Patarėja Lapė apie padavėjus

Koks padavėjas – toks ir restoranas?

Sakoma, pagal drabužį sutinka, pagal protą palydi. Restoranų liūtų folklore tai skambėtų: “Pagal padavėją sutiksi, pagal jį ir palydėsi”. Kitaip tariant, nuostabiausią vakarienę gali sugadinti idiotė padavėja (-as), kokių pasitaiko net ir labai gerose vietose. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad lygiai taip pat geras padavėjas, jo rekomendacijos ir bendravimas net ir labai vidutiniškos virtuvės restoranui gali uždirbti pliusų.

Aš padavėjo gerumą pirmiausiai patikrinu pagal atsakymą į klausimą – „O ką rekomenduotumėte?“. Žemiau pateikiami galimi atsakymų variantai ir jų interpretacijos.

„Kad pas mus viskas skanu“ arba „Nežinau, tai žiūrint kas ką mėgsta“ – su tokiais burnos daugiau neaušinkite. Geriausia jų nieko neklausti, prašymus formuluokite kuo tiksliau, nes jiems nėra savaime suprantamų dalykų, pvz., kad baltas vynas turi būti šaltas.

Pasitaiko, kad padavėjai rekomenduoja remdamiesi grynai savo subjektyvia nuomone, kaip antai, „man jokia žuvis neskani, aš mėgstu tik mėsą“. Gerbtinos pastangos padiskutuoti, bet nuoširdžiai – man neįdomu, kas jums skanu, man įdomu, ką gero šiandien turite virtuvėje ir kokiomis objektyviomis savybėmis pasižymi patiekalas, apie kurį teiraujuosi – saldus, riebus, tirštas ar dar koks nors.

Tačiau nuotaika iš karto pagerėja, jei iš padavėjo išgirstu užtikrintą „mūsų virtuvė garsėja kepsniais“ arba „šiandien gavome ypatingos žuvies/šviežių austrių/smidrų/ką tik išdarinėjome veršiuką – būtinai paragaukite“. Tai ženklas, jog restoranas turi charakterį – argi tai ne kokybės pažadas? Čia kaip su tais meniu: jei trumpas ir vos keli patiekalai – tikriausiai pataikėt į gerą užeigą, bet jei storiu artimas enciklopedijai – perduokite kontaktus administratorei darbe, galės užsakyti per darbuotojų sporto šventę.

Ir jau visai aukštasis pilotažas, jei padavėjas įtikina jus pakeisti savo pasirinkimą. Žinau, skamba baisiai, bet kas kartą maloniai nustembu, jei išgirstu argumentuotą pasiūlymą, kaip antai „jūsų antras patiekalas gan riebus, desertą siūlyčiau lengvesnį“. Tokius padavėjus lengvai atpažinsite – greičiausiai bus vyras, nebe jauniklis, šeimininko, o ne tarno pozos, kiek įžūlokas, bet mandagus. Toks lėtai, pasimėgaudamas pils jums vyną ir išdidžiai dės lėkštę ant stalo, kad suprastumėte kiekvienos jo restorane praleistos minutės grožį. Lietuvoje panašų padavėją sutiksi gan retai – galbūt dėl to, kad tokiems patarimams reikia ne tik suopračio apie gerą maistą.

Dar įdomu stebėti, jei paprašai, pvz., atnešti ką nors super paprasto, ko nėra įrašyta meniu: „Ne, nes neturėsime sistemoje kaip įmušti į sąskaitą…“. Patikėkite, ir dar kaip galite. Kažkada netiko įprastas garnyras, pasiprašėm kažko papildomai, ko meniu nebuvo – aišku, nes vargu ar kas užsisakytų vien keptų morkų. Atnešė puikiausiai paserviruotą ir paprašė papildomų penkių litų, taigi, čia tikrai ne apskaitos sistemos galimybių, o noro įtikti klientui klausimas.

Dar viena aptarnavimo klaida kartojama taip dažnai ir taip visur, kad net turėjau pasitikrinti – bene pasikeitė etiketas. Aš apie madą su vagies mitrumu nušvilpti iš panosės lėkštę, kai dar kramtai paskutinį kąsnį. Blogiausia, kad lėkštę tiesiogine prasme atima tada, kai likusi kompanija dar valgo, ir lieki sėdėti kaip biednas giminaitis. Ne kartą buvo taip, kad kalbėjau daugiau nei valgiau – tada manęs laukė kova dėl lėkštės su padavėju, verta Kisos Vorobjaninovo ir popo grumtynių. Juokingiausia, kad dažniausiai tokį uolumą pademonstruoja padavėjai, kurių šiaip neprisišauksi.

Kad jau pradėjau apie prisišaukimą… Smulkus, bet reikšmingas gero aptarnavimo ženklas – kiek kartų padavėjas pats priėjo prie jūsų staliuko su klausimu „ar nieko netrūksta?“. Svarbus ne tik faktas, bet ir jo išpildymas laike. Klausimas „ar nieko netrūksta?“ nieko vertas, jei jau pusvalandį akimis bandai pasiprašyti sąskaitos. Iš jo taip pat mažai naudos, jei klausiama iš karto atnešus ilgai lauktus patiekalus. Ne, man nieko netrūksta dabar, nes aš noriu greičiau pradėti valgyti, bet ateikite po kelių minučių, ir aš paprašysiu dar vandens, vyno, pipirų ar, galų gale, duonos. Beje, turėdama restoraną, aš uždrausčiau klausti „ar nieko netrūksta?“. Geriau pasiteirauti – „Dar vyno?“ Devyniais atvejais iš dešimties atsakymas bus teigiamas.

Ir nekalbėkime apie tuos klinikinius atvejus, kai šešių žmonių užsakymą bandoma priimti neužsirašius. „Aš atsiminsiu“, raminančiai nusišypso, o aš galvoju – tavo atmintis turėtų prilygti bambeklei žmonai, kuri kasdien nuodija gyvenimą vyrui primindama trisdešimt metų senumo nuodėmes. Viena tokia žvitri padavėja kažkada apskritai pamiršo, jog draugės vyras užsisakė žuvį, o tas, žmogus išauklėtas, kantriai laukė, kol kiti pradėjo valgyt desertus. Tada sako mergaitei – „jūs mano žuvį tikriausiai pamiršote?“. Ta akimirkai sustingo, bet nepasimetė: „Ne, ką jūs, tuoj paklausiu virtuvės“. Ir atnešė žuvį dar po pusvalandžio.