Mielieji, dabar tai jau tikrai nieko gero nepasakysiu, tik tiek – man atsitiko toks dalykas, kad nei pirmyn, nei atgal ir kaip ožka į naujus vartus – nieko negaliu parašyt. Viskas, man – rašymo blokada. Visaip yra vadinamas šitas dalykas, populiariai angliškai – writers block. Krizė – dar sakoma, bet man labiausiai patinka žodis ‘blokada’. Tai reiškia, kad aš nieko nesugalvoju ir visai neturiu, ką parašyti. Wikipedia, kaip visada, nuodugniai aprašo šitą baisią ligą, kurios priežastys gali būti įvairios.
Aišku, aš nesu tokia jau labai rimta rašytoja, galų gale, juk tikrai nieko genialaus nekuriu, jokių herojų gyvenimų neišgalvoju ir panašiai. Matyt, čia tas LOGIN’o apdovanojimas mane taip paveikė. Arba šiaip kalnai visokių mažų nepadarytų darbų: pvz. sutvarkyt knygas, žurnalus ir spintas.
Žodžiu, viskas, neturiu jokių minčių, jokių idėjų – UAB „Blokada”. Ką dabar daryt? Gal yra kokių nors pasiūlymų iš jūsų pusės?… Nors atrodo, tik džiaukis puiku palaikymu – tuoj Facebook’e, bus 20 000 LIKE paspaudusių (nors, aišku, neturiu iliuzijų, kad visi yra prisiekę gerbėjai, kai kurie tik paspaudė, turbūt, akimirkos vedini), bet vistiek labai džiaugiuos… Blogas tą apdovanojimą gavo, o aš va taip… neturiu pasakyti nieko naujo… tik galiu nukreipti į prieš tai parašytus įrašus aktualiomis temoms: iš princesių gyvenimo, arba indų plovimą….
Ką daryti??? Gelbėkit, padėkit….
Neperyvenk, Beata! Gyvenime turi būti pauzių tam, kad paskui užplūstų nauji įkvėpimai ir iš naujo ateitų noras kurti, dirbti, džiaugtis! Man irgi visą žiemą buvo kūrybinė krizė, bet už tai dabar kimbu su nauju užsidegimu į visa tai 🙂
Labas,
manau, kad svarbiausiai neforsuoti įvykių ir mažiau apie tai galvoti. Parašysi kai galėsi, juk ateis akimirka kai labai norėsis pasidalinti kažkuo. O mes čia palauksim 🙂
Juk įkvėpimui irgi reikia pasivaikščioti, atsikvėpti… Nors.. maniškis kaip išėjo prieš 5 metus… taip ir negrįžo. Kol kas 🙂
Geriausia įkvėpimo ieškoti kelionėse 😉 Nauji įspūdžiai visada padeda ir tai neturi būti už jūsų marių, daug įspūdžių gali suteikti ir trumpa išvyka iš miesto 😉
Aš, tiesiog, norėčiau pasidalinti perskaityta ištrauka iš Anos Morou Linderberg „Jūros dovanos”, man atrodo tai labai taiklūs žodžiai esamai, Beata, tavo problemai 😀 :
„Mano gyvenime taip maža…
laisvų per para valandų arba tuščių
kambarių, kur galėčiau stovėti sau viena
ir atrasti save. Per daug veiklos ir žmonių,
ir daiktų, ir asmenybių. Mūsų gyvenimai
užgriozdinti ne vien smulkmenomis,
bet ir svarbiais dalykais.
To turto gali būti net per daug….”
Nuoširdžiausi linkėjimai.
Įkvėpimas tikrai ateis ir blokada pasibaigs, tiesiog verta kartais prisiminti save ir tiesiog pabūti su savimi 😀
Be panikos, tik be panikos! Tam ir yra krizės, kad ateitų ir praeitų. 🙂
Hm, nu ir kas… nieko baisaus. Nesirasho ir nereikia. Kartais reikia ir norisi patyleti. O jei labai nori, tai reikia 😉
Kai nesirašo, tai ir nereikia rašyti kurį laiką, bet idėjas temoms galima „žvejoti’ 🙂 Beata, visada tekstuose yra jaučiama – ar tai parašyta nuoširdžiai, ar ne. Ir visai nesvarbu, ar tema miela, ar ji atšiauri. Svarbu, kad mes, skaitytojos, jaustume Jus, galėtume patarti, ar gauti patarimų iš Jūsų.
Kažkaip kirba viena mintelė – kokius aksesuarus, t.y. mielus daikčiukus, Jūs laikote virtuvėje? O gal tokių nėra ir jų nereikia?
Beata, argi man vyrui aiškinti ką daryti? pradžiai nusipirk batelius, ar kokį papuošalą, o jei nepadės pakeisk šukuoseną ar bent plaukus nusidažyk 🙂
Pamatysi įkvėpimas ateis, kai mažiausiai jo lauksi….
p.s
patobulinau slyvų torto receptą 🙂
Į varškę įpyliau 3 šaukštus citrinos sulčių, įtarkavau šiek tiek citrinos žievelės
Į sausainius įlašinau vanilės ekstrakto.
Slyvų dėjau dvigubai daugiau nei recepte 🙂
Gavosi tiesiog tobulybė 🙂
Pritariu, kad keliones – viena geriausiu terapiju ikvepimo beieskant. O „bloka” pajudinti galima meginant rasyti apie tai, kas geriausiai pazistama, artimiausia sirdies – gal koki nauja patiekala ismeginai. Tavo aprasyti receptai/maisto gaminimas visada buna maza istorija.
Palaikymo eilės – super.
Gaila, kad Beatą apleido įkvėpimas, tačiau tuo pačiu suprantu, kad Beata tokia pati, kaip mes visi… ir vat mums visiems ateina metas kai NIEKO nenori… paguosiu – ateina, ir praeina…. reikia kantrybės išlaukti. Nesinori – ir nereikia rašyti 🙂 gerbėjai kantrūs, palauks 🙂 sėkmės dideliausios :)))))
siai ligai nugaleti butinos RIMTOS atostogos!!!
Ha. Iš savo patirties žinau, kad rašosi tik tada, kai rašai. O kai galvoji, ką rašyti, tada nesirašo. Tai, kad parašei, kad nesirašo – irgi gerai. Pirmas žingsnis žengtas. Rašyk apie tai, ką jauti, kai nesirašo. Dažnai tai būna netgi įdomiau. Sielos klyksmą skaityti visuomet patrauklu. Klaida galvoti, kad blogą skaito tik dėl standartinių, reguliarių įrašų. Kas netikėta, gali būti dar atraktyviau.
Dar būna negerai, kai įsižiūri į kokį labiau pavykusį savo įrašą, kuriam sugaišai daugiau laiko, esi labiau patenkintas ir pradedi pagal jį matuoti viską, ką galėtum parašyti. Tada taip pat niekas nesirašo. O juk čia blogas, o ne akademinė knyga – vienur gali būti geriau; kitur – ne. Gyvenimas ir tiek.
O gal tai susiję su vieno mokslo etapo pabaiga? Man taip būdavo po didžiųjų sesijų, kai nuoširdžiai į ką nors įsigilindavau, atitrūkdavau nuo viso kito. Tai po tokių patirčių dažniausiai sulaukdavau įvertinimo (maža ką, gal dar taisytis tektų), o tada viską susitvarkydavau – kalnus popierių, dėžučių visokių, tada tuo pačiu knygas, stalčius, drabužių spintas. Ir po kelių dienų, galvoje viskas nurimdavo, suguldavo, kur kuriam patogiau. Ir vėl galėdavau kalbėti.
Beje, greit balandis. Gal prieš ADVANCED etapą tiesiog viską, ką norisi, susitvarkyk, o besitvarkydama, tikiu, rasi ką nors tokio uhu ir parodysi mums. Tupim ant palangės ir laukia.
Apuokai. 🙂
blokados nepadesiu issprest, bet gerai, gerai, tuoj sedu parasyti dar viena irasa, kad lankytojai nepamirstu tavo blogo… 🙂
Ir kam nebūna? Vieniem rašyme, kitiem virtuvėje, tretiems papuošalų daryme… ar kitiems daržo sodinime. Čia kaip kam… Ir nieko čia nepadarysi. Kai mano karoliukai neklauso, juos sudedu į jų vietą ir nekankinu nei savęs, nei jų 🙂
Kaip sako: debesys praeina, o dangus pasilieka 😉
Taip turi būti, ir nieko čia nepadarysi. Svarbiausia, perdaug nesikrimsti, nes savigrauža pats didžiausias priešas kūrybai!!!
Juk nesi įsipareigojusi mus linksminti amžinai? :))) Kas skaito Tavo blog’ą, neabejoju, jog supranta – Tu toks pat žmogus, mama, žmona, dukra, kaimynė, draugė – tik ne robotas. Čia jau mes skaitytojai išlepinti – paspaudžiam nuorodėlę ir mėgaujamės kaip rytine kava naujais įrašais ir tarsi taip ir turi būti, pripranti žmogus prie gero 🙂
Neliūdėk, nesikankink ir daryk tai, ko labiausiai reikia Tau pačiai. Sėkmės!
As tokius laikotarpius vadinu laiku skirtu ”pasikrauti batareikom”. Cia kaip koks savisaugos instinktas, kad pernelyg neissibarstyti 😉 Tu, Beata, dbr sau ramiai patylek ir tyloje isgirsi kiek daug dar nori mums pasakyti 🙂 Kada nors veliau…
Time out 🙂
Miela Beata, labai prasau, parasyk apie dvikalbyste seimoje, ka? As istekejusi uz uzsieniecio, laukiames pirmagimio, esame su vyru nusprende savo kalbomis su lelium kalbetis, zodziu, reikia daugiau informacijos. Gal gali kokiu knygu parekomenduoti? Prasau, parasyk savo patirti ir patarimus. Is anksto dekoju 🙂
Pats gyvenimas turi padiktuoti ka rasyti. Manau, kad esi super gabi, talentinga, reikia ir tau atsipusti. Yra taip vadinama stillness minute, isnaudok ja, pasiziurek daugiau i tai , ka rasei, kaip rasei, pajus pilnatve…
sekmes tau, miela drauge 🙂
Zinau ka reikia daryti 😀 Pirmiausia, reikia pabuti turistu. Net savajame mieste, tik viena diena. Ryte foto camera ant kaklo, geriausia jei vaikus yra kur palikti ir su kuo 😀 ir absoliuciai vienai eiti ir apziurineti jau matytas vietas, uzsukti i nematytas gatves, pafotografuoti, uzvalgyti (zinoma :))), kokiu megstamiausiu pusryciu), nusipirkti koki idomu zurnala, tipo GEO, neskaityti to, ka nuolat skaitai, nei apie maista, nei grozine literatura, paskaityti tai kas labai nauja ir keista. As skaitau toki zurnala Focus, nezinau ar jis leidziamas tik Italijoje, ar ir kitur. Zodziu reikia perjungti smegenyse kanala. Piesti, lipdyti is molio, sodinti geles, spalvinimas irgi padeda. Zodziu uzssiimti miela sielai veikla, kuria vis nebudavo laiko uzsiimti, dar labai gerai ziureti senus filmus, klasika kinematografijos, ten tiek geru patarymu slypi… Ir svarbiausia saves nekankinti ir nespausti kaip citrinos, nes bus tik blogiau, reikia dziaugtis jau padarytais darbais, o nauja ateis, kai bus ikvepimas, nes nera nieko blogiau, kaip isspausti straipsniai, prievartaujant savo organizma, fantazija, siela, rasyti rasiniai. O del internetinio puslapio, taigi bog yra dienorastis, jo autorio teise rasyti ir nerasyti tada kada jis nori. Kas skaite pries tai tas ir lauks ateity. Linkejimai, as vis dar klausiu apie peilius, kokius mokykloje peilius nauduojate :))) jei gali pasakyti the mark.
Aš tai vadinu „kūrybiniu trombu”. _Kaimynas_ sakė, kad tokiais atvejais reikia išgerti vyno – pramuša. Aš siūlyčiau susitvarkyt kokią vieną lentyną, o paskui dar ir grindis išsišveisti. Žinau, patarimas žiaurus, bet kaip kažkada pati rašei, tai labai padeda galvos susideliojimui 😉 … linkėjimai 😉
beje, labai faina šito įrašo nuotrauka
Bet kiek paramos ir palaikymo susilaukta! Vien del to turi buti smagu 🙂
Ne „ant” kiekybes gi dirbam, svarbiau kokybe. Ateis tas ikvepias, niekur jis nedings!
Kiekvienam taip būna. Visai suprantama būsena…
Vakar pabandžiau Aguonų tortą, nes pati labai mėgstu aguonas :-), tai norėjau padėkoti už receptą, viskas puikiai gavosi, gal kiek per saldus.Manau kitą kartą gal maltas aguonas pirkti, kurių pasirodė Vilniuje ir cukraus kiek mažiau įdėsiu.
Knyga nuostabi kaip ir pati jos autorė!Nors šiaip kulinarijos knygų nepirkdavau.Visiems parekomenduosiu.Šaunuolė Beata!!!
Bandysiu naminį majonezą Velykoms.
Na va – tik pradėjau sekti nuodugniai, ir še kad nori – krizė. Pastebiu jau kelintą kartą – kai tik pradedu kokį nors blogą nuolat skaityti, ima ir apima rašytoją krizė. Skaitau, kad tai visiška neteisybė…. 😕
Bet grįžtant prie tos blokados, kilo man viena idėja… Gal dabar mūsų – ištikimų sekėjų – eilė atiduoti duoklę Beatai ir siūlyti temas, kurios auga, skauda…? 🙂 Pavyzdžiui man šiandieną itin aktualu, ar sumalus paprastus grikius išeitų naudojami grikių miltai, ar tai visgi būtų tiesiog malti grikiai..?
na, ir pertraukų reikia.. kitu žvilgsiu pamatai savo pasirinkimus ir prioritetus.. kažko naujo imiesi, nes nieko nedaryti juk vistiek nepavyksta.. tik pasuki šiek tiek kita kryptimi savo minčių kelią..
Kaip keista, keista. Mano gyvenime ‘blokada’ visu tempu. Darbu darbeliu tiek kad nieko nesinori daryti. Gal tik popierines avytes su sunumi, kuriam 4’ri. O dirbi, dirbi, ir nebutinai su paciais nuostabiausiais arba intelektualiausiais kolegomis… Norisi patyleti, pasislepti kartonineje dezeje, dykumoje ar padaryti kazka, ka kartais pasakoriai vadina ‘fenikso atgimimu’…
Pavasario atgimimo gal taip laukiam savo gyvenimuose… nezinau tikrai.
Na,musu gyvenimas toks jau yra – banga tokia,banga kitokia. Nepergyvenk,Beata! Man pvz. irgi yra viso ko krize siuo metu uzejusi. Nesinori nieko,nieko,nieko. Tik bukai i kompa ar telika paspoksoti. Na,jei jau taip – tai as ir neverciu saves kazko daryti. Galvoju, nieko praeis. Panasu,kad visas susikaupes ziemos nuovargis,islindo. As dar gulinedama ant sofkes pagalvoju,gal apsirgau kuo,gal pas gydytoja nueiti kokius kraujo tyrimus pasidaryti :-))) Bet argi pirmas kartas…?:-))) Taip,kad viskas praeina. Praeis ir tai.
Va va sakau – kai rašai, lauki, kad kas į tą blogą užklystų, kokį apgraužtą komentarioką numestų ar ‘palaikintų’, tai niekam neįdomu, o juk rašytum, į kiekvieną komentarą atsilieptum…
Bet kai tupi aistruoliai ir kasdien chekina, ar nėr ko naujo parašyta – gi taip neįdomu tada rašyti…
Beata, gal tavo blogas – jau praeitas etapas? Tiesiog buvo pradžia, yra ir pabaiga? Gal dabar į kitą materiją laikas transformuotis…
Beata, as be nuolaitines aukles auginu du mazus vaikus, atidareme savo el. krautuvele, rasau asmenini bloga ir versliuko bloga. Skaitau mazai, tik tai, kas butina ir…Beatos blog’a. Kazkas, kaip tu vadinini „tavo rasliavoje” yra. Kazkas del ko idomu, verta, smagu skaityti. Naturali kalba, sklindantis pozityvus poziuris, man aktuali seimynine padetis, vaikai ir ju diktuojamos naujos gyvenimo salygos. Dabar mokaisi, labai idomu skaityti tavaji studento dienorasti. O krize, blokada buna visiems, dazniausiai pries pakilima ir visai nesvarbu, ar tu rasai, ar dirbi biure. Savaitele negalvok apie blog’a ir mintys naturaliai atkeliaus. Siunciam palaikyma is aukstybiu:)
Mano tetis juokaudavo „jei gali nerasyt – nerasyk” (as tuo metu zurnaliste dirbau, tai mane labai erzindavo sitas jo juokelis).
Tai cia juokai tokie ;), o jei rimtai…. Kad islaisvinti viena kurybine galia, kartais verta palavinti kokia kita. Taip sakant, koki kitoki „creative outlet” susirast. Ka nors, kas nesusije su rasymu ar skaitymu. Jei mezgi – pamegzk pora dienu. Tapyk su vaikais. Pasileisk muzika ir sok. Kokiu atviruciu pridaryk. Turi soda? pasikapstyk lysvese. Uzsiduok uszduodi- tiek ir tiek dienu NERASYT. Labai gerai tokie dalykai isjudina visokius „blokus”.
x
ha ha, Beatai neisejo pabuti krizinej blokadoj, visi guodzia, kalbina, tenka atrasineti:) (manau viena is priezasciu labai prastas oras anglijoj, pavasario kaip ner taip ner)