8241
Beatos virtuvė

Patarėja Lapė apie padavėjus

(17)

Koks padavėjas – toks ir restoranas?

Sakoma, pagal drabužį sutinka, pagal protą palydi. Restoranų liūtų folklore tai skambėtų: “Pagal padavėją sutiksi, pagal jį ir palydėsi”. Kitaip tariant, nuostabiausią vakarienę gali sugadinti idiotė padavėja (-as), kokių pasitaiko net ir labai gerose vietose. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad lygiai taip pat geras padavėjas, jo rekomendacijos ir bendravimas net ir labai vidutiniškos virtuvės restoranui gali uždirbti pliusų.

Aš padavėjo gerumą pirmiausiai patikrinu pagal atsakymą į klausimą – „O ką rekomenduotumėte?“. Žemiau pateikiami galimi atsakymų variantai ir jų interpretacijos.

„Kad pas mus viskas skanu“ arba „Nežinau, tai žiūrint kas ką mėgsta“ – su tokiais burnos daugiau neaušinkite. Geriausia jų nieko neklausti, prašymus formuluokite kuo tiksliau, nes jiems nėra savaime suprantamų dalykų, pvz., kad baltas vynas turi būti šaltas.

Pasitaiko, kad padavėjai rekomenduoja remdamiesi grynai savo subjektyvia nuomone, kaip antai, „man jokia žuvis neskani, aš mėgstu tik mėsą“. Gerbtinos pastangos padiskutuoti, bet nuoširdžiai – man neįdomu, kas jums skanu, man įdomu, ką gero šiandien turite virtuvėje ir kokiomis objektyviomis savybėmis pasižymi patiekalas, apie kurį teiraujuosi – saldus, riebus, tirštas ar dar koks nors.

Tačiau nuotaika iš karto pagerėja, jei iš padavėjo išgirstu užtikrintą „mūsų virtuvė garsėja kepsniais“ arba „šiandien gavome ypatingos žuvies/šviežių austrių/smidrų/ką tik išdarinėjome veršiuką – būtinai paragaukite“. Tai ženklas, jog restoranas turi charakterį – argi tai ne kokybės pažadas? Čia kaip su tais meniu: jei trumpas ir vos keli patiekalai – tikriausiai pataikėt į gerą užeigą, bet jei storiu artimas enciklopedijai – perduokite kontaktus administratorei darbe, galės užsakyti per darbuotojų sporto šventę.

Ir jau visai aukštasis pilotažas, jei padavėjas įtikina jus pakeisti savo pasirinkimą. Žinau, skamba baisiai, bet kas kartą maloniai nustembu, jei išgirstu argumentuotą pasiūlymą, kaip antai „jūsų antras patiekalas gan riebus, desertą siūlyčiau lengvesnį“. Tokius padavėjus lengvai atpažinsite – greičiausiai bus vyras, nebe jauniklis, šeimininko, o ne tarno pozos, kiek įžūlokas, bet mandagus. Toks lėtai, pasimėgaudamas pils jums vyną ir išdidžiai dės lėkštę ant stalo, kad suprastumėte kiekvienos jo restorane praleistos minutės grožį. Lietuvoje panašų padavėją sutiksi gan retai – galbūt dėl to, kad tokiems patarimams reikia ne tik suopračio apie gerą maistą.

Dar įdomu stebėti, jei paprašai, pvz., atnešti ką nors super paprasto, ko nėra įrašyta meniu: „Ne, nes neturėsime sistemoje kaip įmušti į sąskaitą…“. Patikėkite, ir dar kaip galite. Kažkada netiko įprastas garnyras, pasiprašėm kažko papildomai, ko meniu nebuvo – aišku, nes vargu ar kas užsisakytų vien keptų morkų. Atnešė puikiausiai paserviruotą ir paprašė papildomų penkių litų, taigi, čia tikrai ne apskaitos sistemos galimybių, o noro įtikti klientui klausimas.

Dar viena aptarnavimo klaida kartojama taip dažnai ir taip visur, kad net turėjau pasitikrinti – bene pasikeitė etiketas. Aš apie madą su vagies mitrumu nušvilpti iš panosės lėkštę, kai dar kramtai paskutinį kąsnį. Blogiausia, kad lėkštę tiesiogine prasme atima tada, kai likusi kompanija dar valgo, ir lieki sėdėti kaip biednas giminaitis. Ne kartą buvo taip, kad kalbėjau daugiau nei valgiau – tada manęs laukė kova dėl lėkštės su padavėju, verta Kisos Vorobjaninovo ir popo grumtynių. Juokingiausia, kad dažniausiai tokį uolumą pademonstruoja padavėjai, kurių šiaip neprisišauksi.

Kad jau pradėjau apie prisišaukimą… Smulkus, bet reikšmingas gero aptarnavimo ženklas – kiek kartų padavėjas pats priėjo prie jūsų staliuko su klausimu „ar nieko netrūksta?“. Svarbus ne tik faktas, bet ir jo išpildymas laike. Klausimas „ar nieko netrūksta?“ nieko vertas, jei jau pusvalandį akimis bandai pasiprašyti sąskaitos. Iš jo taip pat mažai naudos, jei klausiama iš karto atnešus ilgai lauktus patiekalus. Ne, man nieko netrūksta dabar, nes aš noriu greičiau pradėti valgyti, bet ateikite po kelių minučių, ir aš paprašysiu dar vandens, vyno, pipirų ar, galų gale, duonos. Beje, turėdama restoraną, aš uždrausčiau klausti „ar nieko netrūksta?“. Geriau pasiteirauti – „Dar vyno?“ Devyniais atvejais iš dešimties atsakymas bus teigiamas.

Ir nekalbėkime apie tuos klinikinius atvejus, kai šešių žmonių užsakymą bandoma priimti neužsirašius. „Aš atsiminsiu“, raminančiai nusišypso, o aš galvoju – tavo atmintis turėtų prilygti bambeklei žmonai, kuri kasdien nuodija gyvenimą vyrui primindama trisdešimt metų senumo nuodėmes. Viena tokia žvitri padavėja kažkada apskritai pamiršo, jog draugės vyras užsisakė žuvį, o tas, žmogus išauklėtas, kantriai laukė, kol kiti pradėjo valgyt desertus. Tada sako mergaitei – „jūs mano žuvį tikriausiai pamiršote?“. Ta akimirkai sustingo, bet nepasimetė: „Ne, ką jūs, tuoj paklausiu virtuvės“. Ir atnešė žuvį dar po pusvalandžio.

 

Print Friendly, PDF & Email
Dalinkis:
Komentarai (17)
Komentarai
  1. r.babausyte parašė:

    Veltui bandote ieškoti sielos ir pritaikyti kriterijus po 18 valandų per parą dirbantiems ir minimumą gaunantiems robotams. Ir jūsų įsivaizdavimui apie puikų robotą patenkinti restoranų šefai kaip tik jums pasamdė ir parinko senstelėjusių vyrukų, kurių išvaizda tiesiog tvirtina, kad: jie čia dirba ilgai; jiems gerai mokama; jie žino ką pasiūlyti ir kokios temperatūros vyną atnešti.Paskutinį kartą prieš ilgam išvykdami iš Lietuvos lankėmės prašmatniame vokiškų patiekalų restorane prie Aušros vartų. Viskas buvo tobula, opadavėjas – kaip tik tamstos aprašytasis misteris tobulasis. Kadangi tai buvo mūsų paakutinė stotelė Lietuvoje, pasėdėjome ten ilgokai, tad vos po kelių akimirkų aš nustėrau, kaip misteris tobulasis į lygiai tą patį žodžių šabloną kitiems restorano svečiams sutalpino, beje, vos ne identišką Jūsų pacituotam tekstą – „dešrelės riebokos. Siūlyčiau prie jų tokio tokio alaus“. Prie kito staliuko: „Po tokio puikaus šnicelio siūlau paragauti tokio anokio deserto“ o prie trečio „šis kepsnys mūsų firminis, silome prie jo tokio anokio alaus“. Nebūkite naivi, brangioji. Tai tik šablonai. Deja…

    • Alma parašė:

      Bet gal geriau šablonai, nei mekenimas?
      Puikus straipsnis, kaip bebūtų, ne klientas kaltas, kad padavėjai/pardavėjai dirba ilgas valandas, labai nemalonu būti vietose, kur darbuotojai į savo darbą žiūri atsainiai.. Elementarios smulkmenos, kaip nuoširdus bendravimas ir dėmesys, užglaistys kompetencijos trūkumus.

    • Giedrė parašė:

      Nesuprantu kodel Jus uzpavydejote to, kad padavejas buvo ne tik su jumis mandagus, paslaugus ir patariantis… toks jo darbas. Keistas noras kavineje buti isskirtiniais sveciais. Va is nuosavo vyro tai galite tiketis, kad TIK JUMS bus meilus :)))

      • r.babausyte parašė:

        Sunku apsakyti, kiek nuovargio buvo jo akyse. Jos buvo… negyvos… Gerai suprantu, kodėl ir čia ne supavydėjimas buvo ir ne išskirtinio dėmesio troškimas – atvirkščiai, esam baisiai nepretenzingi lankytojai, tačiau šiuo konkrečiu atveju padavėjas buvo toks negyvas ir taip mašinaliai bėrė savo tradicinį tekstą su artiatišku džiaugsmu balse ir mirusiomis akimis – tiesiog nuvarytas arklys, kurį žinot, nušauti veda. Labai gerbiu padavėjų darbą, puikiai žinau, koka jis sunkus, bet žinot, tuose padavėjuose – senstelėjusiuose dendžiuose – nepavyko nei karto įžvelgti nuoširdumo. Atvirkščiai, tos kaimo mergelkos, kurios beveik visad iš nepatirties išlaisto sriubą, būna daug nuoširdesnės. Nors arbatpinigių palieku visada – vieniems – už tarnystę, kuri nuvarė, kitiems – už jaunystę, kad kuo ilgiau nuoširdumas liktų…

  2. Giedrė parašė:

    Na, be padavėjų žeminimo ir savęs aukštinimo daugiau nieko šiame straipsnyje neįžvelgiau. Sutinku, kad kai kur aptarnavimo kokybė tikrai būna apgailėtina, bet vadinti dėl to žmones idiotais, čia jau biški perspausta. Mano patirtis sako, kad paprastai tokios visažinės „lapės“ yra ne kas kita kaip Lietuvos gūdumoj užaugusios mergelkos, kurios po kelių metų gyvenimo sostinėje tampa „elito“ atstovės, etiketo žinovės ir šiaip visų sričių ekspertės. jei atvirai, visada žavėjo Beatos tolerantiška ir pagarbi nuomonė kitaip mąstantiems, dėl to esu tikrai nustebusi, kad savo svetainėje ji publikuoja šitą.

    • Beata Nicholson parašė:

      Miela Giedre, tikrai ne žeminimas, na bent jau man taip neatrodo, čia galbūt labiau šaržas, šio blogo tikslas suteikti taip pat ir pramogą, Lapė rašo smagiai ir nebutinai viską imti už gryną pinigą ir įsižeisti….visų darbuui galima sugalvoti smagių šaržų, ir kiekviename pajuokavime yra tiesos…Atleiskite, jei jus nemaloniai nuteikė….Aš tikrai labai gerbiu padavėjų ir visų žmonių darbą, ir visada tikiu visų geriausiai ketinimais ir pastangomis…

      • Giedrė parašė:

        na, pirmiausia, tai aš pati ne padavėja, kad įsižeiščiau. Tiesiog man šis straipsnelis pasirodė gana žemo lygio ir tiek ir, tiesą sakant, šaržu čia nekvepia, veikiau pasityčiojimu.

  3. Dovile parašė:

    Beata, labai geras lapes patarejos straipsnis. Taiklus, taktiskas ir tolerantiskas. Pati esu dirbusi padaveja. Pazistu abi puses: ka reiskia sokcioti apie klientus ir ka reiskia buti paciai kliente ivairaus lygio kavinese ir restoranuose. Komentaruose yra tiesos apie zema atlyginima ir Ilgas darbo valandas, bet jokio zeminimo lapes straipsnyje neizvelgiu… Tikra tiesa, kad aptarnaujama labai skirtingai. Tai priklauso ir nuo bendro zmogaus lygio, patirties, charakterio, issilavinimo. Bet taip gera, kai padaveja ar padavejas turi bent minimalu supratima apie aptarnavima, yra gerai nusiteike, draugiski ir paslaugus. Straipsnyje labai realus pavyzdziai… Dziaugiuosi, kad man sio darbo dirbti nebereikia. Dabar visada vel einame i tas vietas, kur ne tik maistas skanus, vynas geras ir teisingai patiektas buvo ar panasiai, bet kur aptarnavo Zmogus, o ne robotas…

  4. dalia parašė:

    O koks čia pyragas nuotraukoje?
    Taip skaniai atrodo, užmasino jis mane 😀

  5. frivs parašė:

    It’s a nice blog you have over here! It’s very usefull information for me and I just want to thank you for that! If you post more threads as this one, I’ll follow your blog active!

  6. Kristina parašė:

    Lietuvoj ne tik restoranuose aptarnavimo lygis prastas, bet ir kitose istaigose, net ir Lietuvos Ambasadoj dirba tokiu, kurie net emailo atrasyti normaliai nemoka ir nepajudins pirsto papildomai, kad zmogui ka nors patartu. O del straipsnio, kazkiek pritariu Giedrei, negrazu zmones idiotais vadinti, kad ir kokie jie butu.

  7. Migle parašė:

    Straipsnis gal ir geras, bet galima labai panasu parasyt ir apie klientus…

    • Ingrida parašė:

      zinoma jus teisi. taciau,aptarnavimo srityje klientas visada teisus,kad ir kas benutiktu:) nes tik nuo ju priklauso ar tures zmogus darba ar ne

  8. Jule parašė:

    Nerealus straipsnis, labai taiklus. O tiem kurie sako kad zmones aptarnavimo srityje dirba ilgas valandas ir nuvaryti kaip arkliai-niekas ju nevercia. Negaliu pakesti neatsakingo aptarnavimo arba surugusiu darbuotoju.

  9. padavėja parašė:

    Na o aš parašysiu iš padavėjos darbo pusės. Sutinku su Beatos straipsniu iš dalies. Tačiau visiems reikia nuo kažko pradėti dirbti ir ačiū Toms įmonėms, kurios priima dirbti neturint patirties, nes kaip kitaip išmokt? o pradžioje aišku, kad būna klaidų, meniu juk irgi neišmoksi visų patiekalų receptų, kad galėtum labai jau smulkiai apibūdinti kas kaip daroma. o dėl bendravimo, tai jeigu klientai sėdi užrietę nosis, tai aš asmeniškai ir nesistengiu jų aptarnauti, tačiau jei tie klientai išspaudžia šypseną, maloniai bendrauja, pasiteirauja kažko, taį stengiuosi suteikti kuo daugiau informacijos, galiausiai jei pati nežinau nepatingiu ir į virtuvę nueiti pasiklausti. visad viskas įmanoma paderinti, tačiau kaip klientas su padavėju taip ir padavėjas su klientu.

  10. Viola parašė:

    Reiskias labai prasta Restorana renkates ,jei dirba tokie padavejai,,,,

Palikite komentarą

Taip pat skaitykite:


Mūsų draugai:
Visos teisės priklauso Beatai Nicholson. | Pagaminta beLEDO.