Oi Rita Rita Rita, jau ne kartą buvusi pas mane svečiuose. Jos dėka visa Lietuva gali džiaugtis ant Kūčių stalo dėdami ne tik tradicinę, bet ir kinilaw silkę… Kuri bent jau mano namuose yra privaloma. Rita yra mano sena gera draugė (šioje vietoje „sena“ reikėtų skaityti kaip ilgametė, man „sena gera“ yra labiau priimtinas ir tiksliau atspindintis žodžių junginys) ir kaip džiaugiuosi, kad ji žadėjo parašyti dažniau ir daugiau. Nes rašyti moka.
Jos pomėgis yra kelionės ir kinas. Tad ir pradedam nuo kino, ir ne nuo bet kokio kino, o nuo ašarojimą skatinančio kino. Aš visada sakau, kad man geras filmas yra tada, kai turi progos pabliauti…
Oi dabar bandau atsiminti, kada paskutinį kartą blioviau per filmą iš esmės. Ir prisiminiau, tai buvo per Downton Abbey…O šiaip, per visus arba daugumą filmų nepraleidžiu progos pažliumbti (Rita išdėstys, kodėl tai yra gerai). Ir tikiuosi, kad čia bus gera proga pasidalinti ir sužinoti, kokie gi filmai jums sukelia emocijų krioklį…
O Rita, jums galiu pasakyti, bent jau mūsų žurnalistų kurse buvo etatinė ašarotoja (jai apsiverkti – viens du) ir dar etatinė nuskriaustųjų/silpnųjų gynėja…Taigi tikrai nėra tinkamesnės apžvalgininkės filmams, kurie verčia ašaroti.
Marli ir as ziurejau 2k, abu pasikukciodama. O labiausiai isimine butent del verkimo filmas, pries daug metu matytas apie Tinos Turner gyvenima, siaubas verkiau gal 10k. labai geras
http://m.youtube.com/watch?v=Nbzbd2wUGao