8241
Beatos virtuvė

Eglė Marija: apie savanorystę Indonezijoje

(12)

Kai prieš keletą mėnesių susiruošiau išvykti į Indoneziją savanoriauti, nuolat sulaukdavau aplinkinių žmonių nuostabos, kuri švelnesne ar grubesne forma skambėjo maždaug: „Kokią nesąmonę čia darai su savo gyvenimu?“. Kažkodėl žmonėms dar sunku suprasti, kodėl dabar reikia trenktis į kitą pasaulio galą, dirbti be pinigų, gyventi be patogumų… Na, susirasi normalų darbą, už pinigus aišku, kaip žmogus, padarysi karjerą kaip pridera, turėsi geras pajamas, ir štai tada galėsi keliauti po pasaulį, gerus darbus savo malonumui daryti – maždaug tokiais argumentais mane bandė paprotinti ne vienas.

O man kažkaip visa tai skamba kaip tie žmonės, kurie sugalvoję išmokti žaisti tenisą, visų pirma nori susipirkti visą specializuotą aprangą, inventorių, suderinti pusmečio tvarkaraštį su treniruočių partneriu, užsisakyti metų abonementą teniso kortuose ir išsigraviruoti savo vardą ant teniso raketės… O gal, sakau, pirma pasiimk tą raketę į rankas ir išsiaiškink kaip su ja kamuoliuką per tinklą permušti?.. Aš manau, kad niekada nereikia laukti nei pakankamai pinigų, nei tinkamo meto, nei atliekamo laiko, nei palankaus planetų išsidėstymo… Jei tik nori – nieko nelaukęs imk ir daryk.

Taigi, „ėmiau ir dariau“: susiradau širdžiai artimą programą, nusipirkau bilietą į Džakartą ir patraukiau link Indonezijos – ne tik vaikų anglų kalbos mokyti, bet ir pati mokytis dalykų, kurių jokiame universitete nedėsto.

Žinot, kai ištisas savaites nuolat klausaisi rimtų pamokymų apie nenuoseklius, neatsakingus žingsnius, neprotingus pasirinkimus gyvenime ir praleistas galimybes, kai per keturiasdešimties valandų kelionę pats nejučia pradedi kontempliuoti, kuo po galais čia užsiimi ir kur blaškaisi, ir galiausiai, nusitrenkęs į kitą pasaulio kraštą, ten sutinki žmones, kurie mąsto ir jaučia taip pat kaip ir tu, tuomet ateina tas nenusakomai malonus jausmas, kuris vadinasi „esu ten, kur ir turiu būti“.

m-DSCN0850

Štai mano organizacijos įkūrėja ponia Rita turi daugybę nuostabių svajonių ir idėjų, ir jau seniai apsisprendė niekada nelaukti jokio „tinkamo meto“: namuose ji neturi lovų savanoriams, bet savo bambuko namelyje rado paprastus čiužinius, kurie du mėnesius ir buvo vieninteliai baldai mūsų kambaryje; neturi ji ir specialių patalpų, klasių su suolais, kur mokiniai galėtų susėsti, bet užtat suveikė mokyklinę lentą, aplink kurią kasdien sutūpdavo kaimo mažieji, nedrąsiai susirinkdavo paaugliai, o po kiek laiko pamažu aplink ją pradėjo burtis ir žavingoji namų šeimininkių klasė.

m-DSCN0686

Nė kiek neperdedu, kiekviena mano diena tame bambuko namelyje – tai vis naujas iššūkis, dar vienas nuotykis, netikėti atradimai, nesibaigiantys netikėtumai… Juk viską reikia iš naujo atrasti – kaip jie ten susitikę sveikinasi, kada į svečius užsuka, apie ką turguje plepa, kaip nuo lietaus slepiasi, ką pusryčiams valgo, kuo kasdien puošiasi, kas jiems nuotaiką gadina, o kas iki ašarų prajuokina…

m-DSCN1074

Pagrindinis mano darbas ten buvo mokyti vaikus anglų kalbos. Na, tai gan skurdi kaimynystė, ten augantys vaikai mokykloje būna vos porą valandų per dieną, jeigu būna iš viso, o tėvai, žinoma, neturi pinigų jokiems privatiems užsiėmimams, todėl tas pamokas jie labai vertino ir noriai lankė. Kadangi angliškai jie beveik nesupranta, o mano indonezietiškas žodynas irgi gan ribotas, švelniai tariant, tai teko ieškoti įvairiausių kitų būdų „susikalbėti“… Tai mes ir piešdavom, ir rodydavom, ir vaidindavom, ir, aišku, labai smagiai juokdavomės, kai nieko nepavykdavo, bet vis tiek galiausiai savo pasiekdavom. Žodžiu, entuziazmas ir gera nuotaika klasėse tvyrojo nuolatos, ir tas iš tikrųjų labiausiai ir džiugino, ir motyvavo, ir suteikė energijos nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro.

m-DSCN1676

Savanorystė nėra tiesiog darbas, už kurį nemoka pinigų, greičiau – tai gyvenimo būdas, ir už jį atgal gauni tiek daug, kad nebenori, jog tai kada nors pasibaigtų. Ten aš neturėjau nei fiksuotų darbo valandų, nei apibrėžtų pareigybių. Be kasdienių pamokų kartais keliaudavau ir į vietines mokyklas su vyresniųjų klasių moksleiviais apie ateities planus paplepėti, o kartais laiką leisdavau su kaimo paaugliais, kurie jokios mokyklos niekada ir nebaigė, ir jokių planų neturi; padėjau ir mokytojams egzaminus sudaryti, ir vaikų darželyje mažiesiems apie naujas šalis mokytis.

m-m-DSCN1853

Kai galiausiai man atėjo metas išvykti, verkė visi – vaikai, tėvai, organizatoriai, o ir aš, ką čia slėpti, ne vieną ir ne dvi ašarėles nubraukiau. Mano draugė, su kuria kartu studijavom Olandijoje, kaip tik tuo metu atlikinėjo praktiką Džakartoje, todėl pasikviečiau ir ją į tas savo išleistuves. Tai ji, visai netyčia patekusi į visą šitą mūsų ašarų vakarėlį, nustebusi klausė ponios Ritos: „ir jūs dabar su kiekvienu nauju savanoriu visi taip verksite? Bet juk tai labai daug verkimo…“. „Bet juk tai labai daug naujų draugysčių…“ – atsakė jai Rita. Ir vėl kažkaip sugraudino.

m-DSCN1860

Nes iš tikrųjų tai labai daug naujų draugysčių. Nuostabių, ypatingų draugysčių, kurioms jau nebegalioja nei kalbos barjerai, nei kultūriniai skirtumai, nei geografiniai atstumai. Nes iš tikrųjų užtenka vienos nepataisomos idealistės Indonezijos kaime, vienos naivios entuziastės iš Lietuvos, vienos mokyklinės lentos… Ir va, daugybė naujų draugysčių smagiai verčia gyvenimus aukštyn kojom.

Ar aš nuoširdžiai tikiu, kad porą mėnesių praleidusi su Indonezijos vaikais aš pakeisiu pasaulį ir išgelbėsiu žmoniją? Tikrai ne. Bet tikiu, kad jeigu į tokią ar panašią avantiūrą vienu ar kitu savo gyvenimo etapu leistųsi daugelis, jei bandytų suprasti, kuo gyvena kiti, atrasti kitas kultūras, įsiklausyti į kitų problemas, naujomis akimis pažvelgtų į savo aplinką ir dalintųsi savo patirtimi su kitais, jei bandytų padėti ne tik savo artimiesiems ir ne visada savo komforto zonoje – visi gyventume visai kitokiame pasaulyje. Tuo tikrai tikiu. Ir todėl aš tai darau. Ir kitiems rekomenduoju. Tikrai verta 😉

Print Friendly, PDF & Email
Dalinkis:
Komentarai (12)
Komentarai
  1. […] Šios dienos viešnios Eglės rašinys yra tiems, kurie nori kažką padaryti ir rąžo bei grąžo rankas, ir čia ne tik apie tai, kaip mus traukia tolimi kraštai, bet apie tai, kad truputį pastumdamas save į šoną, iš tiesų atiduodamas – save – atrandi… Apie tai kaip, Eglė tiesiog ėmė ir, nepaisydama visų piršto sukinėjimo prie smilkinio, išvažiavo į Indoneziją savanoriauti. Tie, kurie sukiojo pirštus, pamirš, laikas taip greitai praeis, bet tai, kas buvo ten, visada liks su ja. […]

  2. Eglė parašė:

    Sveiki, gal galima būtų gauti kokius nors Eglės Marijos kontaktus? 🙂

  3. jana parašė:

    O as nesavanoriauju, as cia dirbu 🙂
    Per 9men susikuriau gyvenima nuo nulio, ir tikrai noriu patarti visiems, kas bijo – bandykite! Nustebsite, kiek galite naujo ismokti, pamatyti, o kai atlyginimas pasieks pries tai buvusi, susimastysite, kokio velnio reikia grizti namo 🙂

  4. Agnė parašė:

    Sveiki!
    Labai graži, teisinga ir įkvepianti istorija 🙂 Pagyros Eglei Marijai 🙂
    Galbūt gatėčiau ir aš gauti Eglės Marijos kontaktus? 🙂

  5. Akvilė parašė:

    Oj ir aš ašarą nubraukiau, kokia graži istorija. Miela Egle Marija, nenuvertinkit savo gerumo poveikio tiems vaikams. Gal ir neišgelbėjote pasaulio, bet palikote gerumo ir šilumos pėdsaką jų širdelėse. Atsimenu mūsų mokykloje buvo amerikietės savanorės (gal prieš 20 metų). Iki šiol atsimenu jų šypseną ir entuziazmą. Žinot, tais laikais Lietuvoj šypsojosi tik užsieniečiai :))).

  6. Edvardas parašė:

    pagarba 🙂 didziausias stabdis igyvendinant svajone ir idmaus gyvenimo link yra tevai, gimines ir draugai, kuriue nori formuoti visa pasauli pagal save. Saunuole, jog tam atsispyrei 🙂
    As pats ant duag keliauju, tad pilnai suprantu. Livin la vida loca 🙂

  7. Daumantas parašė:

    Sveiki , planuoju uz pusmecio isvykti I Indonezija i Cirebon miestely , turiu pazystama vietine drauge, anglu kalbos mokytoja , tad pamates jusu sita foruma , nusprendziau parasyti , gal sulauksiu vertingu pasiulymu ar patarimu. Butu malonu pasikeisti kontaktais su tais zmonemis kurie dabar gyvena ten . Tiesiog traukia mane tenais kaskas tokio , kad negaliu atsispirti , esu buves Indijoje , apkelieves dauk europos saliu , bet dabar esu pilnai apsisprendes kelti sparnus ir vykti i Indonezija , mokausi kalbos , bet internetu siek tiek sunku tai daryti . Tad jeigu nesunku , butu tikrai malonu sulaukti patarimu is patyrusiu zmoniu , ir pabendrauti tikrai turiu dauk klausimy pradedant nuo savanorystes , darbu ir tt . Aciu

Palikite komentarą


Taip pat skaitykite:


Mūsų draugai:
Visos teisės priklauso Beatai Nicholson. | Pagaminta beLEDO.