Apie sezoniškumą, kainas ir kalafiorus

Žinote, kas yra pats madingiausias trendas ir kryptis? Ne tik nesirgti vartojimo manija, bet ir vartoti tai, kas šalia ir tai, kas auga dabar. Kai gyvenau Anglijoje, ir kai lankausi Amerikoje, visi gastronomija ir savo lėkštės turiniu bei gyvenimo kokybe besirūpinantys žmonės kalba tokiais terminais kaip seasonal ir local (sezoniškas ir vietinis). Taip žmogus turi gyventi, jei nori būti sveikas kūnu ir protu, bet dabar, žinia, viskas susimaišę, visi nori daug ir visko, ir pigiai, ir nuolat. Taigi, dabar šis skandalas, kilęs dėl kalafioro ir jo kainos, manęs visai neerzina, netgi kyla klausimas, nuo kada mes tapome tokiais visko norinčiais? Čia ir dabar mums duokite – ir braškių žiemą, ir kalafiorų, kai dar daigai jų pagal mūsų klimato zoną yra tik sprindžio dydžio.

Kodėl kalafioras, atgabentas lėktuvais ir savo gabenimui ištaškęs nemažai benzino, ir į orą nemenkai dūmų paleidęs, ir tupėjęs sandėliuose, paskui supakuotas, kilnotas, vežiotas, įvestas į važtaraščius ir sistemą, turėtų kainuoti mažai? Kodėl jis turėtų būti pigus, kodėl gi jo dabar čia taip reikia?? Nes tas noras turėti visko pigiai ir daug yra tai, kas privedė pasaulį iki tokios stadijos, kokioje jis yra dabar, kai kartais pažiūrėjus kai kurių mokslininkų kalbas, kad ir neseniai Vilniuje vykusį TEDx ir barzdotų aktyvistų žygius, susimąstai, ar čia verta dar susilaukti vaikų? O gal jau gana, nes nežinia, kokiame pasaulyje ir klimate jie gyvens.

Dabar mes turėtume graužti ridikėlius, ir salotas, ir sukti kokteilius iš garšvų ir mėgautis rūgštynių sriuba. Gaila, dėl šaltų orų dar nėra šparagų ir salotos tik po truputį pasirodo. Ir dar turėtum dėkoti Dievui, kad jau dabar galime valgyti šviežius agurkus, ir kopūstus, o tie, kurie negali sau to leisti, tai dar sveikesni ir laimingesni bus valgydami raugintus kopūstus, kurie yra tikrasis supermaistas. Antra vertus, nenuostabu, kad kilo tokia pasipiktinimo banga kainomis, ir kalafiorais, ir dabar būtinai reikia surasti kaltą: premjeras ar oligarchai, prekybos centrai ar ekonomistai? Euras ar karteliniai susitarimai? Kas kaltas, ir kodėl gi mes dabar tokie nuskriausti ir nelaimingi – KUR MATYTA, kalafioras TIEK kainuoja??

Aš buvau visai iškritusi praėjusią savaitę iš ritmo, nes truputį poilsiavau su vaikais ir visai pro ausis ir pro feisbuką praleidau kalafioro skandalą bei visus susijusius ginčus.

Mane irgi kartais nervina kainos (nors gal neturiu labai riboto biudžeto) – kraipau galvą kaskart, kai perku savo mėgstamas cukinijas po eurą ir garsiai piktinuos, kad jautiena, ėriena ir kalakutiena kai kuriose parduotuvėse Vilniuje kainuoja daugiau nei free range organic mėsa iš „Waitrose“ Anglijoje. Bet žinote, ką aš dar žinau? Kad tą maistą užauginti reikia įdėti labai daug pastangų, ir dar žinau, kad kai aš augau, tai ryškiai jaučiau sezonus ir su didžiuliu malonumu valgydavau pirmuosius ridikėlius iš savo bobutės daržo, ir salotas. Dabar, kai pasiūlau savo vaikams ridikėlius, jie raukosi ir sako, kad jie aštrūs. Ir ko gi jie nesiraukys? Visus metus valgo šviežius brokolius ir pomidorus, vaisiai niekada nedingsta nuo stalo… O aš atsimenu, koks šventas ir skanus būdavo pirmasis pomidoras, koks kvepiantis buvo agurkas, ir kokie traškūs ir rūgštūs yra bobutės rauginti kopūstai. Ir nėra man didesnio vasaros delikateso, kaip kalafioras iš lysvės – ką tik nupjautas, pakepintas su daug sviesto ir džiūvėsėliais. Ir man truputį nesmagu ir gaila, kad mano vaikai to sezonų džiaugsmo nebepajus, nes mūsų parduotuvės lūžta nuo vaisių ir daržovių visais metų laikais, ir ne pagal sezonus. Ir labai nenorėčiau, kad mūsų vaikai ir dabartiniai jaunuoliai (nors kai kurie jau tokie yra) galvotų, kad viskas jiems priklauso ir keltų mini revoliucijas, neva kiti juos apgavo, ir per daug prašo už daržoves žiemą… Nenorėčiau, kad galvotų, jog iš Graikijos ar Afrikos atvykęs kalafioras turėtų būti toks pat pigus, kaip lenkiški obuoliai. Nes, „na, mums priklauso, o ką, mes nenusipelnėm? Aš juk to vertas ir tu to verta…“

Šeštadienį ryte, eidama Gedimino prospektu galvojau, ką nusivešiu į svečius. Kadangi vidutiniškai kas trečias FB bičiulių įrašas buvo apie kalafiorą arba su kalafioru, nusprendžiau ir aš padaryti ką nors iš kalafioro. Be to, labai jį mėgstu ir galvoju, na, tebūnie, kainuos, tai kainuos, reikia imti šią žvaigždę. Užbėgau į parduotuvę – guli jie nuvargę, jau nuspjaustytais lapais, jau nebe tokie ir traškūs, tokie jau bepradedą vysti, į plėvelę suvynioti, žvilgteliu į kainą – 3,50 eur. Oho, nepigu. Bet imu…

Ir ką gi, jam į kompaniją sudėjau tai, ką radau namie ir paskui dar turgelyje. Ir išėjo puikios puikiausios skaniausios salotos, labai panašias esu sudėjus savo daržovių knygoje, kur, beje, yra ir nerealus kalafiorų sriubos receptas.

Salotų receptas plačiau čia, o aš noriu pasakyti, kad visada galime rinktis kaip gyventi, ką valgyti, ką galvoti. Aš visada galvoju, kad aš esu savo gyvenimo šeimininkė ir jei noriu, galiu gyventi taip, kaip noriu, ir neiškau kaltų, nes manau, jų ir nėra. Gyvenkime draugiškai, sezoniškai ir džiaukimės tuo, ką turime. Ir labiau palaikykime savo pirkiniais tuos, kuriuos reikia palaikyti, juk visada galime rinktis, ką ir iš ko pirkti.