Na ir kas gi nėra save tokiomis mintimis nuvedęs, – na štai, nuo pirmadienio, tai jau bus taip, nuo kitų metų dar anaip arba na, vis tiek kada nors pasiryšiu. Čia visoms taip būna, bevaikės šėliokės sako: „viskas atsibodo, aš noriu vaikų ir būti namie”, darboholikės svajoja apie nuosavą daržą/molbertą ir namų šeimininkės karjerą, o austrių ir šampanų padauginusios kitą dieną prisiekinėja „tai jau viskas, nuo rytojaus aš gyvensiu sveiką gyvenimą”. Oi, aš irgi kartais pagalvoju, o kas jei išvažiuočiau metams į Australiją? Arba į Molėtų rajoną, išmokčiau banglenčiauti arba pradėčiau auginti vištas (čia priklausomai nuo to, kokią kryptį pasirinksiu)… Pagalvoju ir nustoju, nes per daug jau visko aplink save apsidėjus turiu, taigi, tik trumpai mintimis pažaidžiu ir grįžtu ten, kur esu, ir džiaugiuosi, – va, kaip gražiai balti skalbiniai išsiskalbė, kaip malonu bus rytoj keltis ir vežti vaikus į mokyklą ir ryte su BV bobpower išgerti kavos. Bet vis tiek ką nors tokio netikėto padarysiu kitais metais ir sau, ir kitiems, nes, na kiek galima būti vienodai? Ir galų gale, gi reikia kartais permainų ne tik patikrinti ar vis dar turi ryžto, bet šiaip, kaip ten sakoma, vardan kraujo užkaitintumo.
Oi, man čia tiek tų kuriozų buvo – aš planuoju, o scenaristas juokiasi, sako Indrė, o mes su draugėm sėdime išsižioję jos naujame restorane. Čia taip viskas gražu: mediniai stalai, iš masyvo, labai dabar madingi sukulentai ant plačios palangės, daug nuogų lempučių, tik šilta šviesa, suraityta zigzagu, madingai nusvirusi kaip voro kojos nuo lubų, ir sienos, aišku, pilkos, o jau baro gražumas! Gerai, kad buvo pritvirtintas ir, sakyčiau, sunkokas – būčiau išsinešusi.
Tai va, manau, kad tas pabėgimas arba naujas startas ir yra va štai toks, visai visai šviežias, naujas, gražus, jaukus bet kartu ir labai pagal visas naujas vilnietiškas beigi pasaulietiškas madas įrengtas restoranas „Toli Toli” Druskininkuose, Vilniaus alėjos užkampėlyje, beveik šalia statybų. Bet tai kam čia rūpi? Užeini, ir visai kitas pasaulis.
Idėjos autorė, šeimininkė, suprantu, – interjero dizainerė beigi receptų, ir meniu autorė yra viena jauna mergina, vardu Indrė. Kilmės iš Telšių, ilgai Vilniuje gyvenusi, nusprendė, kad va, atlėks į Druskininkus, ir čia pradės gyventi. Aš daugiau ten nekamantinėjau, bet trumpai štai tokią istoriją ji papasakojo. Ai, prieš tai dar daug keliavo ir fotografavo, paskutinė didelė jos kelionė buvo į Palestiną, iš ten ir nuotraukos, o ir virtuvė tų kraštų gerokai paliesta, pavyzdžiui, falafeliai (kol kas skaniausi, kokius esu valgius Lietuvoje, „ZATAR”, beje, labai skanūs taip pat, bet jau pamiršau, nes seniai buvau). Meniu glaustas ir na, kaip čia pasakyt, toks nuoširdus, ir paprastas. Žinote, man tai, pasakysiu atvirai, toks maistas labiausiai patinka, taigi žinote, kad aš ne iš tų, kurios pasiruošusios moliūgą per aštuonis pragaro ratus perleisti, kad jį galėtų aštuoniolika pavidalų ant lėkštės pademonstruoti, tai va, ir čia maistas, su tokia gerumo aura.
Mes imame Meze lėkštę (ta viršutinė foto), kur falafeliai, tahini padažas, humusas, ir baba ganoush su morkomis, salierais ir paprikomis, plokščia duona ir šiaip, minkšta duona. Tiesiog praktiškai įkvepiame keturiese ir nieko nelieka. Kinva (bolivinė balanda), lapiniai kopūstai, veganiški ledai, avinžirniai, lęšiai, tai jau suprantate, kad anei bulvinių blynų, nei kugelio, nei jokių ten tuno tartarų ir Cezario salotų ten nėra, ir ačiū Dievui.
Viskas, ką valgėme, buvo tiesiog skanu, ir šviežia, ir su tokia energija, kokia būna, kai ateini pavalgyti pas draugus į svečius. Net didžiausia viešo maitinimosi nedraugė – viena iš mūsų ten buvusių keturių moterų, kuriai visada viskas būna nusivylimas, sakė, kad va, čia tai turbūt pirmą kartą pavalgiau gerai…
Veikia ši puiki vieta dar tik porą savaičių, vyno anei alaus dar nėra, tik nealkoholinis, dar visko bus, ir viskas keisis, bet pradžia nuostabi. Pati šeimininkė Indrė aptarnauja, o jau šokoladinis kinvos pyragas!.. Tai ką jau čia slėpti, jei būtų buvusi mano valia, būčiau užsisakiusi antrą porciją, na, bet nenorėjau parodyti savo tikro apžoros veido… Ha ha ha ha ha…
Linkiu klestėti, o visiems, kurie nori ką nors pradėti, tai va, imkite ir pradėkite, nepabandysi nesužinosi… Ir pabaigai, Indrė dar ir fotografė, restoranas toks gyvas ir pilnas gyvenimo, nors ir naujas, man rodos todėl, kad sienas puošia tikrai gero jausmo nuotraukos.
O štai čia, pažiūrėkite, kaip mano sesė Odeta moka su vienu apps’u darbuotis, va – draugių selfis kaip pagerintas buvo, žvengėm visą vakarą, į šitą foto žiūrėdamos. Fotografuota Toli Toli, – už visų svajonių talentų išleidimą į platumas…
vau…. veganiški ledai!!! niam niam! ir falafeliai nuostabu!
Joooo tas šokoladinis kynvos pyragas…. niam