Ar jūs niekada nesvajojote nuvykti į kokį fabriką??? Aš apie tai svajojau nuo vaikystės, ypač apie saldainių fabriką. Bet gi žinote, kaip būna –  išsipildo tos svajonės, jei tik nepamirštame jų pakutenti savo fantazijų platumose. Va štai taip kažkada man pavyko patekti į garsiausią ir seniausią saldainių fabriką Lietuvoje.

O praėjusią savaitę su drauge Vilma pagaliau išsiruošiau į savo gimtuosius Kėdainius Daumantų fabriko aplankyti, nes ta mintis kirbėjo nuo pat tada, kai prasidėjo mano draugystė ir bendradarbiavimas su Daumantais – nuo pat pradžių norėjau nuvažiuoti ir viską savomis akimis pamatyti.

Na gal ne tiek pamatyti, kokiose bačkose maišomi majonezai ir kečupai ar kaip tvarkingai stiklainiai važiuoja konvejeriu, kiek susipažinti su žmonėmis, kurie visa tai kuria, ragauja, degustuoja, prižiūri.

Tačiau pas juos patekti ne taip paprasta, tenka kaip reikiant pasiruošti – apsirengti baltus chalatus, paslėpti plaukus, apsiauti žydrus autus. Tačiau, kai visa tai jau atlikta pradedam ekskursiją ir iškart neriam į visų padažų lopšį – Daumantų technologo Algio Kairio laboratoriją.

Tai sakyčiau ir darbo kabinetas, ir virtuvė, ir muziejus, ir laboratorija, ir skonių bei ingredientų archyvas. Virtuvė, nes čia Algis gamina ir maišo, pirmasis realybe pabando paversti savo naujausias idėjas. Laboratorija, nes čia apstu kolbų kolbelių, aliejų, prieskonių ir visko, ko tik galėtum sugalvoti. Ir muziejus, nes Algis Daumantuose dirba jau dvidešimt metų, tad, kaip ir priklauso, visus tuo metus stebi, domisi, kas dedasi padažų srityje visame pasaulyje, iš visur kur atsiveža visokių įdomybių ir jas kaupia.

Kaip, pavyzdžiui, žaliasis Heins kečupas, kurio technologija yra nepaprastai sudėtinga, bet, sakyčiau, visai neapetitna. Šis kečupas ypatingas tuo, kad yra žalios spalvos. Pasak Algio, kad gautum tokią spalvą pirma cheminiais agregatais baltais dažais pomidorų tyrė yra išbalinama, o tada naudojant mėlynus ir geltonus cheminius dažus vėl nudažoma žaliai!!!!!!! (Kam žalio kečupo, brangieji?)

Šiaip nenuostabu, kad patys keisčiausi padažai gimsta JAV… Vienas kraupesnių pavyzdžių Algio kolekcijoje yra majonezinis padažas, kuriame yra nulis riebalų…. Kaip čia taip pavyksta išlaikyti konsistenciją??? Ogi jo sudėtyje 100 proc. pridėta celiuliozės, kitaip tariant, popieriaus, medienos…

Na bet grįžkime prie lietuviškų aktualijų. Pats Algis didžiuojasi ir džiaugiasi savo kūriniais, bene labiausiai ir man labai patikusiais: Daumantų Karališku majonezu su čiobreliais ir Pomidoru padažu su figomis. Kaip jis man sakė, kartais naujo recepto sukūrimas užtrunka tik tris mėnesius, o kartais ir keletą metų.

Dar Algis pasakojo prisimenantis tuos laikus, kai kelis dešimtmečius atgal pomidorų padažas buvo paprastas ir elementarus, nebuvo jokių ten storintojų ir tirštintojų, krakmolų ir kitų modifikacijų. Algis pasakojo, kad tas pomidorų padažas tapdavo didžiausių jo šeimos konfliktų priežastimi – kada mamai jo beprireikdavo, visada jis jau būdavo Algio su duona suvalgytas… Prisimindamas tą vaikystės skonį, Algis sumanė ir šiais laikais pagaminti tokį – ieškojo senų receptūrų, kalbėjo su kelis dešimtmečius fabrikuose dirbančiais žmonėmis, bandė, eksperimentavo, kol sukūrė „Daumantų“ pomidorų padažą be krakmolo ir konservantų.

Bet žinote, kas įdomiausia, kad mes lietuviai esame labai konservatyvūs, nors ir bandom tapti atviri naujovėms, bet vis tiek liekam ištikimi populiariems ir patikrintiems skoniams… Štai jums pavyzdys – „Daumantų“  tradicinis pomidorų padažas, kuris ketverius metus iš eilės yra populiariausia prekė, nors prikurta dešimtys naujų kokybiškų skonių.

Ir nors visi, ypač mes čia Vilniuje, deklaruojame ekologišką gyvenimo būdą, bet va ekologiški padažai yra mažiausiai populiarūs. Vos viena Daumantų siunta į Skandinaviją net 7 kartus viršija per metus lietuvių suvartojamo ekologiško padažo ar majonezo kiekį. Gal čia koją kiša kaina? Ar lietuvių nepasitikėjimas verslininkais, kad apgaus, apmaus, tuos pačius ingredientus sudės, tik užrašys ekologiškas ir kainą pakels? „Daumantų“ pagardų fabrike pati savo akimis mačiau atskirai sudėtus ekologiškus produktus pagardų gamybai. Jie brangūs, nes Lietuvoje vis dar nėra pakankamos ekologiškos produkcijos apsukų…

Žodžiu, mano pasivaikščiojimas po „Daumantų“ fabriką buvo lydimas neišmatuojamo jaudulio… Ir Algis man taip patiko ir tiek idomių dalykų pripasakojo, kad iškart sau pasižadėjau, kai tik užderės mano tėčio pomidorai ir jau nebebus kur jų dėti, tai kviesiu pas save į Kėdainius, į svečius Algį ir jis mokys mane virti skaniausius pasaulyje padažus (ar norėtumėt išmokti virti ir jūs??)

Na o apėję viską dar pasivaišinom ką tik bendrovės darbuotojos Jorūnės paruoštomis salotomis. Salotos buvo tokios gardžios, tokios kėdainietiškos ir vasariškos, kad receptas iškart buvo ištrauktas iš Jorūnės ir va jau dalinuosi juo su jumis.

Jorūnės salotos su ridikėliais ir feta

Pirmiausiai supjaustome agurkus ir ridikėlius, tada Jorūnė juos šiek tiek pabarsto cukrumi (nebijokite salotos netaps saldžios – vėliau dedamas fetos sūris viską sujungs į skambią visumą).

Dabar smulkiai supjaustome laiškinius svogūnus ir krapus, juos sumaišome su šaukštu citrinos sulčių arba balto vyno acto ir šaukštu ekologiško aliejaus. Užpilas tebūnie toks lengvas ir gaivus, ne aliejingas.

Užpilam viską ant ridikėlių ir agurkų, ir šalia įmetam keletą lapelių rukolos ar tiesiog švelnių salotų lapelių (pvz. sultenės) ir ant viršaus fetos gabaliukų (mes fetą valgėm tą tokią kur labiau kreminė, pakankamai švelnaus skonio).

Tai va perduodu jums nuo Daumantų visos komandos linkėjimus  gerai atšvęsti Jonines, skanauti tik aukščiausios kokybės padažus (nes kiek gi ten jo suvalgysi vienu prisėdimu, tad ar verta taupyti?). Ai ir dar vienas geras Algio, baisiai mėgstančio suktis virtuvėje, patarimas –  kai marinuojate mėsą, sudėkite tik prieskonius, o druską berkite ant jau beveik iškepusios mėsos, kai visos poros užsidarę, kai druska nebegalės iš mėsos ištraukti drėgmės ir atimti jos sultingumo.