8241
Beatos virtuvė

Domininko Veličkos „Vyno istorijos“ – vienas malonumas

(1)

Kai prieš keletą savaičių buvau Lietuvoje, kaip visada užbėgau į knygyną pasipildyti knygų atsargų. Tos atsargos namuose jau taip kaupiasi visuose kampuose, kad greitai reikės kažkaip pradėti grasinti vyrui skandalais, jei neįrengs man naujos knygos lentynos (kadangi knygų ginkdie išmesti negalima, dar ketinu surinkti krūvą ir išsiųsti į, mano nuomone, geriausią Lietuvoje jau skaitytų knygų knygyną „Mint Vinetu“). Iš tiesų į knygyną ėjau su vienu tikslu — įsigyti Domininko Veličkos knygą „Vyno istorijos“.

Domininką esu gyvenime sutikus gal kartą-du. Vieną kartą jis svečiavosi laidoje „Kulinarinės kelionės“ kurią prieš turbūt tūkstantį metų vedžiau Lietuvos televizijoje. Tada Domininkas mokė virti karštą vyną: ir baltą, ir raudoną. Kaip viesulas jis įsiveržė į studiją, su dviem vyno buteliais, iš kišenės greitai išsitraukė mandrą ir eiklų peiliuką, pademonstravo, kaip teisingai atidaryti vyno butelius. Nepaprastai smagus, malonus  greitos įdomios kalbos pašnekovas. Jis turbūt vienas pirmųjų, kuris Lietuvoje pradėjo kalbėti ir pasakoti apie vyną.

Tad knyga galėjo būti ir anksčiau. Žinote, tas dalykas — geras vynas —  kartais gali būti puiki vieta snobams demonstruotis ir akmeniniais veidais pasakoti apie vyno rimtumą, brangumą, išskirtinumą. Bet Domininkas visai ne toks, jis atrodo labai žmogiškas, prieinamas, linksmas, na toks geras dėdė, su kuriuo smagu pasiplepėti ir kuris gali daug papasakoti, jokiu būdu savo žinojimu nesumenkindamas jūsų nežinojimo. Aš apie vyną nusimanau tikrai labai minimaliai ir tas savo žinių spragas tikiuosi greituoju būdu pradėti lopyti. Perskaičiusi Domininko knygą dabar visada perskaitau straipsnius apie vyną įvairiuose žurnaluose ir laikraščiuose, nors anksčiau truputį šnairai į juos žiūrėdavau. Tiesa, dar įnirtingai skaitau savo draugės Vilmos blogą apie vyną. Ji mano kursiokė ir dabar jau tikra vyno ekspertė ir someljė. Atsakingai pareiškiu, kad nesu gėrusi  puikesnio vyno nei jos išrinktas.

Skaityti „Vyno istorijas“ man kiekvienas sakinys buvo malonumas, jokių nereikalingų žodžių ir autoriaus mėgavimosi savimi ir savo (tikrai puikia) iškalba.( Statinė – ne tik indas vynui laikyti. Ji vyno miegamasis, o ten, žinia, ne tik miegama…..Vynas – kaip ir vyras – turi turėti vietą subręsti.)

Kai kur norėjosi, kad būtų dar nors pastraipa, dar nors žodelis, kad autorius išsipasakotų, bet, kaip žinia, gero po nedaug. Antra vertus, taip koncentruotai surašytas tekstas matyt ne veltui: arba redaktoriai ištrumpino, arba tiesiog autorius pats save tramdė, nes apie vyną pasakoti juk galima būtų be galo be krašto, ir ši knyga juk skirta ne vyno istorijai, o istorijoms apie vyną. Autoriaus patirtys ir visokie smagūs ir įdomūs dalykai apie vyną parašyti Lietuvai, nors Domininkas tik vienoje kitoje vietoje užsimena, kad mums dar oi kiek daug reikia išmokti. Tikrai, ši knyga jokiu būdu ne kažkoks pamokymų ir didaktikos veikalas, kaip kartais gali pasirodyti skaitant kad ir Pauliaus Jurkevičiaus „Staltiesės ritmu“, kur lietuvių valgymo įpročiai ir kultūra plakami su šlapiu bizūnu. Domininkas įdomiai pasakoja ir plečia taip vadinamus vyno pažinimo horizontus, labai taikliai apibūdindamas vynus ir paprastai išaiškindamas, kas turi didžiausios įtakos vyno skoniui, stiliui, kainai, kuo jie skiriasi vienas nuo kito ir taip pat nenuobodžiai ir aiškiai paaiškindamas apie įvairiausius labiau technologinius vyno brendimo ir skonio formavimosi dalykus.

Perskaitę šią knygą tikrai per naktį netapsite vyno ekspertais ir žinovais, bet garantuoju — skaitydami užsinorėsite paragauti tų vynų, apie kuriuos kalba Domininkas. O jau skyrius apie šampaną — tik stiprių nervų žmonėms, nes pradėjau tirpti, kaip užsinorėjau taurės šampano („Kokį kitą gėrimą lydi tiek prasimanymų, tauškalų ir apsimetinėjimo? <….> Šampanas yra senelio išpaikintas anūkas. Seneliui aštuoni tūkstančiai metų, anūkėliui – tik kiek daugiau nei trys šimtai.“)

„Vagos“ puslapyje yra interviu apie knygą iš jos pristatymo. Autorius pats geriausiai apibūdina savo knygą: „Žmogui turi būti malonu skaityti šią knygą. Čia nėra aprašytos mandrystės, vynas yra malonumas ir žinoti apie vyną yra malonu, tai yra knyga man ir knyga tau.“ Va šitą sakinį ryškiom raidėm reikėjo užrašyti ant knygos nugarėlės! Puiki knyga, ir labai džiaugiuosi, kad ją perskaičiau. Bravo, Domininkai, lauksime tęsinio.

O dabar greitai visi bėgam į knygynus ir grąžinam šią knygą į perkamiausių knygų dešimtukus – ji tikrai to verta.

Print Friendly
Dalinkis:
Komentarai (1)
Komentarai
  1. Vilma parašė:

    Mačiau tą laidą! Ir net viską ant lapuko susirašiau, ką p. Velička dėjo į vyną. 🙂

Palikite komentarą



Mūsų draugai:
Visos teisės priklauso Beatai Nicholson. | Pagaminta beLEDO.