Į cepelinų balių!

Spausdinta kovo mėn. „Laimoje”. Malonaus skaitymo! Beata

Viename romane neseniai aptikau tokią sceną: kažkur Kalifornijoje, tiksliau Santa Monikoje, amerikietės atvyksta aplankyti sūnus, pusiau švedas, pusiau amerikietis, bet ir mama, ir sūnus daug metų gyveno Lietuvoje, ir bent jau sūnus save laiko beveik lietuviu. Taigi ta mama, kuri yra amerikietė, ilgai nematytam sūnui sako: „Tai gal vistiek pasilik vakarienei. Aš padarysiu tau lietuviškų cepelinų, kaip Vilniuje valgydavom”. „Mama, tu neišprotėk. Tu nori dabar kelias valandas čia dirbti tik dėl to, kad aš atvažiavęs?” – bando prieštarauti sūnus.  Iš tiesų, amerikietė dabar gamins cepelinus savo sūnui? Kažkur Kalifornijoje? Netikiu.  Bet tai, kad mama kaip didžiausią sūnaus pasiilgimo ir meilės įrodymą pasirinko cepelinus, tai kaip tikrų tikriausia ištrauka iš tikro, o ne popierinio   gyvenimo. Žinau, kad dabar būsiu visai nepopuliari, nes turbūt  tikėsitės, kad kalbėsiu apie retos rūšies šokoladą, šalto spaudimo kokį ypač retą alyvuogių aliejų (kurio neseniai gavau mažą vertingą buteliuką ir sudaužiau). Iš tiesų, atrodo, dabar beveik privalu kiekvienam save gerbiančiam lietuviškam  gourmet garbinti visą tai, kas tolima ir neregėta, ir lengvai  raukyti nosį, kalbant apie cepelinus, spirgus, grietinę ir virtą jaučio liežuvį. Kaip ten bebūtų, aš savo gyvenime dar nesutikau užsieniečių, kurie gamintų cepelinus, bet mes esam ant bulvių ir šoninės užauginti lietuviai, net jei ir bandom nuslėpt, mūsų širdyje cepelinams yra vietos. Ir štai, pavyzdžiui, jei pabandytumėt įvesti interneto paieškos sistemoje „Cepelinų balius”, gausite visą krūvą rezultatų, po kuriuos lengva ristele prasibėgus, tampa akivaizdu, kad cepelinais vieni kitus vaišina  ir kartu juos gamina nuo  Almos Adamkienės, kuri rengdavo garsiuosius cepelinų balius žurnalistams, iki tv žvaigždžių, kaimo kapelų  ir be abejonės, įvairiausių užsienio lietuvių bendruomenių.  Cepelinų receptų aš esu radusi ir švediškose knygose, tik jie ten truputį plokštesni, nei mūsų pūstašoniai. Norėčiau pasakyti, kad esu  cepelinų gaminimo žinovė, bet nesu. Padaryt tikrai padaryčiau, bet būtinai reikėtų pagalbos šioje srityje. Geriausia pagalbininkė man turbūt būtų mano sesuo, o mūsų šeimoje tai iš vis geriausius cepelinus gamina močiutė Onutė. Jie tokie balti minkšti ir tobuli, kad geresnių niekur nesu valgiusi. Nors tiesa, aš turiu savo namuose ir pragaro, t.y. bulvių tarkavimo mašiną,  cepelinus gaminu tikrai ne kas antrą savaitgalį, ir tikrai nereikia aiškinti, kodėl, ne tik dėl to, kad reikia ypatingos pasiruošimo ir paraitotų rankovių, (čia jums ne pyragėlius kremais tepti, kaip kad šitoje nuotraukoje esu, su ką tik iš kirpyklos parneštais ir iškedentais plaukais). Cepelinams reikia ne tik užraitotų rankovių, plačios prijuostė, bet ir ypatingos progos, arba labai didelio pasiilgimo. Taigi, kai dabar turime gražų tarpušventį tarp vienos nepriklausomybės šventės ir kitos, kodėl gi šita proga nesurengus artimiausiems ir patiems sau cepelinų baliaus? Taip ir įsivaizduoju, kad visi Lietuvoje ir lietuviai užjūriuose  kloja savo namų stalus baltomis lininėmis staltiesėmis, sėda šeimomis prie stalo ir varvina seilę, laukdami cepelinų, ir taip švenčia dieną, kai negrįštamai pasikeitė mūsų visų gyvenimas. Taigi kokią vietą jūsų gyvenime užima cepelinai? Ar sužadinau apetitą, ar sunervinau, prakalbus apie tokį prieštaringos reputacijos lietuviškos kulinarijos šedevrą. Žinot,  aš gana dažnai išgirstu man adresuotą klausimą: tai kokia ta lietuviška virtuvė? Pasakykite man, mielieji, kokia? Paprasta ir varginga? Nuobodi ir riebi? Ar dosni ir įvairi? pasiklydusi tarp Skandinavijos, Rusijos ir Vokietijos įtakos. Man ji pati geriausia ir geriausiai turbūt lietuvišką virtuvę apibūdina vos keletas ingridientų: bulvės, kiauliena, grybai ir burokėliai, varškė ir ruginė duona. Taip aš dažniausiai tūlam užsieniečiui ir bandau išaiškinti, kokia gi yra ta lietuviška virtuvė, pasiremdama pamatiniais ingridientais, o  kartais netgi ėmuosi misijos neįmanomos –  mėginu papasakoti ir apie tai, kas per dalykas yra cepelinas, tai visuomet klausytojo akyse matau sumišimą ir lengvą paniką – kai jie bando suprasti, o aš niekingai nesugebu padoriai išaiškinti žmogui apie tą stebuklą – cepeliną.

Recepto cepelinams nebus, nėra čia tiek vietos, o ir net neabejoju, kad savo šeimose turite su kuo pasikonsultuoti šiuo opiu klausimu.  Tik keletas pastebėjimų iš mano kuklios cepelinų gaminimo patirties: Močiutė Onutė sako, kad kuo daugiau virtų bulvių, tuo jie baltesni, bet jų aišku, vistiek turi būti šiek tiek mažiau nei tarkuotų, taip pat citrinos rūgšties tabletė padeda išlaikyti baltumą.  Visai neseniai mes šeimoje atradome naujieną  – varškės įdarą, gamintą iš  varškės sūrio su kmynais.  O  mano vienas draugas prisiekinėja, kad geriausi cepelinai jam su vištienos kepenėlių įdaru, tik šoninės nepamirškite į tą įdarą įdėti, ir prieš tai viską gražiai ant keptuvės pačirškinkite, sumalkite ar susmulkinkite, o į cepelinus dėkite jau atšalusį įdarą. Vieni į masę deda manų kruopų, kad geriau susiklijuotų ir minkštesni būtų, kiti būtinai pataria į vandenį, kuriame juos virsite, įberti krakmolo šaukštą, taip vanduo netrauks krakmolo iš cepelinų ir neatsitiks tas baisus dalykas – sutrūkęs cepelinas. Bet su krakmolu irgi atsargiai reikėtų elgtis, jei jo per daug, cepelinai bus kaip guminiai. Taigi, ilgai nelaukite, kvieskite šeimą ir kaimynus į cepelinų balių, nereikia čia nei gėdytis, nei kuklintis… juk tuoj persirisim į tikrą pavasarį ir pulsim į ridikėlių bei salotų glėbį.

(Foto: Juditos Kuniskytės)