Praėjusią savaitę pasiėmiau  BonBon po beveik trijų savaičių atostogų. Turiu pasakyti, kad per tą laiką mes beveik spėjom pamiršti, kad turime šunį… ir namuose buvo tyliau, ir kažkaip ne taip… Bet tas džiaugsmingumas ir jaudulys, kuris užliejo pamačius tą mūsų BonBon, buvo tikras. Ir nežinau, ar dėl to, kad labai džiaugiuos, ar dėl to, kad su Vilma, su kuria važiavom pasiimt BonBon, visą kelią kalbėjom nesustodamos. Aš sugebėjau nuvairuoti į tokius kaimus ir taip pamesti kelią, kad važiavau dvigubai ilgiau… Metai greitai praeina, bet pripratau, kad kažkas visada yra ir pasitinka šokinėdamas iki lubų, nors aš nebuvau iniciatorė šuns įsigijimo projekte, bet prieš jį sunku buvo atsilaikyti.

Nesu labai imli datoms, vis pražiopsau svarbias, išskyrus šeimos narių gimtadienius. Bet neseniai bėgdama per nuotraukas supratau, kad dabar jau daugiau nei  metai, kai mes turime BonBon. Jau metai? Ir per tuos metus aš netapau išprotėjusia šunų mylėtoja. Jau sakiau, kad žmonės yra dviejų rūšių: kurie myli labiau šunis ir kurie myli labiau vaikus. Tai aš ir likau prie tų, kurie labiau myli vaikus. O jei manęs kas nors paklaustų patarimo, ar įsigyti šunį, na, nežinau, ar iš karto taip pulčiau sakyti – taip, taip, o taip, žinoma, tai nuostabu ir nepakartojama, jūs džiaugsitės kiekvieną minutę! Tad dabar ir sau, ir jums pateikiu metų su mūsų šuniu apžvalgą.

BonBon, kai tik atėjo pas mus…

Jis suėdė mažiausiai keturias mano naujų batų poras… Dabar prie durų turime lentelę su įspėjimu laikyti batus prieangyje, nes kitaip juos sugrauš piktas šuo BonBon. Šiaip jis nėra didelis graužikas, bet kažkodėl visi batai, kuriuos sugraužė, buvo MANO. KODĖL???

Visi su botais, išskyrus BonBon, todėl jam reikia plauti kojas ir jį visą paskui…Visi su kepurėm, išskyrus Izabelę ir BonBon…

Jį reikia vesti į lauką pavedžioti. Kai turiu begalę pareigų, darbų, o mano darbo dienos (ypač dabar) yra labai trumpos, tai neretai kyla skandaliukas – kas ves šunį? Jam tik kieme pabėgiot neužtenka ir mūsų BonBon yra labai socialus šuo, jis nori su visais draugauti. Tai vedžiojame pakaitom, aš net botus įsigijau BonBon vedžiojimo proga.

Kai BonBon mažas ir neapkirptas buvo

Tai koks tas mano šuo???

• Avis, ypač, kai nukerpam. Kai nenukerpam, jis lyg ilgaplaukė avis, apvalus ir kudlotas, kai apkirptas – jaunas avinukas, nors imk ir ant velykinio stalo dėk…
• Nenumaldomas optimistas. Ir anyta, ir visi, kas pažįsta BonBon, iš karto pastebi, kad jo temperamentas yra skaidrus ir džiaugsmingas, jei jis galėtų kalbėt, tai visada sakytų: ei, bičiuli, kaip laikais? eeee jeeee koks gyvenimas nuostabuuuuuuussss, jeeeee varau palakstysiuuuuuuuu, jeee kaip fainnnaaaaa…, oiii kaip fainaaa, kad atėjėėėaaaaaiii, aš tavęs pasiiillllgauuu, aš tave myyyyyyyliiuuuuuuuuuu, pasibuuuuučiuoooooojjaaaaaammmmm, dabar pereinam prie kito punkto.
• Kengūra. Tikrai būtų padaręs labai gerą karjerą cirke, visi ateinantys pro duris būna apšokinėti, jis gali iššokti maždaug tris kartus aukščiau už savo keteros aukštį, nemeluoju. Kartą nuvestas į šunų kirpyklą iššoko pro vartelius… pagavom.

• 

  BonBon pateko ir į naują mano knygą, piktybiškai viską vogdavo, kai mes su Judita fotografuodavom

• Vagis. Fotografuojant kepinių knygą iškart atsiskleidė tikrasis BonBon veidas. Vos tik mes su Judita nusisukdavom, jis čiupdavo pyragus ir tortus, vogdavo, kiek pajėgdavo, paskui sirgdavo… Pagaliau Tomas man griežtai liepė laikyti jį uždarytą ir prie nieko neprileisti… Dabar mūsų virtuvės durys visada uždarytos, nes kitaip BonBon eina ir vagia viską iš šiukšlių dėžių ir iš visur, kur tik gali. Neseniai palikau vos trumpam keptą vištą ant stalo – nurijo pusę…
• Kantrus ir meilus. Visus vaikų tąsymus iškentėjęs didvyriškai, maloniausio charakterio, jam nieko nėra maloniau, kaip prisiglaust ir miegot šalia. Na, kai jis prisiglaudžia, taip pat yra labai malonu…
• BonBon dar nei karto nebuvo Lietuvoje… Na čia yra liūdniausia dalis, ir nežinau, kaip čia taip galima padaryt, kad jis atvažiuotų? Bet net nežinau, ar verta ir nuo ko reikia pradėti. Jei kas nors turite patirties, pasidalinkite…

Turėti šunį yra smagu! Nors, kaip ir daugelis dalykų gyvenime, niekas neatsiranda savaime, reikia tam skirti dėmesio, meilės, laiko ir pastangų. Turėdamas šunį daugiau judi, dažniau eini į parką ir šiaip, manau, esi laimingesnis…

Ir jei norėtumėt sužinoti daugiau apie tokius šunis kaip mano, tai pasakau, kad Bonbon yra cockapoo veislės, tai yra veislė išvesta sukergus spanielius ir pudelius. Jie yra labai draugiški, linksmi, protingi, ir dėmesio….svarbiausias dalykas – nesišeria…Štai toks ta mūsų Bonobonukas…