Visada taip būna – tai, ką valgėm vaikystėje, taip giliai įsivirina į sąmonę, kad paskui niekaip iš jos neiškrapštysi… Tada tas dalykas yra pats pačiausias… Ir šiaip apie vaikystės atsiminimus ir maistą galima daug parašyti, bet kadangi aš turiu silpnybę pradėjusi nesustoti ir blevyzgoti ilgai ilgai, tai nepradėsiu. Trumpai: mano Tomas (savaime suprantama) ėjo į mokyklą kažkada. Mokykloje trečiadieniais ar kažkurią tai ten dieną duodavo tokį desertą „Chocolate sponge with chocolate custard“, tipo, šokoladinis biskvitas su šokoladiniu kremu (tiesmukas vertimas būtų: šokoladinė kempinė ir šokoladinis saldus kremas). Tai jis vis dar labai, aišku, meiliai prisimena šitą mokyklinį reikalą ir niekada nepraleisdavo progos pazysti, kad padaryčiau.. Bet kažkaip man taip elementariai ir neviliojančiai šitas dalykas skamba, kad aš niekada ir nesivargindavau. Bet čia kažkada sakau: ok, padarysiu. Tai, klausiu, gal riešutų įdėt? Gal ką nors ten įmantriau padaryt? Vyras sako: tu nesikelk čia ir nesimaivyk, pirmiau padaryk ir pamatysim. Nu ir ką -padariau. Tiesa, Tomo ir jo draugo, kuris tą patį desertą, toj pačioj mokykloj srėbė, nuomonė buvo, kad mano variantas tai, atseit, kitas lygis… O mano chocolate custard – tai labiau kaip chocolate sauce… Na, bet ko norėt, mokykloj garantuotai ten dviem šimtam vaikų niekas nevirdavo tikros custard, su tikrais kiaušiniais ir tikru šokoladu… Šiaip aš, kaip ir minėjau, buvau labai skeptiška dėl šio deserto, bet dabar pakeičiau nuomonę… Nes iš esmės, labai paprasta viskas ir iš anksto pagaminama. Iškepei biskvitą iš vakaro, padarei kremą. Padėjai viską į šaldytuvą, paskui, kai jau reikia valgyt, tik pašildyt reikia ir viskas… Ir iš tiesų – paprasta ir skanu. Ir be to, šokoladas – visus nuginkluoja…