(Piešinys, kurį čia matote – Iljos Bereznicko, jį man paskolino Lietuvos vartotojų institutas)
Neseniai pasklido žinia, kuria pasidalino ir „Maisto bankas“ bei persakė dauguma žiniasklaidos, kad pusė pasaulyje pagaminamo maisto yra išmetama. Tada aš iš karto prisiminiau, kai aš dar tik svarsčiau apie savo blogo rašymą, skaičiau kolegės žurnalistės (kuri Anglijoje apsigyveno) Jurgos blogą, ji taip gražiai aprašė gyvenimo realiją ir skirtumą, kuris iš tiesų egzistuoja tarp kai kurių anglų ir mūsų, lietuvių. Net mūsų namuose yra buvę debatų, kai grietinės galiojimas dieną ar dvi pasibaigęs, bet aš vis tiek esu pasiruošusi ją panaudoti, kai tuo tarpu mano geroji antroji pusė Tomas nori komandiruoti grietinę į šiukšlyną. Taigi atkasiau aš tą įrašą Jurgos, paskaitykite – visas įrašas, kuriame labai gražiai Jurga aprašo savo vaikystės patirtį, yra čia, o čia tiesiog ištrauka, kuri iliustruoja aktualiją:
Taigi procesas nuo neapdirbtų gamtos produktų iki galutinių patiekalų dažnam lietuviui aiškus kaip dieną, net ir vidurinės nebaigę sugeba atrasti sąsają tarp karvės ir jogurto (LRT laida „Klausimėlis“ tokias prielaidas, deja, lengvai paneigia, bet vis tiek – juk nekalbu apie Napoleoną ar impičmentą).
Britanijoje, deja, masės augina vaikus, kurie neskiria kivi nuo bulvės, galvoja, kad bulvių traškučiai (crisps) pagaminami iš kažkokių mistinių sintetinių ingredientų, o miške neatskirtų žemuogės nuo gilės.
Mano bendradarbis britas paranojiškai meta lauk viską, ką randa darbiniame šaldytuve su prieš minutę pasibaigusia galiojimo data. Ypač jei tas galiojimo terminas pasibaigė TOS DIENOS RYTE!!!
Su juo ir išvystome pokalbį. Sakau, kaip manai, mano sena močiutė Lietuvos kaimo glūdumoje, kuriai daugiau nei 86-erių, kaip ji žino, kada jos raibų vištelių padėti kiaušiniai „išėjo iš naudojimo termino“?
Tyla.
Kaip ji žino, kada karvės pienas pagedęs, o kada dar ne? Kada apgliaumijęs sūris netinkamas valgyti, o kada dar galima jį išgelbėti? Kada žuvį reikia mest lauk, o kada dar gera?
Jis tik trauko pečius: „All I care about is the use-by-date“. Ir turbūt galvoja „These bl**dy weird Lithuanians!“
Nenori klausytis, kad pakanka stebėti produkto ar gaminio išorę, kvapą, tekstūrą, spalvos ar formos pokyčius, ir pasitikėti sveiku protu. Ir neversti lauk normalių pomidorų, nes taip diktuoja pakuotė. Jis kemšasi ausis, kai pateikiu statistiką, jog beveik ketvirtis maisto produktų D. Britanijoje išmetama lauk dar naudotinos būklės. Mano kolegai tai nė motais.
Taigi kaip gi ten yra su ta galiojimo data iš tikrųjų? Štai va „Lietuvos vartotojų institutas“, kuris netgi labai naudingą ir priverčiantį susimąstyti filmuką šia tema sukūrė (galite pažiūrėti jį Youtube, 1.5 min.), sako, kad dauguma žmonių neskiria formuluočių „geriausias iki“ ir „tinka vartoti iki“ Tik antrasis ženklinimas reiškia, kad jame nurodytai datai praėjus maisto produktas jau nebetinkamas vartoti. Todėl kartais išmetamas dar tinkamas suvartoti maistas. Tą straipsnį galite paskaityti, galbūt padės keisti blogus įpročius, o aš irgi norėčiau pasakyti, kad svarbiausias dalykas yra planavimas, planavimas ir dar kartą planavimas ir kliovimasis savo galva. Tikrai nevalgykite nieko, kas jums kelią mažiausią įtarimą, perdėtas taupumas ir kiekvieno kąsnio skreginimas bei apkartusios grietinės naudojimas dar gali ir pakenkti, bet pirkti maistą ir tempti jį į namus reikėtų atsakingai. Ir svarbu pasikliauti ne tik užrašais ant pakuočių, bet ir savo juslėmis.
Pamaniau, kad jei man įdomu, tai gal ir jums bus įdomu. Susisiekiau su VMVT (Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos) specialiste Aušra Išariene ir paklausinėjau jos įdomių dalykų.
Pavyzdžiui, jei nežinojote, tai visokios pavojingos atliekos (kaulai, mėsa) yra utilizuojami specialių įmonių, sudeginami ir panašiai, kad nepatektų į aplinką. Net nereikia aiškinti, kad tai yra produktai, kurie greitai genda (jie žymimi „Vartoti iki“ – visas greitai gendantis maistas: mėsa, pieno produktai), ir tie, kuriuos galime laikyti ilgėliau (jie žymimi „Geriausias iki“ – kruopos, miltai). Pastariesiems įvertinti tai tikrai reikia pasikliauti savo juslėmis – čia tuo atveju, jei jau suplanuoti nepavyksta…
O tai kaip yra su pieno produktais, ar aš labai kenkiu sau, jei naudoju grietinę ar jogurtą dieną po to, kai jau pasibaigė jos galiojimo laikas? – klausiu aš specialistės Aušros.
Pienas, grietinė ir sviestas nėra tokie labai jautrūs kaip žuvis ar mėsa. Ir priklauso nuo kiekio, kurį suvartosite – jei paragavę sviesto, sūrio, jogurto ar varškės nepajusite apkartusio skonio, greičiausiai produktas yra saugus vartoti ir tinkamo skonio. Bet turite žinoti, kad pieno produktas gali būti sugedęs ir, pavyzdžiui, paskutinę galiojimo dieną, jei jis buvo netinkamai transportuotas, nebuvo laikomasi būtinųjų laikymo sąlygų. Abejones keliančius produktus geriau termiškai apdoroti, nes juose gali būti mikroorganizmų. Pavyzdžiui, atsidarome varškės deserto pakuotę ir jų nematom, bet pajuntam, kai jau laikas bėgti į tualetą. Tačiau jei iš varškės išvirsime varškėčius, tai nieko baisaus neatsitiks. Bet visi mes turime skaičiuoti, nereikia maisto prisipirkti tiek daug, visada gali pasirinkti. Svarbiausia, turėti avižų, jų visada galima išsivirti.
Štai va kokia puiki mintis interviu pabaigai, kad svarbu neprisipirkti per daug ir visada turėti avižų, nes jos taip greitai negenda.
O štai čia, prašau, mėsos galite ir atsisakyti, labai gardu – tik žirniai ir morkos.
Arba visada išgelbės štai šitas perlinių kruopų risotto receptas. Skamba prabangiai ir valgosi skaniai. Bent jau mano spintelėje perlinės kruopos visada budi ir net nespėja iš galiojimo išeiti…
Na ir ką jau čia slėpti, kad kai prisiperkame visko neplanuotai, tai dažniausiai nukenčia saldžioji sritis (parduotuvėj vedam monologus: iškepsiu kotletukų, dar va šitą sriubą išvirsiu, salotų gal kokių, ir oi, gi būtinai dar iškepsiu pyragą arba tų sausainių). Nes net ir alkanas žmogus, pavalgęs (ir pagaminęs – cha cha cha) pirmą, antrą trečią patiekalą, to saldumyno dažniausiai jau nepuola kepti kaip akis išdegęs. Bet… kai iškrenta aukščiausias koziris „Noriu ko nors saldaus“, tai visada iš ilgai galiojančių produktų greitai galite išsikepti šių florentinų. Na, o mano virtuvėje, neslėpsiu, visada patruliuoja ir ingredientai karštam šokoladui – su šia pakuote galima 8 asmenis išgelbėti.
Na, ir dar vienas tikrai geras receptas tiems, kurie tikrai planuoja – vištienos kepsnys.
Žodžiu, kviečiu jus nemėtyti maisto ir savo pinigų, bereikalingai neteršti gamtos ir tiesiog gyventi protingiau. Apie tai, kaip sumaniai save sukontroliuoti (patikėkite, čia visas mokslas, ir tikrai ne iš pirmo karto kiekvienam pavyksta), labai gerai yra surašiusi mano sesuo Odeta Bložienė, Asmeninių finansų instituto vadovė, tai rekomenduoju paskaityti, aš pati visada naudojuosi šiais patarimais.
O gal jūs turite daugiau kokių gudrybių ar praktinių patarimų, kaip nemėtyti maisto?
Labas rytas, mes tikrai labai labai mažai išmetame jau nebegaliojančio maisto. Pagrindinė taisyklė, tiesiog mažiau pirkti ir nereikės mėtyti. Aš neatidarau naujo indelio, jei dar senasis yra neišbaigtas. Ir šiaip, prieš važiuojant į parduotuvę, reikia padaryti tvarką šaldytuve, į parduotuvę važiuojam tik vieną kartą savaitėje, taip yra tiesiog geriau tvarkyti maisto atsargas.
Viena karta savaitej apsipirkinet, susidaryt meniu visai savaitei taip ir susitaupo ir ismest nieko nereikia.
Puikus pastebėjimas – labai dažnai nusiperkame tuo metu, ko norime, o paskui stovi šaldytuve/spintelėje tol, kol nebetinka vartojimui 🙁 Ir kiekvieną kartą išmesdama, pvz, vakar išmečiau varškytę, kurios indelis jau buvo išsipūtęs (tokios jau nebeatidarinėju ir netikrinu, ar dar galima valgyti), pasakau sau – pirksiu tik tai ko reikia, neisiu i parduotuvę alkana, pasidarysiu sąrašą. Ale vat kažkas vis pakiša koją ir vėl viskas iš pradžių… Šiaip tai pasibaigęs produkto galiojimas nereiškia, kad netinkamas vartoti, mat paprastai gamintojai (ypač ilgesnio galiojimo prekėms) duoda trečdaliu trumpesnį tinkamumo vartoti terminą, negu būtų galima, taip apsidrausdami, kad vartotojas produktą nusipirks tikrai gerą. Blogiau yra su tais produktais, kurių trumpas galiojimo laikas ir juos reikia laikyti tam tikrose temperatūros ribose, kas labai sunku, ypač vasarą. Ne tik prekybos centruose (transportuojant, laikant), bet ir namuose šaldytuvai ne visada tinkamos temepratūros. O jeigu dar nusiperki ir grįžti namo ne iš karto, tai tada jau pvz kokiai mėsai amen 🙂
Aš esu pastebėjusi, kad kuo toliau, tuo daugiau žmonių eina į prekybos centrus su sąrašiukais. Reikia ir man pasiryžti, o dar geriau ir visos savaitės sudaryti maisto ruošimo planą.
Tiesiog noriu pataisyti – Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba yra ne VET, VMVT 🙂
Aciu uz puiku straipsni, bei naudingas ir idomias nuorodas jame 🙂
Truputį ne į temą: Beatos karštas šokoladas puikus – išbandytas ir patvirtintas 🙂 ir tikrai pirkčiau kiekvieną savaitę bent po porą indelių, bet nesinori apsikrauti tais indeliais. Siūlau šokoladą pakuoti ir į kokią alternatyvią pakuotę, kuri neužimtų tiek daug vietos 🙂
GERIAUSIA ISEITIS -TURETI NAMUOSE AMZINAI ALKANA SUNIUKA,AS TURIU BENT DU, TAD NEI VIENAS KASNIUKAS ,PAS MUS NEISMETAMAS I SIUKSLIUDEZE:))
As irgi pries ruosiant pietus, vakariene ar vaziuojant apsipirkti zvilgteliu i saldytuva. Nes dazhnai jame galima rasti produktu is kuriu iseis vakariene:) Viena karta net apsipirkima kitai dienai nukeliau, nes is to, ka radau puiku maista paruosiau seimynai. Juk tai net tik saugo musu pinigine, bet skatina kuribinguma! Butent tada pradedi eksperimentuoti:)
Beata, labai gerai, kad tokias temas palieti!
Aciu!
Ieva
i parduotuve tik su sarasu ir jokiu dairymusi po akcijas 🙂 sito ismokau is laidos kur dingsta pinigai,atrodo taip vadinosi 🙂
As i parduotuve keliauju tik su sarasu, kuri „kurpiu” visa savaite. Deja, turiu prisipazinti, jog ne visada pavyksta atsispirti prekybos centru „akcijoms-atrakcijoms” kuomet perki nezinia kiek ir dar tiek pat gauni nemokamai. Juolab, kad tokios akcijos Anglijoje buna visada ir viskam:). Na, o produktu su pasibaigusia galiojimo data tikrai neismetu. Varske savo „prailginta gyvenima” pabaigia varskeciuose, „pagyvenusi” grietine ar uogiene – virsta pyragu, fermentinis suris tampa apkepu ir pan.
Jau seniau pastebėjau, kad vakariečiai savo galva šitoj srity nesinaudoja, aišku, kaipir visame kame yra išimčių ir neabsoliutinu 🙂 Aš šiandien pyliausi į kakavą 27 d.”pasibaigusio” pieno. Šiandien, žinia, 30 🙂 Galiojimus žiūriu tik parduotuvėj, kad nenusipirkčiau ryt pasibaigiančio, o jau parsinešus vertinu savo galva, jei suabejoju pienu/kefyru/grietine duodu vyrui paragaut :)))))
Kol neturėjom vaikų išmesdavom daug. Tiek negaminom, eidavom vos ne kasdien į parduotuvę. Dabar visada turim savaitės meniu, einam tik su sąrašu ir tikrai sutaupom ir nieko nebeišmetam 🙂
Kaip zinia islekia i siuksliu deze tikrai daug maisto produktu. Vieniems galiojimo laikas baigaisi, kitus pamirstam, dar kitus uzstoja naujos produktu pakuotes ir jie tik savo „nauju” kvapu pranesa apie savo egzistencija. As siaip nemegstu produktu metyti, dazhnai pietu ar vakarienes likucius sudedu indelius ir kita diena pasisildau. Bet kaip zinia kartais tie indeliai tiesiog dingsta ir akiu ir is atminties…. O gaila juk, veliau ju turinys keliauja i siukslyna… As pati dar prisimenu, kad kazhkas yra, bet va seimyna neperziuri visu indeliu. Taigi viena karta uzklijavau ant saldytuvo post it lipduka su uzrasu ” saldytuve yra paruosto troskinio, reikia tik pasisildyti”. Suveike. Nes paprastai vyras issiima is saldytuvo tai, kas jo akiu lygyje ir ko ta akimirka nori. Ideja su lipdukais galima pritaikyti ir kitaip: tiesiog uzsirasyti, ka butinai reikia greitu laiku sunaudoti ir ko nepamirsti. As praktikuoju tik su indeliuose likusiais produktais arba lipdukus uzklijuoju ant indelio tiesiai.
Visada buvau prieš maisto išmetimą ir to mokinu vaikus: jokių prakastų sausainių išmetimų (tokių apkramtytų randu sausainių indelyje ir sekmingai panaudoju gaminant tinginį ar pusryčiams su jogurtu), nebaigto valgyti obuolio (jį galima nuplauti ar nulupti parudavusią dalį ir suvalgyti kai norėsis paimti neprakastą), nesuvalgyta sriuba ar kotletukas (visada galima pašildyti ir suvalgyti vėliau). Gal pasirodys, kad esu labai didelė skregintoja, tačiau mano nuomone jei mėtai pakuotėmis maistą į šiukšlyną, reiškia per gerai gyveni. Ir nepagalvoji, kiek aplink tave yra žmonių kurie neišgali jo įsigyti.
Su vaikais dažnai kalbame, kad yra vaikučių kurie neturi ką valgyti, kad jie serga, jiems liūdna ir kad maisto mėtymas yra blogas dalykas. Taip pat, kad tėvelis, mamytė sunkiai dirba, kad uždirbtų pinigelių maistui ir kad jo mėtyti nevalia. Labai gerai jei turime šuniuką, kuris neatsisako vieno ar kito kasnelio, kauliuko. Smagu pasidalinti 🙂
Ačiū Beatai už straipsniuką 🙂
Tikras natūralus jogurtas yra pilnas bifido bakterijų, taigi mano kuklia nuomone netgi po datos „vartoti iki” turėtų būti saugus. Jei atvirai tai prisipirkęs nukainoto graikiško jogurto nuolatos vartoju jį iki savaitės jau pasibaigus galiojimui ir nieko.