas desertas, plius vaikams vienas vaikiškas per pusę, plius po ledų kaušelį, man taurė vyno, Tomui – mažas alaus ir coca colos. Sąskaita buvo apie penkiasdešimt svarų. Beje, mano patiekalas, ta žuvis, turbūt brangiausias reikalas meniu – beveik šešiolika svarų. Taigi kaina vidutiniška, bet manau, jei vaikai didesni, ir jei tėvai valgo pastą, tai galima išsisukti su penkiasdešimt svarų visai šeimai.

Tiek istorijų iš Jamie Italian, pereikime prie vištos

P.S. nuotrauka tik tokia, truputį matosi vaikiškas meniu ir restoranas… Vaikai kažkokie nelaimingi kažkodėl atrodo… Iš tikrųjų, tai renkasi ir galvoja, ką valgyti:))

Tik tokią nuotrauką turiu… Telefonu daryta, žinoma…

Print Friendly, PDF & Email
Dalinkis:
Komentarai (1)
Komentarai
  1. […] galų gale po ilgos pertraukos  galvojimo ir ketinimų ir pažadų, kad rašysiu toliau apie restoranus ir visokias viešas maitinimo įstaigas rašau ir vėl. Apie Londono restoranus, kažkaip garas […]

Palikite komentarą

Taip pat skaitykite:


Mūsų draugai:
Visos teisės priklauso Beatai Nicholson. | Pagaminta beLEDO.