8241
Beatos virtuvė

Padėkime meilę knygoms ant vaikui pasiekiamos lentynos

(10)

Kada paskutinį kartą skaitėte? Šiandien? Vakar? Super, smagu girdėti! Tiesiog šiandien rašysiu apie tai, koks yra mūsų vaidmuo, kai kalbame apie tai, jog norime, kad vaikas skaitytų. O vaidmuo yra nepaprastai svarbus. Teisybę pasakius, pats svarbiausias. Visas tas laikas ir energija, kuriuos reikės investuoti, atsipirks su kaupu. Bet investuoti reikės.

Bėda ta, kad daug vaikų, paklausti apie skaitymą, šį procesą asocijuoja su privalomų perskaityti knygų sąrašu, o ne su malonumu, kai išsiverdi puodelį kakavos, susirangai ant sofos ir…pasineri į kitą pasaulį! Visi puikiai žinome: jeigu privalome, veiksmas – net ir tas, kuris galėtų būti itin smagus – tampa nebeįdomus. Jau Tomas Sojeris mums tą parodė, kai tvoros dažymą pateikė kitiems vaikams taip, kad jam teko tik susirinkti gėrybes – visi vaikai taip veržėsi dažyti tvorą! Šiandien mes jau žinome, kad – ypač, kai kalbame apie vaikus – daug kas priklauso nuo to, kaip tai vaikams pateiksime. Skaitymas – bene labiausiai iš visų veiklų – turi būti tokia veikla, kuri žadina vaiko susidomėjimą
Nuo ko pradėti skiepyti vaiko meilę knygoms? Nuo to, kad skaitote jūs patys! Vaikas neskaitys, jei jūs neskaitysite. Jeigu jūs žiūrėsite televizorių ir liepsite vaikui skaityti, jis gal ir paskaitys, bet tik tiek, kiek reikia. Nepamirškite, kad visų pirma vaikas mokosi stebėdamas savo artimiausius ir mylimiausius – savo tėvus. Taigi visų pirma vaikas turi augti aplinkoje, kurioje mato skaitančius tėvus. Antras žingsnis – skaitymas vaikui. Tėvams dažnai atrodo, kad skaityti reikia pradėti jau vyresniam, kalbančiam vaikui, tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad jau kelių mėnesių vaikelis fiksuoja žvilgsnį į paveikslėlius, klausosi balso, stebi, kaip jūs verčiate lapus (o dar po kelių mėnesių ir pats pradeda vartyti knygas kietais lapais).

Tėvams dažnai atrodo, kad vaikui turėtų patikti skaityti nuo pirmos dienos. Tai – vienas labiausiai prigijusių mitų. Taip, meilė skaitymui gali būti įgimta, bet dažniausiai tai yra išmokta, o ne įgimta. Taigi mes turime atsiraitoti rankoves ir…pradėti dirbti! Viena vertus, reikia dirbti. Kita vertus, tas darbas yra neįtikėtinai malonus darbas. Pavyzdžiui, man nepaprastai patinka sukristi į lovą su vaikais ir drauge skaityti knygą. Tai – ypatingas mūsų laikas, o gera knyga vaikams ir man yra gera knyga, tad, neabejoju, patiks skaityti ir jums!

Beatos virtuve_Landsbergiene_vaikai skaito

Ir tik nesiliaukite skaitę vaikams, kai jie jau išmoksta skaityti. Ar žinote, kad vaiko gebėjimas suprasti tekstą net iki maždaug šeštos klasės yra geresnis, nei gebėjimas perskaityti tekstą?

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad su jumis vaikas gali skaityti sudėtingesnį tekstą, nei jis gali perskaityti savarankiškai, net iki šeštos klasės. Be to, galite skaityti pasikeisdami: truputį paskaito vaikas, o tada jau skaitote jūs. Arba sugalvokite kokią nors įdomią veiklą. Pavyzdžiui, mes tik ką su mūsų trečioke ir “nulinuke” skaitėme Rytų pasakas. Skaitėme ne šiaip sau, o su žemėlapiu, tad išsiaiškinome, kur Butanas, kur Filipinai ir pan. Ir ne tik išsiaiškinome, bet ir išmokome sostines bei kiekvieną vakarą pasikartodavome jau pažįstamas valstybes ir jų sostines. Ir jeigu šiaip tai nėra labai įdomi veikla, tai šįkart merginos viena per kitą norėjo rodyt! Tokios smagios veiklos stiprina vaiko susidomėjimą knygomis ir meilę joms.
Pavyzdžiui, Vaikystės Sode jau net pačių mažiausiųjų erdvėse turime klasės bibliotekėles. Tokios bibliotekėlės, kur vaikas laisvai gali pats pasiekti knygą ir ją skaityti, yra įrodyta, taip pat augina vaiko meilę knygoms. Ir visiškai nereiškia, kad reikia devynių galybių knygų – užtenka tiek, kiek grupėje yra vaikų (kad visi vaikai galėtų susėsti su knyga, jei būtų poreikis). Be to, kai pagalvoji, jeigu kiekvienas vaikas į grupę atneštų po dvi knygeles kasmet iš savo jau perskaitytų knygelių bibliotekos, tai nei viename Lietuvos darželyje netrūktų knygų! Tai, kad vaikas mato knygų lentyną, jau yra neblogai. Tai, kad vaikas gali savarankiškai pasiimti knygą ir “skaityti” – jau geriau. Jeigu auklėtoja kasdien skaito – dar geriau.  O jeigu skaito ir diskutuoja, tai, galima drąsiai teigti, auklėtoja daro labai daug, kad užaugtų skaitovų karta!

Beatos virtuve_Austeja Landsbergiene

                          „Vaikystės Sode net patiems mažiausiems skaitome kiekvieną dieną“.

Nepamirškite ir to, kad knygos turi tikti vaikams: patiems mažiausiems knygos turi būti kietais puslapiais, šiek tiek vyresniems, jau galintiems savarankiškai versti lapus – visais plonais puslapiais (geriausia – ir plonu viršeliu). Nepamirškite ir to, kad vaikai – ypač patys mažiausieji – knygas skaito visais pojūčiais: liesdami, uosdami, ragaudami ir pan. Nedrauskite vaikams to daryti, nes būtent taip ta visą gyvenimą trunkanti meilė ir gimsta!

Karalienės Mortos mokykloje ir Vaikystės Sode turime tradiciją reguliariai peržiūrėti, ar knygos tvarkingos. Pastebėjome, kad ne visi vaikai yra pratę rūpintis knygomis: patikrinti, ar nėra užlenktų puslapių, suklijuoti įplyšusius, visada gražiai padėti atgal į lentyną ir pan. Taigi svarbu, kad visų pirma vaikai matytų, kaip su knygomis elgiasi pedagogai: jeigu pedagogas kiekvieną dieną rūpestingai apžiūri skaitomą knygą, tvarkingai paima ir padeda atgal bei apie tai kalba su vaikais, gražaus elgesio su knyga išmoksta ir vaikai. Mes puikiai žinome, kad vaikai atkartoja tai, ką mato, tad jeigu mes elgiamės pagarbiai su knygomis, tai tikėtina, kad taip pat elgsis ir vaikai.

Kai tėvai klausia, ką vaikui skaityti, visada rekomenduoju skaityti tai, kas patiktų ir tėvams!  Kodėl? Todėl, kad tėvai nėra profesionalūs skaitovai, tad jiems nėra lengva raiškiai skaityti, o jei dar tekstas neįdomus, gali būti, kad vaikui net nepatiks. Žinoma, tėvų balsas ir apskritai šiluma yra nepaprastai svarbūs, bet jeigu knyga dar ir įdomi, tai efektas – dar didesnis! Tiesiog nereikia savęs kankinti ir skaityti tai, kas jums nepatinka vien dėl to, kad kažkas kažkur tai parašė ar pasakė. Jeigu jums labiausiai patinka enciklopedijos – jas ir skaitykite. Kai mokytojos Vaikystės Sode renka knygas vaikams, visada sakau, kad iš(si)rinktų tai, kas tiktų ir vaikams, ir patinka joms. Nes jeigu joms patiks, jos skaitys taip, kad vaikų akys bus į jas įsmeigtos, ausys – ištemptos ir klausys sulaikę kvapą!

Jeigu nežinote, ką skaityti, pakalbinkite konsultantą (-ę) knygyne arba keliaukite į vaikų skyrių bibliotekoje – ten tikrai rasite žmonių, kurie galės rekomenduoti, ką galėtumėte skaityti vaikui. Galiausiai pasikalbėkite su vaiko pedagogu – jie juk kalba su vaikais, be to, yra specialistai ir tikrai galės rekomenduoti tai, kas vaikams patinka, ką jie su malonumu skaito!

Pavyzdžiui, mūsų vyriausiajam labai patiko Žiedų valdovas. Jis šią knygą rekomendavo broliui, sakė, labai patiks. Brolis pradėjo ir…padėjo. Vietoj Žiedų valdovo pasirinko Šerloką Holmsą ir…negali atsitraukti! Taigi vaikas vaikui nelygus, bet tik bandydami, tik ieškodami atrasime tas knygas, kurios mus formuoja, kurių nesinori niekada baigti. Taigi drąsiai bandykite, ieškokite, neverskite vaiko baigti visą knygą, jei jam tikrai yra neįdomu ir nuobodu. Svarbiausia – kad vaikas skaitytų, o ne tai, kad perskaitytų. Dar kartą pasikartosiu: tik pamilęs knygas vaikas taps skaitovas, o vienintelis būdas pamilti yra rasti tai, kas iš tiesų patinka.

Mes dažniausiai norime kišti savo trigrašį ir aiškinti vaikui, ką jis turi skaityti, kada jis turi tai skaityti ir pan. Neabejoju, kad patys prisimenate, jog tokia diktatūra meilės knygoms neskatina. Pavyzdžiui, būna, man ne visada patinka tai, ką pasirenka mūsų vaikai, bet tada stengiuosi jiems aiškinti, kodėl manau, kad jų pasirinkimas nėra tinkamiausias. Jie visada turi teisę skaityti tą knygą, kurią pasirinko. Yra buvę, kad pakeičia nuomonę. Yra buvę, kad ne. Yra buvę ir taip, kad pasirenka savąją, tačiau vėliau – net nieko man nesakę – pradeda skaityti tą, kurią rekomendavau aš. Mūsų vyriausias Augustas vienu metu net buvo pradėjęs rašyti perskaitytų knygų tinklaraštį.

Jis yra tas vaikas, kuriam “persilaužimas” buvo labai sunkus, reikėjo įdėti tikrai daug pastangų mums su jo tėte, tačiau dabar visa tai atsiperka su kaupu. Taigi aš pritariu tiems mokslininkams, tyrinėjantiems skaitymą, kurie sako, kad nėra vaikų, nemėgstančių knygų – yra tik suaugę, kurie nerado tinkamo būdo jiems sudominti!

Nereikia pamiršti ir to, kad skaitymas – darbas. Pavyzdžiui, Karalienės Mortos mokykloje visi pradinukai turi kiekvieną vakarą bent 20 minučių skaityti. Tai yra svarbiausias namų darbas. Kai kurie tėvai sako, kad nėra lengva susitarti su vaiku, bet čia jau aš neatsitraukiu ir sakau: jūs turite rasti būdą! Nes vaikams, kurie dar tik pradeda skaityti, nėra lengva. Kartais jie susiduria su per sudėtingais žodžiais. Kartais tiesiog būna pavargę po dienos mokykloje. Žodžiu, priežasčių neskaityti – begalybė. Mūsų, suaugusiųjų, tikslas, yra padėti vaikui pereiti šį etapą. Vienintelis būdas – pakankamai daug ir ilgai skaityti. Taigi vieną vakarą skaitykite drauge, kitą vakarą prašykite, kad jums paskaitytų vaikas, trečią – sutarkite, kad jis paskaitys, o tada jūs daug paskaitysite į priekį ir pan. Žodžiu, mes turime vaikui padėti pamilti knygas.

Beatos virtuve_Austeja Landsbergiene

Kadangi nuo rugsėjo mokykloje turėsime ir penktą klasę, stengsimės, kad mūsų biblioteka dar labiau augtų, kad ji būtų lengvai pasiekiama vaikams. Štai ir dabar mūsų biblioteka yra ne atskira patalpa, o ją įrengėme rekreacinėje erdvėje, kur verda gyvenimas. Kai vaikai mato knygas, jie daug mieliau jas ima, nei tuo atveju, jei reikėtų eiti kažkur į biblioteką. Taip reikėtų daryti ir namuose: knygos vaikams turėtų būti lengvai pasiekiamos, o ne kažkur paslėptos.

Taigi meilė knygoms yra išugdoma nuosekliu darbu, paieškomis nenuleidžiant rankų ir būnant visų pirma meilės knygoms pavyzdžiu. Ne tik lankykitės bibliotekoje, bet ir turėkite biblioteką namuose. Patikėkite, meilė priklauso ne nuo  bibliotekos dydžio, o nuo požiūrio į knygas. Tad išjunkite telefoną, išjunkite kompiuterį, įsijunkite nedidelę lempą, išsivirkite du puodelius kakavos, susirangykite su vaiku ir atsiverskite knygą. Nesvarbu, kiek perskaitysite. Tai – ne rungtynės. Jeigu perskaitysite tik vieną puslapį, tačiau pradėsite diskutuoti apie patyčias mokykloje – diskutuokite. Tai – skaitymo dalis. Teisybę pasakius, viena svarbiausių dalių, nes vėliau vaikas, prisiminęs tą emociją, kurią jis patyrė, kai jūs buvote sutelkę visą dėmesį į jį, norės ir vėl pasiimti į rankas knygą. Taip – per nuoširdžius pokalbius, per jaukias diskusijas – ne tik stiprės jūsų ryšys, bet ir augs visą gyvenimą trunkanti meilė knygoms. Patikėkite. Aš žinau.

Print Friendly, PDF & Email
Dalinkis:
Komentarai (10)
Komentarai
  1. Reda parašė:

    Vyresnis sūnus skaitė ir dabar daug skaito. Be jokių mūsų pastangų šis pomėgis atsirado, o jaunėlis, pirmokėlis, nedega tuo noru pats skaityti. Tai esame šiuo metu sutarę, kad per dieną paskaitys po pusvalandį, kažkiek skaito man garsiai, kad atsirastų skaitymo įgūdžiai, o dalį pasakojimo skaito sau tyliai, nes jam taip lengviau. Žinoma, kiekvieną vakarą prieš miegą skaitome ir mes jam. Gal judame teisinga linkme, nes taip norisi, kad skaitytų pats, be jokių susitarimų.

  2. cukrus parašė:

    nuo mažens skaičiau vaikui, dovanodavom knygas ir jam tai patikdavo, mano, močiučių namai pilni knygų ir ant stalelio prie lovos po krūvą. mano vaikas mato mane ryjančią knygas, per dieną po 200 psl ir daugiau, užsidegimą. mes savo vaikiškų knygų gausa sulaužėm knygų spintą 😀 bet mano vaikas nemėgsta skaityti. trečius metus „vargstam“. ir aš nerandu būdo. paskaitau apie rekomenduojamas knygas, įdomesnes, vaikiškus detektyvus, vaikų nuotykius, bet mano vaikas neužsikabina, skaito dėl to, kad pas mus tokia taisyklė, o taisyklė vos ne bausmė :((( aš jo klausiu ar tau neįdomu? įdomu. bet sakau ne tiek, kad įsitrauktum, užmirštum viską? ir jis man taip ramiai aiškina – ne, todėl tu džiaukis kad aš aplamai skaitau ir nenorėk iš manes daugiau (kad įsitrauktų, kad perskaitytų daugiau nei 3 prašomi puslapiai), nes aš esu vienintelis berniukas klasėje, kuris skaito ir atsiskaito užklasinį skaitymą (tikiu, šiek tiek perdeda). ir niekaip nesuprantu kodėėėėl? ir ar tikrai tai nėra mano susigalvojimas kad reikia skaityti. Gal jam tikrai neįdomu, o aš verčiu. kur ta takoskyra tarp reikia/daryk ką nori. juk pati Austėja pabrėžia kad reikia lavinti kas vaikui sekasi, įdomu, traukia „veža“. o jei skaitymas neveža???? ir jam tai kaip žuvų taukų šaukštas – reikia bet šlykštu? ar netgrasinsiu dar labiau ir vyresnis, kai labia nepaaiškinsiu džiaugsiss kad pagaliau gali neskaitytyyyti ir pagaliau niekas jam nekvaršina galvos su knygom????

    • kristall parašė:

      O kiek metų vaikui? Maniškė irgi labai ilgai nenorėjo skaityti. Gal iki 3 klasės. Skaitymas buvo, kaip didžiausia bausmė. Ko aš tiktai neišbandžiau. Bet užrašiau į biblioteką ir pralaužėm ledus. Kadangi knygas reikėjo perskaityti per savaitę, o kaip nueidavo akys matydavo daug knygų, kurių norėjosi…. tai negalįjau atplėšti nuo knygos. Kažkaip „užsikabino“ 🙂 ant raganos Lilės serijos knygučių ir taip mano problema išsisprendė savaime. Manau, kiekvienam vaikui skirtingai ateina laikas kuomet knyga tampa geriausias draugas.

    • Giedrė parašė:

      Nemanau, kad skaitymą reikia TIEK sureikšminti. Patikėkite, tai tikrai nėra priežastis gadinti santykių su savo vaiku jį „baudžiant“ skaitymu ar juo nusiviliant, kad neskaito. Šiais madingų kraštutinumų laikais, kai neva – telikas blogis, mėsa blogis, cukrus nuodas ir t.t. tėvams labai lengva pradėti blaškytis. Kai pajutau, kad ir pati blaškausi, pasakiau sau griežtą stop. Neskaito? Neįdomu dabar? Ateis laikas ir taps įdomu. Tik viena sąlyga čia būtina – knygos namuose ir toliau turi būti perkamos, dedamos matomoje vietoje ir vaikas turi dažnai matyti tėvus skaitančius ir tuo besidžiaugiančius. Jei visa tai jūsų namuose gaunasi be didesnių pastangų – nesukite sau galvos. Pavyzdys užkrečia ir ankščiau ar vėliau tikrai viskas susitvarkys. O jei ne – ar tai bus tragedija??? Nemanau:) Pas mus viskas vyksta natūraliai ir kol kas mano mažylė noriai „skaito“ pati ir aš jai nuolatos skaitau, bet tikrai nemanau, kad knyga VISADA yra geriau už natūralų aplinkos pažinimą, tad jūs vaiko nenorą skaityti galite puikiausiai kompensuoti pokalbiais. Pasakokite jam ką perskaitėte (perskaitykite kokią vaikišką smagią nuotykių knygą ir jam papasakokite). Žodžiu, linkiu nepanikuoti ir nesimesti į kraštutinumus. Atleiskit už tiek patarimų, tiesiog man gaila tėvų kurie tiek jaudinasi dėl panašių dalykų, gyvenimas gražus ir nesikurkime patys sau problemų:)

  3. Soja parašė:

    Perskaičiau straipsnį ir susimąsčiau- kodėl aš tiek daug skaičiau vaikystėje (skaitau ir dabar)? gal todėl, kad močiutė perskaitė pirmąsias knygas ir to skaitymo laukdavau kas vakarą, o gal todėl kad buvo labai gera pabėgti į fantazijų pasaulį nuo rūsčios realybės. žodžiu – save atsimenu skaitančią visada, todėl atsiradus vaikui, taip pat užverčiau jį knygomis. stengiausi paskaityti kas vakarą, bet nemačiau didelio susižavėjimo . Tada vaikas išmoko skaityti ir visai nustojo domėtis knygomis. nežinojau, ką daryti- tai liepiau kas vakarą paskaityti vieną valandą. kai pasiūlydavau naują knygą , kartais ir 50 puslapių skaitydavau balsu, kad užsikabintų. Taip vargau visą pirmą klasę, bet vasarą, jau pats prašydavosi į biblioteką, paklausdavo kokias knygas rekomenduočiau- žodžiu įsitraukė ir dabar labai džiaugiuosi, kad skaitymas tapo kasdieninis ritualas ir smagu, kad mano skaitytos ir rekomenduotos knygos yra visada įvertinamos ir vaikui šitoje srityje esu autoritetas.

  4. Dona parašė:

    O pas mus viskas apsivertė. Sūnus nuo dviejų metukų vartė knygutes, daug pati jam skaitydavau. Pats anksti pradėjo skaityt, į pirmą klasę pradėjo eit raiškiai skaitydamas. Su džiaugsmu lankydavomės knygų parodose, knygynuose, daug knygų turime namuose. Aš pati nemažai skaitau. Sūnus labai mėgo skaityt. Ne vieną kart pradinėse klasėse laimėjo knygų skaitymo rungtynes. Tada buvo galima skaityt ką nori. Nuo penktos klasės atsirado privalomi knygų sąrašai. Sūnus nebeskaito savo malonumui. Dabar šeštokas. Reikia prašyti, kad perskaitytų tai, kas privaloma. Dabar išėjo nauja „Nevykėlio dienoraščio“ knyga, tai šitos jam būtinai reik, nes pirmąsias dalis skaitydavo pradinėse klasėse. Kartais vis pasiima į rankas Džordžo (apie fiziką) naują dalį ir žada perskaityt, nes pirmą dalį irgi skaitė pradinėse. Atrodo, kad prisiminęs pradinėje skaitytas knygas, jį užplūsta malonūs prisiminimai, geros emocijos. Bet naujos knygos, nauji skaitiniai, privalomi knygų sąrašai jo nesudomina.

  5. Neringa parašė:

    Būtinai apsilankykite atnaujintoje Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Vaikų bibliotekoje, galbūt iš naujo atrasite skaitymo džiaugsmą 🙂

  6. maravilia parašė:

    Eiiii, labai į temą šis straipsniukas.
    Mielosios sakykit gal kas turite, skaitėte, vartėte knygą Grigorij Oster „Patarimai atbulai“.
    Kokia jūsų nuomonė, koks įspūdis?
    Kaip norėčiau išgirsti p. Austėjos nuomonę apie šią knygutę.
    Pvz.: ar ji tikrai tokia jau nekalta vaikiška knygutė?
    Kad būtų įdomiau parašysiu labiausiai mane patraukusią eilutę:

    Jeigu mergaite tu gimei,
    Patyčias kęsk visų,
    Tegu kas nori stumdo;
    Ir tampo už kasų.
    Bet vieną dieną, kai užaugsi,
    Atkeršysi tu jiems.
    Išgraužkit, – pasakysi, – jūsų
    Žmona tikrai nebūsiu.

    Supraskit tai patarimai atbulai. O bet tačiau….
    Ta knyga pilna tokių perliukų, kad aš skaičiau akis išpūtus. Pasidalinau keliais fb, tai užvirė arši diskusija, pasipiktinimas irt .t.
    Labai noriu išgirsti nuomonę kitų.
    OMG kaip norėčiau išgirsti nuomonę kompetetingo žmogaus, kad patvirtintų arba paneigtų tą audringą reakciją.
    Gal net pati Austėja Landsbergienė pakomentuotų.
    P.S. Turiu skanuotą variantą 😀

  7. Daiva parašė:

    Labai žaviuosi Austėjos ir Vaikystės sodo knygų filosofija! Dėl jos mano du pipirai Knygų mugėje eidami kraipė galvas į abi puses – šią skaitėm ir va, šitą irgi skaitėm! O juk jų skaitymas – dar tik knygelių vartymas 🙂

    Man knygos – maistas smegenims, idėjoms, energijai. Kasdien 30 psl. yra mano vienas iš dienos darbų. Ir vaikai tai mato, net kalbų nereikia.

  8. Edita parašė:

    Nežinau iš kur pas mane meilė knygoms ir skaitymui. Mano tėvų namuose knygų neskaitė , seneliai taip pat, viena močiutė net lietuviškai gerai skaityti nemokėjo. O aš visą gyvenimą skaičiau ir skaitau, ir pati mano mėgstamiausia parduotuvė yra KNYGYNAS. Aišklu knygū kainos klaidžiojasi, bet mėgtu ten pabūti, pavartyto paskaitinėti nugarėles. O vėliau tas knygas rezervuoju bibliotekoje. Negaliu užmigti jeigu kažko nepaskaitau 
    Bet su mano 10 metų sūnumi yra visai kitaip. Kol buvo mažas aš jam visada skaičiau pasakas, suguldavom vakare į lovą ir išsirinkdavome kurią skaitysime. Aptardavome ir svajodavome. Skaičiau ir seną savo vaikystės Anderseno pasakų knygą. Knygų ir knygelių visad buvo namuose. Vaikas jas visada galėjo pasiekti. Skaityti irgi lyg nesunkiai išmoko, bet kai nuėjo į mokyklos pirmą klasę. Negali išprašyti kad pradėtų kažką skaityti. Nuolat derybos, 1000 priežasčių . Ir į viską vienas atsakymas „neįdomu“ . Bandžiau siūlyti visokiu variantus – ir Haris Poteris, ir detektyvai ir nuotykiai .Niekas nepatinka. Geriausiu atveju sutariam kad skaitys „Nevykelio dienoraštį“ ar kitą kažkokią panašią , nors naudos iš tokių knygų bent jau mano manymu visai mažai. Bet tegul skaito, nors matau kad dėl skaitymo stokos turim problemų su lietuvių k. rašinėliais. Tai va ką tokiu atveju daryti , kaip sudominti. Buvom ir bibliotekoj , buvom ir knygyne. Niekas ten neidomu.

Palikite komentarą

Taip pat skaitykite:


Mūsų draugai:
Visos teisės priklauso Beatai Nicholson. | Pagaminta beLEDO.