Griaustinis pavasarinis ir anonsai

Pradėkime nuo Jurginių – būkite pasveikinti visi pasaulio Jurgiai ir George’ai, ir Jurgos, Georgios… (ir dar visą eilę galima vardų išvardint, visi savo kalboje turi po Jurgį). Jurgis buvo pirmas berniukiškas vardas, kuris atėjo man į galvą, kai dar net nežinojau, kad pilve yra bernas. Paskui, tiesa, man tas George ne taip labai patiko, nes tuomet garsiausias pasaulio George buvo ponas Krūmas… Bet dabar, savaime suprantama, nėra gražesnio vardo man…

Kalbant apie Jurgas, nežinau ar kada minėjau, bet aš esu aptikusi tokį labai subtilų ir įdomų, ir ITIN asmenišką blogą, jį rašo mergina, kurią virtualiai ir neakivaizdžiai pažįstu. Per daug neanonsuosiu, kas norės, patys atras ir perskaitys, tik skaitykite nuo pirmo įrašo, ten visa istorija iš moterų ir vyrų gyvenimo. Istorija yra tikra kaip griaustinis pavasarį, nepramanyta, o parašyta gerai. Aš šiaip internetams savo laiko neeikvoju per daug ir taupiai skaitau, paprastai tik antraštes, bet va šitą blogą kaip skaniausią saldainį „taupau”, kad paskui galėčiau daug perskaityti vienu ypu, man jis – kaip knyga. Jei norite sujudinti syvus, Jurgą Adomo rasite čia.

O dabar tęskime apie orą: lietingas, su griaustiniu ir žaibais praėjusią savaitę čia, Londone. Griaustinis pavasarį nėra labai dažnas reiškinys, o, kita vertus, jokia aš gamtininkė. Žinau, kad mano žinių plėšinius jūs kartais užlopote, pavyzdžiui, apie grybus išaiškinate. Kai buvau Lietuvoje, tai visokių naujų temų blogui prisigalvojau, bet nulijo lietus ir nebeliko aktualijos. Aktualijos tris dienas virė mano namuose: fotografavome knygą. Žinote, aš kažkaip nenoriu per daug burnos apie ją aušinti, bet ir tylėti kaip lašinius per bulviakasį valgydama nesiruošiu taip pat. Jei jums įdomu, tai pasakysiu, kaip viskas vyksta: vieną dieną sąrašai, planai ir lentelės (daugybos – irgi) – kas, kur ir kaip. Tada lakstymas ir rinkimas lėkštučių, puodukų, lentelių, lyginimas servetėlių ir t. t. Juk norisi nuotaikos, estetikos, todėl va iš draugės pasiskolintų puodelių dėžę rytoj jau vešiu draugei atgal. Tada linksmoji dalis – maisto produktų pirkimas. Šaldytuvą kartais reikia uždaryti koja, niekas netelpa – net jei mano šaldytuvas ir būtų „walk in”, vis tiek niekas netilptų. O tuomet jau tris dienas trunkanti simfonija, kurioje kartais gimsta ir visai sąrašuose nebuvę dalykai, tiesiog ateina va taip lyg iš niekur… Tada dar vyksta kova su šunimi (Judita (fotografė) atsiveda savo šunį, kad šunims būtų linksmiau). Mano šuo BonBon yra neapsakomai entuziastingos nuotaikos, jis šokinėja kaip ant spyruoklių metrą į aukštį ir yra baisingai gudrus, linksmas ir dar vagis. (Visada suranda progų užšokti ant stalo ir ką nors suėsti, paskui už jo apsirijimo priepuolius turiu atsakyti aš, nes taip, anot šuns šeimininko, kenkiama šuns gerovei, auklėjimui ir disciplinai.)  Juditos šunė (Emos fotkių galima aptikti antroje knygoje) yra daug nuosaikesnė, nes vyresnė. Kai ji ateina pas mus, BonBon įsijungia kaip turbinos variklis, iš visų pusių apšokinėja Emą. Pastaroji jam šunų kalba sako riaumodama: „raminkis, durniau, baik duotis, ruf ruf ruf”. Iš pradžių lojimas, paskui jau jie visai gražiai sutaria ir duodasi tai po sodą, tai po kambarius… BonBon, kaip minėjau, yra patologinis vagis, suka ratus aplink stalą vis tikėdamasis nuvogti kokį gardesnį kąsnelį. Judita saugo kąsnelius kaip savo akį, nes jai juos reikia fotografuoti. Aš virtuvėje sukuosi kaip kombainas… Va štai tokios linksmybės, bet be jokių pasiseilėjimų galiu pasakyti, kad, nepaisant nuovargio, tai yra pats geriausias įmanomas laikas… Visiems trijų dienų dalyviams. Man – kad matau, kaip žodis tampa kūnu, Juditai – kad ta nuotaika, kurios mes siekiam, kokia gyvenam, ir tas gardumas įsiamžina tobula kompozicija. Taip, kaip ji nori ir mato… Gyvenimo džiaugsmas liejasi per kraštus, nubyrėdamas trupiniais ant grindų…  Tai ir yra svarbiausia, taip ir leidžiam dienas. Aš labai retai prisimenu, ar turiu laiko nufotografuoti kokį nors užkulisį, bet tą, kurį nutraukiau, dalinuos su jumis.

Kada bus knyga? – Rudenį. Daugiau papasakosiu, kai ją priduosiu, dabar tam noriu skirti visą savo dėmesį, bet ir iš blogo neketinu niekur dingti.

Ir dabar dar vienas anonsas: noriu atkreipti dėmesį į vienų jaunų žmonių iniciatyvą (štai kaip jie patys save pristato: esame Vilniaus ir Kauno Rotary klubo „Dipolis” Rotary Lyderystės mokyklos‘4 dalyviai – jauni, iniciatyvūs ir kūrybingi žmonės, kuriems rūpi, kokiame pasaulyje gyvensime rytoj! Mes tikime, jog teigiamus pokyčius visuomenės gyvenime gali ir turi inicijuoti kiekvienas pilietis.) Kitaip tariant, maisto vagys. Ne ne, jie nesiruošia ateiti ir pavogti jūsų kąsnio nei pirmo, nei paskutinio. Jie klausia, kas pavogė Lietuvos maisto kultūrą? Ir ar iš viso mes tokią turime? Ar tikrai valgom kada papuolė ir ką papuola, ir belekur?

Lietuvoje nusipirkau naują Pauliaus Jurkevičiaus knygą, dar skaityt nepradėjau, bet savo pirmoje knygoje „Staltiesės Ritmu” galvos jis ten mums  neglosto, lietuviai valgo bet kada… Ir dar pieniškos kavos desertui po picos (su kečupu) užsisako. Galbūt ne taip aštriai, bet panašiai šitie jaunuoliai klausia ir kviečia – iniciatyvą apie  tinkamą maitinimąsi pradeda nuo pozityvių ir gerų pusryčių,  Vilniuje į juos kviečia penktadienį, kavinėje „Mano guru”, bet nenusimenam – į pusryčius kviečia ir Kaune, paskaitysite jų puslapyje. O jei į pusryčius nespėsite, prisijunkite prie diskusijos ir nemokamos ispaniško filmo „Storuliai” peržiūros Skalvijoje, šeštadienį, 16.30 val. Diskusijoje dalyvaus Chefas, TV virėjas ir laidų vedėjas Linas Samėnas. Ir aš  tikrai eičiau, bet deja tą dieną anytos gimtadienis ir jau turime planų…

Darbingos savaitės ir gerų pusryčių, pietų, vakarienių, nevokite iš savęs maisto…