Kai manęs klausia ko atvežti iš UK, aš sakau – žurnalų. Mano anyta paskutinį kartą, kai buvo atvykusi, atvežė man bent tris: Olive, Delicous ir Jamie. Dviejuose iš jų yra po didelį sriubų meniu. Olive net ant viršelio sriubą užsikėlė. Jamie paprašė vienos maisto rašytojos sudaryti savo sriubų topą. Ryškios spalvos, geras maisto stilisto ir fotografo darbas, ir tu jau nori užsiversti žurnalo puslapį sau ant veido – taip norisi tos sriubos… Man kažkaip labai įsiminė krapų ir saldžių kukurūzų, arba lešių ala dhal sriuba…

Aš esu sriubos fanė, kaip ir daugelis mūsų.  Jei atsimenate, narpliojau moliūgų sriubą įvairiausiais pavidalais: ir su obuoliais, ir su žirniais, ir su manų kruopom. Dabar sakau, stop, mano geltonieji draugai, nors viena sriuba gal tegu būna be jūsų??? Tegul būna sriuba iš kvapiųjų šakniavaisių, ir aš tikrai nekalbu apie bulves. Tegul tai būna salieras ir petražolės šaknys. Nėra paprasta jų čia taip, viens du, ir paimti maximoj… Bet turguj anksčiau buvo galima rasti, o jos labai atsparios, tai šaltesniam kampe puikiausiai išsilaikė. Iš tiesų ir salieras, ir petražolės šaknis yra giminingi savo skoniu ir kvapu… Tokie švelniai daržoviški, salsvūs, bet pilni žalumos savo kvape. Tai va ir viskas: saliero šaknis, petražolių keturios šaknelės ir didelis obuolys. Jokių svogūnų, česnakų, tik imbieras šilumai ir pabaigai, paspalvinimui kokoso pieno. Tiesa, virta su daržovių sultiniu, man anei gėda, anei paslaptis, kad naudoju aš jį milteliais ir jums rekomenduoju – „marigold“ vadinasi. Tai va, nuostabi sriuba. O ant viršaus, kad nebūtų ji tokia pabalusi ir liūdna, fetos trupinių pastiprinimui ir avinžirnių – tikras fusion maistas.