Mano gyvenime blynų netrūksta. Manau, ir jūsų gyvenime taip pat. Ypač šiandien. Žinote, kas mane labiausiai stebina? Na gerai, iš tikro norėjau pasakyti, kad gal truputį nervina, bet kai gerai pagalvoji, tai nei nervina, nei ką - tegul būna ir viskas… Tai visokie blynų mišiniai, sausi blynų mišiniai. Aš žinau ir suprantu, kad pasaulis yra pilnas žmonių, kurie nemoka, nenori arba galvoja, kad patiems užmaišyti blynus yra didžiausias įvykis ir sunkenybė, todėl jie perka tuos mišinius, skaito prikišę nosį, kaip gi ten juos padaryti… Ir ten parašyta: įpilkite kiaušinių, aliejaus ir pieno… Cha cha - tai dabar pagalvojame: o tai kas tame pokelyje??? Tik miltai, cukrus ir druska?? Na gal dar pieno milteliai arba kepimo milteliai. Ir štai čia jums visas palengvinimas…

Kiekvienas gali išsikepti blynų be jokių mišinių, aš jums sakau – kiekvienas - ir nemeluoju. Jei reikia įkvėpimo – prašau! Aš jus tuoj užmėtysiu įkvėpimais. Kažkada Lapė yra parašiusi, kaip visuomet, vieną kitą taiklų sakinį apie tai, kokie turėtų būti blynai… Mano knygose netrūksta blynų ir niekada nepamiršiu tų Užgavėnių, kurias tikrai šventėm ir kepėm toną blynų, kūrenom aukščiausią laužą (reportažas - antroje knygoje; iš tiesų, juk visas skyrius tam skirtas ir ten jau yra išrašyti visi įmanomi blynai)… Man kartais, atsivertus savo knygos lapus, toks lengvas širdaspūdis atsitinka, kai prisimenu tas nuotaikas ir kvapus, kurie tą dieną plaukiojo… Arba kai pamatau Jurgį, tokį visai dar mažą, kaip kokį Pilypuką iš Kanapių, stovintį su kapišonu pusnyje, kur matosi tik  jo riesta nosis… Arba kaip gražiai atrodo Lapės lėkštės įmantriais, paauksuotais krašteliais, talpindamos pasipūtusius blyniecus…

Nuklydau, juk sakiau, kad įkvėpimu užmėtysiu, tai ištrauksiu iš pusnies ar užmaršties du paskutinius blynų receptus iš laidų: rimtesni moliūgų ir bulvių ir kokteiliniai su žolelėmis, aguonomis ir lašiša.

O štai  čia , žemiau, trumpai jau FB paviešintas šio ryto nusidavimas su blynais…

Jau nuo pat ryto šiandien radijas stūgavo pancake day bla bla bla… Aš blynus esu labiau linkusi kepti savaitgaliais, bet Užgavėnės, taigi pasiduodu spaudimui ir nesipriešindama  kepu blynus… Be to, vakar buvau draugės geriausios gimtadienyje ir iš ryto labai  norisi blynų. Savo norams ir Užgavėnėms reikia paklusti. Be abejonės visi matė ir valgė blynų iš taip vadinamų creperie kioskelių ar užeigėlių ir panašiai. Aš visai neseniai atidžiau pastudijavau vienos tokios įstaigos meniu ir belaukdama eilėje pasposkojau į kitų valgytojų blynus, tai buvau pasipiktinusi, kaip yra dusinamas ir nepelnytai murkdomas visokiom grietinėlėm, nutelom, uogienėm, kumpiais, sūriais, padažais vargšas blynas. Visi mes esame kalti, visi esame tą vargšą blyną murkdę po uogienių, grietinių ir sirupų tvenkinius. Šį Užgavėnių rytą aš sakau STOP. Gana, užteks – grįžkime prie blyno esmės, leiskite jam būti savimi, jis pats iš savęs gražus, unikalus ir vienintelis, todėl šį rytą aš savo blynus kepiau vos salsvus ir ant jų neklojau nei hektaro uogienės, nei statinės grietinės – tik elegantiškas brūkštelėjimas ant karšto blyno su sviesto kampu, keletas citrinos sulčių lašų ir dosnesnis žiupsnelis cukraus. Mano blynas dainavo ir lėkštėje, ir burnoje, jis galėjo pasirodyti visu savo gražumu, minkštas, šiltas – paryškintas citrina ir pasaldintas cukrumi. Kokie bus jūsų blynai šiandien? Šis lietinių receptas tiks ir kitokiems – tiems, kur su varške, nutela, bananais ar hektaru uogienės… Bet jei niekada nebandėt klasikinio elementaraus citrina-cukrus dueto, pabandykite, tada pasikalbėsim.

Šį receptą dar galėčiau pavadinti du kart du, nes visko beveik po du. Jei ne po du, tai du, padauginti iš dviejų… Išeiti turėtų užtektinai blynų 2  lašininiams arba 4 kanapiniams…

Gerų Užgavėnių visiems blynų mėgėjams, o tie, kas blynų nemėgstat, šiandien patylėkit.

Kaip jau buvau minėjusi, esu linkusi pastebėti abu Lietuvos gimtadienius. Žinau žmonių, kurie Vasario 16-ąją švenčia kaip kuo tikriausią gimtadienį – gamina trispalvės spalvų želė, gimtadienio tortą ir t. t.

Žinau, kad tokiomis dienomis ir vakarais kaip šis, valstybė pati prigalvoja visokių pilietinių akcijų ir atrakcijų, bet jei nenorėsite pasinaudoti nacionaliniais pasiūlymais, manau, Lietuvos gimtadienį galima pažymėti ir namuose – gardžiais pietumis, vakariene, pyragu ar šiaip kokiu gardėsiu.

Paprastai, bet ne kasdieniškai burnoje suskamba rūkytos lašišos ir bulvių apkepas – galima gaminti tik šeimai, galima ir kitiems, Lietuvą švenčiantiems. Jei nenorite kepinių, drąsiai galite griebtis troškinių – štai jums mano rekomendacija: kiaulienos troškinys su alumi ir obuolių sultimis.

Dar labai žieminis reikalas yra aštrus morkų pyragas – kaip tik jį buvau panorus iškepti prieš metus.

O jei jau visai tingėsite užsiimti baliaus ruošimu, greitai ir paprastai pasigaminkite bent tinginį – nusinešite rytoj į darbą prie kavos (jei liks)

Jei dar neskaitėte žurnale, tai dalinuosi mintimis. Ir sriuba.

Prasidėjus naujiems metams aš darau generalinę tvarką. Kažkada švarinau stalčius ir spinteles gruodžio 31-ąją ir sausio 1-ąją. Tas tyras lengvumas, kuris užplūsta sielą, skaidriu pasitenkinimu užpildydamas kiekvieną vidinį užkaborį, neprilygsta niekam – jokiam kaukių baliui, brangiausio šampano purslams ar triukšmingiausiam šventiniam pokyliui.

Galbūt dėl to, kad nuolat gyvenu daiktų, užrašų knygučių, žaislų ir vaikiškų niekniekių pertekliuje, man tai yra didžiausias malonumas. Atsišviežinti, dailiai surikiuoti knygas, sutvarkyti drabužius, susiūti prakiurusius džinsus ir megztukus (kas sakė, kad jei skylėti, tai jau netinkami?) – geriausias būdas įžengti į naujus metus. Na, bet vien tik apsikuopti ir išsišluoti nepakanka – juk privaloma dar turėti gerai parengtą ir apgalvotą gyvenimo planą ar bent jau prognozę. Taigi metų sandūroje tik spėk skaityti meteorologų, apžvalgininkų, politologų, astrologų ir visokių pranašų spėjimus. Neslėpsiu, esu silpna ir nuodėminga moteris, kuri niekaip negali atsilaikyti prieš tokią rašliavą. Nereikia net surinkti tonos straipsnių apie tai, kokie nusiteikimai – patys populiariausi. Tepaminėsiu keletą minčių, išgirstų savo aplinkoje. „Naujais metais noriu lygiai taip pat sėkmingai keliauti ir nesustoti“, – deklaruoja bičiulė. Kiti du bičiuliai mano akivaizdoje vakarėlyje susitaria susirasti draugą / draugę ir prisižada, kad santykiai bus tokie rimti ir kokybiški, jog beliks tik kartu apsigyventi arba susižadėti. Draugų porai labiausiai skauda galvą dėl to, kaip suruošti vestuvių pokylį ir parinkti datą, kad galėtų dalyvauti maksimalus skaičius žmonių ir būtų pats tinkamiausias oras. Pažįstama mama apgailestauja, kad neskyrė viso dėmesio vaikams, tad naujieji jai būtinai bus tobulos mamos metai. Dar kitos dvi bičiulės derina datą kalendoriuje, kada vyks į specialią parduotuvę pirkti batų, skirtų bėgti, nes programėlę, kuri skatina sportuoti, išmaniajame telefone jau turi: vos įsigis batus – iš karto jų padus tematysiu vietiniame parke. Manęs draugė gal aštuoniolika kartų klausė ir dar būtinai trisdešimt penkis kartus klaus, kada aš parašysiu liesų receptų knygą. Kai kas komentarų skiltyje mane kritikuoja, kad receptai niekam tikę, nes tik lašinius augina. O štai metų pabaigoje vienas žurnalas net ant viršelio trinktelėjo antraštę „Beata Nicholson: dietos man jau nebepadeda…“ „Ką – tu tikrai taip sakei???“ – skambina prakaito išmušta, pasipiktinusi draugė.

Iš tiesų, dietos ne man. Atvirkščiai, valgau tai, ko labiausiai noriu. Ir tik taip atsitinka, nes būtent po mėnesio puotų norisi kažko nebūtinai su dviem šimtais gramų sviesto ir šaukštu plaktos grietinėlės. Bet, be abejonės, visi mano prenumeruojami maisto žurnalai ir portalai sausio–vasario mėnesiais šliūkšteli nemažą kiekį liesų receptų ir liekninamųjų knygų anonsų. Tiesa, sakyčiau, jau pats žodis „dieta“ nebemadingas. Dabar visi siūlo naują gyvenimo planą, valgymo būdą ir sistemą. Iš įdomesnių galėčiau paminėti periodiškai kartojamas iškrovos ir bado dienas, skirtingų autorių rekomenduojamas kartą per savaitę ar kas antrą dieną, taip pat neandertaliečių meniu, kai atsisakoma perdirbtų maisto produktų ir ypač miltinių dalykų, o koncentruojamasi į mėsą, daržoves, riešutus. Bet vis dėlto man ausyse skamba geros draugės atradimas ir šventas įsitikinimas, kad jei valgai mėgaudamasi ir nesijauti dėl to kalta, tai ir nenugula tas kumpis su grietinėlės ir baravykų padažu ant liemens. Mat kai dėmesys yra sutelktas į lėkštę, o ne į savo nuobodulį, liūdesį, teliką ar skaitinį – suvalgai mažiau, pajunti daugiau ir sotumas ateina greičiau. Taigi aš naujais metais sau ir visiems linkiu pirmiausia proto blaivumo, dėmesio kiekvienam šaukštui ir skoniui – ne kalorijoms ir kažkokiam kvailam savęs ribojimui. O kad po švenčių, kai jau iki valios pasimėgauta įvairiomis gėrybėmis, nesinori vėl to paties, – tikra tiesa. Ir kai manęs klausia, kokia yra geriausia soti, sveika ir liesa vakarienė ar pietūs, atsakau: „Sriuba.“ Nes žiemą salotos neauga. O štai žalieji žirneliai, kur sunoko vasarą ir buvo iškart į ledą sustingdyti, puikiausiai tūno mano šaldytuve. Pridėjusi obuolių ir mėtų, iš jų aš verdu gardžiausią sriubą.

Turime mes čia tų gimtadienių ir vasario mėnesį, ir tikrai ne vieną. Mano krikšto dukra vasarinė ir tėtis mano taip pat, ir Lietuva nepriklausomybę švenčia.  Čia pirmas Lietuvos gimtadienis, o kitą turėsime dar po mėnesio. Pavasariui braižantis aplink (aišku, dabar atrodo, kad jis niekada jau nebeateis), užplūsta papildomos energijos antplūdis dideliems darbams nuveikti. Arba nieko neveikti, tiesiog gulėti ant pečiaus arba pasislėpus po šluota. Neretai daug energijos iššvaistom rūpindamiesi ir galvodami apie reikalus, kurių mums nereikia, ir kurie niekuo mūsų nepraturtina (čia aš apie kitų ir savo rūpesčius).  Arba tiesiog perkam dalykus, kurie nėra pirmo būtinumo prekė toli ir gražu  (taip taip, aš kalbu apie save ir apie tuos princesės batelius, kuriuos ką tik nusipirkau. (Gera kaina, aišku, suviliojo ir ta spalva… pati nuostabiausia – truputį pienu atmiešta raudona).  Kada aš tais bateliais pasipuošiu, niekas nežino, bet turiu… Ir su kaspinėliais, taigi, esu pasiruošusi visoms šventėms, jei netyčia gaučiau pakvietimą į kokią šventę… Juk negaliu eiti į parduotuvę miltų pirkti taip pasipuošus, kvanktelėjus atrodysiu. Aš neseniai mačiau merginą, bėgančią į autobusą su pastolio dydžio aukštakulniais, atrodė ji graudžiai…

Bet nuo raudonų aukštakulnių suku vairą link rikotos, žinau, kad internetuose slankioja daug visokių patarimų ir būdų, kaip pasidaryti naminę rikotą. Nors niekada nebandžiau, bet skaičiau: užšaldai kefyrą, atitirpdai ir turi. Pasidalinkite įspūdžiais tie, kas turi namie tokį pieno produktų gamybos cechelį. Na, pasakysiu, niekada nesu bandžiusi, bet rikotą naudoti kepiniuose labai mėgstu. Teoriškai, ir varškė, ir rikota yra iš tos pačios šeimos. Bet jei varškė yra ūkiška, tvirta, tokia rimta kaimo mergaitė, kuri, jei reikia, ir malkas sukapoti gali, ir ežerą skersai išilgai perirkluoti, tai rikota yra ta, kuri, atseit, gležnutė ir su aukštakulniais… Ji švelni, liesa ir tokia…. hmmm kaip oras ką tik nulijus. Nežinau, kas yra mano favoritė – varškė ar rikota, abi vienodai geros ir brangios. Varškė dėl savo tvirtumo, įvairiapusiškumo, nes ji kartais puikiausiai gali pavaduoti rikotą kokiame sūrio pyrage ar marmaliūzėje, na o štai rikota – nuostabiai minkšta ir švelni ne visada, o tiksliau, tai daug rečiau pakeis varškę… Su ja ir varškės pyragas tas, kur Vilmos gerasis, nelabai išeis, ir į cepeliną jos neįgrūsi, net per prievartą – per minkštakūnė panelė ji yra. Bet jei varškę reikia tašyti ir manierų mokyti – per mėsmalę malti, blenderiu vanoti, per sietelį trinti, kad ji sušvelnėtų – rikotai tokių priemonių nereikia pritaikyti, jos natūra tokia, ji tiesiog kitokia… Bet va štai rikota šiame kepinyje, kuris gali būti ir keksiuko forma, ir pyrago, yra tiesiog kaip kokia fokusininkė. Ištirpsta kepinyje, tik palieka jame savo gerąsias savybes švelnumą, minkštumą, ir valgydamas negali suprasti, kaip čia taip?  Ar tikrai čia būta rikotos??? Net neįtartum, kad kažkaip tas kepinys pagerintais taip, bet kaip???? Tuo tarpu, jei čia įdėsite varškės, kad ir gerai prakultivuotos ir sutrintos, be ryškių gabaliukų, ją vis tiek pavyks aptikti, nes ji ryškesnė rūgštumu ir kepinys bus savo tekstūra sunkesnis….

Na užteks čia gražbyliauti, štai receptas… Jis, beje, iš praėjusių metų kalendoriaus…. Ne visi turi, o man tikrai negaila pasidalinti… Ir štai, žiūrėkite, kaip nuotraukoje teisingai Barbora tempia tas roges išsijuosus, kaip toliaregiškai atspėtas oras ir vasario nuotaikos…

ar Kėdainiai ar Reikjavikas?

Viskas. Aš apsisprendžiau. Jei aš turėsiu kada nors kokią nors viešą maitinimo įstaigą, kokią nors valgyklą, aš ją pavadinsiu „Krapas ir burokėlis“. Ir krapams, ir burokėliams jaučiu didelę simpatiją ir beveik giminišką ryšį – ir vienam, ir kitam… Be abejonės, ir jūs tą patį jaučiate, kai valgote šaltibarščius. Kai ką šaltibarštiško aš jutau ir restorane „Dill“. Ir tikrai nenuostabu, kad restorane, pavadinimu „Krapas“, jų netrūko visokiomis formomis… Ir nemeluoju – tai buvo  ilgiausia vakarienė mano gyvenime. „Ir tai sakai, tu –lietuvė? Jūs juk per Kalėdas sėdit prie stalo kokias tris paras neatsitraukdami, čia gi jūsų sportas“, – demonstruoja žmonos gimtinės pažinimą Tomas.

Kai tik perskaičiau kažkur, kad Reikjavike yra restoranas, pavadinimu „Krapas“, aš žinojau, kad privalau jame apsilankyti. Nesvarbu, kas ir kaip – toks pavadinimas ne eilinis. Kaip ir, aišku, restoranas, kuris, pasirodo, jau veikia tris metus ir yra taip vadinamosios new nordic cuisine atstovas bei vietinės reikšmės pažiba. Kas ta new nordic cuisine? Na trumpai drūtai, geriausias pasaulio restoranas du metus iš eiles „Noma“,o Rene Rendzepi privalomas žinoti vardas, jei nors kiek domitės restoranų tendencijomis. O trumpai drūtai, tai beveik prieš dešimtį metų vyrukai su ambicijomis nusprendė atgaivinti, prikelti, atnaujinti ir išpuoselėti šiaurietišką virtuvę Tada jie parašė naujosios šiaurietiškos virtuvės manifestą, kuris ir tapo atskaitos  tašku šio judėjimo, kuris skandinavų restoranus ir maisto filosofiją išvedė į pasaulinės restoranų virtuvės priekinę eilę… Tos šiaurietiško maisto ir būtent koncepcijos esmė –  pagyra sezoniškiems vietiniams ingredientams, kitaip tariant grynumas, bet kartu  perfekcionizmas, ir aukščiausia  kokybė… Štai visai neseniai  kritikų kritikas,  mano manymu, geriausias restoranų ir ne tik aprašinėtojas A. A. Gill sako, kad geriausias jo šių metų  valgytas  dalykas buvo Stokholme… Bet nenukrypstu nuo temos, nors tame pačiame jo straipsnyje, manau, yra vienas geresnių sakinių apie silkę…

Na aš ne A. A. Gill, bet tęsiu toliau ir einu prie „Krapo“/“Dill“… Leiskite jus pakviesti į snieguotą Reikjaviką, kurio viena  gatvė man kažkaip priminė apsnigtus Kėdainius… Taigi krapo šefas, anot padavėjo su ruda  barzda, „Do you know Noma?“ Jis ten juos visus žinojo ir pažinojo, ir dirbo su jais ilgus metus. Suprask, jis ten, toj Danijoje, visko išmoko, tada jau į Islandiją grįžo ir pamanė – o ką, aš negaliu padaryt? Galiu. Ir padarė. Viskas čia kitaip nei galėtum įsivaizduoti. Visų pirma, tai vieta, kurioje jis įsikūręs. Aš iš karto banaliuoju būdu įsivaizduoju tokią medinę raudoną trobą su dideliais langais ir baltom langinėm bei gi arkliukų raižiniais. Stalą rezervavom Londone. Aštunta valanda – pats tas. Nusprendėme eit pėsčiomis, labai sveika pasivaikščioti prieš didelę vakarienę… Žemėlapis nuvedė prie Islandijos universiteto. Na gal ir panašu į Saulėtekį, jei jau klausiate… Bet nieko panašaus į restoraną, ir jokios bakužės nesimato… Bet pasiklausiam vienintelių sutiktų žmonių ir jie, pasirodo, ten pat, nes šiaip sau niekas ten nesišlaisto.

Restorane fotografuoti menkas malonumas, jautiesi kaip šnipas arba smulkmeniškas maisto blogeris, tikri kritikai nefotkina maisto....tai daro tik mėgėjai....kaip aš

…restorane viso vakaro metu buvo tik 8 poros. Ir keturi personalo atstovai: šefas ir jo padėjėja, taip pat someljė (airis) ir padavėjas (islandas rudabarzdis).  Aplinkui mirtina tyla ir nei jokio pianino, anei kito garso, tik koridoriuje banginių medžioklės vaizdai (paroda foto labai įspūdinga).Pradžioje, turiu pasakyti, kad tikrai nėra nei jauku, nei kažkuo ypatinga. Toks jausmas, kad esi muziejuje, kurio darbo valandos pasibaigė.

Kaip ir priklauso tokios koncepcijos restoranuose, iš karto pradeda tave virtuvė erzinti ir vilioti visokiais amouse bouche. Na tai tikrai yra žadintuvas jūsų skonio receptoriams. Jie du, bet vienas nuo kito nutolę maždaug 15- 20 minučių. (Kefyro putos su greitai marinuotu agurkėliu ir krapu, aliejumi, tirpsta burnoje ir truputį primena šaltibarščius. Vėliau – paplotėlis su kardamonu  ir  antiena.)

Meniu čia nėra, tik renkiesi, ar nori 5, ar 7 patiekalų vakarienės. Mes, aišku, renkamės septynis ir visus priderintus gėrimus, kaip ir priklauso… Aš pasakysiu atvirai, tikrai tikėjausi, kad bus silkės, ir atspėjau. Pirmas patiekalas yra silkė, kaip priklauso – su svogūnais marinuotais, rugine duona ir degtine bei alumi šalia ha ha ha jei jau kalbėčiau kaip malkas kapočiau.  Gėrimas šalia – islandiškas alus, kuris yra skaidrus ir šviesus bei malonus, ir krapų užpiltinė. Lėkštėje – marinuota silkė su svogūnais ir silkės ledais, kaip gi be jų?.. Skandinaviškos persaldintos silkės esencija visa sugrūsta į ledus. Kažkokia simfonija, o ne silkė… Geriausiai patiekalo išskirtinumą atspindi tai, kad Tomas, silkės nemėgėjas, suvalgo viską ir dar apsilaižo… Tiesa, negaliu nepaminėti ant visos silkės pabarstytų ruginių trupinių – traškūs kaip žvyras. Klausėm, kaip? Sakė – paslaptis… Trumpai apie krapų užpiltinę. Na, mielieji, tai kas tokią gaminatės namie?? Sakykite, nesikuklinkite. Manau, turėtų būt pats tas lietuviškam skoniui… Pastaroji, kaip buvo paaiškinta, su garstyčiomis ir obuolių esencija. Kai jos tik kokie 15 g, ji nepakartojama. Joje telpa visas lietuviškas daržas su obelų sodu, na bent jau man tokios vizijos buvo jos paragavus….

Silkė su apvalgytais ledais

Dabar leiskite pasakyti, kad toliau visi patiekalai tikrai ne vienas po kito, o reikėjo išlaukti, iškalbėti juos… Nes, kaip minėjau, visa vakarienė išsitęsė iki keturių su puse valandos… Taigi, aptarėm visą gyvenimą, visus banginius ir pabandėm išsiaiškinti, kodėl gi jie čia? Tik dėl meilės tam, ką daro, nes nepaisant to, kad tai buvo vienas brangesnių išėjimų mano gyvenime, bet manau, kiekvienas pinigas buvo to vertas, nes tiesiog neįsivaizduojamas kiekis pastangų, atidumo, išmonės ir kūrybingumo čia buvo įdėta.

Dabar nenorėčiau varginti aprašinėdama kiekvieną patiekalą nuodugniai tiek ilgai, kaip apie silkę… Vėliau valgėm žuvį, kuri buvo minkšta ir nedidelė su pankoliais bei traškiais kepintais migdolais. Negaliu nepaminėti saldžiausių, minkščiausių scallops su krapų aliejumi. Dar negaliu pamiršti duonos. Ta, kuri juoda, tai buvo juoda dėl salyklo neįsivaizduojamo kiekio, o balta baquette, kuri iš tiesų buvo brioche, ir įdomiausias dalykas, tai buvo toks iš pirmo žvilgsnio gintarinės spalvos sirupas, bet skonis… …kaip karamelės ir kažko dangiško, ir riebaus… duonai mirkyti, pasirodo. Kas? – O gi kepintas lydytas sviestas…Visi išvardyti patiekalai yra nedidelio pirmo patiekalo dydžio, tik menkė jų vietinė sūdyta/vytinta su raudonais kopūstais, svogūnais ir degintų porų aliejumi yra didesnė nei įprastai. Desertui išrakinėtos deconstructed obuolių salotos. Turiu pasakyti, kad desertas man patiko mažiausiai. Tiesiog nešoko ir nedainavo lėkštėje, kaip kiti patiekalai, o tiesiog…

Jei atvažiuosiu kada nors į Reikjaviką, ar dar eisiu į „Dill“? Be abejonės, tik gal jau jie kitą kartą greičiau suksis… Maistas buvo fantastiškas, nors sumokėjome, kaip ir sakiau, tikrai daug… bet komercijos čia nulis…

Tuo tarpu kitą vakarą laukė restoranas, kuris buvo pačiame miesto centre, tiksliau ten, kur ir yra visi miesto restoranai. Reikjavikas yra mažiausia Europos sostinė ir, atsiprašau labai, kad taip pasakysiu dabar (tikrai labai labai atsiprašau), bet Reikjavike yra turbūt 1000 proc. daugiau gerų restoranų negu Vilniuje… Ir dar yra mano svajonių kavinė, kurioje galima išsiskalbti rūbus… Ar gi ne rojus????

Bet nenukrypstam nuo temos. Kitą vakarą ėjom vakarienės į restoraną jau kaip ir priklauso. Ten, kur visi restoranai susispietę. Fish company tikrai atitiko visus mano įsivaizdavimus: medinis namas, dideli langai. Restoranais susirūpinom gal likus porai savaičių iki vizito ir – dėmesio! – vis tiek šeštadienį staliuką gavom TIK  22 vakaro… Iš tiesų, tai yra visiškai netinkamas laikas vakarienei. Jau yra per vėlu, todėl šioje vakarienėje iki galo taip ir nepasimėgavom šituo restoranu taip, kaip reikėjo. Bet nepaisant to, dienos žuvies patiekalas buvo stulbinantis. Restoranas tiesiog garavo ir pokšėjo nuo geros energijos užtaiso ir fantastiško maisto. Kaip ir minėjau, mano dienos žuvies patiekalas buvo nepaprastas… Bet jame neužsibuvome, nes netinkamas laikas buvo. Daugiau tokios klaidos stengiuos nedaryti. Jei gauni staliuką tik 10 val. vakaro, geriau jau visai neiti… Kalbu kaip pensininkė, kuri eina miegot iš karto po Panoramos…

Islandiškas digestivo beržų trauktinė, vyriška Birkir (turiu šiokių tokių vyriškų kvepalų natų) ir Bjork moteriškas variantas tas pats tik pasaldinta... Suvenyras kurio deja neįsigijome

Va štai taip trumpai apie maistą. Ha ha ha – neblogai trumpas, bet tik viena galiu pasakyti: kai mažai tikiesi, tai daug gauni. Ir šiuo atveju šalis puiki, nes vienodai gražiai sutaria ir gastronomija (čia man), ir visokios pramogos aštriajausmės (čia diedui mano), tai kodėl gi ne puiki šalis?

Ir, – ne, pūdyto ryklio neragavau… Čia yra vienas iš tų ypatingų delikatesų ir maistinių įdomybių. Taip pat neteko pasimėgauti  ir rūkyta avies galva – dar vienas islandiškas delikatesas… Nors paragavau jų simbolio paukščiuko mormono Puffin. Nes puffinu ypatingai šeimoje domimasi, vaikams buvo parvežti žaisliniai, nes Jurgis darželyje yra tų Puffinų Mormonų grupėje… Tai mama paragavo mėsos tų paukščiukų… Rūkyta, gardi, bet, anot sutuoktinio, menkai skiriasi nuo rūkyto lietuviško kumpelio…

Žiema Lietuvoje - net oras pabalęs...

Nemanykite, kad aš tik keliauju, neragautais patiekalais, nematytais vaizdais mėgaujuosi ir visai neužjaučiu tų, kuriems per 30. Cha cha, taip ir pamaniau, kad ne kiekvienas supratote, apie ką aš čia  – tikrai ne apie šokius ar radijo laidą, kuri kažkada buvo, o gal ir tebėra… Tos laidos, kai klausydavausi labai labai seniai, tai tikrai atrodydavo, kad tie „per 30“, jei ir ateis kada gyvenime, tai jų reikės laukti labai labai labai ilgai. Bet aš šįkart apie 30 laipsnių žiaurų ir nuožmų minusą norėčiau pasisakyti. Tiksliau, apie maistą, kai lauke -20, -25, -30 – ir daugiau jau nevardinsiu, nes protu sunku suvokti tokį minusą (žinau žinau, Sibire dar šalčiau).

Taigi, mielieji, leiskite jums priminti, kad kai šalta, labiau tinka karštas, sotus, turtingas maistas, o ne salotų lapas, gaivios vaisių sultys ir ne šaldytos uogos. Kai taip šalta, tai karšta, tiršta sriuba niekada nepamaišys. Nei vienas šeimos narys ar svečias nepasigailės, jei išvirsite jam mano vadinamos žieminės klasikos – žirnių sriubos.  Čia reiktų priminti ir apie žirnių pusseserę pupelę – ir pirmas, ir antras patiekalas pupelių sriuba su ispaniška dešra. Ne man jus mokyti, kad organizmą visada sušildo aštrus maistas, kur nepagailėta čili pipiro aštrumui ir kitokių ingredientų sotumui – štai jums aštri makaronų sriuba su vištiena. O jei jau tos sriubos prisireikė mikliai – praktiškai čia ir dabar, tai virkite pienišką, vaikišką sriubą su cukinijomis.

Sriuba per tokius šalčius gyvas nebūsi, tai dar leiskite man jums pasiūlyti keletą komfortiškų patiekalų jūsų skrandžiui ir širdžiai. Čia priminimas apie įvairiapusiškai panaudojamą dešrelių ir saldžiųjų paprikų troškinį, prie -25 dar būtinai gaminčiau jautieną raudonam vyne, nes čia, kas mėgsta, tai gali ir apšilt begaminant ir beragaujant ingredientus, kiti neabejotinai apšils valgydami. Mėsos patiekalams tikrai šioje vietoje nenusileidžia angliškoji klasika žuvies pyragas. Ir visada man mielas bei jaukus, primenantis vaikystę patiekalas yra maltinukai – kotletukai, kitaip sakant. Šitie – skaniausi su bulvių koše (kaip vaikystėje), maltinukai garstyčių padaže.

Bent šalčiausiomis dienomis meskite visas dietas iš galvos ir pasimėgaukite šiltu, skaniu, naminiu maistu. Kol gaminsite – ir namus dar prišildysite J

Iki šiol gi niekuomet nesu buvusi jokioje Šiaurės/Skandinavijos šalyje. O še tau, boba, devintinės – šiuos metus pradėjau trumpom atostogom Islandijoje, o vėliau ir dviejų dienų vizitas Švedijos sostinėje Stokholme pasitaikė. Visai neketinau apie tai rašyti, bet šiandien buvau tiesiog išversta iš kojų jūsų aktyvumo spėliojant, kokio gi torto atvaizdą uždėjau FB.  Taigi, pirmadienį-antradienį Šiaurės vėjas nupūtė į Stokholmą, kur vykau dviejų tikslų vedina – į susitikimą dėl vieno įdomaus projekto,  kuriame buvau pakviesta dalyvauti. Negalvokite, tikrai niekas manęs nekviečia į jų tradicinių bandelių su cinamonu kepimo čempionatą. Reikalas truputį kitokio pobūdžio  ir mane sujaudinęs visom prasmėm iki gelmių. Iniciatorius – Švedijos ambasada. Projektas yra susijęs su  moterų padėtimi ir teisėmis pasaulyje, daugiau tikrai papasakosiu čia, šiame bloge, būtinai. O dabar – leiskite trumpai apie kelionės įspūdžius ir Oskarą, kuris sukėlė vos per keletą valandų tiek aistrų.

Stokholmas man labiau priminė Vilnių nei Londoną. Oras buvo fantastiškas, tikrai gražus žieminis, šalta ir giedra. Šalta taip, kad yra malonu ir reikia kepurės, ir tuo pačiu jauti, kaip su tavim draugauja žiema. Visi ten su kepurėm ir su striukėm, ir  kailiniais. Gyvenau viešbutyje, prieš kurį, kaip vėliau man paaiškino labai maloni nauja pažįstama, yra pastatytas paminklas, skirtas trims Baltijos šalims ir jų išsivadavimui. Malonus sutapimas. Aš išskirtinį dėmesį, savaime suprantama, skyriau cukrainėm, bulkinėm ir kitom maitinimo įstaigom. Aišku tiek, kiek pajėgiau. Ir iš tiesų, švedai nepakartojami šioje srityje – su tradicijom ir sau įprastais būdais. Aš jau senų senovėje ir netgi du kartus aprašiau cinamonines bandeles – nereikia slėpti, ir taip matosi, kad joms esu neabejinga. Kitos malonios detalės: prie vyno visada pasiūloma stiklinė vandens. Aš vandens gerbėja ir mėgėja, nuostabu, kad taip vos ne valstybiniu mastu rūpinamasi, kad žmonės perniek nedehidratuotų. Ir iš viso, visos kelionės metu jaučiausi kaip ponia… Švedijos ambasados Lietuvoje pirmasis  sekretorius Andreas ir prodiuserė Hedda mane nusivedė į, anot jų, tikrai labai tradicinės švediškos virtuvės vietą – Operos kavinę. Visas meniu būtinai švediškas, nors kai kurie patiekalai, pavyzdžiui Steak Tartar, yra visai ne švediškos kilmės, bet yra tapę neatskiriama jų virtuvės dalimi. Viskas ten tikrai labai ypatinga, daug lakuoto medžio, freskos, gana neaukštos lubos ir smulkūs baldai. Taip, kaip turbūt buvo prieš 20 ar 30 metų. Prie nedidelių staliukų ir medinių kėdžių visi kostiumuoti, o padavėjai su baltomis uniformomis. Mes visi valgėm silkę, tiksliau keptos silkės (bet ne sūdytos, o šviežios) filė, įdarytus lašiša, su glotnia bulvių koše, garstyčių majonezu  ir (- kaip gi be jo? -) krapo šakele. Ten aš, savaime suprantama, privalėjau paragauti ir Oskaro.

Klasikinis tortas, kuris sukurtas praėjusio šimtmečio pradžioje Švedijos Karaliaus Oskaro II pageidavimu, tiksliau, pavadintas jo vardu, nes jis labai jį mėgo… Kas ten supaisys, tortas Oskaras ir tiek. Atrodo itin simpatiškai, nesu tikra, ar įmanoma po tokių pietų jį įveikti vienai visą. Esmė paprasta: sviestas ir cukrus. Hm.. na gerai gerai, morengas ir sviestinis kremas. Išsamiau apie jį rašo Anne. Aš dar tik mėginsiu pagaminti savąjį Oskarą… Bet turiu pasakyti, kad jūsų spėjimai tiesiog sukėlė audrą. Kažkodėl dažniausiai buvo minimas štrudelis… Nors iš tiesų,  štrudelis į jį panašus tiek, kiek automobilis Škoda į šaldytuvą, bet kas mintyse, tas ir ant liežuvio… Ypač dabar, kai tokie šalčiai užgulė Lietuvą ir netgi savo pirštais užgriebė Švedijos galiuką, ir netgi čaižiai raižo Londoną (tiksliau, skiesti nereikia, kad Londone šalta – tik vėjas bjaurus ir jei, žmogau, pamiršai pirštines, kaip aš šiandien surinkinėdama vaikus, tai gailėkis)… Ir dar pabaigai: jei kada nors būsite Stokholme, privalote nueiti į Sturekatten, ten jautiesi kaip truputį netyčia šmurkštelėjus į triušio olą (kartu su  Alisa)… Ant mano spintelės popieriniame maišelyje dar yra skanėstų iš ten… Ir dar, žinau, kai kas jau dienas skaičiuoja, kai nebereikės važiuoti į Lenkiją atsigabenti švediško fenomeno – IKEA produkcijos. Galima viską bus įsigyti Vilniuje, bet man Stokholme atradimas buvo Bruka design – aš noriu tokių lėkščių, laistytuvų ir rankšluosčių. Iš tikrųjų – neslėpsiu – visos parduotuvės… Ir iš tiesų, bendras įspūdis (ir anot Andreas bei Heddos), kad švedai pamišę dėl gražių virtuvių, puodų, bliūdų ir, žinoma, kulinarinių knygų, kurios jų virtuvėse išdėliotos kaip parodoje…

O dabar – eikime išsikepti bandelių su cinamonu ir kardamonu, arba tik su cinamonu …

Aplinkybės

Kol autobusas mus vežė iš automobilių aikštelės į išvykimo salę, bandžiau sugalvoti, kokią šalį, miestą, vietą svajoju aplankyti, kur man būtinai reikia nuvažiuoti, ką aš įrašinėju į savo svajonių sąrašus… Ir supratau, kad tokios vietos… – nėra. Aš esu žmogus be geografinių svajonių. Man nieko nereikia, aš niekur nenoriu, o jei noriu, tai pasistengiu, kad galėčiau. Bet niekas nėra taip svarbu, dėl ko galėčiau išskirtinai stengtis. Bet gal užteks, kad sutuoktinis turi ambicingų geografinių vilčių, nes, kaip pats sako, į Islandiją norėjo visą gyvenimą… Na, bent jau gerus dešimt metų, nes tiek aš jį pažįstu. Dešimt metų svajonės išsipildymas – daug ar mažai? Iki tol nebuvo progos, nebuvo laiko ir tinkamų aplinkybių. Tiesa, vieną kartą Tomas patikėjo, kad jam nusišypsos laimė ten pabūti ypatingo gimtadienio proga… ir… kad ta slapta kelionė, kurią jam ruošiau, kai jam sukako 30, bus Reikjavikas. Bet nesvarbu kokia didelė meilė, nemačiau aš dar merginos, kuri savo noru trauktų dar giliau į šiaurę ir dar pavasario vidury…. Tikrai ne todėl skridome į Barseloną. Ten, kur visi visada skrenda įsimylėję ir ne. Merginos ir mergvakariai, berniukai ir jų geriausios draugės. Supratęs, kad aš savanoriškai tikrai neorganizuosiu kelionės į šiaurę, nepaisant savo visų simpatijų Islandijai, kelionę suorganizavo pats…

Pasiruošimas į šiaurę

Lagaminų susikrovimas daugiau mažiau komiškas. Mums reikia pasiruošti visokių šiltų drabužių, šiltų kojinių, megztinių ir neperšlampamų striukių. Žodžiu, aprangos, su kuria ir už poliarinio rato (ten, kur kelių nėra ir tik šunys kinkinius tempia) ne gėda būtų važiuoti… Aišku, aš skeptiškai nusiteikusi viso to apsiginklavimo rūbais klausimu. Bet vis tiek nusiperku striukę, gerokai per didelę, ir su ja jaučiuos kaip su kaldra, o kadangi per didelė ir mano rankos per trumpos, tai negaliu įdėti rankų į kišenes, tiksliau, mano rankos baigiasi dar nepasiekusios kišenės dugno… Striukė tokia per didelė todėl, kad kitokių nebuvo, nes aš, aišku, visos kainos nesiruošiu mokėti už jokias striukes, kurias naudosiu vieną kartą – į Islandiją – ir paskui visą gyvenimą šuniui vedžioti, ir į mišką malkų važiuot.

Striukė-kaldra

Bet aš įsidedu – Dėmesio! – netgi neperšlampamų slidininkų kelnių porą, kurias pasiskolinau. Manau, niekam net nekyla klausimų, kad aš tokių dalykų savo spintoje neturiu ir slides esu mačiusi tik per teliką.

Islandija

Islandija – pusiaukelėje tarp Anglijos ir Kanados, sako Tomukas. Lėktuve, kai manęs klausia, ko aš norėčiau, stiuardesė kreipiasi islandiškai. Man tai skamba beveik kaip komplimentas…

Ypatinga, paslaptinga šalis, kurioje dauguma tiki elfais… Atrodo, visa mistinė. Pakelės, kalvos arba akmenys su žiojuojančiomis prarajomis, paryškintomis sniegu. Kamuoliai debesų suvirtę kampuose, keliai snieguoti, kelio ženklai užpustyti. Aš čia jums nepasakosiu nuodugniai apie tą šalį, bet jos istorija ir geografinė vieta ypatinga. Plotas beveik kaip UK, o žmonių vos 300 tūkstančių… 

Medinis viešbutis ir pašvaistė

Iš oro uosto paėmėm tanko tipo automobilį keturių varomų ratų. Jei butų mano valia, aš, aišku, būčiau išsinuomojus ekonominį fiatą ar maksimum golfą… Bet gerai, kad ne aš tuo rūpinausi, nes jau būtume nugarmėję į prarają. Nors oro uosto teritorijoje ir tik išvažiavus iš jos keliai puikūs, bet kuo tolyn ir kuo aukščiau į kalnus (vienoj vietoj buvom 350 m), tuo labiau matosi keturių varomų ratų reikalingumas… Nieko tragiško – tamsa, sniegas, siauras kelias dėl užpustytų pakraščių. Nieko, ko dar nebuvau mačiusi Lietuvoje, bet tik vienas skirtumas – Lietuvoje viskas vienoj plokštėj, o čia į kalną stabiliai, paskui nuo kalno vingiuotai, dar nepamirštam, kad Tomas prie sniego nepratęs ir kitoj kelio pusėj, tai važiuojam truputį mažesniu nei leistinu greičiu. Aišku, pakelės vienoj vietoj iškeltas kryžius ir du sumaitoti automobiliai kaip paminklas – neprasta idėja kovai su karu keliuose Lietuvoje ir efektyvus bukaprotiško greičio ribojimas.

120 km per dvi valandas nėra blogai, ir dėkui už navigaciją… Navigaciją ėmėm be derybų ir ačiū dievui, nes kelio ženklai visi užpustyti, pripūsta ant jų sniego storai, kaip sviestu patepta…

Viešbutis RANGA visur išgirtas kaip geriausia vieta pamatyti aurora borealis, puiki virtuvė ir t. t. Vakarienė tikrai puiki, tik duona pradžioje nuvilia, bet atsiperka amouse bouche serialo kumpis su šviežutėliu kaparėlių majonezu… Mes išalkę, tai dar keturis kartus skaniau. Sūru, riebalų pilna, bet vos du kąsniai ir ne per daug, o tiek, kiek reikia. Visos kelionės metu mes apsisprendę valgyti žuvį, na ir dar vieną kartą gal ėriuko ragausim…

Mano žuvis cat fish buvo tobula, nes pati žuvis yra labai gero būdo, minkšta ir nei gramo neperkepta. Desertui – kas, jei ne vietinis pasaulio garso rūgusio pieno produktas skyr… Artimiausias jis būtų labai tirštam natūraliam jogurtui… Plaktas skyr su avietėm, vyšnių šerbetu, su sausainių trupiniais, padažu. Kai paklausiau, kaip jie tą skyr gamina, tai islandas pasakė, kad net patys nežino…

Šiaurės pašvaistė

Pašvaistės nepražiopsoti padės wake up call. Jei atvirai, tai aš neturiu jokių vilčių anei svajonių, man gyvenimas geras ir be aurora borealis. Bet naktį vis tik sulaukiau skambučio. Išlekiam, nieko nematom – pasirodo, ne į tą pusę išlėkėm. Einam vėl miegot, tada vėl skambutis… ir lekiam į lauką, bet jau į teisingą pusę… Lauke nuotaika ypatinga, visi sulaikę kvėpavimą ….atrodo, kaip Aušra vidury nakties, tik melsvai žalia. Paskui išsisklaido, bet pradžioje gražiu puslankiu pasirodo…

Laukite tęsinio apie visokias sniego pramogas ir maistą.

Ar atsimenate , ką veikėte per praėjusių metų šventes? Su kuo sutikote naujuosius? Ką dovanojote kitiems? Ir ką padovanojo jums? Aš niekada neatsimenu dovanų… Ne dėlto, kad jų nevertinčiau. Tiesiog manau, kad ir aš, ir daugelis gyvena pertekę daiktų. Ne vien daiktų – ir emocijų, įspūdžių, lūkesčių…

Nuo pat vėlyvo rudens trimituojami Kalėdų laukimo ir pasiruošimo joms signalai, pranešimai, akcijos manęs tikrai nebukina, bet kai kam gali sukelti nemenką stresą: „O Viešpatie, kaip čia dabar nepražiopsoti to didžiojo džiaugsmo, juk privalu jį patirti!“ Kiekvieno džiaugsmas skirtingas, tad pabandysiu ir aš aprašyti kokius penkis dalykus (galėčiau visus penkiolika, bet neužteks vietos), kurie labai patinka per šventinį periodą.
– Man Kalėdos prasideda ne tada, kai pirmą kartą pamatau kokią nors spindinčią reklamą ar mėsininkas primena, kad jau laikas užsisakyti kalakutą, o tada, kai pirmą sykį išgirstu „Wham!“ „Last Christmas“ per radiją. Būtinai per radiją. Jei klausau George’o Michaelo geriausių dainų albumo ne kalėdiniu sezonu, ją privalomai praleidžiu – man ji netinka kitu metų laiku… Kalėdinės dainos yra pusė džiaugsmo. Mes kažkuriais metais net išsispausdinome populiariausių žodžius ir jas traukėme kalėdinio vakarėlio metu. Rekomenduoju – geriausias būdas ūpui pakelti ir tikram džiugesiui sužadinti, taip sakant, kad širdis uždainuotų.
– Labai nenutolstu nuo muzikos, lyg būčiau kokia dainininkė… Išgirsti kalėdinių giesmių prie žvakių šviesos bažnyčioje ar koncertų salėje – ko daugiau reikia sielai sušildyti… Stengiuosi kiekvienais metais nueiti į tokias mišias ar koncertą.
– Lempučių girliandų ir žvakių privalu turėti gausybę. Jų niekada nebūna per daug. Kabinu girliandas visur, kur įmanoma: vaikų kambaryje ant sienų, ant laiptų, svetainėje, ant langų, paveikslų rėmų ir veidrodžių, dedu į stiklines vazas. Vien tik eglutės nepakanka, kartais lemputės gali net pavaduoti ją, jei dėl kokių nors priežasčių nesinori žaliaskarės puošti (lemputės mano namuose dega – nebijau prisipažinti – dar visą sausį).
– Vieną kartą metuose pirmas dienos  gėrimas būna šampanas… Na, nemanykite, kad vos tik Kalėdoms atėjus su pižama lekiu traukti jo iš šaldytuvo. Tikrai ne. Bet šventinis rytas būna toks kupinas veiklos ir reikalų (suvaldyti vaikus, kad iš karto neišpakuotų visų dovanų, pradėti gaminti kalėdinius pietus, pasipuošti, paruošti stalą ir t. t.), kad neretai nebeužtenka laiko niekam kitam. Nejučia ateina 12 valanda. Užkandžiai gatavi. Taigi belieka tik iššauti šampaną… Cha cha cha.
– Sūris, sūris, sūris. Įvairiausių rūšių sūris vakarienės pabaigoje man yra šventė. Kalėdos nusipelno viso jo padėklo. Vėliau besėdint ir besišnekučiuojant prie sūrio prireikia ir portveino, nors nebūtinai, gali toliau sėkmingai dirbti ir kitoks vynas. Aš jau du kartus dalyvavau savo kulinarijos mokslo draugių organizuojamame sūrio ir vyno vakarėlyje. Jame nieko kito nebuvo, tik sūrio, vyno ir priedų. Tai, beje, itin vykusi vakarėlio tema (jei netyčia pristingate idėjų arba išgaruoja noras šeimininkauti).
Sūrio vartojimo taisyklių labai daug, dar daugiau jo rūšių. Šis įspūdingas pieno produktas – tobulas žmonijos išradimas. Kaipgi sukomponuoti tinkamą sūrių tercetą ar kvintetą, kad pamalonintų gomurį ir sujudintų vaizduotę? Paprastai patariama rinktis mažiausiai tris skirtingos tekstūros ir aštrumo sūrius. Siūloma geografiškai koncentruoti, tarkim, formuoti itališkų, prancūziškų arba kad ir lietuviškų sūrių rinkinį. Lietuvoje jų gausybė, nežinau, ar kiekviena pardavėja dideliame prekybos centre galėtų pasakyti, ką pirkti. Jei norite patarimo, pasukite į mažesnes gourmet parduotuvėles – ten tikrai jums padės išsirinkti (Užupio krautuvės Vilniuje šeimininkai visada puikiai pagelbėja). Sūris brangus, tačiau už ką moki, tą ir gauni. Geriau nedaug, bet toooookio… Valgykite lėtai ir galvokite apie tai, ką dedate burnon. Pradėkite nuo švelnesnio ir vis didinkite intensyvumą. Produkto reikia visai mažai, vos kąsnelio. Taigi kaip atrodys mano kalėdinis sūrių padėklas? Turbūt rinksiuosi angliškus, jų yra labai įspūdingų… Be abejonės, imsiu velsietiško ir kornvalietiško ožkų. Vieno – minkšto, tepamo, kito – pusiau minkšto, jau aštresnio ir su baltaisiais pelėsiais. Būtinai stovės gabalas čederio. Žinoma, kaipgi be stiltono (šis mėlynųjų pelėsių sūris – privalomas kalėdinio stalo „dalyvis“)! Na, dar norėsiu pridėti kokio nors švelnaus, gal bri… Štai ir viskas, labai paprasta. Manau, ir iš lietuviško repertuaro turėčiau ką rinktis: lietuviški ožkų sūriai stebuklingi, varškės sūriai fantastiški, fermentiniai irgi išties neprasti. O prie sūrių? Trapučiai, nesaldūs sausainukai, džiovintos figos, kriaušės, obuoliai ar vynuogės, medus arba burokėlių pagardai… Niekada man sūrio nebus per daug. Slėpkite sūrį – ateina Drakonas…