Pas Bilą

Žinote, pamatyti kada nors kokią įžymybę iš toli, net jei tai geri dvidešimt metrų, yra rimtas įvykis. Tai aš šiame restorane buvau tiek kartų, kad net sugebėjau pamatyti šefą… Tiksliau, jis nėra restorano šefas, galbūt labiau tiktų apibūdinimas „šešėlinis šefas“, nes restoranas yra jo vardu ir čia gaminami jo patiekalai, ir taip toliau, bet jis pats nestovi prie puodų ir keptuvių, nes tikroji jo gyvenimo vieta yra Australija, Sidnėjus. Čia ne viena aš trankausi per dvi šalis… Bet, kai pagalvoji, tai visai ir privalumas, kad Vilnius ir Londonas taip arti vienas nuo kito, kad net nesiskaito, ypač kai palygini Sidnėjų su Londonu. Bet ne geografinių atstumų aptarti čia pasikviečiau, o papasakoti apie „Bill and co“ restoraną Westbourne Grove. Dabar neapsiimsiu skaičiuoti, kiek kartų esu buvus, bet ir pusryčiauti, ir vakarieniauti,  ir jau savo mėgstamiausią vyną  turiu. O va štai Vilma visus savo svečius ten tempia. Ten ir šiaip kojos pačios nueina, kai nežino, kur eiti, nes pas Bilą visada būna gera ir malonu. Nepaisant to, garsiausias kritikas AA Gill restoraną iškritikavo, pamaivom išvadino, tačiau jo karjeros tai visai nesužlugdė. Restorano karjeros nežlugdo ir Vilmos nesustabdo net Vilmai labai keistai neįtinkantis rūkstančio ugnikalnio paveikslas.

Restorane yra „jokių rezervacijų“ politika, o tai yra ir gerai, ir nelabai, bet iš tiesų, man tokie restoranai pradeda vis labiau ir labiau patikti. Ypač, kai Londone į geresnius visada turi užsisakyti mažiausiai prieš savaitę, o į kai kuriuos prieš du mėnesius… Pas Bilą, jei vietos ir nėra, tai pastovėsi ir kažkada gausi staliuką, bet tokia politika labai nepalanki didelėms grupėms. Mes kažkada buvom šešiese, tai stalo laukėm pusantros valandos… Ir pasodinti buvom jau gerokai prieš darbo pabaigą… Taigi, rezervuot nereikia, bet reikia būti pasiruošus pastovėt palaukti.

O dabar apie Bilą. Kaip sena pletkininkė pasakysiu, kad aš manau, jog jis prisisodino plaukus, bet tai kas čia tokio??? Nes jo viršutinė kaktos dalis labai jau nykstanti buvo (aš stebiu jį ne vienerius metus), o dabar tie visi blond plaukai yra gražūs. Tai dar tik geriau. Kodėl vyrams staiga rūpintis savo vaizdeliu yra nuodėmė? Šis mano pastebėjimas yra tik pastabėlė ir pagyrimas… Tai va, vieną kartą aš mačiau, kai jis buvo išėjęs iš virtuvės, stoviniavo ir kalbėjosi su personalu. Su visais savo geltonais plaukais. Bilas yra knygų prileidęs nesuskaičiuojamą kiekį, ir, paprastai kalbant, jis būtų Jamie australiškas atitikmuo, tik toks labiau atsipūtęs… Ir tokių šviesių spalvų – jei Jamie yra kovotojas ir agitatorius, tai Bilas visai tingi agituot už ką nors, jam svarbu, kaip įtariu ir daugumai australų, geras laikas ir malonumas bei banglentė ir pliažas… Bet jis tikrai ne koks surfer dude, toks labiau sexy daddy su baltais marškiniais ir nublukusiais džinsais.

Tai va, išsikalbėjau apie Bilą, o dabar apie jo maistą.

Kai ten apsilankėme pirmą kartą, merginų kompanijoje buvo vienbalsiai nuspręsta: Bilo antis yra geriausia antis Londone. Ir jos buvo Kalnas. Tiksliau, pusė labai geros anties. Ji, matyt, gaminama tokiu būdu: ištroškinama antelė su prieskoniais, paskui apskrudinama labai karštoje keptuvėje ir apliejama saldžiu, žvaigždinio anyžiaus ir cinamono kupinu, ten vietoj gamintu skaidriu slyvų padažu bei salotų kalneliu. Tiesa, dar ryžių būna šalia toks kurmio kalnelis, bet jie mane mažiausiai domina. Antis turbūt yra mano mėgstamiausias paukštis, kai jos riebalas tinkamai nugruzdintas, o tamsi mėsa minkšta ir aromatų kupina. Žodžiu, aš ramiai negaliu apie tą antį rašyt. Tiesa, laikui bėgant porcija sumažėjo (kaip dažnai būna) ir tą kartą, kai mes ilgai stalo laukėm, ji buvo truputį ne tokia sultinga ir maloniai riebi, kaip visada, o truputėlį sausoka, bet aš vis tiek dar eisiu ir eisiu ten…

Trumpai apie kitus patiekalus. Tai štai šnicelį kiti valgo, ir labai giria. Su pankolio salotom. Arba lašišos salotas su karameliniu kokoso padažu. Vien jau pavadinimai kalba už save.

Desertui, aišku, „Pavlova“ – kaip gi kitaip… Ir dar privaloma paminėti pusryčius. Tiksliau, vėlyvus pusryčius, kurių taip pat reikia palaukti, ypač šeštadienį, kai visi išeina į turgų ir šiaip vaikščioja pasipuošę savaitgalį švęsdami. Tada tai jau tikrai LABAI sudėtinga gauti staliuką, tiksliau, reikia laukti…O laukti verta. Bilo plakti kiaušiniai yra ryškiaspalviai ir gardūs. Sako, į juos deda pačios riebiausios grietinėlės, tai nenuostabu… Nes sviestas ir grietinėlė kiaušinius myli kaip tėvai savo kūdikius.

Aš galvoju, jei aš kada nors norėčiau turėti restoraną, tai jis būtų kaip Bilo… Su bliūdais pomidorų – juos nužiūrėjau, kai ten lankiausi paskutinį kartą.

Restorano adresas:

175 Westbourne Grove
London W11 2SB

http://www.grangerandco.com/#restaurant

Daugiau apie Bilą galite paskaityti čia.