Rosita, dar tais tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt kelintaisiais

Kol aš  iki ausų sulindus į visokius dalykus, tegul blogas nesėdi tuščias ir dykas, šiandien siūlau savo mylimos puseserės Rositos kurią likimas (arba vyro darbas) nubloškė į Vašingtoną JAV. Ji jau kuris laikas rašo puikų blogą, o dabar paprašiau ką nors parašyti ir mano blogui, taigi jos įspūdžiai apie maistą JAV  ir dar  tradicinė ir gardi alaus ir dešrelių sriuba, kas gali būti geriau rudeniui įsibėgėjant?? Skanaus skaitymo. Beata užsičiaupia –kalba/rašo Rosita:

Man rytais prieš akis iškyla grūmojantis Beatos pirštas, mat ji jau kokį gerą mėnesį mane verbuoja ir liepia visaip kaip aprašyt taip visų mylimą (?) Ameriką ir amerikiečių  gyvenimo, gaminimo  irgi valgymo būdą gadynės.  Iki tikros amerikietės, perkandusios  jų ‘komplikuotą’ gyvenimo logiką, man dar toli, tai aš tik taip – šakėmis ant vandens pro paviršių…

Sekdama pirmosios svetės Ritos pėdomis, turėčiau pradėt nuo Beatos pašlovinimo apie tai, kad ir aš gaminu tik Beatos dėka ir kad jau baigiu išgamint visus receptus iš knygos, kad mano namų rūsyje puikuojasi šimtai vakuotų pipirų ir slyvų, o suraityt blynus savaitgaliui – man juokų darbas. Deja. Deja. Teisybės dėlei, aišku, reikia pasakyt, kad kadais, senais, dar beveik tarybiniais, laikais kai Beata dar nebuvo virtuvės metraštininkė ir gal net nežinojo kas yra topinambai, tai aš ir Odeta jai gaminom plaktas grietinėles ir želė gimtadieniams, o ji jau tada imdavosi svarbaus nurodinėtojos vaidmens ir visaip kaip mūsų želė dekoravimo įgūdžius peikė, o pati tik prie sriubų, cepelinų ir kugelių, kepamų prašmatniam elektriniame grilije, pirma stojo.  Jau  tada mes su Odeta buvom darbo arkliai, o vas štai Beata nuo mažumės buvo sutverta dideliems darbams dirbti, pvz. kepti ant butelio pamautą ir obuoliais įdarytą vištą arba valgyti ‘Mešką Šiaurėje’. Tai tokių grietinėlėmis nukrautų gimtadienių  dėka  Beata išaugo į  žuranlistę -virėją, aš išaugau į keliautojas, o Odeta išaugo į bankininkes, bet čia jau visai kita istorija.

Dabas aš gyvenu Vašingtone – Amerikos sostinėje, kur visi dirba nine to five, kaklus puošia perlų karoliais, pietums valgo salotas, vakarienes atiduoda priešams, profilaktiškai paprotestuoja prieš gyvenimą  ir visaip kaip apsimeta labai kultūringais ir globaliais.  Visai nepalyginsi su Teksaso Dalasu, kur anksčiau gyvenau, ir kur kaubojiškais batais ir skrybelėms prisidengę nuo saulės, visi  teksasiečiai kemša barbekiu mėsas, kukurūzų duoną ir konservuotas barbekiu pupeles.  Vašingtonas, matote, labai emancipuotas miestas, kur daugumai pietūs atstoja puodelis Starbucks.

Texaso maistas kasdieninis

Nenusižengdami stereotipams, pažymėkime, kad maisto rinką Amerikoje, nepaslaptis, yra  užkariavę meksikiečiai ir greito maisto gamintojai. Taip, parduotuvėse didžiausią asortimento dalį užima šaldyto maisto skyriai su taip vadinamom TV Dinners, nuo kurių įvairovės akys raibsta; taip, daugumoje restoranų patiekalų ir  gėrimų porcijos sveria maždaug tiek kiek tu pats; taip, jie nežino kam išvis naudojamas gazuotas mineralinis, bet ar ir gerbiami lietuviai picos kečupu nepuoša? Kas be nuodėmės, meskite į mane akmenį. Vienok kai pagalvoji, kad ir kaip juos mylėtume/peiktume, amerikiečiai yra užsiėmę patogumo vergai.  O kaip kitaip kai net geriausiam darbe duodama savaitė motinystės atostogų. Bet netiesa tatai yra faktas, kad jie nieko kito apart McDonald‘o nevalgo.  Madingi, laibi ir netinginiai kaip ir visur, valgo ekologiškai, eina i turgelius ir restoranus, kur už 30 pinigų gauna vieną salotos lapą, gamina namie ir į svečius kviečia kolegas. Mažiau madingi tenkinasi fajitom, mėsainiais ir picom, bet absoliučiai visi dėl didesnės nuolaidos lengva ranka nuvažiuos 30 kilometrų į šoną. Žodžiu,  viskas kaip ir visur, nuo nuobodulio niekur nepabėgsi.

Amerikos populiarusis

Manantiems, kad  Europoj maisto rinką užgrobę indiški curry, kiniečių ir tailandiečių sweet and sour chicken bei  itališka pasta, turiu pasakyt  – ir čia panašiai, tik ‘užkariautojai’ iš kitos pusės atėję ir gal labiau adaptavęsi, nes amerikeičiai nelabai mėgsta naujoves ir kulinarinį avangardą. Pirmoje kasdienio jų maisto piramidės vietoje, aišku, karaliauja ta taip vadinama ‘amerikietiška’ virtuvė – mėsainiai, sūrainiai, dešrainiai, picos, bulvės, kepsniai, greiti sumuštiniai ir suvožtiniai. Žodžiu, viskas kas greita, patogu ir nereikalauja papildomo triūso. Antroje vietoje – meksikietiška virtuvė. Po meksikietišką restoraną čia yra beveik kiekvienoj gatvėj,nepriklausomai nuo valstijos. Kainos svyruoja nuo čeburekinės iki  Santa Maria Del Sur lygio, interjere dominuoja ‘autentika’ ir ‘eklektika’ ir niekam nesvarbu, kad tikras meksikietis tokių adaptuotų tacos ar flautas versijų gal savo gyvenime nėra matęs. Tačiau štai  guacamole (žr. Beatos knygos 202 psl.)  arba nachos (gausiai kuo šlykštesniu sūriu ir aštriu padažu apibarstyti bei  juodmis alyvuogėmis  papuošti tortilijų traškučiai) čia jau seniai tapo bendriniu užkandžiu sporto rungtynių metu.  Po to eina  visokie makaronai, pastos, lazanijos ir kiti itališki išmislai. Tada – kinietiški/vietnamietiški/tailandietiški pasityčiojimai iš tautinės virtuvės ir tada eilė ateina visai kitai bernelių užeigai. Kaip antai čia, Vašingtone, lietuvio įkurtam Russia House ir German Beer Garden;  visokiems Beno Čili bliūdams ir panašaus pobūdžio ‘autentikai’. Vašingtone nemažą rinkos dalį užėmusi ir Etiopijos, Puerto Riko, El Salvadoro virtuvė, nes mieste daug imigrantų iš tų šalių, o štai Dalase tokio dalyko niekas nežinojo ir ten labiausiai tarptautinis virtuvės šedevras buvo indiška atmosfera prisidengusi Cosmic Cafe (suprask: Balti Drambliai).

Dar reikia pasakyt, kad nors ir gyvenu tokiam  maisto prasme gal ir ne pačiam išskirtiniausiame mieste, bet šalia turi tikrą, kaip ne kartą jis buvo pavadintas, amerikietį – tokį, kuris užaugęs  Amerikos alaus sostinėje (amerikoniškiau jau vargu ar būna, panasiai kaip Lietuvoj jei esi užaugęs su cepelinu rankoj), kur kiekvienuose doruose namuose nosį kutena bratwurst ir kielbasos, troškintų kopūstų, sūrio, bulvių mišrainės ir alaus kvapai. Nenuostabu, kad tas mano amerikietis naktimis sapnuoja cepelinus.

Tačiau ne veltui gi ji, Amerika,  –  tautų katilų vadinama. Čia gali rasti visko, kartais tik reikia gerai ir atkakliai ieškoti. Gerb. amerikiečiai, mano nuomone, neturi tokio išūgdyto pasisidžiavimo savo  nacionaline virtuve kaip lietuviai cepelinais, todėl ir tradicinio recepto čia nera. Vienas dalykas, kuris vasaros vakarais sujungia Ameriką bendram unisonui yra grilis. Be kepsninėje keptos vištienos ar steiko, dešrainio ar mėsainio bei vaisių salotų čia neįsivaizduojamas joks padoresnis susirinkimas, šeimos ratelis ar vestuvė. Turėti savo signature recipe yra kone garbės reikalas, bet jei svečius pirmą kartą nusivesit į kinų restoraną, niekam nebus širdies smūgio, skirtingai nei Lietuvoj, kur be celepinų dar joks svečias namo negrįžo. O kalbant apie nacionalinius/valstijinius patiekalus, tai čia jau jokio unisono.  Teksasiečiams tai Teksaso BBQ; kitiems pietiečiams  – kreolų maistas, gimęs Naująjąme Orleane. Tretiems tai spring-rolls, kurie, beje, buvo sugalvoti visai ne Kinijoj, o Kalifornijoje. Niujorkiečiams tai plonapadė pica; Čikagoje visi pamišę dėl storapadės, taip vadinamos deep-dish picos. O kas Vašingtone?   Šalia esančiame  Merilende visi rikuojasi prie krabų, o tai kas Vašingtone? Populiariausi mieste, turbūt, du restoranai – Ben’s Chili Bowl, kuris, išgyvenęs karą ir marą, mieste veikia dar nuo šešiasdešimtųjų ir  naujausias miesto traukos centras – Georgetown Cupcake, kur žmonės eilėse stovi valandom. Bet ko tik nepadarytum dėl gero cupcake…

 

Pica su brokoliais sveikas maistas?!!!

 

O kad pabaiga nebūtų tokia visai netinkamai jokia, receptas, kad negalvotumėt, kad aš tik želė moku gaminti.  Kai mano uošvis pirmą kartą lankėsi Lietuvoj, kaip savo valstijos reprezentaciją atvežė laukinių ryžių ir sūrio, bet apie laukinius ryžius šiandien nepasakosiu,  geriau pamokinsiu kaip pasigaminti tradicinę (bent jau knygose) Midwest sriubą, kuri ypač mėgstama turėtų būt kiek drūtesnių, tikrų lietuviškų vyrukų tarpe ir apie kurią greičiausiai tik koks kas dvidešimtaštuntas vietinis yra girdėjęs.

Komentarai
  1. Cia tikriausiai seimos bruozas linksmai ir nuotaikingai rasyti. Atsimenu Rositos bloga kazkada perskaiciau nuo pradzios iki pabaigos. Taip man nuotaika pakele… Gaila tik, kad dabar jos ikvepimas iskeliavo… Tikiuosi netruks pargrizti. Dziugu, kad pas pussesere uzsukot ir ispudziais apie amerikietiska virtuve pasidalinote.

  2. Prieš dedant savo rašliavas internetan reiktų bent kartą atidžiai perskaityti ir išsitaisyti klaideles… O šiaip, smagiai parašyta. 🙂

  3. Rosita, super parasyta. Ypac juokiausi, kur labai taikliai pastebeta, jog Beata sutverta dideliems darbams, t.y., valgyti „Meska siaureje” :))

  4. Paskaicius sita irasa, pirmiausiai imeciau komentara i Beatos FB, kad, neva tai, pavirsutiniski pastebejimai, netiesa ten ir panasiai. Beata tuojau pat eme man siulyti raminanciuju (“Chill Pill”) ir uzciaupe paraginusi paciai straipsnius rasyti, vietoj to kad kitus kritikuoti. Taiga, nutariau parasyti ir as – apie Amerika!
    Amerikoje as gyvenu dvylika metu. Kartais atrodo, kad tai labai daug – viskas aplink daug maz pazistama, nedaug kas stebina, ir jauciuosi lyg ir asimiliavusi su vietine aplinka. Taciau vis dazniau ir dazniau man atrodo, kad atvaziavau as cia tik vakar, ir tie dvylika metu neatrodo nei daug, nei ka. Bet viena zinau tikrai – Amerika yra mano namai ir man cia labai patinka. Man patinka beisbolas ir World Series. Man patinka Nepriklausomybes dienos saliutai. Man patinka marskineliai su uzrasu “I Love NY”, nes esu visiskai isimylejusi NYC ir esu visiskai isimylejusi Ithaca, kur gyvenu ketvirtus metus. Man patinka patogus ir aiskus gyvenimas, kur daug kas uz mus jau suplanuota – reikia tik “follow the instructions”. Ir man labai patinka amerikieciai, ju mokejimas “tureti gera laika”, nesikisimas i kitu gyvenima, jeigu ju niekas nepraso ir ju ypatingai stipriai isugdyta tolerancija visiems ir viskam, net ir patiems diziausiams nesusipratimams. Manau, kad butent todel Amerikoje tiesiog neimanoma nepritapti . Cia priimami visi paprociai, virtuves, kulturos, ir as manau, kad reikia ypatingai pasistengti, kad nerastum sau kerteles, kur jaustumeisi “savo vietoje”. Amerika yra tikru tikriausias katilas, gero ir blogo, brangaus ir pigaus. Rasant apie Amerika tiesiog neimanoma naudoti apibendrinimu, nes cia nera jokios bendrystes, ir bet kokia klasifikacija butu absurdiska.
    Amerikoje ne visi dirba “nine to five”. Cia yra daug tokiu, kurie isvis nedirba, del milijono skirtingu priezasciu. Cia toli grazu ne visi nesioja perlus. Ir Amerikos virtuves toil grazu neuzkariave meksikieciai. As nezinau, ar man cia tik ypatingai sekesi, bet visur, kur gyvenau, rasdavau nepaprastai austo lygio supermarketu, kuriu lentynos luzdavo ne nuo TV dinners, bet nuo ka tik nuskintu vaisiu ir darzoviu, vietiniu suriu, jogurtu, sviezios mesos, zuvies ir panasiai. Mesininkai tokiuose parduotuvese su manim pasisneka apie gyvenima ir ispjauna koki tik nori kepsi – norimo storio, svorio, ir t.t. Niekada nebuvau Cikagoje, bet nemanau, kad ten visi valgo vien tik “deep dish” pica. Ir as tikrai zinau, kad Amerikoje yra nuostabiu restoranu, ne vien tik abejotinos “autentikos” uzeigu. Aisku, cia yra daug siaubingu restoranu/valgyklu, kur taip vadinams “cook” neturi nieko bendro nei su maisto gaminimu, nei su sanitarija. Bet cia taip pat yra “Bouchon” , “French Laundry”, “Budakan” ir tukstanciai kitu, kur viskas, pradedant maistu ir baigiant tualeto interjeru yra visiskai tobula. Taip, amerikieciai grilina vasaros vakarais. Tokiais vakarais isgeria daug alaus, ir suvalgo daug desrainiu ir bulviu misraines. Bet tais paciais vakarais cia bus tokiu, kurie valgys silke ir uzsigers ja medumi saldyta juoda arbata. Amerikieciai turi daug tradiciniu maistu, kuriu tikriausiai niekur kitur nerasi. Kaip Rosita teisingai pastebejo, kiekvienas regionas turi kazka savo, kuo didziuojasi . Bet Amerikai neisiena taikyti jokiu stereotipu, ypac kalbant apie virtuve. Cia nera stereotipu, todel labai pavojinga sakyti, kad Amerikoje kazka dar “visi”, nes cia jau tikra netiesa.

  5. p. Aušra, jei Jūs į mano įrašą būtumėte kiek su ironija pažiūrėjusi, visos šitos beletristikos nebūtų reikėję. Aš kaip jau sakiau esu paprastas kaimo vaikas, kurį tik kartais gyvenimas į Joël Robuchon ar Le Bernardin
    nuveda, o paprastom dienom man imponuoja masės, tai apie mases ir parašiau…..

  6. Kažkur norėjau pasisakyti. Ir pasirinkau gerbiamos Beatos portalą, nes šiam momentui jis atitinką mano šiandienos nuotaiką. Ir tuoj suprasit kodėl.

    Galbūt šiandien blogas oras. O galbūt keista mėnulio fazė. Nors atsikėliau išsimiegojusi ir kava buvo skani… Ir rytas buvo įprastas, niekuo neišsiskiriantis – kava, e-mail’as, atsakyti skubiausi laiškai, padalinta informacija.
    Tuomet vėlgi – įprasti 3 portalai: Facebook (juk privalai žinoti ka veikia draugai ir giminės), Skanausvisada (nes skanietės rūpi jau kelinti metai ne tik dėl receptų) ir Delfi – pirmiausia skiltis VERSLAS, po to, LIETUVOJE ir UŽSIENYJE, vėliau – akimis permeti kitus pavadinimus, kažkas užkabina, kažką paskaitai ir iki 16-17 val. aktyviai dirbi, kartais be pietų.
    Šiandien man bepermetant akimis užkabino antraštė, kažkas tipo „Milda sekspertė draugės glėby, ar tai Kai Mildos nešildo vyras, tada draugė (reikalui esant galima pavadinimą susirasti ir pacituoti, bet tingiu vėl krautis Delfi).
    Supykau, pirmiausia ant savęs… Kokio BIESO aš spaudžiau tą nuorodą, nei man įdomu nei ką… Ir apie Proniną 1 kartą skaičiau. Ir supratau, kad esu vartotojiškos visuomenės dalis. Delfis, kurį gerbiau už teisingas, praktiškas naujienas nusivažiavo. Bet pagaunu save ant minties – jis nusivažiavo IR MANO dėka… Tuo dar kartą įrodydamas man (visada akcentuojančiai vertybes, praktiškumą, protą, logiką, kokybę, žmogiškumą ir pan.) . Nes ir mane pagavo ANT skambios antraštės. OK, aš nespaudžiau tos nuorodos pirmiausia, OK, aš peržiūrėjau man aktualias temas, BET VIS VIENA paspaudžiau, kad ir vėliau. O Delfiui juk reikia iš kažko gyventi, ar ne? Jei nesi ta įmonė (žmogus, portalas, whatever), kuris SĖKMINGAI parduoda kažką su DIDŽIULE pridėtine verte (na pvz. HARLEY DAVIDSON motociklus), ir nesi atitinkamame pirkėjų sluoksnyje, pradedi taikyti į didžiausią ir paprasčiausią rinką, į vidutinį ir žemesnį sluoksnį. Ir taip nemokėdami atrasti TO pirkėjo, kuris pirks TĄ pridėtinę vertę (nes tų tikrųjų pirkėjų nėra daug ir juos reikia mokėti atrasti ir svarbiausia ATSKIRTI nuo PSEUDO pirkėjų. Vieni šiandien padarė „biznį” turi pinigų ir šiam momentui yra tarp tų mokių žmonių kurie perka DON PERINJON, ir krizei trenkus, jiems pasitraukus iš mokių pirkėjų masės, mes netenkame dalies rinkos Kiti niekada nebuvo tarp LABAI pinigingų žmonių, bet mokėjo atskirti vertybes ir būtent to DON PERINJON niekada nepirko, nes nemate prasmės ). Ir tuomet griebiamės šiaudo – “Bartašiūtė…” “Pronina” “radžis” ir t.t. Tuomet ta didžioji masė žmonių, kuriė žavisi Radžiu įlipę į Delfį jame ilgiau pasiliks, turbūt pamatys į juos taip ir tykančią iššauti reklamą… VALIOOOO, visi patenkinti.
    O aš ne. Aš norėčiau auklėti mūsų visuomenę su manim priešaky. Ir su mano vaiku priešaky, kuris prieš metus trauke “ką daryyyyt”, bet mūsų pavyzdžių ir klausomos muzikos dėka šiandien niūniuoja ir “You got mud on yo’ face” ir “ar tai būtum tu…”. Neniveliuoju Radži, ginkDie  bet man smagu, kad jis išklauso ir kitų variant ir pasirenka (nes 8-mečiui nebelabai nurodysi ką niūniuot) ir kitokią muziką.
    O aš užsiimu saviauklėjimu šiandien – KOKIO BIESO REIKIA VISUR KIŠTI DABAR PAULIUKAITĮ SU SMORIGINU? A? Nebaisu persivalgyti? Bet ne, kol didžioji dalis žiūri, tol mes juos kišime visur, į “butus”, projektus, pas Rūtas ir dar biesas žino kur (aš pasiteisinsiu – nepagalvokit, kad aš šias laidas žiūriu, užteko anonsų). O po to bus antraštės JO ŽVAIGŽDĖ UŽGĘSO, kad dar šiek tiek išspausti pinigėlio. O taip skaniai žiūrėjosi pirma laida, kur jie vedė kartu….

    Bliamba – bet mes juk patys, norėdami be protu užsidirbti ir patenkinti savo buką vartotojiškumą neleidžiame ir kitiems tobulėti (ir čia šneku apie save taip pat – aš esu profesionalus pardavėjas, ir DEJA tik apie 20 proc. Mano parduodamų produktų yra tie, kuriais didžiuojuosi, kurie turi šiek tiek daugiau, kurie yra sukurti kitaip, arba iš natūralių medžiagų, arba su didelėm kūrybinėm kančiom, o visa kita…)

    Kažkas dabar pasakys – VISKO PRIKLAUSO NUO PATIES ŽMOGAUS. Bet MES, PROTAUJANTYS, sugebantys surasti ne tik Kaukazo belaisvę, bet ir subtilias Almodovaro užuominas ir šmaikštų Vudžio Aleno jumorą, ir Tarantino ironiją GALIME PADĖTI ugdyti visuomenę? A? Jei tiek nebruktume paklausių šiam momentui Olialia pupyčių ir Kirilkino, gal galų gale kaip gerai dainuoma MAMONTOVAS? Gal pažūrėtų ne tik KK2, bet ir Aukštesniąją pavarą, nustumtą į n-tąją pagal populiarumą telviziją??? A?
    Kažakas pasakys – lengva šnekėti tiems, kurie turi už ką gyventi, ir gali sau lesiti rinktis pirkėją (klientą). O ką reiškia “už ką gyventi”?
    Bet čia jau kito mano pasipiktinimo tema… kaip ir antraštė ALFA (į kurią peršokau, supykusi ant Delfio, ir kurioje beje ŠONE taip pat bubo apie Mildą) apie Rektorių algas…

    Jei dar kas nesuprato, ką norėjau pasakyti  tai UGDYKIME SAVE ir KITUS ir galime padaryti pasaulį paprastesnį 
    Aš norėčiau, kad mes visi MĄSTYTUME, kad nemestume, atsiprašau, KLOZETŲ į mišką (čia miške prie mano namų neseniai atradau, ir ne viena, kelis!).

    Ir vėlgi – ačDie, šis portalas kaip buvo, taip ir išliko skanus MAN 

    Geros dienos, ačiū už dėmesį

    E

  7. p. AUSRA, gausi i nosi! Jokio paniekinamo ROSITOS tono as visiskai neiziurejau. O va pacios, t.y. Ms. AUSROS rasinelyje ir komnetare, as iszvelgiau lietuviskos tulzies.

  8. Rosita kaip visada savam stiliuj, be jokios paniekos. Taip jau yra, kad skaitydamas gali prilipdyti kokią nori intonaciją, toną ar dar kokį velnią pagal savo nuotaiką. O perskaičius visus Rositos pasisakymus, turėtų tapti aišku, ar šis rašinys su panieka, ar be. 😉
    Rosita, man patiko, labai įdomu. 🙂

  9. Kadangi taip isivaziavau.. ….. kaip suo nuo grandines nutrukes..;))…tai pamirsau parasyti savo pamastymus apie Amerikieciu virtuve. Pritariu Ausrai visa sirdimi. Be galo sunku, BE GALO sunku ka nors parasyti apie Amerika apibendrintai. As, lietuve, siandien valgiau koldunus, kuriuos nusipirkau is rusu parduotuves. Su jais namie darytus italiskus mesos kukuliais. Uzsigeriau meksikietisku alumi ….cia tik mazas pazyzdys. Is tiesu cia TIEK ivairoves. Apie mases rasyti sunku, nes kazkaip per daug ivairoves. Jei nueisi i sveciu paziureti amerikietisko futbolo kur nors prie Filadelfijos, tai gali tikekis cipsu, gal desrainiu, gal mesos kukuliu, gal „nachos”. Toj pacioj Filadelfijoj merginos suseis vakareliui ir uzsisakys AUKSCIAUSIOS kokybes suchi ir gers kokteilius (pvz.: Vodka martini with lavender infused white grape juice). Ech… visiems reiktu pabandyti. Myliu Amerika, nes buten cia as is tikruju paragavau gero ir kulturingo gyvenimo ….. ir maisto. Bent jau „mano laikais” Lietuvoje to dar buvo labai labi mazai. Oficialiai uziciaupiu!

  10. Piktosios JAVietes,
    niekas jusu cia nepuola ir prasom cia nesidrabstyti purvais ir sedeti toje savo s***toje amerikoje kike tik nori. O mes rasysim ka noresim ir tiek.

  11. Labai patiko Rositos straipsnis! Lengvai ironiškas, linksmas, nieko neįžeidžiantis, super! Kaip ir kiti, beje, Rositos įrašai jos bloge 😉
    Ir tiesą sakant visai nesupratau ponių, gyvenančių Amerikoje nepasitenkinimo..tų, kurios sakosi visiškai pritapo puikioje šalyje, tik amerikiečiams būdingiausio bruožo – tolerancijos dar neįgijo.
    Vat ėmė, kažkas ir pabandė „apibendrinti” Naujojo Pasaulio virtuvės įpročius!
    Ir nors , „BE GALO sunku” tai apibendrinti, Rosita apibendrino ryškiai neteisingai :D, anot jos oponenčių

  12. sveiki,kazkaip per fc radau beatos pasisakymu,jie tokie liuks 🙂 tada ir rositos salia radau 🙂 man viskas gavosi kazkaip salia 🙂 zodziu, super moteriskes, fainai parasyta ir toliau norisi nosi ikisus skaityt 🙂
    aciu jums 🙂 gera doze paprastos tiesos,trupucio bajerio ir seip gerai pakelia nuotaika 🙂

Rašyti komentarą