Na, o dabar pakalbėsiu apie mažiau populiarią ėriuko dalį, papilvę (šoninę)… Man Jūratė iš Gegio Stalui apie ją užsiminė ir sako: „Tai ką padaryt su ja??“ Sako, duosiu, vis tiek niekas neperka, neturime, kur dėti. Na ir pabandžiau, ir ką jūs sau manote? Gardžiausia mėsytė, tas gyvuliukas tikrai jaunas, mažutis, tai tie mėsos gabalėliai visai nedidukai, ir kokia jų ypatybė, kad jie apsukti tokio jungiamojo audinio, kaip plėvės, o viduje plonas įstrižas raumenukas, bet nėra to, ko neiškeptum gerai naudodamas lėtai ir ilgai principą.

Tai ir aš sekmadienio pietums, viens du: druska, česnakas, lauro lapų, vos vos mėgstamo kario prieskonių mišinio ir granatų sirupo (nebūtinai) ir išsiunčiau į orkaitę, 160C kaitrą įjungusi ir išvažiavome su Izabele ant ledo. Grižome, Tomas pabaigė viską kepti, daržovės greitai patroškintos, morkos, žirneliai ir šparaginės pupelės.

Mėsa buvo minkšta, kvapni, švelni, tos odelės netrukdė ir iš jų mėsa maloniai lukštenosi. Granato sirupo, jei neturite, galite ir nenaudoti. Jo yra Eastambul parduotuvėje, ir didelėje Rimi prie sulčių mačiau, bet jei nėra, nieko baisaus, ėriuko mėsa yra pati savaime yra saldi.