Skristi be vaikų yra atostogos, spa ir vasaros stovykla vienu metu sudėjus. Galbūt dėl to gerbiamas Užkalnis taip užsikabliavo ant skraidymo, kad to nesigėdydamas prisipažįsta savo Kelionių istorijų knygoje, kad jis yra kaip ir tokio neoficialaus klubo (net neabejoju, kad jo nariai tik vyrai) narys. To klubo nariai skraido, kad neprarastų ten kažkokių tai taškų, ar dar daugiau surinktų ir pasitrintų oro uostų VIP salėse.
Įdomu, kaip būtų vysčiusis nuolatinio skraidytojo karjera, jei jam būtų tekę skraidyt iš karto su dviem ar bent su vienu vaiku iki kokių 8 metų. Tiesą sakant, nesu jau tokia skraidūnė, kaip mano minimas autorius, bet vistiek turiu šiokį tokį stažą (kiek kartų per metus lipu į lėktuvą, nenorėčiau prisipažinti nei sau, nei kitiems). Per tą skraidymo stažą dar kažkaip neteko sutikti vyro, skrendančio su vaiku. Nes skristi su vaiku yra viskas, kas tik nori, bet tik ne spa, atostogos ar vasaros stovykla. Tai labiau primena darbo stovyklą su įvairiais sunkumų kilnojimo, konfliktų sprendimo ir valdymo elementais. Tikrai neturi laiko tarpuose tarp skrydžių sėdėti ir rašinėti, ar skrydžio metu skaityti ar vartyti žurnalus su įvairaus tipo ir gražumo blondinėmis.
Ne atostogų metas, bet paskutinį kartą skrendant vaikų buvo vienas kitas. Tiksliau, visi keturi: priekyje, už manęs ir šalia. Vaikai kaip vaikai — truputi paniurzgia, tada truputi pasivaikšto, tada šiek tiek pabliauna. Bliovimas ir raitymasis ant mamos kelių dažniausiai būdingas piliečiams iki dviejų metų. Visi šie elementai ir aplinkui sukeliamas lengvas triukštas mažiausiai rūpi triukšmo sukelėjams – labiausiai nuo jų skauda mamai. Nors, atrodytų, atvirkščiai turėtų būti. Tie, kas sėdi aplink triukšmo šaltinį, paprastai mano, kad jie kenčia ir nukenčia labiausiai.
Pavyzdžiui, mano kaimynė iš dešinės, liekna jauna blondinė su plonomis raudonomis lūpomis ir veliūrinėmis gėlėmis išmuštu šaliku.
„Gal jūs baigsite toje kėdėje muistytis? Aš negaliu sėdėti,” — lėktuvui leidžiantis jinai priekaištauja už jos sėdinčiai lygiai panašaus amžiaus blondinei su panašaus atspalvio plaukais, tik vienas skirtumas, kad toji blondinė (arba, kaip užrašytų ponas L’Orealis, platinum blonde) už nugaros turi aksesuarą — truputį mažesnį nei dviejų metų sūnų.
Geriausiai lietuviškos žiniasklaidos istorijoje nepasitenkinimą dėl vaikų muistymosi yra aprašiusi žurnalistė ir autorė Kristina Sabaliauskaitė (straipsnis turi daugybę komentarų, o autorė žodžių į vatą nevynioja ir nesistengia laimėti maloniausio žmogaus pasaulyje titulo). TAIGI ČIA VAIKAS? AŠ NEGALIU NURAMINTI VAIKO. KĄ AŠ JAM GALIU PADARYTI? KAS JUMS NEGERAI? – savaime suprantama, kaip liūtė puola gintis blondinė su vaiku.
Žodžiu, jokio „atsiprašau” (bet gal jo ir neturi būti? Gal visi turi suprasti, kad čia vaikas, kitaip tariant, nekontroliuojamas gaivališkas objektas???), jokio „nepykite, juk tuoj nusileisime”, jokios šypsenos atgal, iš karto puolimas įsikibus. Kaip šita drįsta kritikuoti ir kabinėtis prie mano vaiko?
Priekaištaujanti blondinė nė nemano nusileisti: aš negaliu sėdėti, baikit spardytis… Kaip man sėdėti? Dabar į konfliktą įsitraukia ir blondinės mamos kaimynas, beveik pusantros sėdynės užimantis tikras lietuvis: „Ėėė, jei nepatinka, eikite ten į verslo klasę, ten niekas netrukdys.”
Kiau kiau kiau, dar kiau kiau…. Ir baigiasi konfliktas, priekaištautoja nervingai pasimuisto kėdėje ir sudeda menkai pagaląstus ginklus. Aš tuo tarpu sėdžiu ir niekaip nesuprantu, kodėl iš viso čia prasidėjo šitas pasiburnojimas, kuris nei vienai, nei kitai pusei nedaro garbės ir tik parodo jų nemandagumo pelkes. Vaikas tikrai buvo labai geras ir sukalbamas ir tikrai nekėlė beveik jokio triukšmo. Nesuprantu, kodėl tai nervingai blondinei taip užvirė kraujas (tiesa, aš nesėdėjau jos kėdėje, tai gal ir nelabai galėčiau vertinti).
Lėktuvas toliau mažina greitį ir aukštį, prasideda mini drama eilėje iš kairės. Ten vėl šviesiaplaukė mama su simpatiška mergyte iki dviejų metų visa įpuola į streso būseną, nes vaikas pradeda truputį triuškmauti. Mama greitai staigiais judesiais ištraukia iš rankinės kažkokią dėžutę ir ja visa uždengia vaikui beveik pusę veido… Nu tai kas čia dabar?
Pasirodo tutė (mes vadiname taip, kiti vadina – čiulptukas) laikoma dėžutėje. Maža mergaitė gavusi tutę lyg ir apsiramina, bet vėl kažko raitosi, kaip moka tik maži vaikai, ir vėl kelia triukšmą. Mamos nepatogumas vidinis yra toks tirštas, kad galima semti šaukštu. Jos judesiai staigūs ir šiurkštūs, balsas pakeltas ir įsitempęs, vaikas greitai ištraukiamas iš diržo, priplojamas prie lango. Visur buvau, viską dariau, taigi puikiai suprantu įsitempusią mamą, nes ji jaučiasi kaip dainininkė, kuri pamiršo dainos žodžius priešais Sporto rūmų dydžio salę.Nors, tiesa, ši mama nė iš tolo neprimena mamos, kuri mano atmintyje pasiliks dar ilgai. Iš stuomens ir iš liemens mama, su mažu berniuku sėdėjo iš kairės prieš dvi eiles. Aš tuo metu skridau su abiem savo triukšmo šaltiniais. Ir iki šiol smerkiu save, kad panaudojau tokią tramdymo priemonę, kokią panaudojau.
Žodžiu, tos mamos berniukas buvo vėl jaunesnis nei dviejų, bet jau labai arti jų. Jis vis norėjo eiti pasivaikščioti, o mama — ne, todėl ji garsiai ir aplinkiniams girdimais rankos taukštelėjimais tramdė vaiką. Aš savo Jurgiui pasakiau, va matai, teta mušasi, sėdėk savo vietoj ir ten neik, nes ir tau trenks. Siaubas, kokia nevykėlė – aš, tik aš, o ne ta mama, tramdžiusi savo vaiką. Negalima taip vaikų gąsdinti. Manau, Austėja tikrai turėtų ką pasakyti šiuo klausimu. O dėl tos besimušančios mamos — ar galima vaikus taip mušti??? Gal aš komentarą pasiliksiu sau, kad paskui netektų gailėtis…
Tiesa, kartą mano vaikus labai efektyviai pagasdino tikrai į raganą panaši teta. Ji sėdėjo priešais. Nors žinote, kaip yra sakoma, kad nežiūrėkite į išorę ir bla bla bla, bet jei kažkas atrodo kaip ragana, tai greičiausiai ir yra ragana, o ne kažkokia tai įslaptinta geroji princesė. Ant raganų veidų parašyta tikroji jų esybė. Taigi ta ragana, kadangi vaikai mano tikrai nebuvo tyliausi ir pykosi dėl įvairiausių dalykų, ir kai vienas kibdavo kitam į plaukus, kitas tuo tarpu paleisdavo tikrai galingą triukšmo pliupsnį. Tai va, teta atsisuko, lygiai taip pat kaip ta mano kelionės kaimynė, į mano vaikus ir raganišku tonu pareiškė: jei jūs dar triukšmausite, aš jus išmesiu pro langą… Tikrai išmesiu.
Vaikai sukluso, o aš ir mano draugė raganos atsiprašėme už sukeltus nepatogumus. Raganos manevras suveikė – tiesa, neilgam. Vėliau ji vėl panaudojo panašų ėjimą, o mano draugė parodė visus geriausius komunikacijos įgudžius, maloniai bendraudama ir atsiprašinėdama keleivės.
Koks istorijos moralas? Jei skrendate su vaikais, ypač su dviem, priminkite sau, kad tai ne spa, ne atostogos ir ne poilsio stovykla, ir tikrai ne kažkokių taškų rinkimo maratonas. Tai mūšio laukas, kuriame geriausia būti itin atsipalaidavus ir nusiraminus. Nes, kaip žinia (t.y., mano giliu įsitikinimu), mamos stresas nevalingai persiduoda vaikams: net jei jūs iš išorės atrodote rami ir bejausmė kaip Victoria Beckham, jūsų viduje yra besipildantis stadionas prieš svarbiausias UEFA čempionato rungtynes, o tada ir jūsų vaikai taps įsiaudrinusiais futbolo sirgaliais.
Todėl neimkite į galvą, ką galvoja aplinkiniai, ir nepergyvenkite dėl raganų ir visokių nepatenkintų žurnalisčių ir rašytojų, atsipalaiduokite – juk tai netruks visą gyvenimą.
Nespėsite pastebėt, kai neprisiprašysite, kad vaikas su jumis kur nors skristų.
Ok, gerai, baigiau pseudo filosofinę ir gražiąją dalį, o dabar visa teisybė. Labai gerai turėti mobilų telefoną, kuris rodo filmukus, arba nešiojamą DVD grotuvą, pieštukų, flomasterių, arba be perstojo dainuoti ir žaisti virė virė košę. Kai tai nepadeda, atakuokite visokiais sveikais ir nesveikais užkandžiais ir gėrimais. Na, o jei niekas nepadeda, prižadėkite sau, kad daugiau niekada, na jau tikrai niekada niekada niekada…. (pabaigą sugalvokite pačios).
Tai va, o skristi vienai visada yra spa, atostogos ir poilsio stovykla. Aš tuo ir mėgaujuosi, kai turiu progą, bet kai mėgaujuosi, visada prisimenu, kad greitai skrisiu su vaikais. Tik artimiausią nusimatantį kartą, ačiū Dievui, bus ir jų tėvas, tai jie visi galės sėdėti vienoj krūvoj, o aš kur nors atskirai – ir man bus spa, atostogos ir poilsio stovykla.
Beata:),visiskai tau pritariu.Vasara skridau i JAV su 1,2 dukrele. Tai buvo tikras isbandymas. Tik nezinau kaip nusiraminti ir nejausti itampos.As irgi galvoju, kad labiausiai vaikui kenkia isitempusi mama. O apie raganas tai tu taikliai, tikrai yra ispausta kazkokia zyme, kad tai ne uzsislaptinusi princese:))
Hahahahaha! kokios iki skausmo pazistamos situacijos…
noriu pastebeti viena dalyka-tokie mushiai uzverda tik skrendant su broliais-lietuviais. Niekada nei vienas anglas nedriso atsisukti ir vaikams pasakyti ismesiu jus pro langa, ar baikit triuksmauti ir spardytis.
Siulyciau ne tik imti flomasterius ,grotuvus ir visokio kito gero vaiku uztildymui, bet ir nekreipti absoliuciai jokio demesio i neigiamus komentarus.
saunus postas 😉
Manau pyksta tik tos/tie kurie niekad to nepatyre (skrydzio lektuvu su vaiku/ais), neturi, nenori tureti vaiku arba dar net geriau, ju isvis nekencia.
Tolerancijos lietuviams reikia!
P.S. mazu, bet prasanciu sriftu 🙂
Beata, jau kazkada tai buvau uzsiminus komentaruose ir vis dar laukiu ir dar karta noreciau paprasyti, kad butu labai idomu/malonu/naudinga ir t.t. i nauda, jei parasytum koki posta apie vaiku dvikalbyste! Kaip tu tai darai/ei? Nuo kokio vaiku amziaus pradejai? Kaip bendrauji su savo vaikais jei aplinkui angliukai ar darzelis anglu? Kaip namuose? Ar kada isvis sneki su vaikais angliskai? Zodziu visus niuansus. Buciau begalo dekinga! Manau ir kitom busimom/esamom mamom butu labai pravartu! Taigi laukiam, laukiam! 😉
Prisiminiau, kaip as vaziavau traukiniu su kokiu keturiu metu mergaite. Ji vaiksciojo ant kedziu, sukavo, o mama vis bet kaip nesekmingai bande ja tramdyti. As vaiku neturiu, bet esu ir neblondine, tai jokiu pastabu tai mamai nedaviau, galu gale mergaite tik triuksmavo, o traukinys viesa vieta ir niekas gi nesake, kad ten bus tylu tylu. Tiesa, pries mane sedintys vaikinai ta karta numete replika: „jau aisku, kas namuose vadovauja”, apeliuodami i tai, kad mergaitei visiskai vienodai, ka sako mama. Efektyviausias mamos raminimo budas buvo pasakymas dukrai, kad ja cia filmuoja ir tuoj tuoj apsauga isves, jei ji dar laipios ant kedziu, lakstys ir sukaus. Ir kai tai nelabai suveike, tai mama pasake stiurdesei (ar kaip jos ten traukiny vadinasi), kad pranestu apsaugai, jog si mergaite neklauso ir ja galima isvesti :DD Zodziu, dabar as suprantu, kad mama del kitu keleiviu geroves tiesiog vertesi per galva 🙂
Kas tiesa, tai tiesa. Retai pamatysi vyra vaziuojant ar skrendant ,viena, su vaikais. Net baisu paciai prisiminti paskutiniaja kelione, kai gryzinejau is uosviu namo, devynias valandas traukiniu viena su dviem vaikais ir dviem persedimais. BAISU…. Grizusi pasakiau, kad tai buvo paskutinis kartas, bet manau tu paskutiniu kartu dar bus ir bus.
O kelionese ne karta pasitaike daug netolerentisku (ir ne tik lietuviu), taciau daug ir tolerentisku zmoniu. Labiausiai isiminiau vienos vokietes mociutes pasakyma: „vaikas ne robotas, jo neisjungsi”. Tai vis manau, kad kokiam bambekliui taip ir pasakysiu.
Pati labai baiminuosi, kad netapčiau vaiko kaprizus toleruojančia mama. Tolerancijos mamoms ir vaikams pas mus tikrai labai mažai, bet iš patirties galiu pasakyti, kad panašių konfliktų būtų mažiau, jei mamos savo atžaloms būtų griežtesnės. Vaikai iš esmės pakeičia mamų supratimą apie aplinką, ir joms ne visada užtenka blaivaus proto ar jėgų įvertinti, kur vaiko kaprizai trukdo aplinkiniams.
Niekada nesuprasiu, kodel mamos, keliaujancios su mazais vaikais, mano, kad vaikui viskas leidziama ir atleidziama….nes jis nesuvaldomas….ir nieko cia nepadarysi…..tiesa, vaikas ne robotas, bet jei neismokote su juo susitvarkyti neisjungiant, tai gal nebutina to demonstruoti visiems aplinkiniams, juk kai kuriems keliaujantiems vis tik norisi spa, atostogu ir poilsio stovyklos :)))
Aš jau dabar pradedu bijoti pirmojo skrydzio su 15 men. piratu 🙂 o jis jau uz poros savaiciu..na bet labai tikiuosi, kad tos 2,5 val greit prabegs 😀
Mano uosviene viena su penkiais pametinukais vaziuodavo namo i Lietuva traukiniu is Vorkutos per Maskva…
Pritariu Lapei – truksta grieztumo, vaikuose labai gerai atsispindi kas namuose vadovauja ir kuris yra islepintas ir sugadintas. Dabartiniams vaikams viskas galima ir yra pamirsta kas ta „berzine kose”. Lietuvoje visi su ja uzaugom ir nematau cia nieko blogo. Jei reikia taj reikia! Aisku, zinoma visko su saiku:)
O dėl vaikų elgesio tai kuriozų visokių kyla kol jie išmoksta tam tikras elgesio taisykles ( aš būdama trijų metų kažkokiam dėdei tapšnojau per plikę autobuse), tai kas beliko tėvams tik atitraukti vaiką, paraudonuoti, atsiprašyt keleivio. Iš suaugusiųjų – TOLERANCIJOS mažiesiems, mamoms kantrybės! Dėkuj už straipsnį, bus proga pasiruošti skrydžiui su vaiku ir apsiginkluoti kantrybe.
O geras, 6dieni kaip tik skrendam su 3.5m bambliu. Paskaiciau, pasijuokiau ir pagalvojau, jetau jetau kur mano spa 😀
Nesupykit, bet komentarai, kad mamytes turetu but grieztesnes… Arba kas komentavot – vaikuciu neturit, arba… nezinau :). Ir is vis kas tas grieztumas? Kaip minetas trenkimas per rankute ;)? Ar siaip uzrekt? Taigi tokie vaikiukai visa tai tik supras kaip demesi… Uff cia taip sunku diskutuot tokia tema :D, kai tiek prisiminimu kyla. Is tikro tai keliaujancios mamos turi buti pilnos stebuklu, tiesiog keliaujantis cirkas, norit nuramint vaikucius (ypac iki 2 metuku…) – knygute paskaityt, piestukai, uzkast, atsikast, atsigert, kita knygute, megstamas zaisliukas, jau is viso beviltiskoj situacijoj kas nors netiketo, ar naujo, ar labai seno ir uzmirsto… ziurek jau praejo 3 val…. O dar 4 LIKO??!! Tai kur ta grieztuma pareikst :)… Visi pavargstam, o vaikiukai dar labiau, tad betruksta tik visu keleiviu supratingumo. As myliu keleivius, kurie pradeda snekint mano klecka, o ne piktai burbet. Jie rimtai padeda – vaikutis uzsiima nauja draugyste, o ir demesio ne tiek jau daug gi jam reikia… Praeitoj kelionej mano vyrukas „isimylejo” lenkaite kokiu 30+ metu… ir taip 5 valandas reiske jai meile duodamas sausainius… atsigert… snekindamas… dalindamasis zaisliukais… Kad tokiu „lenkaiciu” daugiau :D…
geras straipsnis tikrai:) as dar neturiu vaiku,bet man kazkaip gaila budavo tu mamyciu su maziukais kleckais dar:)tai as visad galvodavau,kaip tos mamos susitvarko,kaip juos uzima lektuve,kad kokios raganos negazdintu su savo ‘ismesiu pro langa’.
Oj, visokiu vaiku, visokiu mamu ir visokiu keleiviu buvo, yra ir bus. 🙂 Visos jus merginos kiekviena esat savotiskai teisios 🙂 Tik pripazinkit ir nepriimkit asmeniskai, tikrai yra mamu ir vaiku i kuriuos pasiziurejus plaukai piestu stojasi 🙂 Ir pacios tyliai pagalvojat „koks siaubas”… 🙂 Taip, kad peace 🙂
pasirašyčiau po kiekvienu straipsnelio sakiniu…
su siaubu prisimenu kaip pilname žmonių lėktuve „užiminėjau” sūnų… „keliaujantis cirkas” – geriausias kada nors girdėtas apibudinimas 🙂 Zirzė, verkė, knygutės nenorėjo, rodė kad skauda ausį – maniau, kad apsimeta, nes šiaip buvo sveikas kaip ridikas! O vėliau, vistik nuvedus pas gydytoją, paaiškėjo, kad nuo kilimo/leidimosi jam tikrai kažkas vienoj ausy pasidarė, jau nepamenu diagnozės, ir skaudėjo…
Na lėktuvu su vaikais dar neteko skristi, bet ne kartą teko važiuoti autobusu ir tfu tfu kažkaip didelių problemų neiškildavo, pavykdavo susitarti gražiuoju, bet gal iš dalies ir dėl to, kad nenusiteikdavau, jog tai bus spa ar atostogos, o pramoga vaikui, na nebent važiuojant užmigtų. Dauguma suaugusiųjų nori, kad vaikais būtų kaip daiktas, kur padėjai, ten radau, vienu žodžiu nekeltų jokių rūpesčių, nors patys ne visada elgiasi labai gražiai. Na lėktuve mobiliais nekalba, bet autobuse yra buvę ne kartą, kad beveik visą kelionės laiką esi priverstas klausytis mobiliuoju telefonu pasakojamų istorijų (kalbančiajam nė motais,kad kitiems keleiviams visai neįdomu) arba įlipa kokia blondinė tiek prisikvepinusi, kad šiek tiek pavažiavus visas autobusas prasismelkia tais jos kvapais ir jautresnės uoslės žmones verčia iš koto. Arba praeidami atsisėsti ar išlipti su ranka ar rankine kitiems sėdintiems vos nenuneša galvos, bet atsiprašau neišgirsi, greičiau išvysi žvilgsnį – pats kaltas, ko maišaisi. Vaikai – mūsų pačių atspindys ir tiems baksnojantiems į vaikus, kartais reikia pažvelgti ir į save.
Beata, pralinksminai 🙂
kol skaičiau, maniškis ne jau 2-metis (toli gražu) linksminosi savaip: pripaišė tuziną piešinių ant popieriaus ir ne tik, prisiragavo naujų dažų, prispjaudė nepatikusio kekso ant grindų… ir čia tik keliolika min., ne skrydis 11 val. per Atlantą. jau 3 parą kaupiuosi žygiui į banką su sūnum (bjauru, bet bankai dirba tik… darbo metu, kai nėr kam vaikų palikti ;)), teks pasiimti naują kortelę ir palūkėti kol visokias korteles ar sąskaitėles pasiims kiti. juk ne 3 val. oro uosto salėj laukiant persėdimo, o mane šaltas prakaitas pila jau dabar. ufff… visur tos tolerancijos reikėtų. arba kažkokio sprendimo keliaujantiems (apsiperkantiems, valgantiems kavinėse ir t.t.) su vaikais. jei jau jie tokie monstrai. 😉
p.s. įdomu, ar dar gyvi tie autobuso keleiviai, kuriuos aš kokių 2,5-3m variau iš proto 1,5 val. dainuodama: „Biržai-Pabiržė, Biržai-Pabiržė, Biržai-Pabiržė…” 😀
Su dar 3 metukų neturinčia dukrele skraidome labai dažnai ir daug (tiek „vietiniais”, tiek transatlantiniais reisais). Pirmą kartą skridome, kai jai buvo 3 mėn. Jokių problemų. Vaikas skrydžio metu ir išsimiega, ir pavalgo, ir pažaidžia. Jokių kaprizų, erzeliojimų ar rėkimo. Bendrakeleiviai ne tik, kad nesiskundžia keliaudami mažo vaiko kaiminystėje, bet dar ir ateina iš toliau pašnekinti ir galvas kraipydami stebisi koks ramus ir paklusnus vaikas 🙂
Beata,
geras sptraipsnis, tikrai fainai sutikti ne tik samoninga, kulturinga, bet ir objektyvia Mama 🙂
Beata, nuostabus straipsnis! skaiciau, viena garsiai juokiaus, net vyras susidomejes klause, kas nutiko ir tada jau juokemes kartu, ypac is „tetos raganos” 🙂
Yra buve pora atveju, kai stebejausi tevu abejingumu vaiku atzvilgiu. Vieno skrydzio metu kokiu 3-4 metu mergaite viso skrydzio metu kazkokiu kaprizu ir erzeliojimu nereiske, taciau aktyvaus vaiko buvo visur. Lektuvui beveik besileidziant mergaite sugebejo savo galvele ikisti i tarpa tarp kedes ir grindu. Va tada prasidejo asaru pakalne. Visiskai suprantama galvele nei pirmyn, nei atgal. Siuo atveju vaika labiau nuraminti stengesi stiuardeses nei mergaites tevai. Tevai tik sugebejo pasakyti, kad ji pati kalta, kad ji istrigo. Gerai, kad vaikas be fiziniu traumu vis del buvo istrauktas. Bet likusia skrydzio dali sedejo savo kedeje ramute.
Kitu atveju vaziavau tarpmiestiniu autobusu. Keliones trukme 1 val. Priesais vaziavo seima: mociute, mama, tetis, kokiu 7-8 metu mergaite ir kokiu 6 men. kudikelis. Patikekit prireike visu valios pastangu nieko nepasakyti tevams, kai visa valanda be pertrauku ju kudikis isteriskai reke. Tevai, rodos trumpai kelionei, buvo visiskai nepasiruose. Nei plojimas, nei kalbejimas graziuoju, nei supimas, nei is plastikinio buteliuko padarytas barskutis, nei grasinimai, kad vairuotojas ismes is autobuso nepadejo. Ziauriausia buvo tai, kad kudikiui palei nosi mosikavo jos tusciu buteliuku. Galejo bent vandenelio ipilti ir duoti mazajai pagerti. Ta keliones valanda visiems keleiviams prailgo nors nei vienas ne neburbtelejo tevu adresu. Bet kai jie islipo, patikekit kokia palaiminga buvo tyla, o ne isteriskai spiegiantis kudikio rekimas.
Daiva, o ką Jūs darytumėte tokioje situacijoje, jei Jūsų vaikas taip isteriškai rėktų? Išliptumėt su kūdikiu iš autobuso? Netikiu… Tiesiog kartais vaikai yra nenuspėjami ir įprastiniai raminimo būdai neveikia. Vaikui juk burnos su vata neužkimši…
Oi, Beata, tą Sabaliauskaitės straipsnį gerai žinau ir net esu apie jį rašiusi! Tada skaičiau ir galvojau, kad juk dažnai taip būna, kad „gauni” tokį vaiką, kokio, sakei, niekada neturėsi (juk dažnai – kai dar neturim vaikų – sakom (ar galvojam): MANO vaikas tai TIKRAI taip nesielgs!). Tai va. Man atrodo, kad ji jau susilaukė vaikelio, bet dar mažas…Įdomu, ar tokį straipsnį parašytų po dar poros metų? 🙂
O šiaip tai puikiai pažįstamas tas jausmas, kai, atrodo, žemė slysta iš po kojų, nes visų žvilgsniai tiesiog degina 🙂 Todėl nenuostabu, kad atsiranda tėvų, kurie praranda savitvardą… Aš galvoju, kad tėvams turėtų būti dar gimdymo namuose privaloma tvarka kursas „pykčio tramdymas” ir antras kursas „kaip nekreipti dėmesio į aplinkinius, kai negalite nieko pakeisti” :))) Aš pati dabar kai skridau namo į Belgiją su maže, tai ji baisiai supyko, kai reikėjo segtis saugos diržus. Na, ir niekas nepadėjo. Ai, padėjo. iPhone. Gerai, kad bendrakeleivis turėjo 😀 Nes mano nei knygelės, nei žaislai, nei mano daiktai nepadėjo, nei kitos gudrybės, ir tiek!
Kartais atrodo, kad – kitų žmonių nuomone – tam vaikui reikėtų lipnia juosta burną užklijuoti arba suleisti trankvilaizerių…nes žiūri tai žvilgsniais, kurie byloja:
a) Mano vaikas TIKRAI niekada taip nepasielgtų!
b) Tai kas tu per motina, kad nesugebi nuraminti savo vaiko???
😀
Manau, kad jei abi pusės yra mandagios ir tolerantiškos, tai skrydžiai visiems nuo to būtų tik malonesni!
As atsiprasau uz ne lietuviska srifta.
Aciu Beata uz straipsni.Tikrai kiekviena mama,jei dar ne skridus,susimasto „o kaip bus man ir mano vaikams/ui?”,o jei turejusi,gal net ne viena skrydi,mielai nusisypso paskaiciusi.
Viena mano giminaite pasakojo man savo isgyvenimus.Ji sako: kai as neturejau vaiku,as ziuredavau i tuos mazus ir didelius padauzas i ju tevus ir budavau pakraupusi manydama kad tai tik tevu kalte kad jie sitai negraziai elgesi.Bet kai man gime dukra,ji ugtelejo ir as supratau kad charakteri ji turi nelengva,ir mums teko isgyventi ne viena nemalonia scena visuomeneje,tuomet,tik tuomet as supratau tuos tevus,i kuriuos ziuredavau su nepagarba ir smerkimu.” Isvada tokia,kol pats nepatyri savo kailiu,tai ir nezinai kas tai yra..
Nezinau ar esu gera mama,bet suprantu kad ir berzines koses kartais reikia.Laisve – geras dalykas,bet tiek vienas,tiek kitas auklejimo budas turi tureti sveikas ribas.O dar suprantu kad kartais visiskai nieko nepriklauso nuo auklejimo..Stai praeita nakti mano 2.4m sunelis taip stauge,klyke ir visaip kitaip,o balseli jis turi labai gera,kad sukele ant koju visus namu gyventojus,manau kaimynus taip pat.Ir tesesi sitokia klykine apie 40min…Viska isbandziau:daineles,knygutes,lopsines,zaisliukai,arbatytes ir t.t.,rezultato jokio.Vyras nesusivaldes uzreke,tai t
ik pablogino reikala,o padejo man malda….
Linkiu visoms mamytems ir teveliams nuolankumo ir styprybes,o aplinkyniams supratingumo…
Neturiu vaiku, bet visada esu tolerantiska keliaujancioms mamoms ir visada stengiuosi pakalbinti mazucius ar padeti panesti/pakelti daiktus. Auginau brolio dvynukus, tai puikiai zinau, kad vaikai ne robotai. BET labai neigiamai ziuriu kai mamos visiskai atsipalaiduoja ir visiskai netramdo vaiku. Jei vaikas man dauzo per galva, as mazu maziausiai tikeciausi mamos subarimo jei ne atsiprasymo. O kai i tai pasako, kad cia tik vaikas juk neskauda? Visi turi teise skristi, ir vieni ir kiti turi stengtis netrukdyti kitiems. Mamytems reikia tiesiog daugiau stengtis negu kitiems, bet toks gyvenimas
Beata,
tą, ‘tetą, kuri mušasi’, iki šiandien atsimenu, už jų sėdėjau kartu su savo tada dar metų neturinčiąja. Tas berniukas (Elvinukas gal vardu?) taip gražiai kalbino mano Kotryną, ir juokėsi jie, ir už rankų susikibę vienas kitam į akis pro sėdynes žiūrėjo. Bet tarpais kažkuo neįtikdavo mamai, ir tada buvo gerokai patalžomas, su užsimojimu tokiu, kad delną virš jos galvos matydavau. Kadangi tada visiškai nieko jai nepasakiau, iki šiol negera. Teisinausi prieš save, kad aš viena su vaiku tam lėktuve, bet juk personalas galėjo ką nors pasakyti.. galvoju, kad jei mane šitaip talžytų kitas suaugęs lėktuve, bent jau stiuardesės tikrai būtų įsikišusios. Ar prieš vaiką kitaip kažkaip gaunasi, ta jau beržinė košė?
labai fainas ir teisingas straipsnis :))
Auginu du vaikučius,vienam 1m.10mėn. kitai – 4,5mėn.Na dar po kol kas neskridom,nes jei skrendam tai tik atostogom,o kadangi su vaikais (nesakau,kad visi tokie) tikrai nepailsėsim,tai ir neskrendam … gal kai vėliau paūgės,kai bus įmanoma susitarti,nes dabar net neįsivaizduoju kaip vyresnėlis turėtų išsėdėti vienoje vietoj – jis pas mane labai aktyvus berniukas 🙂
Na,o dėl spa ir relax’o , taigi man net juokingas įvardijimas -„vaiko priežiūros ATOSTOGOS” :))))) nu kokios čia atostogos…aš vyrui sakau,kad po tokių atostogų,norėsiu NORMALIŲ atostogų :)))))))))
Na su mazaisiais triuksmadariais tenka daug kur susitikti- ir kavineje, ir kaiminysteje, ir lektuve. Ypac paskutiniu metu juokiuosi draugui, kad mus jie persekioja:))) Kolkas ju dar neturima, tad as esu is tos, susierzinusiu puseje:) Suprantu, kad kiekvienai mamai savas vaikas yra pays paciausias, kad nieko jis blogo nedaro ir t.t. Na bet tas pasakymas- juk jis dar vaikas, kartais ima erzinti. Taip vaikas, bet man jis yra svetimas mazas zmogutis (ir geda prisipazinti, bet labai siltu jausmu man SVETIMI vaikai nesukelia)..Tad koks skirtumas kas triuksmauja ar dauzo i sedine lektuve- ar suauges, ar vaikas- bet triuksmas tai ir lieka triuksmu ir tikrai jis netampa malonesnis, jei tai atlieka mazylis.Karta sedejome kavineje, salia (kaip visada) priseda jauna seimyna su kokiu 3 metu berniuku.. Rankoje laike kazkokia medine gyvate. Tad zaide zaide, kol galiausiai pradejo vedzioti ja ne tik po musu staliuka, bet ir po brangiausioja rankas, pecius. Kadangi svetima vaika drausmint kaip ir neoadoru, laukeme, to is teveliu, bet jiems kazkodel labai smagu buvo, kad ju vaikas toks drasus..Zodziu, reiketu tolerancijos is abieju pusiu, bet ir teveliams nepamirsti, kad ju vaikai yra JIEMS VAIKAI, o kitiems jie yra svetimi zmogeliukai…
Man regis, kad Beatos ausis (kaip ir mano, beje) per daug priprato prie britisko mandagumo….. 🙂 Na, mano galva, iskylaujant su vaikais galima atsiprasineti, bet nebutina….. aplinkiniams turetu buti aisku kas ir kaip. O gal musu lietuviai tu vaiku visai nemyli? Kaip graziai britai juos visur ciuciuoja….
[…] labai pritariu. Dar pamenu ta tema ir Beatos Nicholson rašliavą, kad kelionė su vaikais – tai jums ne SPA ir ne kokios tai atostogos. Beatos rašliava kiek susijusi ir su antra mintimi, kad vaikus reikia padėti į vietą. Nebūti […]
Na pirmieji skrydžiai su vaikais pripažįstu tikrai nemenkas išbandymas. Bet dabar jau kitaip keliati negalėtume su vyru. Vaikai su mumis kiekvienoje kelionėje. Juk atostogos, tai šeimos. 🙂
Dvigubas išbandymas kai skrendi ir su vaiku, ir su augintiniu 😀