praėjusių metų aidai

Sveiki, manau, kartais labai sveika susitvarkyti spintas, išsitraukti senus paltus ir batus bei rankines – žiūrėk imi ir užtinki kokį lobį. Niekaip nesuprantu, kad  jau yra net keturi metai šitam blogui ir pasidairius čia galima rasti visokių dalykų. Patiekalų, kurie jau aprašyti, iš naujo apie juos rašyti tikrai nereikia –  tik priminti. Aš šią savaitę gilinu savo žinias kai kuriuose srityse, todėl mažai laiko lieka prie kompiuterio. Štai vakar susipažinau su viena moterimi, kuri garsiai juokėsi, koks gi yra vis tik nuotykis gyventi su veganu. Jos jaunikaitis ne tik kad vegetaras, bet ir tikrų tikriausias veganas, taigi, prie nieko, kas iš gyvūnų, net negali artyn prieiti. Smaguma – jei man gyvenimas tokį pokštą iškrėstų, nežinia, ką reikėtų daryti. Bet turiu pasakyti, kad sriuba, kuria buvau vaišinta (daržoviška, beveik suvirtų juodų pupelių sriuba) buvo dieviška, taigi prisiminiau mano visai užleistą ir neišplėtotą temą: bemėsius pirmadienius. Ir nors šiandien ne pirmadienis, o jau visas trečiadienis, vis tiek aš be galo džiaugiuosi savimi ir savo svečiais, kai nors kartą per savaitę, o geriausiai, tai visus du ar tris, vakarienė yra be mėsos. Taigi, aš laiko mašina peržvelgiau visų paskutinių metų sausio įrašus ir štai surinkau tokį visai  neprastą, o labai  bemėsį patiekalų asorti. Čia sudėsiu nuorodas tik į pačius receptus, nes jei norėsite, jau iš recepto rasite beletristikos dalis apie tų metų nuotaikas ir  dalykus. Taigi, pradėkime nuo 2008 metų ir džiovintais grybais bei risotto ryžiais įdaryto baklažano. Oi kaip norėčiau, kad man kas nors tokį dabar padarytų… Mano draugė neseniai įsigijo greitpuodį (angliškai ), atsimenu, mes vaikystėje tokį turėjome vien dėl troškinių ir greitai išverdamų sriubų. Svarstau, ar nebūtų laikas ir man… Ar turite tokį dalyką? Jei taip, lauksiu patarimų, kokį rinktis, jei ne - išsirinksiu pati…. Tokiam greitpuodžiui, manau, puikiausiai tiktų marokietiškas daržovių troškinys iš 2009-ųjų… Šį įrašą iliustruoja nuotrauka iš 2011 m., iš šventinio gruodžio, kai šampanas liejasi laisvai ir niekas neskaičiuoja kas, ko ir kaip. Manau, dabar visi sąmoningai ar nelabai  vadeles truputį įtempę ir pyragaičiais tik grožimasi. Galų gale, jei pyragaičiams laiko nėra ir suveržtas diržas neleidžia, tai blynų savaitgalį tikrai galima išsikepti. Ir pabaigai, jei asorti apie bemėsius patiekalus, tai kas gi kitas geriau tą bemėsiškumą užtvirtina, jei ne daržovių apkepas iš 2010 m. Pastarasis tikrai rimtas ir tvirtas, visai ne kūdas, o daržoves galima naudoti pasirinktinai, aš kažkada vien tik su kopūstais ir morkomis tokį dariau.

Noriu paklausti, ar jums taip, kaip ir man, praėjusios šventės ir prasidėję nauji metai, atrodo, buvo taip seniai kaip ir pernykštis sniegas??? Tiksliau, sniego juk šiais metais normaliai niekur nebuvo. Buvau trumpai Lietuvoje, tai truputį pasnigo ir vėl dingo. O čia, Londone, tai paukščiai čiulba ir spoksau į žalią žolę pro savo darbo kambario langą. Žinote, vienais metais mūsų kaimynai savo eglutę lange laikė turbūt  iki vasario vidurio, mes su Tomu vis šnairuodavom į tą eglę ir burbėdavom, kas čia per tvarka, ot kuoktelėję… Bet negalvokite, kad tie žmonės kokie nors netvarkingi - netgi labai padorūs ir stilingi, aš netgi jų namo interjerą buvau kažkokiam žurnale užtikusi. Gal šiaip tingėjo, laiko neturėjo arba jiems labai gražu. Bet ir pati negalėčiau per daug girtis, nes mano namuose vis dar kabo ant veidrodžių lemputės, vakarais įjungiu - juk temsta, tai anksti, o šviesos niekada nebus per daug. Mano draugė Vilma sako, kad greičiau normaliai pasnigtų, nes labai liūdna, kai tiek daug tamsos. Įdomu, kaip gi yra Islandijoje, kur ketiname važiuoti kitą savaitgalį, juk ten, suprantu, tik keletą valandų šviesos būna… Aš viename žurnale neseniai paskaičiau, kad visų mylima Džordana ruošiasi į turnė po Europą ir taip pat užsuks į Islandiją. Žinau, kad ten yra lietuvių, tai va įdomu pasidarė, ar yra čia skaitančių mano blogą ir gyvenančių Islandijoje???? Jei taip, atsiliepkite, labai įdomu būtų sužinoti. O dar, grįžtant prie Džordanos, praėjusią savaitę su broliu in law arba lietuviškai taisyklingai būtų ne koks nors švogeris, o dieveris, žaidėme labai pralinksminantį žaidimą. Jis paėmė žurnalą ”Žmonės” pavartyti, aš jam sakau, atspėk, kas gi čia tie žmonės, ką jie veikia gyvenime. Pavyzdžiui, Džordana su savo draugu buvo įvardinti kaip politikas ir jo žmona, viena žinoma, graži,  turtinga ponia kaip call girl… O kitas dažnas žurnalų svečias su savo palydove, kaip some kind of snobs… Tik atspėjo, kad merginų dainininkių grupė yra merginų grupė ir režisierius, yra menininkas.

O pabaigai – apie košmarus ir kaip sudėtinga kartais būna pameluoti. Man - labai, todėl jau dvi dienas esu kančiose, nes už kelių valandų turėsiu apsimesti, meluoti ir sukti uodegą… Labai nemalonu ir prižadu daugiau to nedaryti niekada niekada, ir keikiu save, nes pati kalta, galbūt kitą savaitę parašysiu, kaip pavyko tas melas… Todėl visą naktį sapnavau, kaip prisipažįstu ir prašau atleidimo…. Siaubas.

O dabar grįžkime prie įrašo pavadinimo. Ar dar liko aguonų? Pas mane visada lieka, netgi yra likę skanėstų ne tik nuo praėjusių, bet dar nuo užpraėjusių Kalėdų… Kaupia kaupikas. Praėjusių metų kalendorius guli padėtas ant lentynos, o ten keksiukų dvylika receptų. Pagalvojau, kad galbūt ne visi turi praėjusių metų keksiukinį kalendorių, tai kodėl gi nepasidalinus receptu. Nes juk bananų, tai visada yra, ir dažniausiai reikia greitai juos doroti. Vakar vienas pažįstamas, kuriam daviau ragauti eksperimentinio bananų pyrago, sakė: “ooo this is my kind of food”,   ir, suprask,  kuo bananai juodesni, tuo geriau, nes iš tiesų,  bent jau man žiemą niekaip nepavyksta banano pagauti pačiame jėgų žydėjime -arba jis iš parduotuvės atvilktas pusžalis ir veliasi tarp dantų, arba jau pernokę ir sausi, miltingi,  nepadoriai saldūs…  Taigi, jei liko aguonų ir bananai nokdami perlenkė lazdą    - štai receptas…

Šluostau stalą turbūt, čia vis dar nuotraukos iš laidos filmavimo archyvo. Autorius Tomas, rjfotografija.lt

Ir praėjusiais, ir užpradėjusiais metais niekaip niekaip tiksliai tą dieną nepagaunu nei savęs, nei blogo ir neparašau nieko apie tai, kaip skaičiuoja metus gi šis mano tinklaraštis-blogas. Turiu dėti sau minusą, nes tikrai nesu iš tų žmonių, kurie pirmauja įvairaus tipo svarbių ir mažiau svarbių gyvenimo bei kasdienybės įvykių žymėjime ir archyvavime. Aš visada pražiopsau ir pamirštu. Žinau dviejų saujų žmonių gimtadienius ir per daug nereikšminu datų, bet manau, kad dabar patylėjus apie porą savaičių čia juk reikia nuo kažko pradėti. Taigi, šapalas, už kurio kabinuosi rašydama pirmą 2012 įrašą. Per daug neišsiplėsiu, trumpai drūtai: mano blogui 4 metai. Visi juk naujus metus pradedam su naujais pažadais sau ir kitiems. Mano padažas 2007-aisiais  po pusmečio galvojimo, planavimo ir trypimo vietoje, metams einant į pabaigą tada užsirašiau: pradėti tinklaraštį. Tuomet jau buvo jų tikrai ne vienas kulinarinis, bet tikrai ne tokia nesuskaičiuojama aguonų gausybė kaip dabar (kalbu apie lietuviškus). Pradžioje kentėjau nuo scenos baimės ir technologinių slenksčių, esu beviltiška šitoje srityje, ir, kaip matosi iš pirmo įrašo, net nesugebėjau įstatyti lietuviško raidyno. Apie blogą niekam nepasakojau, buvo man pramoga. Bandžiau save. Dabar šitas visas reikalas jau išaugo į patys matot ką.

Dabar, kai perskaičiau pirmą įrašą, tai turiu pasakyti, kad nors blogas buvo pradėtas kaip kulinarinis, tai yra, su receptais pabaigoje ar pradžioje, bet man jis visuomet yra ir buvo daug daugiau nei tik 200 g miltų ir trys kiaušiniai. Todėl kartais – o iš tikrųjų, tai visada – pašalinių minčių daugiau nei konkrečių receptų. Ir dabar, kadangi mano receptai iškeliavo į knygas, TV laidas ir kalendorius, jų, patys matot, kad vis mažiau naujų lieka čia. Man skaityti kitų blogus – tai klausyti kitų nuomonės, todėl man tokie yra įdomiausi, kai gali skaityti ir truputį pagyventi kito mintimis, tuo pačiu išskaitydamas savas. Todėl aš savo rašliavų netaisau, rašau greitai ir impulsyviai sąmonės srautą, esu taip įpratus ir toks yra mano tinklaraštis. Taigi, mano naujų metų apsisprendimas prieš ketverius metus išsipildė su kaupu. Dabar aš jau esu priklausoma ir jaučiu nenormalią atsakomybę blogo nenumarinti, nors kartais neturiu ko pasakyt. Man, kaip matote, artimiausias yra plepėjimo žanras, nors kartais gana dažnai tuščiažodžiavimo beigi pamokslavimo gūsiai užpučia…

Aš pati mėgstu skaityti kitų rašliavas įvairiomis temomis ir pastebiu, kad nors pati nevengiu išsiplėsti į nereikalingas platumas, pati labai raukausi, kai kiti rašliavotojai taip daro. Taigi, nedaryk kitam to, ko pats nemėgsti. Taigi, aš dar keletą dalykų apie tą keturių metų gimtadienį trumpai:

- ne visi naujų metų apsisprendimai yra pasmerkti žlugti, štai mano 2007 nubrėžtas, 2008 įvykdytas pažadas pradėti blogą atsipirko su kaupu ir daug daug veiksmingesnis buvo, nei visi kiti, kuriuos daviau sau iš serijos „daugiau sportuoti, mažiau drybsoti“.  Taigi, ir jums linkiu surasti, nusibrėžti lengvai įvykdomus ir realius uždavinius („daugiau sportuoti, mažiau drybsoti“ mano naujų metų sąraše jau turbūt dešimtus metus iš eilės vis tiek bus).

- man tai yra geriausia tribūna, taip pat pats geriausias būdas įsiminti ir atsiminti receptus bei kitus momentus iš gyvenimo.

- man šitas blogas yra geriausias būdas bendrauti. Pastebėjote, kad aš nesu labai prilipus ir nespėju atsakyti į visus komentarus, ir ne visada leidžiuosi į ilgas diskusijas ar ginčus bei tyrinėjimus kai kuriais klausimais, bet visus komentarus skaitau ir deduosi galvon, esu porą ištrynus, nes jie buvo bjaurūs, nes čia ne tik mano, bet ir kitų erdvė, todėl nenoriu, kad būtų gadinama nuotaika…. Bet kritiškus palieku. Aš pati nesu komentatorė, ir nors kartais labai norėčiau, droviuosi ir nekomentuoju po kitų tinklaraščių įrašais.. Taigi, vertinu tuos, kurie išdrįsta ir komentuoja…

- dar po metų norėčiau, kad mano blogas-tinklaraštis dar kartą pakeistų formą ir čia būtų visko daugiau, dar nežinau iš kur to daugiau paimsiu, bet galvoju…

- ir dar šiaip turbūt reikėtų kažkaip pasigirti??? Bet manau, vienas geresnių pasiekimų yra parduotuvė ir prijuostės, kurios taip pat buvo naujų metų rezoliucija prieš dvejus metus. Ta rezoliucija yra įgyvendinta ir kaba parduotuvėje, kurioje šeimininkauja Bronė. Praėjusiais metais tinklaraštis buvo apdovanotas kaip metų asmeninis tiklaraštis. Dar paprastai yra pasigiriama lankomumo statistika, bet tai kas iš to? Ar dėl to, kad čia ateina 10 tūkstančių, ar trys šimtai, kas nors pasikeis? Tikrai ne…

O štai dabar nuoroda į pirmą blogo receptą – sausainius….

Norėčiau pradėti eilėmis. Žinote, kaip būna ant atviručių parašyta kartais, kai gauni iš kur nors – pilnas internetas tų palinkėjimų skystų.

Krinta snaigės, sukasi verpetais,
Leidžias žemėn ir ant mūs delnų.
Tegul neša Tau Naujieji metai
Daug linksmų, laimingų valandų.

Ir dar galima rasti, bet aš visada manau, kad geriau jau paprastai, savais žodžiais, norėčiau pabrėžti, negu svetimomis eilėmis palinkėti ką nors gero… Arba šiaip – tiesiog paprastai be jokių ten eiliuotų nusilyrinimų, kurie dažniausiai būna labai ne į temą, parašyt. Džiaugiuos, kad šiais metais buvom kartu ir pasimatysime kitais metais. Nors aš niekada net nemėginau ant jokios banglentės lipti, bet dabar norėčiau kaip kokia surferė palyginti šį šventinį laikotarpį su matytais vaizdais iš banglentinikų gyvenimo. Tos visos šventės, tai kaip didžiulė banga, kurią iš toli matei ateinant, o jai artėjant ir susijaudinimas, ir panika vienu metu užplūsta, manau,  visus banglentininkus, o paskui, kai jau neriam į tą bangą, tai viskas susimaišo į vieną košę, bet koks smagumas ir euforija bangos viduryje. Palengvėjimas ir adrenalino liekanos, kai jau ta banga nuėjo. Tai štai taip aš jaučiuosi ir po šių Kalėdų. Kurios buvo puikios. Bet dabar, metams baigiantis, norėčiau aš būtiniausiai išdėstyti keletą svarbių dalykų ir rimtai pasikalbėti, kad ramiai sau metus galėčiau užbaigti. Taigi, štai kelios pastraipos:

1 Kai lauki Kalėdų su vaikais, tai pats vėl būni vaiku. Aš kažkaip šiais metais tai pirmą kartą ir stipriausiai pajutau. Užregistravau vaikus į pasimatymą su Kalėdų seniu, bet pasakysiu atvirai, man taip užspaudė gerklę, kai aš jį pamačiau, nes jis atrodė kaip TIKRAS. Aš nemeluoju – su raudonais žandais ir tikra barzda, ir gudriom akim. Taip pat vos nenudobiau Tomo, kuris, net ir įspėtas pranešti, pradėjo su vaikais brautis į namus, kai aš vyniojau dovanas. Kūčių vakarą nuo neveikiančio židinio patraukėm žaislų dėžes, kad senelis geriau galėtų įlįsti. Ir švenčių pabaigoje Izabelė pastebėjo, kad senelis turi tokį patį vyniojamą popierių, kaip ir mes…

2. Rankdarbiai – sielos atgaiva. Aš šiais metais pasiuvau priešpaskutinę naktį vaikams kojines, kur kabinti ant židinio reikia. Pasitenkinimas – didžiulis. Vakar susiuvau porą prairusių megztinių ir džinsus pasitrumpinau – malonumas beribis…

3. Dvi dienos su kalakutu yra maksimumas, kurį galiu toleruoti. Antrą dieną iš kalakuto liekanų išviriau sriubą, chili con turkey reikėtų vadinti. Aštri pomidorų sriuba su daug čili, kumino, kalendros, česnakų ir pupelių. Receptas panašus yra jau sausio mėnesį kalendoriuje. Ir pasikabinau jau naują kalendorių bei susirašiau sausio įvykius.

4. Mažiau yra daugiau. Čia turbūt galima pasakyti apie daug ką. Kalėdų dienos vakarą TV pasiūlė tiesiog TV rojų, bent jau mano supratimu – visos dvi valandos Downton Abbey Christmas special. Neatsimenu, kada žiūrėdami teliką vienos kitas tildėm. Naujo sezono teks palaukti, matyt, iki vasaros, o gal net ir iki rudens. Bet jei štampuotų tą serialą, jis nebūtų toks geras.

5. Po Naujųjų metų laidos nebebus… Pasiaiškinimas taip pat šitam dalykui būtų Mažiau yra daugiau.

Štai tokį radau komentarą po paskutinės laidos: Sveika, Beata,
man visai nepatiko tavo atsisveikinimas: Pasimatysime tada, kada pasimatysime… Perziurejau TV3 programa sausio pradziai ir iprastu laiku tavo laidos neradau – negi nebeliko??.. Kai tik normali laida pasirodo, po sezono jos nebelieka.. Kazkokia neteisybe..

Labai nuoširdus pasipiktinimas ir dabar turiu greitai sudėlioti visus taškus ant i ir visiems pasiaiškinti, kodėl nebebus laidos. Ir tikrai televizija nekalta. Manau, laida tikrai buvo labai sėkminga. Labai džiaugiuosi super komanda, labai gera atmosfera ir netgi tas nuovargis, kuris gyveno kartu, yra visai nesvarbus. Visiems neįtiksi, bet, manau, kad tikrai daugelis laida džiaugėsi, lygiai kaip ir televizija buvo patenkinta ir reitingais, ir turiniu. Laidos nebus dėl to, kad aš pati noriu pertraukos ir truputį jėgų perskirstymo, nes man labai svarbu kokybė ir nenoriu štampuoti tik tam, kad štampuočiau. Man tikrai reikėjo daug jėgų ir išmonės parašyti tiek receptų ir pagaminti tiek patiekalų. Aš jau pačioje pradžioje buvau apsisprendusi, kad laida eis tik iki Naujųjų metų, nesvarbu, ar TV pasiūlytų pratęsti sutartį, ar ne. Todėl, kad mažiau yra daugiau. Tikiuosi, kad laida vėl bus rodoma po pusmečio ar truputį daugiau, bet dabar, manau, visiems ne pro šalį būtų užsiimti kitais darbais. Aš laikausi nuomonės, kad gyvenime yra labai svarbu pasirinkti ir susidėlioti prioritetus, ir nesimėtyti. Aš dabar noriu visas savo jėgas skirti naujai knygai, kuri jau vyksta… Ir žinau, kad vienodai abiejų dalykų kokybiškai padaryti negalėsiu, taigi noriu savo jėgas dabar iš televizijos perkelti prie knygos, nes ta knyga jau tiesiog kunkuliuoja ir sproginėja kaip spanguolės kisieliuje. Nebūsiu aš laiminga ir rami, kol ji nebus padaryta. Nes apmatai ir meškerės jai užmestos jau vasario mėnesį, taigi dabar – pasiraitotų rankovių metas.

Tai štai tokios naujienos… Bloge sudėliosiu atskirą skyrių, kur bus receptai, kurie iš laidų. Jų buvo net 17 ir visose mažiausiai po penkis receptus, taigi mano resursai yra truputį patuštėję. Kaip tvenkinys po geros vasaros. Dabar laikas prikaupti naujų išteklių.

Bet niekas toliau nesikeičia, blogą pildysiu ir toliau bendrausim. Nes čia dabar kaip koks atsisveikinimo laiškas išėjo… ha ha ha – aš visai ne tokios nuotaikos norėjau, nes, neslėpsiu, ir man truputį truputį gaila, kad laidos nebus, bet aš nevirkauju ir laikausi savo apsisprendimo.  Taigi, reikia tik pasidžiaugti gerais rezultatais ir visiems padėkoti, kad žiūrėjot, kad gaminot, ir, kaip jau sakiau savo pirmos knygos įžangoje, kad man didžiausias komplimentas, jei mano sukiojimasis ir tarškėjimas virtuvėje jus įkvėpė pagaminti ar išbandyti ką nors naujo, ir nebūtinai taip, kaip aš dariau…

Ačiū.

Iš tiesų ilgai galvojau. Kadangi taip jau išpuolė, kad laida Kūčių dieną, tai ji ir bus šventinė. Apie tai, ką galima padaryti Kūčių stalui – ir tradiciško iš turimų ingredientų, ir truputį įdomesnio… Laidoje taip pat apie tradicijas ir papročius pasakos etnologė Gražina Kadžytė. Ją pažįstu seniai ir visuomet tokiomis temomis ji yra puiki pašnekovė.

Taigi, Kūčios yra mūsų visų metų darbo vaisius ir ant stalo visa šeima deda tai, ką turi geriausia, o mėsos nevalgome iš pagarbos savo gyvūnams… Tad ant stalo – gėrybės iš laukų (javai, grūdai, duona), iš daržo (burokėliai, morkos, kopūstai), iš darželio ir sodo (aguonos, obuoliai, kriaušės) ir iš miško (spanguolės, grybai). Silkė – gana nauja tradicija, nesiekianti ir šimto metų… Bet prigijusi tikrai puikiai. Aš pati neįsivaizduoju Kūčių be silkės ir labai ją mėgstu, taigi, gaminu mano pačią mėgstamiausią silkę su porais, morkomis ir razinomis, taip pat naujesnį, nuo skandinavų nužiūrėtą marinuotos silkės variantą. Ir kaip gi be burokėlių mišrainės? Ši, manau, itin gardi, nes čia ir džiovinti grybai, ir džiovinti obuoliukai, ir kriaušės… Super gardi, sakyčiau. O kad burokėliai būtų dar skanesni, jie yra kepti, o ne virti. O vietoj įprastų pupelių – tamsiai žali lęšiai, bet jei tokių nerasite, manau, puikiai tiks ir visų pamėgtos pupelės. Tik vienas patarimas: virkite be druskos, geriausia, prieš tai pamerkti, ir virkite su lauro lapais, pipirais, svogūnu ir saliero lapkočiu, jei mėgstate… Ir dar vienas receptas, be kurio Kūčios – ne Kūčios. Mano šeimos firminis – virtinukai su aguonomis. Jų laukdavau visus metus. Recepto kaip ir nėra, nes viskas labai paprasta ir aišku: tešla iš vandens ir miltų, plonai iškočioti, o įdarui keletą kartų permaltos aguonos, sumaišytos su cukrumi, jos tarnauja ir kaip padažas…

Taip pat specialiai Kūčioms – keptos skumbrės receptas.

O pabaigai – mišiose, kurios buvo skirtos trimestro pabaigai Izabelės mokykloje, griežtoji direktorė, kurios baiminasi visi ir kiekvienas, nes labai jau ant trumpo pavadžio laiko ji visą mokyklą, pasakė: „Mielieji vaikai, atsiminkite, kad net jei ir negausite to, ko norite per šias Kalėdas po eglute, atsiminkite, kad turite padėkoti savo tėvams, kad turite stogą virš galvos ir namus, nes labai daug vaikų  pasaulyje to neturi“… Tai va, džiaukimės ir vertinkime tai, ką turime… Ramybės, meilės ir džiaugsmo. 

Nežinau, kaip reikia ruoštis, kad pavyktų viską suspėti. Arba štai - pasiūlymas jums, miela ponia, mažiau dalyvaukite iniciatyvose, mažiau eikite su visais susitikinėti, trankykitės visur mažiau, mažiau svečių kvieskite ir nebus jokių problemų, nereikės paskui skųstis. Mano gerbiamas sutuoktinis neseniai išstojo su fraze, kad “moaning and wingeing is your full time job”… Na, aiškiai perspaudė. Suprask, skųstis ir aimanuoti yra tavo pagrindinis darbas… Tai yra neteisybė, nes aš gana mažai tai darau, bet vis tiek. Mane tiesiog sutraukė pavydo ir panikos priepuolis, kai penktadienį beveik trečdalis iš pakviestų mamų paskutinei dienai mokykloje paminėti skirtam susibūrimui  pasisakė, kad jau supakavo visas dovanas… Laba diena, aš dar tik laukiu, kada man paštu ateis. Na, sakykime, jau daugiau nei pusė jų yra, dar trūksta vienos kitos, dalis jau į Lietuvą ant rogių išvyko, kita dalis kaupiasi kalnu mano spintoje… Tiesiog taip jau yra, kad aš tas  dovanas suprantu kaip ženklą:  aš tave myliu, tu man brangus, apie tave galvoju ir noriu, kad tau būtų gera… Tad neįsivaizduoju be dovanų, nors man pačiai nieko nereikia. Kadangi tikrai žinau, kad vaikai neateis ir čia neperskaitys, tai galiu pasisakyti: gaus dovanų nuo močiutės ir nuo krikšto tėvų iš Lietuvos, tai aš galvojau, kad gal jiems Kalėdų seneliui iš viso nieko neperduoti??… Bet vis tik po vieną dovaną bus. Jurgiui - mašina nuotoliniu būdu valdoma, Izabelei – klasikinė Pelenė, kurios, turiu prisipažinti, ir aš nesu mačiusi. Dėl tos Pelenės, tai ji zyzia jau seniai, ir aš vis negaliu gauti, nes svajonių fabrikas Disnėjus yra labai gudraus būdo ir tų filmų netiražuoja nesustojamai, todėl prekė deficitinė.

Happeak / Fotopastelė nuotraukos

Tai visiems ir turi tų dovanų rasti. Štai, pvz., šiukšliavežiai visada pabeldžia į duris. Kažkada daviau saldainių visiems – ir paštininkui, ir pienininkui, ir šiukšliavežiams, bet pastaraisiais metais Tomo iniciatyva taktiką pakeitėm. Kiek galima tų saldainių? Todėl jie visi gauna atvirutę ir, kad ir kaip nekūrybingai, bet pinigų. Na, tikiuosi, kad taip per visus namus prasiėjus jiems, jei ne visas tryliktas, tai bent šiek tiek to atlyginimo… Visus reikia prisiminti ir apie visus pagalvoti…

Bet mes patys esame savo didžiausi priešai, bent jau aš pati sau tą stresą įsivarau. Bet turiu pasakyt, kad po trumpos apklausos Facebook supratau, kad aš ne viena ir nėra taip, kad jau visas pasaulis viską iki paskutinės kalėdinės kojinės pasiruošęs, ir tik aš viena nevykėlė dar vis galvoju, kada rasti progą supakuoti viską, kad elfai nematytų… Taigi, rimti sociologiniai tyrimai (ne) parodė, kad pasiruošusių ir viską susipakavusių yra mažuma… ha ha ha ha

Nors iš tiesų, tai nuotaika yra labai pakili, iš visų pusių tik skamba kalėdinės dainos, melodijos ir giesmės. Šiaip aš ne patarėja muzikai ir nepirkinėju kasmet kalėdinių dainų kompiliacijų, bet, manau, šiais metais labai super duper popsinį ir malonų širdžiai bei ausiai kalėdinių dainų kompaktą išleido saldusis skanusis balsingasis atlėpausis Michael Buble, įsigijus esu, kaip kokia pensininkė klausau. Kitas ašarą spaudžiantis čia, UK, kalėdinis singlas yra Military wives Whereever you are, kuris, pranašaujama, bus kalėdinis numeris vienas. Sužinosim jau sekmadienį, per Kalėdas. Ten dainuoja kareivių žmonų choras, šitas labdaringas  singlas yra toks angliškas mini kalėdinis stebuklas. Aš, kaip buvusi choristė, neatsispyriau. Siūlau visiems pažiūrėti, paklausyti  ir pabandyti neįsigyti… Tai va, aš pirmą kartą gyvenime nusipirkau singlą (taip taip, jau matau, kaip pakraupsta Darius Užkuraitis ir Ramūnas Zilnys). Nusipirkau ir labai džiaugiuos, ir klausau, ir ūbauju,  ir kitiems patariu )))

Aš šeštadienį net nusipyniau kalėdinį vainiką. Dėl to esu pasididžiavimo savimi viršūnėje… Dar esu sumaniusi šiokių tokių rankdarbių, bet gal nekarksėsiu - o kas, jei nespėsiu?…. Tik ir girdžiu iš visur, kaip vieni gamina, kiti kepa, ir jūs bloge labai dažnai klausiate įvairių receptų. Kaip suprantu, sunkiausiai randamas yra kalėdinių sausainių receptas, nors tūno bloge jau nuo senų senovės.

Šią savaitę dar mūsų mieloji Lapė pasirodys galų gale. Su labai išmintingomis ir juokingomis įžvalgomis, su kuriomis sutinku 100 proc… O šeštadienį jau Kūčios ir paskutinė šiais metais laida, kurios tema – Kūčių stalas… Bus ir kisieliaus, ir virtinių su aguonomis, ir burokėlių mišrainės, ir Pietų Amerikos paveiktas būdas su žuvimi… Taigi, geros savaitės ir būtinai dabar eikite pažiūrėt arba Buble dainos (reklamos čia nuoroda ir truputį sūriu apibarstyta, bet susidarysite vaizdą), arba eikite paklausyti, pažiūrėti žmonų choro....

P. S.  Nuotraukos šios, kurių negalima nepastebėti, yra ruoštos specialiai Happeak fotosesijai, nuotraukų autorės - Fotopastelės burtininkės. Nors fotografavome lapkričio mėnesį, nuotaika – be abejonės - kalėdinė. Ir būtinai turiu pagirti Happeak mergaitišką sijoną, Izabelė praktiškai jame dabar gyvena… (Tai jei netyčia dar neturite dovanų berniukams ir mergaitėms, aš jums pasakiau, kur gyvena gražiai vaikus aptaisantis senelis.)

fotopastele.lt nuotrauka

Skirtingose šalyse skirtingai dedamas akcentas. Štai neseniai su vienu bičiuliu iš Vokietijos kalbėjausi šia tema ir jis prisiekinėjo, kad Kalėdų išvakarės yra didžiausias akcentas ir šventė… Lygiai kaip ir pas mus – viskas prasideda Kūčiomis ir man jos yra didžioji pradžia, na o Kalėdos, tai kaip išeis. Taigi, aš užaugau ir gyvenau taip: Kūčios – didžioji šventė, bet kai  pirmą kartą praleidau Kalėdas su Tomo šeima, viskas tartum apsivertė. Atsimenu, kaip koks truputį net liūdesys buvo užėmęs, kad pirmos mano Kūčios ne su mano šeima… Anglams Kalėdos yra didžioji diena. Diena, kai visa šalis sustoja ir visi daro, galima sakyti, beveik tuos pačius dalykus: iš ryto pradeda po truputį vynioti dovanas, kelia šampano taures,  laukia karalienės kalbos ir… valgo kalakutą, nors ir kiti paukščiai populiarūs, bet kalakutas, be abejonės, yra vienvaldis lyderis, kaip ir visi priedai prie jo… Briuselio kopūstai, bulvės žąsies taukuose, troškinti raudonieji kopūstai, mėsos padažas, duonos padažas, spanguolių padažas, vėliau – kalėdinis pudingas ir kalėdinis pyragas. Taigi, šioje laidoje aš darau taip, kaip iš savo anytos išmokau… Tik truputį lietuvinu pagal save ir kepu vištą. O desertui – grietinėlės desertas su aguonomis ir su granatų želė…

Aš tai tikrai žinau, kad Kalėdų dieną mano orkaitėje šonus kaitinsis  kalakutas, jau nuėjau ir užsisakiau iš mėsininko. Kalakutas bus užaugęs laisvėje ir kažkokios senovinės rūšies. Mėsininkas prižadėjo, kad jis bus itin gardus, gardžiausias kalakutas… Na pagyvensime – pamatysime. Aš apie kalakuto kepimą esu plačiai pasisakiusi savo antroje knygoje ir niekaip nepamiršiu, kaip mano Tomas praktiškai buvo išerzintas kaip bulius koridoje, nes kalakutą labai mėgsta, o kai fotografavome, tai reikėjo laukti laukti laukti ir dar palaukti kol galų gale galėjom valgyti… Iš tiesų, labai laukiu, kada gi galėsiu imtis kalakuto, ir man ruošti kalėdinius pietus yra pusė šventės. …Šiais metais jis bus nedidelis, apie 4 kilogramų, bet mums didelio ir nereikia, nes mūsų bus keturi suaugę ir du vaikai, na ir trys šunys, bet manau, kad šunėkai gaus arba nieko, arba labai mažai…Bet tai ko aš čia užsikalbėjau apie kalakutą, jei laidoje kepu vištą? Dar lapkričio mėnesį, kai ruošiausi šios laidos filmavimui, pasiklausiau jūsų Beatos Virtuvė profilyje Facebook, kokį gi paukštį paruošti šventiškai… Ir ką, atsakymas buvo paprastas ir aiškus: vištą. Ir aš ir aš esu didžiausia gerbėja vištos, ir višta visada yra šventė – nesvarbu kokia, ji populiari ir kasdieniška. Bet ir Kalėdoms galima padaryti viską super ypatingai, šventiškai ir gardžiai… Mėsa yra pagrindinis veikėjas, bet viena žvaigždė – ne karys… Taigi visi šalutiniai dalykai yra labiausiai reikalingi ir tikrai ne kaip penkta koja… Taigi, kepam vištą ir šventinius priedus…

Kitą savaitę – Kūčios. Laidoje ir silkės, ir burokėlių, ir aguonų bus. O svarbiausia – pokalbis su etnologe Gražina Kadžyte, kuri labai gražiai ir, kaip visada, įdomiai pasakoja apie lietuviškas tradicijas…

O dabar - truputėlis asmeniškumų. Labiausiai pasaulyje aš myliu savo sesę…. Kai su ja kalbu telefonu (kiekvieną dieną) ir tariuosi Kalėdų senelio klausimais, ji visada man pabrėžia: neišlaidauk, nesitaškyk, taupyk… Ir iš tikrųjų – mokausi ir mokausi iš jos taupyti… Štai neseniai Odetos vadovaujamas „Swedbank“ Asmeninių finansų institutas, kuris moko taupiai ir apdairiai tvarkyti savo finansus, paskelbė tyrimus apie šventinį stalą…

Jei jau pradėjote galvoti apie šventinį Šv. Kūčių vakarienės stalą, ieškoti receptų, skaičiuoti būsimus patiekalus iki 12 – pats laikas susidaryti racionalų sąrašą: vakarieniaujančių, patiekalų ir jiems reikalingų produktų. Juk tikrai norite išleisti mažiau (dar nesutikau tokio žmogaus, kuriam būtų pamaišę užsilikę litai piniginėje po švenčių) ir tikrai visai netrokštate nesugrūsto (nes tais atvejais tokio maisto sudorojimą sunku pavadinti valgymu) maisto likučiais savaitę maitinti konteinerines kates ar šunis.

„Swedbank“ Asmeninių finansų instituto užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad dažniausiai šiemet Šv. Kūčių ir Kalėdų patiekalai bus gaminami už vidutinę 150 Lt sumą. Daugiau nei ketvirtadalis apklaustųjų sakosi, kad šventiniam stalui nudengti išleis iki 100 Lt, o 20 iš 100 Lietuvos gyventojų ketina palikti 200-300 litų už šventinį maistą. Žmonių, kurių šventiniai maitinimosi ypatumai atsieina nuo 500 iki 1000 litų ar dar daugiau, yra tiek mažai, kad juos beveik galima pavadinti išskirtiniais išlaidautojais (bendrai sudėjus, tokių išlaidautojų būtų tik 15 iš 1000).

Kad Asmeninių finansų institutas nebūtų „nuteistas“ ir išvadintas teoretikais, praktiškai išbandė, kokius ir kiek produktų nusipirkti, ką pagaminti už 150 litų bei kiek žmonių pavaišinti.

Įrodyta: už 150 litų tikrai galima pagaminti tradicinius Šv. Kūčių patiekalus: kelių rūšių silkes, žuvį, įvairius pyragėlius (su grybų įdaru, obuoliais ar su lašiša) – keptus ir virtus, mišraines-salotas. Be to, iš vaisių galima pagaminti valgomų stalo puošmenų (skamba beveik kaip „valgomi sienų apmušalai“ iš Roald Dahl knygos vaikams „Čarlis ir šokolado fabrikas“, bet šiek tiek magijos čia nepamaišys). Vaišėmis mėgavosi ir repetavo Šv. Kūčių vakarienę 18 žmonių. Ir jie tikrai neišdrįstų meluoti „nieko burnoj neturėjau“. Be to, maisto liko.

Kad šventės nesibaigtų ilgu kredito kortelės minusu ir nereikėtų varstyti vaistinės durų, ieškant „virškinimą gerinančių vaistų ar papildų“, verta skaičiuoti.

Odeta pataria šitaip:

„Planuojant patiekalus atkreipkite dėmesį į tai, kiek žmonių vakarieniaus. Taip pat naudinga prisiminti, galbūt koks giminaitis taip bijo silkės, kad šiukštu negali prie jos prisiliesti – vadinasi, jam silkės pirkti ir gaminti tikrai nereikia. Galbūt pusė šeimynos yra iki gyvos galvos nuteisę grybus, todėl ieškoti turguje prabangiųjų baravykų 10 žmonių irgi nebūtų racionalu. Skaičiuojant taip pat verta žinoti, kad vieno valgymo metu suaugusiam žmogui rekomenduojama suvalgyti 200-300 g maisto. Kisieliaus, aguonų pieno nereikėtų ignoruoti ir „nepastebėti“ kaip maisto. Ir dar – niekas kitas taip gerai neįtvirtina planavimo, kaip raštiškas jo įrodymas – pirkinių sąrašas“.

Be to, reikėtų prisiminti, kad labai pasistengus tą žmogaus skrandį pratempti galima, bet nebūtina, juolab, kad gerokai populiaresnės yra skandžio mažinimo, o ne skrandžio didinimo operacijos…

Jei jūsų šventės yra „sumestinės“, vakarienės direktorei nepabijokite pasiūlyti dalintis (net jei vakarienei vadovauja uošvienė). Juk neverta kiekvienai įrodinėti savo gebėjimo per dieną pagaminti 12 patiekalų, kad galiausiai ant stalo atsidurtų 12 + 12 + 12 (apie skrandį čia net baisu bet kokią mintį įsileisti galvon)… O kad vakarienės programa nebūtų tik iš karštų, šaltų ir saldžių ar siūrių patiekalų, iš anksto pasidomėkite tradicijomis, kurios apima ne tik valgymą. Pažaiskite (kurie negali skirtis su maistu – yra žaidimų ir su valgomais „žaislais“).

Jaukios, išradingos ir finansiškai protingos vakarienės jums linki Odeta.

Na ką gi – pradedam kalėdinių laidų maratoną, nes dabar visos laidos bus šventinės.

Iki pat sezono pabaigos dabar laidose gaminsime dovanas. Manau, kad savadarbės dovanos – kojinės, šalikai, kepiniai, papuošalai – yra labai svarbi kalėdinių dovanų tendencija… Kai manęs klausia, ko aš noriu dovanų, tai negaliu atsakyti tiesiai ir iš karto, nes iš esmės aš visko turiu… Brangiausias dalykas, ką mes galime dovanoti vieni kitiems, yra mūsų laikas, todėl pačių darytos dovanos, yra vertingiausios, be abejonės… Kažkuriais metais aš buvau visiems savo draugams prikepusi padovanoti rankomis darytų dalykų – tada dariau spanguolių padažą ir imbierinius sausainius, juos ir gaminu šeštadienio laidoje… Nebūtinai dovanos turi būti brangios ir prašmatnios, ir nebūtinai jų turi būti daug… Aš esu už nuosaikumą, dėmesį ir atidumą… Todėl, jei dabar pradėsite ruoštis, tikrai spėsite… Aš labai apsidžiaugčiau gavusi dovanų burokėlių pagardą, kurio receptas yra antroje knygoje.  Manau, jį virsiu ir šiais metais… Nes jis su sūriu yra tiesiog nepakartojamas, kaip ir svogūnų uogienė, o tai yra ne kas kita, kaip tik minkštai ištroškinti, karamelizuoti svogūnai su šiek tiek acto ir cukraus…

Taigi, pats laikas pradėti ruoštis jau dabar… Šokolado plyta  ir florentinai paprastieji – dar keli dovanų variantai. Pagaminama lengvai, paprastai su galimybe improvizuoti.

Kuo jūs nustebinsite draugus ir artimuosius?