Kiekvienas gali išsikepti blynų be jokių mišinių, aš jums sakau – kiekvienas - ir nemeluoju. Jei reikia įkvėpimo – prašau! Aš jus tuoj užmėtysiu įkvėpimais. Kažkada Lapė yra parašiusi, kaip visuomet, vieną kitą taiklų sakinį apie tai, kokie turėtų būti blynai… Mano knygose netrūksta blynų ir niekada nepamiršiu tų Užgavėnių, kurias tikrai šventėm ir kepėm toną blynų, kūrenom aukščiausią laužą (reportažas - antroje knygoje; iš tiesų, juk visas skyrius tam skirtas ir ten jau yra išrašyti visi įmanomi blynai)… Man kartais, atsivertus savo knygos lapus, toks lengvas širdaspūdis atsitinka, kai prisimenu tas nuotaikas ir kvapus, kurie tą dieną plaukiojo… Arba kai pamatau Jurgį, tokį visai dar mažą, kaip kokį Pilypuką iš Kanapių, stovintį su kapišonu pusnyje, kur matosi tik  jo riesta nosis… Arba kaip gražiai atrodo Lapės lėkštės įmantriais, paauksuotais krašteliais, talpindamos pasipūtusius blyniecus…

Nuklydau, juk sakiau, kad įkvėpimu užmėtysiu, tai ištrauksiu iš pusnies ar užmaršties du paskutinius blynų receptus iš laidų: rimtesni moliūgų ir bulvių ir kokteiliniai su žolelėmis, aguonomis ir lašiša.

O štai  čia , žemiau, trumpai jau FB paviešintas šio ryto nusidavimas su blynais…

Jau nuo pat ryto šiandien radijas stūgavo pancake day bla bla bla… Aš blynus esu labiau linkusi kepti savaitgaliais, bet Užgavėnės, taigi pasiduodu spaudimui ir nesipriešindama  kepu blynus… Be to, vakar buvau draugės geriausios gimtadienyje ir iš ryto labai  norisi blynų. Savo norams ir Užgavėnėms reikia paklusti. Be abejonės visi matė ir valgė blynų iš taip vadinamų creperie kioskelių ar užeigėlių ir panašiai. Aš visai neseniai atidžiau pastudijavau vienos tokios įstaigos meniu ir belaukdama eilėje pasposkojau į kitų valgytojų blynus, tai buvau pasipiktinusi, kaip yra dusinamas ir nepelnytai murkdomas visokiom grietinėlėm, nutelom, uogienėm, kumpiais, sūriais, padažais vargšas blynas. Visi mes esame kalti, visi esame tą vargšą blyną murkdę po uogienių, grietinių ir sirupų tvenkinius. Šį Užgavėnių rytą aš sakau STOP. Gana, užteks – grįžkime prie blyno esmės, leiskite jam būti savimi, jis pats iš savęs gražus, unikalus ir vienintelis, todėl šį rytą aš savo blynus kepiau vos salsvus ir ant jų neklojau nei hektaro uogienės, nei statinės grietinės – tik elegantiškas brūkštelėjimas ant karšto blyno su sviesto kampu, keletas citrinos sulčių lašų ir dosnesnis žiupsnelis cukraus. Mano blynas dainavo ir lėkštėje, ir burnoje, jis galėjo pasirodyti visu savo gražumu, minkštas, šiltas – paryškintas citrina ir pasaldintas cukrumi. Kokie bus jūsų blynai šiandien? Šis lietinių receptas tiks ir kitokiems – tiems, kur su varške, nutela, bananais ar hektaru uogienės… Bet jei niekada nebandėt klasikinio elementaraus citrina-cukrus dueto, pabandykite, tada pasikalbėsim.

Šį receptą dar galėčiau pavadinti du kart du, nes visko beveik po du. Jei ne po du, tai du, padauginti iš dviejų… Išeiti turėtų užtektinai blynų 2  lašininiams arba 4 kanapiniams…

Gerų Užgavėnių visiems blynų mėgėjams, o tie, kas blynų nemėgstat, šiandien patylėkit.

Žinau, kad tokiomis dienomis ir vakarais kaip šis, valstybė pati prigalvoja visokių pilietinių akcijų ir atrakcijų, bet jei nenorėsite pasinaudoti nacionaliniais pasiūlymais, manau, Lietuvos gimtadienį galima pažymėti ir namuose – gardžiais pietumis, vakariene, pyragu ar šiaip kokiu gardėsiu.

Paprastai, bet ne kasdieniškai burnoje suskamba rūkytos lašišos ir bulvių apkepas – galima gaminti tik šeimai, galima ir kitiems, Lietuvą švenčiantiems. Jei nenorite kepinių, drąsiai galite griebtis troškinių – štai jums mano rekomendacija: kiaulienos troškinys su alumi ir obuolių sultimis.

Dar labai žieminis reikalas yra aštrus morkų pyragas – kaip tik jį buvau panorus iškepti prieš metus.

O jei jau visai tingėsite užsiimti baliaus ruošimu, greitai ir paprastai pasigaminkite bent tinginį – nusinešite rytoj į darbą prie kavos (jei liks)

Prasidėjus naujiems metams aš darau generalinę tvarką. Kažkada švarinau stalčius ir spinteles gruodžio 31-ąją ir sausio 1-ąją. Tas tyras lengvumas, kuris užplūsta sielą, skaidriu pasitenkinimu užpildydamas kiekvieną vidinį užkaborį, neprilygsta niekam – jokiam kaukių baliui, brangiausio šampano purslams ar triukšmingiausiam šventiniam pokyliui.

Galbūt dėl to, kad nuolat gyvenu daiktų, užrašų knygučių, žaislų ir vaikiškų niekniekių pertekliuje, man tai yra didžiausias malonumas. Atsišviežinti, dailiai surikiuoti knygas, sutvarkyti drabužius, susiūti prakiurusius džinsus ir megztukus (kas sakė, kad jei skylėti, tai jau netinkami?) – geriausias būdas įžengti į naujus metus. Na, bet vien tik apsikuopti ir išsišluoti nepakanka – juk privaloma dar turėti gerai parengtą ir apgalvotą gyvenimo planą ar bent jau prognozę. Taigi metų sandūroje tik spėk skaityti meteorologų, apžvalgininkų, politologų, astrologų ir visokių pranašų spėjimus. Neslėpsiu, esu silpna ir nuodėminga moteris, kuri niekaip negali atsilaikyti prieš tokią rašliavą. Nereikia net surinkti tonos straipsnių apie tai, kokie nusiteikimai – patys populiariausi. Tepaminėsiu keletą minčių, išgirstų savo aplinkoje. „Naujais metais noriu lygiai taip pat sėkmingai keliauti ir nesustoti“, – deklaruoja bičiulė. Kiti du bičiuliai mano akivaizdoje vakarėlyje susitaria susirasti draugą / draugę ir prisižada, kad santykiai bus tokie rimti ir kokybiški, jog beliks tik kartu apsigyventi arba susižadėti. Draugų porai labiausiai skauda galvą dėl to, kaip suruošti vestuvių pokylį ir parinkti datą, kad galėtų dalyvauti maksimalus skaičius žmonių ir būtų pats tinkamiausias oras. Pažįstama mama apgailestauja, kad neskyrė viso dėmesio vaikams, tad naujieji jai būtinai bus tobulos mamos metai. Dar kitos dvi bičiulės derina datą kalendoriuje, kada vyks į specialią parduotuvę pirkti batų, skirtų bėgti, nes programėlę, kuri skatina sportuoti, išmaniajame telefone jau turi: vos įsigis batus – iš karto jų padus tematysiu vietiniame parke. Manęs draugė gal aštuoniolika kartų klausė ir dar būtinai trisdešimt penkis kartus klaus, kada aš parašysiu liesų receptų knygą. Kai kas komentarų skiltyje mane kritikuoja, kad receptai niekam tikę, nes tik lašinius augina. O štai metų pabaigoje vienas žurnalas net ant viršelio trinktelėjo antraštę „Beata Nicholson: dietos man jau nebepadeda…“ „Ką – tu tikrai taip sakei???“ – skambina prakaito išmušta, pasipiktinusi draugė.

Iš tiesų, dietos ne man. Atvirkščiai, valgau tai, ko labiausiai noriu. Ir tik taip atsitinka, nes būtent po mėnesio puotų norisi kažko nebūtinai su dviem šimtais gramų sviesto ir šaukštu plaktos grietinėlės. Bet, be abejonės, visi mano prenumeruojami maisto žurnalai ir portalai sausio–vasario mėnesiais šliūkšteli nemažą kiekį liesų receptų ir liekninamųjų knygų anonsų. Tiesa, sakyčiau, jau pats žodis „dieta“ nebemadingas. Dabar visi siūlo naują gyvenimo planą, valgymo būdą ir sistemą. Iš įdomesnių galėčiau paminėti periodiškai kartojamas iškrovos ir bado dienas, skirtingų autorių rekomenduojamas kartą per savaitę ar kas antrą dieną, taip pat neandertaliečių meniu, kai atsisakoma perdirbtų maisto produktų ir ypač miltinių dalykų, o koncentruojamasi į mėsą, daržoves, riešutus. Bet vis dėlto man ausyse skamba geros draugės atradimas ir šventas įsitikinimas, kad jei valgai mėgaudamasi ir nesijauti dėl to kalta, tai ir nenugula tas kumpis su grietinėlės ir baravykų padažu ant liemens. Mat kai dėmesys yra sutelktas į lėkštę, o ne į savo nuobodulį, liūdesį, teliką ar skaitinį – suvalgai mažiau, pajunti daugiau ir sotumas ateina greičiau. Taigi aš naujais metais sau ir visiems linkiu pirmiausia proto blaivumo, dėmesio kiekvienam šaukštui ir skoniui – ne kalorijoms ir kažkokiam kvailam savęs ribojimui. O kad po švenčių, kai jau iki valios pasimėgauta įvairiomis gėrybėmis, nesinori vėl to paties, – tikra tiesa. Ir kai manęs klausia, kokia yra geriausia soti, sveika ir liesa vakarienė ar pietūs, atsakau: „Sriuba.“ Nes žiemą salotos neauga. O štai žalieji žirneliai, kur sunoko vasarą ir buvo iškart į ledą sustingdyti, puikiausiai tūno mano šaldytuve. Pridėjusi obuolių ir mėtų, iš jų aš verdu gardžiausią sriubą.

Bet nuo raudonų aukštakulnių suku vairą link rikotos, žinau, kad internetuose slankioja daug visokių patarimų ir būdų, kaip pasidaryti naminę rikotą. Nors niekada nebandžiau, bet skaičiau: užšaldai kefyrą, atitirpdai ir turi. Pasidalinkite įspūdžiais tie, kas turi namie tokį pieno produktų gamybos cechelį. Na, pasakysiu, niekada nesu bandžiusi, bet rikotą naudoti kepiniuose labai mėgstu. Teoriškai, ir varškė, ir rikota yra iš tos pačios šeimos. Bet jei varškė yra ūkiška, tvirta, tokia rimta kaimo mergaitė, kuri, jei reikia, ir malkas sukapoti gali, ir ežerą skersai išilgai perirkluoti, tai rikota yra ta, kuri, atseit, gležnutė ir su aukštakulniais… Ji švelni, liesa ir tokia…. hmmm kaip oras ką tik nulijus. Nežinau, kas yra mano favoritė – varškė ar rikota, abi vienodai geros ir brangios. Varškė dėl savo tvirtumo, įvairiapusiškumo, nes ji kartais puikiausiai gali pavaduoti rikotą kokiame sūrio pyrage ar marmaliūzėje, na o štai rikota – nuostabiai minkšta ir švelni ne visada, o tiksliau, tai daug rečiau pakeis varškę… Su ja ir varškės pyragas tas, kur Vilmos gerasis, nelabai išeis, ir į cepeliną jos neįgrūsi, net per prievartą – per minkštakūnė panelė ji yra. Bet jei varškę reikia tašyti ir manierų mokyti – per mėsmalę malti, blenderiu vanoti, per sietelį trinti, kad ji sušvelnėtų – rikotai tokių priemonių nereikia pritaikyti, jos natūra tokia, ji tiesiog kitokia… Bet va štai rikota šiame kepinyje, kuris gali būti ir keksiuko forma, ir pyrago, yra tiesiog kaip kokia fokusininkė. Ištirpsta kepinyje, tik palieka jame savo gerąsias savybes švelnumą, minkštumą, ir valgydamas negali suprasti, kaip čia taip?  Ar tikrai čia būta rikotos??? Net neįtartum, kad kažkaip tas kepinys pagerintais taip, bet kaip???? Tuo tarpu, jei čia įdėsite varškės, kad ir gerai prakultivuotos ir sutrintos, be ryškių gabaliukų, ją vis tiek pavyks aptikti, nes ji ryškesnė rūgštumu ir kepinys bus savo tekstūra sunkesnis….

Na užteks čia gražbyliauti, štai receptas… Jis, beje, iš praėjusių metų kalendoriaus…. Ne visi turi, o man tikrai negaila pasidalinti… Ir štai, žiūrėkite, kaip nuotraukoje teisingai Barbora tempia tas roges išsijuosus, kaip toliaregiškai atspėtas oras ir vasario nuotaikos…

ar Kėdainiai ar Reikjavikas?

Viskas. Aš apsisprendžiau. Jei aš turėsiu kada nors kokią nors viešą maitinimo įstaigą, kokią nors valgyklą, aš ją pavadinsiu „Krapas ir burokėlis“. Ir krapams, ir burokėliams jaučiu didelę simpatiją ir beveik giminišką ryšį – ir vienam, ir kitam… Be abejonės, ir jūs tą patį jaučiate, kai valgote šaltibarščius. Kai ką šaltibarštiško aš jutau ir restorane „Dill“. Ir tikrai nenuostabu, kad restorane, pavadinimu „Krapas“, jų netrūko visokiomis formomis… Ir nemeluoju – tai buvo  ilgiausia vakarienė mano gyvenime. „Ir tai sakai, tu –lietuvė? Jūs juk per Kalėdas sėdit prie stalo kokias tris paras neatsitraukdami, čia gi jūsų sportas“, – demonstruoja žmonos gimtinės pažinimą Tomas.

Kai tik perskaičiau kažkur, kad Reikjavike yra restoranas, pavadinimu „Krapas“, aš žinojau, kad privalau jame apsilankyti. Nesvarbu, kas ir kaip – toks pavadinimas ne eilinis. Kaip ir, aišku, restoranas, kuris, pasirodo, jau veikia tris metus ir yra taip vadinamosios new nordic cuisine atstovas bei vietinės reikšmės pažiba. Kas ta new nordic cuisine? Na trumpai drūtai, geriausias pasaulio restoranas du metus iš eiles „Noma“,o Rene Rendzepi privalomas žinoti vardas, jei nors kiek domitės restoranų tendencijomis. O trumpai drūtai, tai beveik prieš dešimtį metų vyrukai su ambicijomis nusprendė atgaivinti, prikelti, atnaujinti ir išpuoselėti šiaurietišką virtuvę Tada jie parašė naujosios šiaurietiškos virtuvės manifestą, kuris ir tapo atskaitos  tašku šio judėjimo, kuris skandinavų restoranus ir maisto filosofiją išvedė į pasaulinės restoranų virtuvės priekinę eilę… Tos šiaurietiško maisto ir būtent koncepcijos esmė –  pagyra sezoniškiems vietiniams ingredientams, kitaip tariant grynumas, bet kartu  perfekcionizmas, ir aukščiausia  kokybė… Štai visai neseniai  kritikų kritikas,  mano manymu, geriausias restoranų ir ne tik aprašinėtojas A. A. Gill sako, kad geriausias jo šių metų  valgytas  dalykas buvo Stokholme… Bet nenukrypstu nuo temos, nors tame pačiame jo straipsnyje, manau, yra vienas geresnių sakinių apie silkę…

Na aš ne A. A. Gill, bet tęsiu toliau ir einu prie „Krapo“/“Dill“… Leiskite jus pakviesti į snieguotą Reikjaviką, kurio viena  gatvė man kažkaip priminė apsnigtus Kėdainius… Taigi krapo šefas, anot padavėjo su ruda  barzda, „Do you know Noma?“ Jis ten juos visus žinojo ir pažinojo, ir dirbo su jais ilgus metus. Suprask, jis ten, toj Danijoje, visko išmoko, tada jau į Islandiją grįžo ir pamanė – o ką, aš negaliu padaryt? Galiu. Ir padarė. Viskas čia kitaip nei galėtum įsivaizduoti. Visų pirma, tai vieta, kurioje jis įsikūręs. Aš iš karto banaliuoju būdu įsivaizduoju tokią medinę raudoną trobą su dideliais langais ir baltom langinėm bei gi arkliukų raižiniais. Stalą rezervavom Londone. Aštunta valanda – pats tas. Nusprendėme eit pėsčiomis, labai sveika pasivaikščioti prieš didelę vakarienę… Žemėlapis nuvedė prie Islandijos universiteto. Na gal ir panašu į Saulėtekį, jei jau klausiate… Bet nieko panašaus į restoraną, ir jokios bakužės nesimato… Bet pasiklausiam vienintelių sutiktų žmonių ir jie, pasirodo, ten pat, nes šiaip sau niekas ten nesišlaisto.

Restorane fotografuoti menkas malonumas, jautiesi kaip šnipas arba smulkmeniškas maisto blogeris, tikri kritikai nefotkina maisto....tai daro tik mėgėjai....kaip aš

…restorane viso vakaro metu buvo tik 8 poros. Ir keturi personalo atstovai: šefas ir jo padėjėja, taip pat someljė (airis) ir padavėjas (islandas rudabarzdis).  Aplinkui mirtina tyla ir nei jokio pianino, anei kito garso, tik koridoriuje banginių medžioklės vaizdai (paroda foto labai įspūdinga).Pradžioje, turiu pasakyti, kad tikrai nėra nei jauku, nei kažkuo ypatinga. Toks jausmas, kad esi muziejuje, kurio darbo valandos pasibaigė.

Kaip ir priklauso tokios koncepcijos restoranuose, iš karto pradeda tave virtuvė erzinti ir vilioti visokiais amouse bouche. Na tai tikrai yra žadintuvas jūsų skonio receptoriams. Jie du, bet vienas nuo kito nutolę maždaug 15- 20 minučių. (Kefyro putos su greitai marinuotu agurkėliu ir krapu, aliejumi, tirpsta burnoje ir truputį primena šaltibarščius. Vėliau – paplotėlis su kardamonu  ir  antiena.)

Meniu čia nėra, tik renkiesi, ar nori 5, ar 7 patiekalų vakarienės. Mes, aišku, renkamės septynis ir visus priderintus gėrimus, kaip ir priklauso… Aš pasakysiu atvirai, tikrai tikėjausi, kad bus silkės, ir atspėjau. Pirmas patiekalas yra silkė, kaip priklauso – su svogūnais marinuotais, rugine duona ir degtine bei alumi šalia ha ha ha jei jau kalbėčiau kaip malkas kapočiau.  Gėrimas šalia – islandiškas alus, kuris yra skaidrus ir šviesus bei malonus, ir krapų užpiltinė. Lėkštėje – marinuota silkė su svogūnais ir silkės ledais, kaip gi be jų?.. Skandinaviškos persaldintos silkės esencija visa sugrūsta į ledus. Kažkokia simfonija, o ne silkė… Geriausiai patiekalo išskirtinumą atspindi tai, kad Tomas, silkės nemėgėjas, suvalgo viską ir dar apsilaižo… Tiesa, negaliu nepaminėti ant visos silkės pabarstytų ruginių trupinių – traškūs kaip žvyras. Klausėm, kaip? Sakė – paslaptis… Trumpai apie krapų užpiltinę. Na, mielieji, tai kas tokią gaminatės namie?? Sakykite, nesikuklinkite. Manau, turėtų būt pats tas lietuviškam skoniui… Pastaroji, kaip buvo paaiškinta, su garstyčiomis ir obuolių esencija. Kai jos tik kokie 15 g, ji nepakartojama. Joje telpa visas lietuviškas daržas su obelų sodu, na bent jau man tokios vizijos buvo jos paragavus….

Silkė su apvalgytais ledais

Dabar leiskite pasakyti, kad toliau visi patiekalai tikrai ne vienas po kito, o reikėjo išlaukti, iškalbėti juos… Nes, kaip minėjau, visa vakarienė išsitęsė iki keturių su puse valandos… Taigi, aptarėm visą gyvenimą, visus banginius ir pabandėm išsiaiškinti, kodėl gi jie čia? Tik dėl meilės tam, ką daro, nes nepaisant to, kad tai buvo vienas brangesnių išėjimų mano gyvenime, bet manau, kiekvienas pinigas buvo to vertas, nes tiesiog neįsivaizduojamas kiekis pastangų, atidumo, išmonės ir kūrybingumo čia buvo įdėta.

Dabar nenorėčiau varginti aprašinėdama kiekvieną patiekalą nuodugniai tiek ilgai, kaip apie silkę… Vėliau valgėm žuvį, kuri buvo minkšta ir nedidelė su pankoliais bei traškiais kepintais migdolais. Negaliu nepaminėti saldžiausių, minkščiausių scallops su krapų aliejumi. Dar negaliu pamiršti duonos. Ta, kuri juoda, tai buvo juoda dėl salyklo neįsivaizduojamo kiekio, o balta baquette, kuri iš tiesų buvo brioche, ir įdomiausias dalykas, tai buvo toks iš pirmo žvilgsnio gintarinės spalvos sirupas, bet skonis… …kaip karamelės ir kažko dangiško, ir riebaus… duonai mirkyti, pasirodo. Kas? – O gi kepintas lydytas sviestas…Visi išvardyti patiekalai yra nedidelio pirmo patiekalo dydžio, tik menkė jų vietinė sūdyta/vytinta su raudonais kopūstais, svogūnais ir degintų porų aliejumi yra didesnė nei įprastai. Desertui išrakinėtos deconstructed obuolių salotos. Turiu pasakyti, kad desertas man patiko mažiausiai. Tiesiog nešoko ir nedainavo lėkštėje, kaip kiti patiekalai, o tiesiog…

Jei atvažiuosiu kada nors į Reikjaviką, ar dar eisiu į „Dill“? Be abejonės, tik gal jau jie kitą kartą greičiau suksis… Maistas buvo fantastiškas, nors sumokėjome, kaip ir sakiau, tikrai daug… bet komercijos čia nulis…

Tuo tarpu kitą vakarą laukė restoranas, kuris buvo pačiame miesto centre, tiksliau ten, kur ir yra visi miesto restoranai. Reikjavikas yra mažiausia Europos sostinė ir, atsiprašau labai, kad taip pasakysiu dabar (tikrai labai labai atsiprašau), bet Reikjavike yra turbūt 1000 proc. daugiau gerų restoranų negu Vilniuje… Ir dar yra mano svajonių kavinė, kurioje galima išsiskalbti rūbus… Ar gi ne rojus????

Bet nenukrypstam nuo temos. Kitą vakarą ėjom vakarienės į restoraną jau kaip ir priklauso. Ten, kur visi restoranai susispietę. Fish company tikrai atitiko visus mano įsivaizdavimus: medinis namas, dideli langai. Restoranais susirūpinom gal likus porai savaičių iki vizito ir – dėmesio! – vis tiek šeštadienį staliuką gavom TIK  22 vakaro… Iš tiesų, tai yra visiškai netinkamas laikas vakarienei. Jau yra per vėlu, todėl šioje vakarienėje iki galo taip ir nepasimėgavom šituo restoranu taip, kaip reikėjo. Bet nepaisant to, dienos žuvies patiekalas buvo stulbinantis. Restoranas tiesiog garavo ir pokšėjo nuo geros energijos užtaiso ir fantastiško maisto. Kaip ir minėjau, mano dienos žuvies patiekalas buvo nepaprastas… Bet jame neužsibuvome, nes netinkamas laikas buvo. Daugiau tokios klaidos stengiuos nedaryti. Jei gauni staliuką tik 10 val. vakaro, geriau jau visai neiti… Kalbu kaip pensininkė, kuri eina miegot iš karto po Panoramos…

Islandiškas digestivo beržų trauktinė, vyriška Birkir (turiu šiokių tokių vyriškų kvepalų natų) ir Bjork moteriškas variantas tas pats tik pasaldinta... Suvenyras kurio deja neįsigijome

Va štai taip trumpai apie maistą. Ha ha ha – neblogai trumpas, bet tik viena galiu pasakyti: kai mažai tikiesi, tai daug gauni. Ir šiuo atveju šalis puiki, nes vienodai gražiai sutaria ir gastronomija (čia man), ir visokios pramogos aštriajausmės (čia diedui mano), tai kodėl gi ne puiki šalis?

Ir, – ne, pūdyto ryklio neragavau… Čia yra vienas iš tų ypatingų delikatesų ir maistinių įdomybių. Taip pat neteko pasimėgauti  ir rūkyta avies galva – dar vienas islandiškas delikatesas… Nors paragavau jų simbolio paukščiuko mormono Puffin. Nes puffinu ypatingai šeimoje domimasi, vaikams buvo parvežti žaisliniai, nes Jurgis darželyje yra tų Puffinų Mormonų grupėje… Tai mama paragavo mėsos tų paukščiukų… Rūkyta, gardi, bet, anot sutuoktinio, menkai skiriasi nuo rūkyto lietuviško kumpelio…

Žiema Lietuvoje - net oras pabalęs...

Nemanykite, kad aš tik keliauju, neragautais patiekalais, nematytais vaizdais mėgaujuosi ir visai neužjaučiu tų, kuriems per 30. Cha cha, taip ir pamaniau, kad ne kiekvienas supratote, apie ką aš čia  – tikrai ne apie šokius ar radijo laidą, kuri kažkada buvo, o gal ir tebėra… Tos laidos, kai klausydavausi labai labai seniai, tai tikrai atrodydavo, kad tie „per 30“, jei ir ateis kada gyvenime, tai jų reikės laukti labai labai labai ilgai. Bet aš šįkart apie 30 laipsnių žiaurų ir nuožmų minusą norėčiau pasisakyti. Tiksliau, apie maistą, kai lauke -20, -25, -30 – ir daugiau jau nevardinsiu, nes protu sunku suvokti tokį minusą (žinau žinau, Sibire dar šalčiau).

Taigi, mielieji, leiskite jums priminti, kad kai šalta, labiau tinka karštas, sotus, turtingas maistas, o ne salotų lapas, gaivios vaisių sultys ir ne šaldytos uogos. Kai taip šalta, tai karšta, tiršta sriuba niekada nepamaišys. Nei vienas šeimos narys ar svečias nepasigailės, jei išvirsite jam mano vadinamos žieminės klasikos – žirnių sriubos.  Čia reiktų priminti ir apie žirnių pusseserę pupelę – ir pirmas, ir antras patiekalas pupelių sriuba su ispaniška dešra. Ne man jus mokyti, kad organizmą visada sušildo aštrus maistas, kur nepagailėta čili pipiro aštrumui ir kitokių ingredientų sotumui – štai jums aštri makaronų sriuba su vištiena. O jei jau tos sriubos prisireikė mikliai – praktiškai čia ir dabar, tai virkite pienišką, vaikišką sriubą su cukinijomis.

Sriuba per tokius šalčius gyvas nebūsi, tai dar leiskite man jums pasiūlyti keletą komfortiškų patiekalų jūsų skrandžiui ir širdžiai. Čia priminimas apie įvairiapusiškai panaudojamą dešrelių ir saldžiųjų paprikų troškinį, prie -25 dar būtinai gaminčiau jautieną raudonam vyne, nes čia, kas mėgsta, tai gali ir apšilt begaminant ir beragaujant ingredientus, kiti neabejotinai apšils valgydami. Mėsos patiekalams tikrai šioje vietoje nenusileidžia angliškoji klasika žuvies pyragas. Ir visada man mielas bei jaukus, primenantis vaikystę patiekalas yra maltinukai – kotletukai, kitaip sakant. Šitie – skaniausi su bulvių koše (kaip vaikystėje), maltinukai garstyčių padaže.

Bent šalčiausiomis dienomis meskite visas dietas iš galvos ir pasimėgaukite šiltu, skaniu, naminiu maistu. Kol gaminsite – ir namus dar prišildysite J

Iki šiol gi niekuomet nesu buvusi jokioje Šiaurės/Skandinavijos šalyje. O še tau, boba, devintinės – šiuos metus pradėjau trumpom atostogom Islandijoje, o vėliau ir dviejų dienų vizitas Švedijos sostinėje Stokholme pasitaikė. Visai neketinau apie tai rašyti, bet šiandien buvau tiesiog išversta iš kojų jūsų aktyvumo spėliojant, kokio gi torto atvaizdą uždėjau FB.  Taigi, pirmadienį-antradienį Šiaurės vėjas nupūtė į Stokholmą, kur vykau dviejų tikslų vedina – į susitikimą dėl vieno įdomaus projekto,  kuriame buvau pakviesta dalyvauti. Negalvokite, tikrai niekas manęs nekviečia į jų tradicinių bandelių su cinamonu kepimo čempionatą. Reikalas truputį kitokio pobūdžio  ir mane sujaudinęs visom prasmėm iki gelmių. Iniciatorius – Švedijos ambasada. Projektas yra susijęs su  moterų padėtimi ir teisėmis pasaulyje, daugiau tikrai papasakosiu čia, šiame bloge, būtinai. O dabar – leiskite trumpai apie kelionės įspūdžius ir Oskarą, kuris sukėlė vos per keletą valandų tiek aistrų.

Stokholmas man labiau priminė Vilnių nei Londoną. Oras buvo fantastiškas, tikrai gražus žieminis, šalta ir giedra. Šalta taip, kad yra malonu ir reikia kepurės, ir tuo pačiu jauti, kaip su tavim draugauja žiema. Visi ten su kepurėm ir su striukėm, ir  kailiniais. Gyvenau viešbutyje, prieš kurį, kaip vėliau man paaiškino labai maloni nauja pažįstama, yra pastatytas paminklas, skirtas trims Baltijos šalims ir jų išsivadavimui. Malonus sutapimas. Aš išskirtinį dėmesį, savaime suprantama, skyriau cukrainėm, bulkinėm ir kitom maitinimo įstaigom. Aišku tiek, kiek pajėgiau. Ir iš tiesų, švedai nepakartojami šioje srityje – su tradicijom ir sau įprastais būdais. Aš jau senų senovėje ir netgi du kartus aprašiau cinamonines bandeles – nereikia slėpti, ir taip matosi, kad joms esu neabejinga. Kitos malonios detalės: prie vyno visada pasiūloma stiklinė vandens. Aš vandens gerbėja ir mėgėja, nuostabu, kad taip vos ne valstybiniu mastu rūpinamasi, kad žmonės perniek nedehidratuotų. Ir iš viso, visos kelionės metu jaučiausi kaip ponia… Švedijos ambasados Lietuvoje pirmasis  sekretorius Andreas ir prodiuserė Hedda mane nusivedė į, anot jų, tikrai labai tradicinės švediškos virtuvės vietą – Operos kavinę. Visas meniu būtinai švediškas, nors kai kurie patiekalai, pavyzdžiui Steak Tartar, yra visai ne švediškos kilmės, bet yra tapę neatskiriama jų virtuvės dalimi. Viskas ten tikrai labai ypatinga, daug lakuoto medžio, freskos, gana neaukštos lubos ir smulkūs baldai. Taip, kaip turbūt buvo prieš 20 ar 30 metų. Prie nedidelių staliukų ir medinių kėdžių visi kostiumuoti, o padavėjai su baltomis uniformomis. Mes visi valgėm silkę, tiksliau keptos silkės (bet ne sūdytos, o šviežios) filė, įdarytus lašiša, su glotnia bulvių koše, garstyčių majonezu  ir (- kaip gi be jo? -) krapo šakele. Ten aš, savaime suprantama, privalėjau paragauti ir Oskaro.

Klasikinis tortas, kuris sukurtas praėjusio šimtmečio pradžioje Švedijos Karaliaus Oskaro II pageidavimu, tiksliau, pavadintas jo vardu, nes jis labai jį mėgo… Kas ten supaisys, tortas Oskaras ir tiek. Atrodo itin simpatiškai, nesu tikra, ar įmanoma po tokių pietų jį įveikti vienai visą. Esmė paprasta: sviestas ir cukrus. Hm.. na gerai gerai, morengas ir sviestinis kremas. Išsamiau apie jį rašo Anne. Aš dar tik mėginsiu pagaminti savąjį Oskarą… Bet turiu pasakyti, kad jūsų spėjimai tiesiog sukėlė audrą. Kažkodėl dažniausiai buvo minimas štrudelis… Nors iš tiesų,  štrudelis į jį panašus tiek, kiek automobilis Škoda į šaldytuvą, bet kas mintyse, tas ir ant liežuvio… Ypač dabar, kai tokie šalčiai užgulė Lietuvą ir netgi savo pirštais užgriebė Švedijos galiuką, ir netgi čaižiai raižo Londoną (tiksliau, skiesti nereikia, kad Londone šalta – tik vėjas bjaurus ir jei, žmogau, pamiršai pirštines, kaip aš šiandien surinkinėdama vaikus, tai gailėkis)… Ir dar pabaigai: jei kada nors būsite Stokholme, privalote nueiti į Sturekatten, ten jautiesi kaip truputį netyčia šmurkštelėjus į triušio olą (kartu su  Alisa)… Ant mano spintelės popieriniame maišelyje dar yra skanėstų iš ten… Ir dar, žinau, kai kas jau dienas skaičiuoja, kai nebereikės važiuoti į Lenkiją atsigabenti švediško fenomeno – IKEA produkcijos. Galima viską bus įsigyti Vilniuje, bet man Stokholme atradimas buvo Bruka design – aš noriu tokių lėkščių, laistytuvų ir rankšluosčių. Iš tikrųjų – neslėpsiu – visos parduotuvės… Ir iš tiesų, bendras įspūdis (ir anot Andreas bei Heddos), kad švedai pamišę dėl gražių virtuvių, puodų, bliūdų ir, žinoma, kulinarinių knygų, kurios jų virtuvėse išdėliotos kaip parodoje…

O dabar – eikime išsikepti bandelių su cinamonu ir kardamonu, arba tik su cinamonu …

Kol autobusas mus vežė iš automobilių aikštelės į išvykimo salę, bandžiau sugalvoti, kokią šalį, miestą, vietą svajoju aplankyti, kur man būtinai reikia nuvažiuoti, ką aš įrašinėju į savo svajonių sąrašus… Ir supratau, kad tokios vietos… – nėra. Aš esu žmogus be geografinių svajonių. Man nieko nereikia, aš niekur nenoriu, o jei noriu, tai pasistengiu, kad galėčiau. Bet niekas nėra taip svarbu, dėl ko galėčiau išskirtinai stengtis. Bet gal užteks, kad sutuoktinis turi ambicingų geografinių vilčių, nes, kaip pats sako, į Islandiją norėjo visą gyvenimą… Na, bent jau gerus dešimt metų, nes tiek aš jį pažįstu. Dešimt metų svajonės išsipildymas – daug ar mažai? Iki tol nebuvo progos, nebuvo laiko ir tinkamų aplinkybių. Tiesa, vieną kartą Tomas patikėjo, kad jam nusišypsos laimė ten pabūti ypatingo gimtadienio proga… ir… kad ta slapta kelionė, kurią jam ruošiau, kai jam sukako 30, bus Reikjavikas. Bet nesvarbu kokia didelė meilė, nemačiau aš dar merginos, kuri savo noru trauktų dar giliau į šiaurę ir dar pavasario vidury…. Tikrai ne todėl skridome į Barseloną. Ten, kur visi visada skrenda įsimylėję ir ne. Merginos ir mergvakariai, berniukai ir jų geriausios draugės. Supratęs, kad aš savanoriškai tikrai neorganizuosiu kelionės į šiaurę, nepaisant savo visų simpatijų Islandijai, kelionę suorganizavo pats…

Pasiruošimas į šiaurę

Lagaminų susikrovimas daugiau mažiau komiškas. Mums reikia pasiruošti visokių šiltų drabužių, šiltų kojinių, megztinių ir neperšlampamų striukių. Žodžiu, aprangos, su kuria ir už poliarinio rato (ten, kur kelių nėra ir tik šunys kinkinius tempia) ne gėda būtų važiuoti… Aišku, aš skeptiškai nusiteikusi viso to apsiginklavimo rūbais klausimu. Bet vis tiek nusiperku striukę, gerokai per didelę, ir su ja jaučiuos kaip su kaldra, o kadangi per didelė ir mano rankos per trumpos, tai negaliu įdėti rankų į kišenes, tiksliau, mano rankos baigiasi dar nepasiekusios kišenės dugno… Striukė tokia per didelė todėl, kad kitokių nebuvo, nes aš, aišku, visos kainos nesiruošiu mokėti už jokias striukes, kurias naudosiu vieną kartą – į Islandiją – ir paskui visą gyvenimą šuniui vedžioti, ir į mišką malkų važiuot.

Striukė-kaldra

Bet aš įsidedu – Dėmesio! – netgi neperšlampamų slidininkų kelnių porą, kurias pasiskolinau. Manau, niekam net nekyla klausimų, kad aš tokių dalykų savo spintoje neturiu ir slides esu mačiusi tik per teliką.

Islandija

Islandija – pusiaukelėje tarp Anglijos ir Kanados, sako Tomukas. Lėktuve, kai manęs klausia, ko aš norėčiau, stiuardesė kreipiasi islandiškai. Man tai skamba beveik kaip komplimentas…

Ypatinga, paslaptinga šalis, kurioje dauguma tiki elfais… Atrodo, visa mistinė. Pakelės, kalvos arba akmenys su žiojuojančiomis prarajomis, paryškintomis sniegu. Kamuoliai debesų suvirtę kampuose, keliai snieguoti, kelio ženklai užpustyti. Aš čia jums nepasakosiu nuodugniai apie tą šalį, bet jos istorija ir geografinė vieta ypatinga. Plotas beveik kaip UK, o žmonių vos 300 tūkstančių… 

Medinis viešbutis ir pašvaistė

Iš oro uosto paėmėm tanko tipo automobilį keturių varomų ratų. Jei butų mano valia, aš, aišku, būčiau išsinuomojus ekonominį fiatą ar maksimum golfą… Bet gerai, kad ne aš tuo rūpinausi, nes jau būtume nugarmėję į prarają. Nors oro uosto teritorijoje ir tik išvažiavus iš jos keliai puikūs, bet kuo tolyn ir kuo aukščiau į kalnus (vienoj vietoj buvom 350 m), tuo labiau matosi keturių varomų ratų reikalingumas… Nieko tragiško – tamsa, sniegas, siauras kelias dėl užpustytų pakraščių. Nieko, ko dar nebuvau mačiusi Lietuvoje, bet tik vienas skirtumas – Lietuvoje viskas vienoj plokštėj, o čia į kalną stabiliai, paskui nuo kalno vingiuotai, dar nepamirštam, kad Tomas prie sniego nepratęs ir kitoj kelio pusėj, tai važiuojam truputį mažesniu nei leistinu greičiu. Aišku, pakelės vienoj vietoj iškeltas kryžius ir du sumaitoti automobiliai kaip paminklas – neprasta idėja kovai su karu keliuose Lietuvoje ir efektyvus bukaprotiško greičio ribojimas.

120 km per dvi valandas nėra blogai, ir dėkui už navigaciją… Navigaciją ėmėm be derybų ir ačiū dievui, nes kelio ženklai visi užpustyti, pripūsta ant jų sniego storai, kaip sviestu patepta…

Viešbutis RANGA visur išgirtas kaip geriausia vieta pamatyti aurora borealis, puiki virtuvė ir t. t. Vakarienė tikrai puiki, tik duona pradžioje nuvilia, bet atsiperka amouse bouche serialo kumpis su šviežutėliu kaparėlių majonezu… Mes išalkę, tai dar keturis kartus skaniau. Sūru, riebalų pilna, bet vos du kąsniai ir ne per daug, o tiek, kiek reikia. Visos kelionės metu mes apsisprendę valgyti žuvį, na ir dar vieną kartą gal ėriuko ragausim…

Mano žuvis cat fish buvo tobula, nes pati žuvis yra labai gero būdo, minkšta ir nei gramo neperkepta. Desertui – kas, jei ne vietinis pasaulio garso rūgusio pieno produktas skyr… Artimiausias jis būtų labai tirštam natūraliam jogurtui… Plaktas skyr su avietėm, vyšnių šerbetu, su sausainių trupiniais, padažu. Kai paklausiau, kaip jie tą skyr gamina, tai islandas pasakė, kad net patys nežino…

Šiaurės pašvaistė

Pašvaistės nepražiopsoti padės wake up call. Jei atvirai, tai aš neturiu jokių vilčių anei svajonių, man gyvenimas geras ir be aurora borealis. Bet naktį vis tik sulaukiau skambučio. Išlekiam, nieko nematom – pasirodo, ne į tą pusę išlėkėm. Einam vėl miegot, tada vėl skambutis… ir lekiam į lauką, bet jau į teisingą pusę… Lauke nuotaika ypatinga, visi sulaikę kvėpavimą ….atrodo, kaip Aušra vidury nakties, tik melsvai žalia. Paskui išsisklaido, bet pradžioje gražiu puslankiu pasirodo…

Laukite tęsinio apie visokias sniego pramogas ir maistą.

Ar atsimenate , ką veikėte per praėjusių metų šventes? Su kuo sutikote naujuosius? Ką dovanojote kitiems? Ir ką padovanojo jums? Aš niekada neatsimenu dovanų… Ne dėlto, kad jų nevertinčiau. Tiesiog manau, kad ir aš, ir daugelis gyvena pertekę daiktų. Ne vien daiktų – ir emocijų, įspūdžių, lūkesčių…

Nuo pat vėlyvo rudens trimituojami Kalėdų laukimo ir pasiruošimo joms signalai, pranešimai, akcijos manęs tikrai nebukina, bet kai kam gali sukelti nemenką stresą: „O Viešpatie, kaip čia dabar nepražiopsoti to didžiojo džiaugsmo, juk privalu jį patirti!“ Kiekvieno džiaugsmas skirtingas, tad pabandysiu ir aš aprašyti kokius penkis dalykus (galėčiau visus penkiolika, bet neužteks vietos), kurie labai patinka per šventinį periodą.
– Man Kalėdos prasideda ne tada, kai pirmą kartą pamatau kokią nors spindinčią reklamą ar mėsininkas primena, kad jau laikas užsisakyti kalakutą, o tada, kai pirmą sykį išgirstu „Wham!“ „Last Christmas“ per radiją. Būtinai per radiją. Jei klausau George’o Michaelo geriausių dainų albumo ne kalėdiniu sezonu, ją privalomai praleidžiu – man ji netinka kitu metų laiku… Kalėdinės dainos yra pusė džiaugsmo. Mes kažkuriais metais net išsispausdinome populiariausių žodžius ir jas traukėme kalėdinio vakarėlio metu. Rekomenduoju – geriausias būdas ūpui pakelti ir tikram džiugesiui sužadinti, taip sakant, kad širdis uždainuotų.
– Labai nenutolstu nuo muzikos, lyg būčiau kokia dainininkė… Išgirsti kalėdinių giesmių prie žvakių šviesos bažnyčioje ar koncertų salėje – ko daugiau reikia sielai sušildyti… Stengiuosi kiekvienais metais nueiti į tokias mišias ar koncertą.
– Lempučių girliandų ir žvakių privalu turėti gausybę. Jų niekada nebūna per daug. Kabinu girliandas visur, kur įmanoma: vaikų kambaryje ant sienų, ant laiptų, svetainėje, ant langų, paveikslų rėmų ir veidrodžių, dedu į stiklines vazas. Vien tik eglutės nepakanka, kartais lemputės gali net pavaduoti ją, jei dėl kokių nors priežasčių nesinori žaliaskarės puošti (lemputės mano namuose dega – nebijau prisipažinti – dar visą sausį).
– Vieną kartą metuose pirmas dienos  gėrimas būna šampanas… Na, nemanykite, kad vos tik Kalėdoms atėjus su pižama lekiu traukti jo iš šaldytuvo. Tikrai ne. Bet šventinis rytas būna toks kupinas veiklos ir reikalų (suvaldyti vaikus, kad iš karto neišpakuotų visų dovanų, pradėti gaminti kalėdinius pietus, pasipuošti, paruošti stalą ir t. t.), kad neretai nebeužtenka laiko niekam kitam. Nejučia ateina 12 valanda. Užkandžiai gatavi. Taigi belieka tik iššauti šampaną… Cha cha cha.
– Sūris, sūris, sūris. Įvairiausių rūšių sūris vakarienės pabaigoje man yra šventė. Kalėdos nusipelno viso jo padėklo. Vėliau besėdint ir besišnekučiuojant prie sūrio prireikia ir portveino, nors nebūtinai, gali toliau sėkmingai dirbti ir kitoks vynas. Aš jau du kartus dalyvavau savo kulinarijos mokslo draugių organizuojamame sūrio ir vyno vakarėlyje. Jame nieko kito nebuvo, tik sūrio, vyno ir priedų. Tai, beje, itin vykusi vakarėlio tema (jei netyčia pristingate idėjų arba išgaruoja noras šeimininkauti).
Sūrio vartojimo taisyklių labai daug, dar daugiau jo rūšių. Šis įspūdingas pieno produktas – tobulas žmonijos išradimas. Kaipgi sukomponuoti tinkamą sūrių tercetą ar kvintetą, kad pamalonintų gomurį ir sujudintų vaizduotę? Paprastai patariama rinktis mažiausiai tris skirtingos tekstūros ir aštrumo sūrius. Siūloma geografiškai koncentruoti, tarkim, formuoti itališkų, prancūziškų arba kad ir lietuviškų sūrių rinkinį. Lietuvoje jų gausybė, nežinau, ar kiekviena pardavėja dideliame prekybos centre galėtų pasakyti, ką pirkti. Jei norite patarimo, pasukite į mažesnes gourmet parduotuvėles – ten tikrai jums padės išsirinkti (Užupio krautuvės Vilniuje šeimininkai visada puikiai pagelbėja). Sūris brangus, tačiau už ką moki, tą ir gauni. Geriau nedaug, bet toooookio… Valgykite lėtai ir galvokite apie tai, ką dedate burnon. Pradėkite nuo švelnesnio ir vis didinkite intensyvumą. Produkto reikia visai mažai, vos kąsnelio. Taigi kaip atrodys mano kalėdinis sūrių padėklas? Turbūt rinksiuosi angliškus, jų yra labai įspūdingų… Be abejonės, imsiu velsietiško ir kornvalietiško ožkų. Vieno – minkšto, tepamo, kito – pusiau minkšto, jau aštresnio ir su baltaisiais pelėsiais. Būtinai stovės gabalas čederio. Žinoma, kaipgi be stiltono (šis mėlynųjų pelėsių sūris – privalomas kalėdinio stalo „dalyvis“)! Na, dar norėsiu pridėti kokio nors švelnaus, gal bri… Štai ir viskas, labai paprasta. Manau, ir iš lietuviško repertuaro turėčiau ką rinktis: lietuviški ožkų sūriai stebuklingi, varškės sūriai fantastiški, fermentiniai irgi išties neprasti. O prie sūrių? Trapučiai, nesaldūs sausainukai, džiovintos figos, kriaušės, obuoliai ar vynuogės, medus arba burokėlių pagardai… Niekada man sūrio nebus per daug. Slėpkite sūrį – ateina Drakonas…

Ką tik užsisakiau bilietus į Londoną pas Beata, tai suprantu, kad geriausia lauktuvė jai bus naujas įrašas į blogą…

Ar žinote, kokios lietuviškai pasirodančios knygos aš labiausiai laukiu? „Intuityvus valgymas“. Man atrodo, jog tai – protingiausia, ką galima parašyti valgymo sutrikimų tema. Sakydama „valgymo sutrikimas“, aš kalbu ne tik apie rimtą bulimiją ar anoreksiją, aš kalbu apie visas, ko gero, normalias moteris, kurios net ir sulaukusios brandaus amžiaus, tarkim, kokių trisdešimties, ha ha, nesugeba iki galo susigyventi su savo kūnu: gal jau ir nebesitiki įlįsti 36 dydį, jei visą gyvenimą buvo 40, bet vis tiek ūmai suklūsta, išgirdusi apie naują stebuklingą dietą arba piliulę. Chrestomatinis atvejis čia yra tokia viena be galo puiki, prašmatni ir protinga motera, jau ir anūkę čiūčiuojanti, ale vis tiek sugebanti kas pusmetį panuodyti kraują dukrai prašydama internetu užsakyti kažkokius nerealius maisto papildus iš Čiūkukinzijoje augančios bici-kumči-žeku žolės ekstrakto, kurios liekninančios savybės yra įrodytos jau prieš tūkstančius metų… Tai, kad minėtą ekstraktą platina UAB „Kalabibiškių autoremontas“ ir apraše nėra nė žodžio apie kontraindikacijas, perdozavimą ar pan., yra niekis… Tai štai, tai puikiai moterai, kuri yra, ekchem, mano mama, aš ir pirksiu šitą knygą, net nelaukdama specialios progos. Nes jos autoriai remiasi, mano galva, labai išmintingais 10 principų, kurių esmė – įsiklausymas į kūno poreikius ir harmonija su maistu.

Pirma, ką jie teigia – pamirškite bet kokias dietas. Nes vienintelis kelias į lieknėjimą – mitybos įpročių keitimas VISAM LAIKUI, o ne karinio pasirengimo reikalaujanti spec. dieta dviems savaitėms. Kai paskaičiau, ką jie rašo apie mitybos įpročius – man tai atrodo tobula ir harmoninga: valgykite tai, ką norite, nekompensuokite nesėkmių ir liūdesio maistu, neperalkite, nesigraužkite, jei surijot mėsainį, nenorėkit sverti 54 kg, jei ūgis – 180 cm, ir tėvai milžinai, sportuokite, po šimts, nors truputį, taip pat jauskite saiką ir apskritai – pagarbiai elkitės su maistu, bet dar labiau – su savo kūnu (aš taip suprantu, kad čia ką tik gimė beveik tobula knygos anotacija, kas nors persiųskite „Tyto albai“, ha ha).

Žodžiu, autoriai turi 10 principų, kuriuos rekomenduoja, ir po kiekvienu jų aš galiu pasirašyti. Savo taikų ir draugingą požiūrį į maistą aš trumpai išdėsčiau įraše apie Kalėdas, todėl, kaip minėjau, labai laukiu lietuviškai pasirodančio „Intuityvaus valgymo“. Beje, kad jau prabilome apie praėjusias šventes – tai ar priaugote svorio ar numetėt?

praėjusių metų aidai

Sveiki, manau, kartais labai sveika susitvarkyti spintas, išsitraukti senus paltus ir batus bei rankines – žiūrėk imi ir užtinki kokį lobį. Niekaip nesuprantu, kad  jau yra net keturi metai šitam blogui ir pasidairius čia galima rasti visokių dalykų. Patiekalų, kurie jau aprašyti, iš naujo apie juos rašyti tikrai nereikia –  tik priminti. Aš šią savaitę gilinu savo žinias kai kuriuose srityse, todėl mažai laiko lieka prie kompiuterio. Štai vakar susipažinau su viena moterimi, kuri garsiai juokėsi, koks gi yra vis tik nuotykis gyventi su veganu. Jos jaunikaitis ne tik kad vegetaras, bet ir tikrų tikriausias veganas, taigi, prie nieko, kas iš gyvūnų, net negali artyn prieiti. Smaguma – jei man gyvenimas tokį pokštą iškrėstų, nežinia, ką reikėtų daryti. Bet turiu pasakyti, kad sriuba, kuria buvau vaišinta (daržoviška, beveik suvirtų juodų pupelių sriuba) buvo dieviška, taigi prisiminiau mano visai užleistą ir neišplėtotą temą: bemėsius pirmadienius. Ir nors šiandien ne pirmadienis, o jau visas trečiadienis, vis tiek aš be galo džiaugiuosi savimi ir savo svečiais, kai nors kartą per savaitę, o geriausiai, tai visus du ar tris, vakarienė yra be mėsos. Taigi, aš laiko mašina peržvelgiau visų paskutinių metų sausio įrašus ir štai surinkau tokį visai  neprastą, o labai  bemėsį patiekalų asorti. Čia sudėsiu nuorodas tik į pačius receptus, nes jei norėsite, jau iš recepto rasite beletristikos dalis apie tų metų nuotaikas ir  dalykus. Taigi, pradėkime nuo 2008 metų ir džiovintais grybais bei risotto ryžiais įdaryto baklažano. Oi kaip norėčiau, kad man kas nors tokį dabar padarytų… Mano draugė neseniai įsigijo greitpuodį (angliškai ), atsimenu, mes vaikystėje tokį turėjome vien dėl troškinių ir greitai išverdamų sriubų. Svarstau, ar nebūtų laikas ir man… Ar turite tokį dalyką? Jei taip, lauksiu patarimų, kokį rinktis, jei ne - išsirinksiu pati…. Tokiam greitpuodžiui, manau, puikiausiai tiktų marokietiškas daržovių troškinys iš 2009-ųjų… Šį įrašą iliustruoja nuotrauka iš 2011 m., iš šventinio gruodžio, kai šampanas liejasi laisvai ir niekas neskaičiuoja kas, ko ir kaip. Manau, dabar visi sąmoningai ar nelabai  vadeles truputį įtempę ir pyragaičiais tik grožimasi. Galų gale, jei pyragaičiams laiko nėra ir suveržtas diržas neleidžia, tai blynų savaitgalį tikrai galima išsikepti. Ir pabaigai, jei asorti apie bemėsius patiekalus, tai kas gi kitas geriau tą bemėsiškumą užtvirtina, jei ne daržovių apkepas iš 2010 m. Pastarasis tikrai rimtas ir tvirtas, visai ne kūdas, o daržoves galima naudoti pasirinktinai, aš kažkada vien tik su kopūstais ir morkomis tokį dariau.

O pabaigai – apie košmarus ir kaip sudėtinga kartais būna pameluoti. Man - labai, todėl jau dvi dienas esu kančiose, nes už kelių valandų turėsiu apsimesti, meluoti ir sukti uodegą… Labai nemalonu ir prižadu daugiau to nedaryti niekada niekada, ir keikiu save, nes pati kalta, galbūt kitą savaitę parašysiu, kaip pavyko tas melas… Todėl visą naktį sapnavau, kaip prisipažįstu ir prašau atleidimo…. Siaubas.

O dabar grįžkime prie įrašo pavadinimo. Ar dar liko aguonų? Pas mane visada lieka, netgi yra likę skanėstų ne tik nuo praėjusių, bet dar nuo užpraėjusių Kalėdų… Kaupia kaupikas. Praėjusių metų kalendorius guli padėtas ant lentynos, o ten keksiukų dvylika receptų. Pagalvojau, kad galbūt ne visi turi praėjusių metų keksiukinį kalendorių, tai kodėl gi nepasidalinus receptu. Nes juk bananų, tai visada yra, ir dažniausiai reikia greitai juos doroti. Vakar vienas pažįstamas, kuriam daviau ragauti eksperimentinio bananų pyrago, sakė: “ooo this is my kind of food”,   ir, suprask,  kuo bananai juodesni, tuo geriau, nes iš tiesų,  bent jau man žiemą niekaip nepavyksta banano pagauti pačiame jėgų žydėjime -arba jis iš parduotuvės atvilktas pusžalis ir veliasi tarp dantų, arba jau pernokę ir sausi, miltingi,  nepadoriai saldūs…  Taigi, jei liko aguonų ir bananai nokdami perlenkė lazdą    - štai receptas…

Šluostau stalą turbūt, čia vis dar nuotraukos iš laidos filmavimo archyvo. Autorius Tomas, rjfotografija.lt

Ir praėjusiais, ir užpradėjusiais metais niekaip niekaip tiksliai tą dieną nepagaunu nei savęs, nei blogo ir neparašau nieko apie tai, kaip skaičiuoja metus gi šis mano tinklaraštis-blogas. Turiu dėti sau minusą, nes tikrai nesu iš tų žmonių, kurie pirmauja įvairaus tipo svarbių ir mažiau svarbių gyvenimo bei kasdienybės įvykių žymėjime ir archyvavime. Aš visada pražiopsau ir pamirštu. Žinau dviejų saujų žmonių gimtadienius ir per daug nereikšminu datų, bet manau, kad dabar patylėjus apie porą savaičių čia juk reikia nuo kažko pradėti. Taigi, šapalas, už kurio kabinuosi rašydama pirmą 2012 įrašą. Per daug neišsiplėsiu, trumpai drūtai: mano blogui 4 metai. Visi juk naujus metus pradedam su naujais pažadais sau ir kitiems. Mano padažas 2007-aisiais  po pusmečio galvojimo, planavimo ir trypimo vietoje, metams einant į pabaigą tada užsirašiau: pradėti tinklaraštį. Tuomet jau buvo jų tikrai ne vienas kulinarinis, bet tikrai ne tokia nesuskaičiuojama aguonų gausybė kaip dabar (kalbu apie lietuviškus). Pradžioje kentėjau nuo scenos baimės ir technologinių slenksčių, esu beviltiška šitoje srityje, ir, kaip matosi iš pirmo įrašo, net nesugebėjau įstatyti lietuviško raidyno. Apie blogą niekam nepasakojau, buvo man pramoga. Bandžiau save. Dabar šitas visas reikalas jau išaugo į patys matot ką.

Dabar, kai perskaičiau pirmą įrašą, tai turiu pasakyti, kad nors blogas buvo pradėtas kaip kulinarinis, tai yra, su receptais pabaigoje ar pradžioje, bet man jis visuomet yra ir buvo daug daugiau nei tik 200 g miltų ir trys kiaušiniai. Todėl kartais – o iš tikrųjų, tai visada – pašalinių minčių daugiau nei konkrečių receptų. Ir dabar, kadangi mano receptai iškeliavo į knygas, TV laidas ir kalendorius, jų, patys matot, kad vis mažiau naujų lieka čia. Man skaityti kitų blogus – tai klausyti kitų nuomonės, todėl man tokie yra įdomiausi, kai gali skaityti ir truputį pagyventi kito mintimis, tuo pačiu išskaitydamas savas. Todėl aš savo rašliavų netaisau, rašau greitai ir impulsyviai sąmonės srautą, esu taip įpratus ir toks yra mano tinklaraštis. Taigi, mano naujų metų apsisprendimas prieš ketverius metus išsipildė su kaupu. Dabar aš jau esu priklausoma ir jaučiu nenormalią atsakomybę blogo nenumarinti, nors kartais neturiu ko pasakyt. Man, kaip matote, artimiausias yra plepėjimo žanras, nors kartais gana dažnai tuščiažodžiavimo beigi pamokslavimo gūsiai užpučia…

Aš pati mėgstu skaityti kitų rašliavas įvairiomis temomis ir pastebiu, kad nors pati nevengiu išsiplėsti į nereikalingas platumas, pati labai raukausi, kai kiti rašliavotojai taip daro. Taigi, nedaryk kitam to, ko pats nemėgsti. Taigi, aš dar keletą dalykų apie tą keturių metų gimtadienį trumpai:

- ne visi naujų metų apsisprendimai yra pasmerkti žlugti, štai mano 2007 nubrėžtas, 2008 įvykdytas pažadas pradėti blogą atsipirko su kaupu ir daug daug veiksmingesnis buvo, nei visi kiti, kuriuos daviau sau iš serijos „daugiau sportuoti, mažiau drybsoti“.  Taigi, ir jums linkiu surasti, nusibrėžti lengvai įvykdomus ir realius uždavinius („daugiau sportuoti, mažiau drybsoti“ mano naujų metų sąraše jau turbūt dešimtus metus iš eilės vis tiek bus).

- man tai yra geriausia tribūna, taip pat pats geriausias būdas įsiminti ir atsiminti receptus bei kitus momentus iš gyvenimo.

- man šitas blogas yra geriausias būdas bendrauti. Pastebėjote, kad aš nesu labai prilipus ir nespėju atsakyti į visus komentarus, ir ne visada leidžiuosi į ilgas diskusijas ar ginčus bei tyrinėjimus kai kuriais klausimais, bet visus komentarus skaitau ir deduosi galvon, esu porą ištrynus, nes jie buvo bjaurūs, nes čia ne tik mano, bet ir kitų erdvė, todėl nenoriu, kad būtų gadinama nuotaika…. Bet kritiškus palieku. Aš pati nesu komentatorė, ir nors kartais labai norėčiau, droviuosi ir nekomentuoju po kitų tinklaraščių įrašais.. Taigi, vertinu tuos, kurie išdrįsta ir komentuoja…

- dar po metų norėčiau, kad mano blogas-tinklaraštis dar kartą pakeistų formą ir čia būtų visko daugiau, dar nežinau iš kur to daugiau paimsiu, bet galvoju…

- ir dar šiaip turbūt reikėtų kažkaip pasigirti??? Bet manau, vienas geresnių pasiekimų yra parduotuvė ir prijuostės, kurios taip pat buvo naujų metų rezoliucija prieš dvejus metus. Ta rezoliucija yra įgyvendinta ir kaba parduotuvėje, kurioje šeimininkauja Bronė. Praėjusiais metais tinklaraštis buvo apdovanotas kaip metų asmeninis tiklaraštis. Dar paprastai yra pasigiriama lankomumo statistika, bet tai kas iš to? Ar dėl to, kad čia ateina 10 tūkstančių, ar trys šimtai, kas nors pasikeis? Tikrai ne…

O štai dabar nuoroda į pirmą blogo receptą – sausainius….

Norėčiau pradėti eilėmis. Žinote, kaip būna ant atviručių parašyta kartais, kai gauni iš kur nors – pilnas internetas tų palinkėjimų skystų.

Krinta snaigės, sukasi verpetais,
Leidžias žemėn ir ant mūs delnų.
Tegul neša Tau Naujieji metai
Daug linksmų, laimingų valandų.

Ir dar galima rasti, bet aš visada manau, kad geriau jau paprastai, savais žodžiais, norėčiau pabrėžti, negu svetimomis eilėmis palinkėti ką nors gero… Arba šiaip – tiesiog paprastai be jokių ten eiliuotų nusilyrinimų, kurie dažniausiai būna labai ne į temą, parašyt. Džiaugiuos, kad šiais metais buvom kartu ir pasimatysime kitais metais. Nors aš niekada net nemėginau ant jokios banglentės lipti, bet dabar norėčiau kaip kokia surferė palyginti šį šventinį laikotarpį su matytais vaizdais iš banglentinikų gyvenimo. Tos visos šventės, tai kaip didžiulė banga, kurią iš toli matei ateinant, o jai artėjant ir susijaudinimas, ir panika vienu metu užplūsta, manau,  visus banglentininkus, o paskui, kai jau neriam į tą bangą, tai viskas susimaišo į vieną košę, bet koks smagumas ir euforija bangos viduryje. Palengvėjimas ir adrenalino liekanos, kai jau ta banga nuėjo. Tai štai taip aš jaučiuosi ir po šių Kalėdų. Kurios buvo puikios. Bet dabar, metams baigiantis, norėčiau aš būtiniausiai išdėstyti keletą svarbių dalykų ir rimtai pasikalbėti, kad ramiai sau metus galėčiau užbaigti. Taigi, štai kelios pastraipos:

1 Kai lauki Kalėdų su vaikais, tai pats vėl būni vaiku. Aš kažkaip šiais metais tai pirmą kartą ir stipriausiai pajutau. Užregistravau vaikus į pasimatymą su Kalėdų seniu, bet pasakysiu atvirai, man taip užspaudė gerklę, kai aš jį pamačiau, nes jis atrodė kaip TIKRAS. Aš nemeluoju – su raudonais žandais ir tikra barzda, ir gudriom akim. Taip pat vos nenudobiau Tomo, kuris, net ir įspėtas pranešti, pradėjo su vaikais brautis į namus, kai aš vyniojau dovanas. Kūčių vakarą nuo neveikiančio židinio patraukėm žaislų dėžes, kad senelis geriau galėtų įlįsti. Ir švenčių pabaigoje Izabelė pastebėjo, kad senelis turi tokį patį vyniojamą popierių, kaip ir mes…

2. Rankdarbiai – sielos atgaiva. Aš šiais metais pasiuvau priešpaskutinę naktį vaikams kojines, kur kabinti ant židinio reikia. Pasitenkinimas – didžiulis. Vakar susiuvau porą prairusių megztinių ir džinsus pasitrumpinau – malonumas beribis…

3. Dvi dienos su kalakutu yra maksimumas, kurį galiu toleruoti. Antrą dieną iš kalakuto liekanų išviriau sriubą, chili con turkey reikėtų vadinti. Aštri pomidorų sriuba su daug čili, kumino, kalendros, česnakų ir pupelių. Receptas panašus yra jau sausio mėnesį kalendoriuje. Ir pasikabinau jau naują kalendorių bei susirašiau sausio įvykius.

4. Mažiau yra daugiau. Čia turbūt galima pasakyti apie daug ką. Kalėdų dienos vakarą TV pasiūlė tiesiog TV rojų, bent jau mano supratimu – visos dvi valandos Downton Abbey Christmas special. Neatsimenu, kada žiūrėdami teliką vienos kitas tildėm. Naujo sezono teks palaukti, matyt, iki vasaros, o gal net ir iki rudens. Bet jei štampuotų tą serialą, jis nebūtų toks geras.

5. Po Naujųjų metų laidos nebebus… Pasiaiškinimas taip pat šitam dalykui būtų Mažiau yra daugiau.

Štai tokį radau komentarą po paskutinės laidos: Sveika, Beata,
man visai nepatiko tavo atsisveikinimas: Pasimatysime tada, kada pasimatysime… Perziurejau TV3 programa sausio pradziai ir iprastu laiku tavo laidos neradau – negi nebeliko??.. Kai tik normali laida pasirodo, po sezono jos nebelieka.. Kazkokia neteisybe..

Labai nuoširdus pasipiktinimas ir dabar turiu greitai sudėlioti visus taškus ant i ir visiems pasiaiškinti, kodėl nebebus laidos. Ir tikrai televizija nekalta. Manau, laida tikrai buvo labai sėkminga. Labai džiaugiuosi super komanda, labai gera atmosfera ir netgi tas nuovargis, kuris gyveno kartu, yra visai nesvarbus. Visiems neįtiksi, bet, manau, kad tikrai daugelis laida džiaugėsi, lygiai kaip ir televizija buvo patenkinta ir reitingais, ir turiniu. Laidos nebus dėl to, kad aš pati noriu pertraukos ir truputį jėgų perskirstymo, nes man labai svarbu kokybė ir nenoriu štampuoti tik tam, kad štampuočiau. Man tikrai reikėjo daug jėgų ir išmonės parašyti tiek receptų ir pagaminti tiek patiekalų. Aš jau pačioje pradžioje buvau apsisprendusi, kad laida eis tik iki Naujųjų metų, nesvarbu, ar TV pasiūlytų pratęsti sutartį, ar ne. Todėl, kad mažiau yra daugiau. Tikiuosi, kad laida vėl bus rodoma po pusmečio ar truputį daugiau, bet dabar, manau, visiems ne pro šalį būtų užsiimti kitais darbais. Aš laikausi nuomonės, kad gyvenime yra labai svarbu pasirinkti ir susidėlioti prioritetus, ir nesimėtyti. Aš dabar noriu visas savo jėgas skirti naujai knygai, kuri jau vyksta… Ir žinau, kad vienodai abiejų dalykų kokybiškai padaryti negalėsiu, taigi noriu savo jėgas dabar iš televizijos perkelti prie knygos, nes ta knyga jau tiesiog kunkuliuoja ir sproginėja kaip spanguolės kisieliuje. Nebūsiu aš laiminga ir rami, kol ji nebus padaryta. Nes apmatai ir meškerės jai užmestos jau vasario mėnesį, taigi dabar – pasiraitotų rankovių metas.

Tai štai tokios naujienos… Bloge sudėliosiu atskirą skyrių, kur bus receptai, kurie iš laidų. Jų buvo net 17 ir visose mažiausiai po penkis receptus, taigi mano resursai yra truputį patuštėję. Kaip tvenkinys po geros vasaros. Dabar laikas prikaupti naujų išteklių.

Bet niekas toliau nesikeičia, blogą pildysiu ir toliau bendrausim. Nes čia dabar kaip koks atsisveikinimo laiškas išėjo… ha ha ha – aš visai ne tokios nuotaikos norėjau, nes, neslėpsiu, ir man truputį truputį gaila, kad laidos nebus, bet aš nevirkauju ir laikausi savo apsisprendimo.  Taigi, reikia tik pasidžiaugti gerais rezultatais ir visiems padėkoti, kad žiūrėjot, kad gaminot, ir, kaip jau sakiau savo pirmos knygos įžangoje, kad man didžiausias komplimentas, jei mano sukiojimasis ir tarškėjimas virtuvėje jus įkvėpė pagaminti ar išbandyti ką nors naujo, ir nebūtinai taip, kaip aš dariau…

Ačiū.

Iš tiesų ilgai galvojau. Kadangi taip jau išpuolė, kad laida Kūčių dieną, tai ji ir bus šventinė. Apie tai, ką galima padaryti Kūčių stalui – ir tradiciško iš turimų ingredientų, ir truputį įdomesnio… Laidoje taip pat apie tradicijas ir papročius pasakos etnologė Gražina Kadžytė. Ją pažįstu seniai ir visuomet tokiomis temomis ji yra puiki pašnekovė.

Taigi, Kūčios yra mūsų visų metų darbo vaisius ir ant stalo visa šeima deda tai, ką turi geriausia, o mėsos nevalgome iš pagarbos savo gyvūnams… Tad ant stalo – gėrybės iš laukų (javai, grūdai, duona), iš daržo (burokėliai, morkos, kopūstai), iš darželio ir sodo (aguonos, obuoliai, kriaušės) ir iš miško (spanguolės, grybai). Silkė – gana nauja tradicija, nesiekianti ir šimto metų… Bet prigijusi tikrai puikiai. Aš pati neįsivaizduoju Kūčių be silkės ir labai ją mėgstu, taigi, gaminu mano pačią mėgstamiausią silkę su porais, morkomis ir razinomis, taip pat naujesnį, nuo skandinavų nužiūrėtą marinuotos silkės variantą. Ir kaip gi be burokėlių mišrainės? Ši, manau, itin gardi, nes čia ir džiovinti grybai, ir džiovinti obuoliukai, ir kriaušės… Super gardi, sakyčiau. O kad burokėliai būtų dar skanesni, jie yra kepti, o ne virti. O vietoj įprastų pupelių – tamsiai žali lęšiai, bet jei tokių nerasite, manau, puikiai tiks ir visų pamėgtos pupelės. Tik vienas patarimas: virkite be druskos, geriausia, prieš tai pamerkti, ir virkite su lauro lapais, pipirais, svogūnu ir saliero lapkočiu, jei mėgstate… Ir dar vienas receptas, be kurio Kūčios – ne Kūčios. Mano šeimos firminis – virtinukai su aguonomis. Jų laukdavau visus metus. Recepto kaip ir nėra, nes viskas labai paprasta ir aišku: tešla iš vandens ir miltų, plonai iškočioti, o įdarui keletą kartų permaltos aguonos, sumaišytos su cukrumi, jos tarnauja ir kaip padažas…

Taip pat specialiai Kūčioms – keptos skumbrės receptas.

O pabaigai – mišiose, kurios buvo skirtos trimestro pabaigai Izabelės mokykloje, griežtoji direktorė, kurios baiminasi visi ir kiekvienas, nes labai jau ant trumpo pavadžio laiko ji visą mokyklą, pasakė: „Mielieji vaikai, atsiminkite, kad net jei ir negausite to, ko norite per šias Kalėdas po eglute, atsiminkite, kad turite padėkoti savo tėvams, kad turite stogą virš galvos ir namus, nes labai daug vaikų  pasaulyje to neturi“… Tai va, džiaukimės ir vertinkime tai, ką turime… Ramybės, meilės ir džiaugsmo. 

Sūrio lenta, pas draugę svečiuose..

Dabar - tikrų tikriausias sūrio sezonas. Sūrio lenta – žavingiausia vakaro ponia. Lapė šį rašinėlį parašė prieš porą savaičių. Šis rašinėlis ypatingas. Kvaksėjau, kai skaičiau, ir lingavau, ojė - Lapė, kaip visada, mano mintis skaito… Bravo, Lape…

Kažkurią iš tų baisių dienų, kai praktiškai taip ir neprašvito, išgrūdau lėlę į lauką, pasidariau kavos ir supratau, kad visiškai nenoriu nei tvarkytis, nei, kaip ketinau, eiti į sporto klubą, tačiau nepatingėjau nukulniuoti į garažą ir parvilkti dėžę su kalėdinėmis dekoracijomis. Balkoną pradėjau puošti tingiai (lipdyti Kalėdų žaisliukus, kai kieme dar žaliuoja žolė, sutikite, ne mažiau keistas jausmas, kaip, pvz., turėti jaunesnę pamotę – čia aš ne apie save, ha ha), o baigiau džiugiai belsdama kaimynei į duris su raginimu nešti savo lėlę į balkoną, nes ten „laukia stebuklas“.

Čia įžanga į Beatos pasiūlytą temą – apie nusimatančius Kalėdinius apsirijimus, juk jau jaučiate Kalėdų dvasią? Beata, pati užsisukusi turuose po knygynus, jau kuris laikas atakuoja su prašymais parašyti, juolab kad pradžia jau padaryta. Ot taip va, galvoju, kai tik tema apie apsirijimus – iš karto ir prašo manęs pasisakyti, o ne kokios kūdenos draugės… Viskas, nuo rytojaus dieta, juolab kad ir Adventas.

Kas teisybė, tas ne melas – skaniai pavalgyti man viena geriausių pramogų, o Kalėdos daugeliui iš mūsų tarp visų kitų malonumų žada ir paros trukmės sėdėjimą prie lėkščių (mes tada šeimoje sakom: „Šiandien valgėm tik vieną kartą – nuo ryto iki vakaro“). Po Kalėdinio maratono į darbą visi dar kelias dienas nešasi šventinių patiekalų likučius, dalinasi receptais, valgo ir dejuoja, kiek priaugo. Žodžiu, jūs šitą programą su vienokiom ar kitokiom variacijom žinote.

Galiu pasidalinti vienu atradimu, apie kurį tikrai girdėjote, tik ne visi gal išbandėte – jei jau kertate nuodėmingą kumpį su baravykais grietinėlėje ir bulvių garnyru, tiesiog mėgaukitės juo iš širdies. Kai pagalvoju, aš didžiąją gyvenimo dalį esu praleidusi galvodama apie dietas, būdama ant dietos, nutrūkusi nuo dietos, skaičiuodama kalorijas, vengdama visokių skanėstų, o rezultatas tai kaip čia pasakius… (ačiū visiems pažįstamiems, dabar pagalvojusiems: „taigi tu nestora!“). Todėl kai laukiausi, pagalvojau – dabar yra tikrai vienintelis metas, kai galiu valgyti viską, ką noriu, nesukdama sau galvos, ir, patikėkite, per 9 mėnesius sukirtau tokį kiekių bandelių, kiek nesu suvalgiusi iki tol per visą gyvenimą. Mano skaičiavimais, turėjau priaugti kokius 100 kg, bet taip neatsitiko, ir tam turiu vienintelį paaiškinimą – kirtau viską be jokios sąžinės graužaties ir su dideliu pasimėgavimu. Šios teorijos praktinę dalį sėkmingai tęsiu ir dabar, ir esu įsitikinusi – jei nors sekundę pagalvosi, jog gal šito kugelio ar eklero nereikėtų valgyti, jis iš karto atguls jums ant pilvo penkiagubu savo svoriu. Prisiminkite tai, kai rydami seilę atsidursite prie lūžtančio nuo viliojančių gėrybių stalo.

Mano giminė, kai dalino saiką, aiškiai stovėjo eilėje prie apetito, todėl daugel metų ta patiekalų gausa ir vėliau laukiantis priverstinis jų naikinimas mane baisiai erzino (brrr, nekenčiu valgyti tai, ką reikia suvalgyti, nes suges, o ne tai, ką tądien nori valgyti) ir ne kartą buvo konfliktų su mama priežastis. Mama kiekvienais metais, per visas Kalėdas, per visas Velykas, trumpiau tariant, per visas šventes, jaučia pareigą nors keletą kartų sudejuoti, kad „kažkaip nieko čia tokio nėra, pilnas stalas, o nėra ką valgyti“, o aš išmokau – labai rimtai – priminti sau ir kitiems, jog maistas – skanus ir nelabai, sotus arba lengvas, tirštas, sultingas, mėsingas, įmantrus arba paprastas, pigus ir bedieviškai brangus, gaivus ir rūgštokas, aitrus ir kartokas, skystas, saldus ir be druskos, prėskas ir deginantis, lipnus, kvapnus, garuojantis — yra Dievo dovana, kuria turėtume džiaugtis ir už kurią turėtume dėkoti ne tik per Kalėdas, bet ir kiekvieną mielą dieną. Prisiminkite tai, kai norėsis supeikti šitą Dievo dovaną, nes neįtiko jūsų skonio receptoriams, skrandžiui, figūrai ar piniginei.

Bet ypatingai norisi atkreipti dėmesį į dar vieną šventinio stalo aspektą – kuklus ir perdėm saikingas ar gausiai nuklotas neįveikiamu kiekiu patiekalų – pasidžiaukite tuo, kad yra ką ant jo padėti ir – svarbiausia – yra kam prie jo susėsti. Prisiminkite tai, kai atsivertę Beatos knygą plušėsite virtuvėje, norėdami palepinti artimuosius.

Visiems puikios šventinės nuotaikos.

Happeak / Fotopastelė nuotraukos

Tai visiems ir turi tų dovanų rasti. Štai, pvz., šiukšliavežiai visada pabeldžia į duris. Kažkada daviau saldainių visiems – ir paštininkui, ir pienininkui, ir šiukšliavežiams, bet pastaraisiais metais Tomo iniciatyva taktiką pakeitėm. Kiek galima tų saldainių? Todėl jie visi gauna atvirutę ir, kad ir kaip nekūrybingai, bet pinigų. Na, tikiuosi, kad taip per visus namus prasiėjus jiems, jei ne visas tryliktas, tai bent šiek tiek to atlyginimo… Visus reikia prisiminti ir apie visus pagalvoti…

Bet mes patys esame savo didžiausi priešai, bent jau aš pati sau tą stresą įsivarau. Bet turiu pasakyt, kad po trumpos apklausos Facebook supratau, kad aš ne viena ir nėra taip, kad jau visas pasaulis viską iki paskutinės kalėdinės kojinės pasiruošęs, ir tik aš viena nevykėlė dar vis galvoju, kada rasti progą supakuoti viską, kad elfai nematytų… Taigi, rimti sociologiniai tyrimai (ne) parodė, kad pasiruošusių ir viską susipakavusių yra mažuma… ha ha ha ha

Nors iš tiesų, tai nuotaika yra labai pakili, iš visų pusių tik skamba kalėdinės dainos, melodijos ir giesmės. Šiaip aš ne patarėja muzikai ir nepirkinėju kasmet kalėdinių dainų kompiliacijų, bet, manau, šiais metais labai super duper popsinį ir malonų širdžiai bei ausiai kalėdinių dainų kompaktą išleido saldusis skanusis balsingasis atlėpausis Michael Buble, įsigijus esu, kaip kokia pensininkė klausau. Kitas ašarą spaudžiantis čia, UK, kalėdinis singlas yra Military wives Whereever you are, kuris, pranašaujama, bus kalėdinis numeris vienas. Sužinosim jau sekmadienį, per Kalėdas. Ten dainuoja kareivių žmonų choras, šitas labdaringas  singlas yra toks angliškas mini kalėdinis stebuklas. Aš, kaip buvusi choristė, neatsispyriau. Siūlau visiems pažiūrėti, paklausyti  ir pabandyti neįsigyti… Tai va, aš pirmą kartą gyvenime nusipirkau singlą (taip taip, jau matau, kaip pakraupsta Darius Užkuraitis ir Ramūnas Zilnys). Nusipirkau ir labai džiaugiuos, ir klausau, ir ūbauju,  ir kitiems patariu )))

Aš šeštadienį net nusipyniau kalėdinį vainiką. Dėl to esu pasididžiavimo savimi viršūnėje… Dar esu sumaniusi šiokių tokių rankdarbių, bet gal nekarksėsiu - o kas, jei nespėsiu?…. Tik ir girdžiu iš visur, kaip vieni gamina, kiti kepa, ir jūs bloge labai dažnai klausiate įvairių receptų. Kaip suprantu, sunkiausiai randamas yra kalėdinių sausainių receptas, nors tūno bloge jau nuo senų senovės.

Šią savaitę dar mūsų mieloji Lapė pasirodys galų gale. Su labai išmintingomis ir juokingomis įžvalgomis, su kuriomis sutinku 100 proc… O šeštadienį jau Kūčios ir paskutinė šiais metais laida, kurios tema – Kūčių stalas… Bus ir kisieliaus, ir virtinių su aguonomis, ir burokėlių mišrainės, ir Pietų Amerikos paveiktas būdas su žuvimi… Taigi, geros savaitės ir būtinai dabar eikite pažiūrėt arba Buble dainos (reklamos čia nuoroda ir truputį sūriu apibarstyta, bet susidarysite vaizdą), arba eikite paklausyti, pažiūrėti žmonų choro....

P. S.  Nuotraukos šios, kurių negalima nepastebėti, yra ruoštos specialiai Happeak fotosesijai, nuotraukų autorės - Fotopastelės burtininkės. Nors fotografavome lapkričio mėnesį, nuotaika – be abejonės - kalėdinė. Ir būtinai turiu pagirti Happeak mergaitišką sijoną, Izabelė praktiškai jame dabar gyvena… (Tai jei netyčia dar neturite dovanų berniukams ir mergaitėms, aš jums pasakiau, kur gyvena gražiai vaikus aptaisantis senelis.)

fotopastele.lt nuotrauka

Skirtingose šalyse skirtingai dedamas akcentas. Štai neseniai su vienu bičiuliu iš Vokietijos kalbėjausi šia tema ir jis prisiekinėjo, kad Kalėdų išvakarės yra didžiausias akcentas ir šventė… Lygiai kaip ir pas mus – viskas prasideda Kūčiomis ir man jos yra didžioji pradžia, na o Kalėdos, tai kaip išeis. Taigi, aš užaugau ir gyvenau taip: Kūčios – didžioji šventė, bet kai  pirmą kartą praleidau Kalėdas su Tomo šeima, viskas tartum apsivertė. Atsimenu, kaip koks truputį net liūdesys buvo užėmęs, kad pirmos mano Kūčios ne su mano šeima… Anglams Kalėdos yra didžioji diena. Diena, kai visa šalis sustoja ir visi daro, galima sakyti, beveik tuos pačius dalykus: iš ryto pradeda po truputį vynioti dovanas, kelia šampano taures,  laukia karalienės kalbos ir… valgo kalakutą, nors ir kiti paukščiai populiarūs, bet kalakutas, be abejonės, yra vienvaldis lyderis, kaip ir visi priedai prie jo… Briuselio kopūstai, bulvės žąsies taukuose, troškinti raudonieji kopūstai, mėsos padažas, duonos padažas, spanguolių padažas, vėliau – kalėdinis pudingas ir kalėdinis pyragas. Taigi, šioje laidoje aš darau taip, kaip iš savo anytos išmokau… Tik truputį lietuvinu pagal save ir kepu vištą. O desertui – grietinėlės desertas su aguonomis ir su granatų želė…

Aš tai tikrai žinau, kad Kalėdų dieną mano orkaitėje šonus kaitinsis  kalakutas, jau nuėjau ir užsisakiau iš mėsininko. Kalakutas bus užaugęs laisvėje ir kažkokios senovinės rūšies. Mėsininkas prižadėjo, kad jis bus itin gardus, gardžiausias kalakutas… Na pagyvensime – pamatysime. Aš apie kalakuto kepimą esu plačiai pasisakiusi savo antroje knygoje ir niekaip nepamiršiu, kaip mano Tomas praktiškai buvo išerzintas kaip bulius koridoje, nes kalakutą labai mėgsta, o kai fotografavome, tai reikėjo laukti laukti laukti ir dar palaukti kol galų gale galėjom valgyti… Iš tiesų, labai laukiu, kada gi galėsiu imtis kalakuto, ir man ruošti kalėdinius pietus yra pusė šventės. …Šiais metais jis bus nedidelis, apie 4 kilogramų, bet mums didelio ir nereikia, nes mūsų bus keturi suaugę ir du vaikai, na ir trys šunys, bet manau, kad šunėkai gaus arba nieko, arba labai mažai…Bet tai ko aš čia užsikalbėjau apie kalakutą, jei laidoje kepu vištą? Dar lapkričio mėnesį, kai ruošiausi šios laidos filmavimui, pasiklausiau jūsų Beatos Virtuvė profilyje Facebook, kokį gi paukštį paruošti šventiškai… Ir ką, atsakymas buvo paprastas ir aiškus: vištą. Ir aš ir aš esu didžiausia gerbėja vištos, ir višta visada yra šventė – nesvarbu kokia, ji populiari ir kasdieniška. Bet ir Kalėdoms galima padaryti viską super ypatingai, šventiškai ir gardžiai… Mėsa yra pagrindinis veikėjas, bet viena žvaigždė – ne karys… Taigi visi šalutiniai dalykai yra labiausiai reikalingi ir tikrai ne kaip penkta koja… Taigi, kepam vištą ir šventinius priedus…

Kitą savaitę – Kūčios. Laidoje ir silkės, ir burokėlių, ir aguonų bus. O svarbiausia – pokalbis su etnologe Gražina Kadžyte, kuri labai gražiai ir, kaip visada, įdomiai pasakoja apie lietuviškas tradicijas…

O dabar - truputėlis asmeniškumų. Labiausiai pasaulyje aš myliu savo sesę…. Kai su ja kalbu telefonu (kiekvieną dieną) ir tariuosi Kalėdų senelio klausimais, ji visada man pabrėžia: neišlaidauk, nesitaškyk, taupyk… Ir iš tikrųjų – mokausi ir mokausi iš jos taupyti… Štai neseniai Odetos vadovaujamas „Swedbank“ Asmeninių finansų institutas, kuris moko taupiai ir apdairiai tvarkyti savo finansus, paskelbė tyrimus apie šventinį stalą…

Jei jau pradėjote galvoti apie šventinį Šv. Kūčių vakarienės stalą, ieškoti receptų, skaičiuoti būsimus patiekalus iki 12 – pats laikas susidaryti racionalų sąrašą: vakarieniaujančių, patiekalų ir jiems reikalingų produktų. Juk tikrai norite išleisti mažiau (dar nesutikau tokio žmogaus, kuriam būtų pamaišę užsilikę litai piniginėje po švenčių) ir tikrai visai netrokštate nesugrūsto (nes tais atvejais tokio maisto sudorojimą sunku pavadinti valgymu) maisto likučiais savaitę maitinti konteinerines kates ar šunis.

„Swedbank“ Asmeninių finansų instituto užsakymu atliktas tyrimas parodė, kad dažniausiai šiemet Šv. Kūčių ir Kalėdų patiekalai bus gaminami už vidutinę 150 Lt sumą. Daugiau nei ketvirtadalis apklaustųjų sakosi, kad šventiniam stalui nudengti išleis iki 100 Lt, o 20 iš 100 Lietuvos gyventojų ketina palikti 200-300 litų už šventinį maistą. Žmonių, kurių šventiniai maitinimosi ypatumai atsieina nuo 500 iki 1000 litų ar dar daugiau, yra tiek mažai, kad juos beveik galima pavadinti išskirtiniais išlaidautojais (bendrai sudėjus, tokių išlaidautojų būtų tik 15 iš 1000).

Kad Asmeninių finansų institutas nebūtų „nuteistas“ ir išvadintas teoretikais, praktiškai išbandė, kokius ir kiek produktų nusipirkti, ką pagaminti už 150 litų bei kiek žmonių pavaišinti.

Įrodyta: už 150 litų tikrai galima pagaminti tradicinius Šv. Kūčių patiekalus: kelių rūšių silkes, žuvį, įvairius pyragėlius (su grybų įdaru, obuoliais ar su lašiša) – keptus ir virtus, mišraines-salotas. Be to, iš vaisių galima pagaminti valgomų stalo puošmenų (skamba beveik kaip „valgomi sienų apmušalai“ iš Roald Dahl knygos vaikams „Čarlis ir šokolado fabrikas“, bet šiek tiek magijos čia nepamaišys). Vaišėmis mėgavosi ir repetavo Šv. Kūčių vakarienę 18 žmonių. Ir jie tikrai neišdrįstų meluoti „nieko burnoj neturėjau“. Be to, maisto liko.

Kad šventės nesibaigtų ilgu kredito kortelės minusu ir nereikėtų varstyti vaistinės durų, ieškant „virškinimą gerinančių vaistų ar papildų“, verta skaičiuoti.

Odeta pataria šitaip:

„Planuojant patiekalus atkreipkite dėmesį į tai, kiek žmonių vakarieniaus. Taip pat naudinga prisiminti, galbūt koks giminaitis taip bijo silkės, kad šiukštu negali prie jos prisiliesti – vadinasi, jam silkės pirkti ir gaminti tikrai nereikia. Galbūt pusė šeimynos yra iki gyvos galvos nuteisę grybus, todėl ieškoti turguje prabangiųjų baravykų 10 žmonių irgi nebūtų racionalu. Skaičiuojant taip pat verta žinoti, kad vieno valgymo metu suaugusiam žmogui rekomenduojama suvalgyti 200-300 g maisto. Kisieliaus, aguonų pieno nereikėtų ignoruoti ir „nepastebėti“ kaip maisto. Ir dar – niekas kitas taip gerai neįtvirtina planavimo, kaip raštiškas jo įrodymas – pirkinių sąrašas“.

Be to, reikėtų prisiminti, kad labai pasistengus tą žmogaus skrandį pratempti galima, bet nebūtina, juolab, kad gerokai populiaresnės yra skandžio mažinimo, o ne skrandžio didinimo operacijos…

Jei jūsų šventės yra „sumestinės“, vakarienės direktorei nepabijokite pasiūlyti dalintis (net jei vakarienei vadovauja uošvienė). Juk neverta kiekvienai įrodinėti savo gebėjimo per dieną pagaminti 12 patiekalų, kad galiausiai ant stalo atsidurtų 12 + 12 + 12 (apie skrandį čia net baisu bet kokią mintį įsileisti galvon)… O kad vakarienės programa nebūtų tik iš karštų, šaltų ir saldžių ar siūrių patiekalų, iš anksto pasidomėkite tradicijomis, kurios apima ne tik valgymą. Pažaiskite (kurie negali skirtis su maistu – yra žaidimų ir su valgomais „žaislais“).

Jaukios, išradingos ir finansiškai protingos vakarienės jums linki Odeta.

Iki pat sezono pabaigos dabar laidose gaminsime dovanas. Manau, kad savadarbės dovanos – kojinės, šalikai, kepiniai, papuošalai – yra labai svarbi kalėdinių dovanų tendencija… Kai manęs klausia, ko aš noriu dovanų, tai negaliu atsakyti tiesiai ir iš karto, nes iš esmės aš visko turiu… Brangiausias dalykas, ką mes galime dovanoti vieni kitiems, yra mūsų laikas, todėl pačių darytos dovanos, yra vertingiausios, be abejonės… Kažkuriais metais aš buvau visiems savo draugams prikepusi padovanoti rankomis darytų dalykų – tada dariau spanguolių padažą ir imbierinius sausainius, juos ir gaminu šeštadienio laidoje… Nebūtinai dovanos turi būti brangios ir prašmatnios, ir nebūtinai jų turi būti daug… Aš esu už nuosaikumą, dėmesį ir atidumą… Todėl, jei dabar pradėsite ruoštis, tikrai spėsite… Aš labai apsidžiaugčiau gavusi dovanų burokėlių pagardą, kurio receptas yra antroje knygoje.  Manau, jį virsiu ir šiais metais… Nes jis su sūriu yra tiesiog nepakartojamas, kaip ir svogūnų uogienė, o tai yra ne kas kita, kaip tik minkštai ištroškinti, karamelizuoti svogūnai su šiek tiek acto ir cukraus…

Taigi, pats laikas pradėti ruoštis jau dabar… Šokolado plyta  ir florentinai paprastieji – dar keli dovanų variantai. Pagaminama lengvai, paprastai su galimybe improvizuoti.

Kuo jūs nustebinsite draugus ir artimuosius?

Štai taip mane pasitikdavo Pegasas prie durų

Sekmadienį buvo paskutinė stotelė Klaipėdoje, 0 vėlai vakare jau buvau savo namuose Londone. Dabar kaip tik atidaviau savo kompiuterį remontui, tai skolinuosi vyro. O šiaip, tai dvi dienas norėjau praleisti be kompiuterio…

Savaitė buvo turtinga nuvažiuotais kilometrais, sutiktais žmonėmis ir dovanomis. Visi susitikimai vidutiniškai truko po 1,5 valandos. Per savaitę tapau Pegaso knygyno geriausia žinove ir kliente. Knygų pirkau tiek, kad visos netilpo, nes, žinoma, dar turėjo tilpti visi atsigabenti rūbai, duona, mėsos, ikrai ir, savaime suprantama, kalendoriai… Skaudama širdimi jų atsivešiu į Londoną vos kelis, bet nieko negaliu padaryti, sveria jie daug (500 g), o lagaminas ir lėktuvas – ne guminis. Ryanair‘as juo labiau. Aš ir taip visada skraidau su 20 kg bagažu…

Labai mėgstu pasirašinėti, tik visada pametu gerus tušinukus ir markerius. Tomas sako, kad apyvartoje turbūt yra mažiau nepasirašytų knygų, nei pasirašytų... Cha cha cha (Kristinos Kondrotienės Kauno Pegasas nuotrauka)

Apie pirkinius

Pegaso direktorė Klaipėdoje mane pagyrė, kad pasidalinu su atėjusiais savo pirkiniais ir rekomendacijomis. Man tikrai negaila. Aš šventai tikiu rekomendacijos ir pasidalijimo galia – jei man patiko, aš tikrai su malonumu pasidalinsiu… Kol kas dar nieko neperskaičiau, bet galiu pasidalinti grobiu: aforizmų ir minčių rinkiniai, knyga Nr.1 – Prezidento dienoraščiai ir, aišku, kalnas vaikiškų knygų… Na gerai, nehiperbolizuojam – 6 vaikiškos knygos… Jau kurį laiką žadu susikaupti ir parašyti apie knygas, kurios patinka man ir vaikams… Tikrai susikaupti prižadu artimiausiu metu, nes tema aktuali, ypač artėjant šventėms.

Ne tik knygynai

Vytenė, būsima gydytoja, aktyvi studentė

Džiaugiuosi gyvai susipažinusi su Vytene, kuri su kitomis medicinos studentėmis organizuoja aukcioną ir mugę, kurios tikslas – surinkti pakankamai lėšų nupirkti specialią lovytę neišnešiotiems dvynukams. Kalėdinė mugė dar vyks, tai jei turėsite progos - apsilankykite, aš apie juos jau rašiau.

Su Vaineta ir Roma

Taip pat susitikau Marijampolėje su Vaineta ir jos močiute Roma. Vaineta yra labai linksma ir talentinga mergaitė. Ji serga cerebriniu paralyžiumi ir nevaldo rankų, bet tapo kojomis. Jos paveikslą įsigijau labdaros vakarienėje Londone. Esu sujaudinta jos pasiryžimo ir atkaklumo.

Su smagiąja čiauškute Liepa ir jos mama

Taip pat teko man garbė ir su vaikais, kurie tikrai daug laiko praleidžia ligoninėje, Santariškių vaikų onkohematologijos skyriuje, iškepti keksiukų. Ten gavau taip pat krūvą dovanų – vaikų rankomis darytų papuošalų ir veltą pirštinę iš Liepos mamos. Tokios šnekorkos, kaip mažoji Lieputė, dar neteko sutikti. („Beata, tu ir vėl čia! – sako ji, vartydama mano knygą. – Tu vis gamini ir gamini, kada atvažiuosi pas mus į svečius?“)

Dovanos, kurias gavau iš vaikų

Aš – vairuotoja

Ne paslaptis – aš vairavimo egzaminą išlaikiau tik iš trečio karto, bet tai visai man nesutrukdė dabar puikiausiai vairuoti. Nebijoti ir sėkmingai vairuoti LT ir UK. Neretai, jei rodaisi per televiziją ar šiaip kur viešoje erdvėje, gali pasirodyti, kad esi labai kažkuo ypatingas. Supratau, kad kai kas tikėjosi, jog būsiu vežiojama vairuotojo.. Cha cha cha – visur nuvažiavau pati ir tikrai daug km priskaičiavau. Marijampolė, Kaunas, Kėdainiai, Panevėžys, Šiauliai, Klaipėda ir, žinoma, Vilnius.  Atsiprašau dar kartą visų, kad per daug optimistiškai buvau nusiteikusi Marijampolės nutolimo nuo Vilniaus klausimu, todėl pavėlavau.

Šiauliai (Laimono Simaičio nuotrauka)

Geri, gražūs, malonūs žmonės. Negaliu pasakyti, kiek žmonių teko sutikti, bet tikrai daug, visur manęs laukė, visur šypsojosi ir visur jaučiausi laukiama, pageidaujama ir visaip buvau išgirta bei maloniai sutikta. Tikrai jaučiuosi susikuklinus nuo viso dėmesio, kurio sulaukiau, ir visiems dėkinga, kad atėjote su manimi susitikti.

Susitikimas Kaune (Kristinos Kondrotienės nuotrauka)

Apie ką kalbėjome?..

Turiu pasakyti, kad kai vedu renginius ar šiaip viešai kalbu, aš jaudinuosi, bet šį kartą jaudulio beveik nebuvo, tik impulsas kiek įmanoma daugiau atiduoti, nes tikrai gavau daug daug - mačiau pačius maloniausius ir draugiškiausius veidus. Kalbėjau apie kalendorių, laidas, knygas, ateities planus…

Mielosios šiaulietės, (Laimono Simaičio nuotrauka)

Apie dovanas

Turiu pasakyti, kad man nereikia nei dovanų, nei gelių. Man dovana yra susitikti, man smagiau dalintis sausainiais ir saldainiais (imbieriniais iš antros knygos ir Pergalės soufle).

Bet labai vertinu gautas dovanas ir būtinai noriu padėkoti, ir paminėti… Cha cha cha cha – gal ir kiti autoriai pasileis į turnė??? Gavau obuolių sūrio (labai labai kokybiškas ir garsus, nepervirtas, minkštas, bet tvirtas). Džiovintų moliūgų – valgiau pirmą kartą gyvenime, medinių pakabukų, vyno (labai taikliai padovanotas, toks mano mėgstamiausias vokiškas rieslingas. Sagę-drugelį ir daug daug duonos – pasirodo, Verbūnų duonos įkūrėjas ir vadovas buvo mano mamos mokslo draugas, tai gavau nei daug, nei mažai – keturis didžiausius kepalus duonos. Gera duona yra turtas ir jį vertinu. Man padovanota duona tikrai labai gardi – ir tamsi ruginė, ir su saulėgrąžom ar razinom. Pasidalinau su šeima ir tiesiog jaučiuosi tikrai nepelnytai apdovanota gėrybėmis…

Gardžioji Verbūnų duona

Nosis.

Siaubingai mane pavedė ir įsitaisė velnias žino ką. Gydytoja įtarė, kad pusiau rimta ir didžiam mano siaubui tarpuose turėjau gėdingai išsipūsti nosį…

Savijauta vidutiniškai prasta. Bet nemėgstu nei skųstis, nei vaistų per daug vartoti… Taigi, praeis.

Išvada tokia: man turnė labai patiko. Pegaso labai gražūs knygynai, ten dirbantys žmonės – labai paslaugūs, o visi atėję – nuostabūs.

Kai bus nauja knyga – būtinai važiuosiu vėl į turnė, tik norėčiau, kad taip netemtų anksti, tai galėčiau pamatyti daugiau… Dabar leisiu sau dvi-tris dienas grįžti į naminį ritmą. Tiesą sakant, dabar noriu daugiau laiko praleisti su vaikais ir virtuvėje, ir mažiau – prie kompiuterio, tad tikiuosi, kad suprasite. Šią savaitę įrašo reikės palaukti iki šeštadienio. Šeštadienį prasideda kalėdinių laidų maratonas. Visos likusios trys laidos bus šventinės. Šį šeštadienį kviečiu pradėt gaminti dovanas…

Laidoje – apie greitas vakarienes. Dabar jau tikrai visiems reikia rasti laiko…

Aš dabar važinėju po Lietuvą, susitikinėju su nuostabiais savo skaitytojais ir žiūrovais arba žiūrovėmis, tai vakar išgirdau klausima:

-          Beata, ar jums neatsibosta gaminti valgyti?

Tai žinoma, kad atsibosta, bet kartais nėra kitos išeities, kartais reikia ir tuoj pat: greitai, čia ir dabar. Tai va štai apie tokias vakarienes ir yra šita laida – greitai, čia ir dabar. 

Galite su manimi ginčytis, kad varškės apkepas nėra greitas maistas, bet aš manau, kad greitas ir sveikas, ir kas čia tas pusvalandis jam  iškepti? O varškės juk taip nesunku užgriebti bėgant namo. Tradiciškai mes visi įpratę dėti manų kruopas į apkepą. Nežinau, kas nuo ko nusirašinėja, bet visi receptai, gyvenantys internete, šia tema yra nuobodžiai vienodi. Iš esmės, ir manų kruopos, ir miltai atlieka tą pačią statybinę funkciją – klijuoja ir tvirtina, nors lygiai tą patį, tik truputį švelniau, daro ir kiaušiniai, kurių čia – nemažai, tad galima būtų kepti ir visai be jokių miltų… Bananai varškės apkepui puikiai tinka ir sutrinti, pernokę bananai toliau sėkmingai gyvena bei praturtina apkepą kvapu, tūriu, skoniu, tik, deja, dėl bananų jis nebūna toks balsvai geltonas, o gauna truputį gelsvai pilkšvą spalvą, bet kai toks skonis – bala nematė spalvos…Taigi, varškės apkepas.

Na, kaip sako mano viena draugė, jei yra namie makaronų, tai, vadinasi, namuose – puota. Aš vis tik širdyje labiau lietuvė nei italė cha cha cha… Taipgi aštuonis kartus iš dešimt rinkčiausi turbūt bulves, bet makaronai yra tikrai fiesta, ypač gerai paruošti, nepervirti ir su kvapniu padažu. Šiuo atveju – visai klasikinė kombinacija: spageti pomidorų padaže.

Gero ir skanaus savaitgalio visiems!

Taip pat susitikau su Vytene ir jos draugu, perdaviau lauknešėlį jų organizuojamam aukcionui ir kalėdinei mugei, jei galėsite – prisidėkite… ir dar prieš tai buvau VDU konferencijoje apie savanorystę. Labai didelė diena.

Šiandien daug daug reikalų, o vakarop – į Marijampolę… Aš Marijampolėje būsiu pirmą kartą gyvenime… Tikiuosi, nepasiklysiu, kaip vakar Kaune. Kaune vakar pasiklydau važiuodama Šiaurės prospektu. Važiavau važiavau, kol įsijungiau navigaciją… Ačiū Kaunui, noriu į Kauną atvažiuoti ir pabūti bent kelias dienas… Man Kaunas visada labai patiko…

 O čia – dalinuosi kalendoriaus pristatymo akimirkomis pirmadienį restorane  Kitchen.

Vaišių pristatymas

Jauni ir dar jaunesni svečiai…

Detalizuotos vaišės…

Užkandžiai

Ragaukite ragaukite…

Madinga viešnia

…

Sveiki, mielieji, šiandien įvyko pirmas kalendoriaus pristatymas mano bičiulių restorane Kitchen. Aš jau antrą kartą čia darau susitikimą su žurnalistais ir draugais, pirmas buvo Maisto banko akcijai „Kviečiu į svečius“ pusryčiai. Kitchen‘e aš jau beveik sava, ir jo darbuotojai man labai padeda. Aš atsigabenau visokių skanumynų iš Londono, nes, kaip žinia, į Lietuvą atskridau tik vakar, tai nebūčiau spėjusi tiek daug per dieną pagaminti. Tai teko paplušėti Londone ir viskas sėkmingai atvažiavo… Vaišinau džiūvėsėliais itališkais, kuriems kalėdinio smagesio įpūsta buvo su aguonom. Aguonos ir migdolai – labai šventiškas derinys, taip pat imbieriniai sausainiai, kurie vis tik yra labai gardūs. Geriausias patobulintas receptas yra antroje knygoje, bet dar yra receptas ir čia, bloge. Beje, greičiausiai nuo stalo išgaravo dar šilti angliški kalėdiniai pyragėliai mince pies, trapios sviestinės tešlos krepšeliai, pripildyti džiovintų vaisių košės, pagardinti prieskoniais ir brendžiu (nebūtinai) – apie juos esu rašiusi prieš tris metus, receptas – čia. Mielasis Rokas Petkevičius su Algimanta Žukauskiene atėjo nešini visa dėže žagarėlių… Še tau, boba, devintinės, va tokių dovanų nesitikėjau, labai miela. Bet tik negalvokite, kad dovanų troškau, aš visko turiu, ko man reikia, smagiausia visus matyti ir visiems dovanoti kalendorius… Fantastiniai žagarėliai – tokie švieži, kaip turi būti, juos iškepė Roko mama…

Rokas, Algimanta ir žagarėliai

Draugė Odeta atnešė nuostabų blondinių pyragą (apie jį – kada nors). Dar gavau gėlių ir visokių dovanų (nuo Tv3 – šlepetes, kad gyvenimas būtų patogus). Na, kad nebūtų taip jau neįsivaizduojamai saldu – dar ir sūrio su pagardais bei sausainiais atsirado… Ir karšto vyno sezonas buvo atidarytas… Išsivirti gali kiekvienas: sauso paprasto raudono vyno, koks nors itališkas primitivo puikiai tinka, tuomet kelios riekelės apelsinų, citrinų, nagelis imbiero, kelios kardamono ankštelės, keletas gvazdikėlių, ir būtinai – cinamono lazdelių, taip pat cukraus…. Ir viskas: užkaitinam iki tiek, kad būtų karštas, bet dar per daug negaruotų, o cukrus spėtų ištirpti… O tie, kurie nenori arba negali alkoholinių gėrimų naudoti, tą patį padarykite su sultimis: pvz., obuolių ir spanguolių, atskieskite jas vienu puodeliu stiprios juodos arbatos, pridėkite tokių pačių prieskonių, kaip ir vynui, ir pašildykite (čia, manau, jau cukraus nereikės, nes sultys ir pačios saldžios). Va štai taip vaišinau svečius vakar. Nuotraukas pasiskolinau iš Lryto ir Alfa.lt … Daugiau nuotraukų yra delfi, 15min. Ačiū visiems atėjusiems.

O aš rytoj pradedu savo turnė po knygynus – iki pasimatymo!

Pasivažinėsiu, Lietuva pasigrožėsiu, praplėsiu horizontus, jei ateisite – ruoškite klausimus, į visus su malonumu atsakysiu… Iki pasimatymo “Pegaso” knygynuose.

Kaune,  PC „Akropolis“, Lapkričio 29 d. 18 val.

Marijampolėje, Bažnyčios g. 13, Lapkričio 30 d. 17 val.

Vilniuje, PC Panorama centrinė aikštė šalia knygyno „Pegasas”, Gruodžio 1 d. 18 val.

Kėdainiuose, J. Basanavičiaus g. 47D, Gruodžio 2 d. 18 val.

Panevėžyje, PC Babilonas, Gruodžio 3 d. 12 val.

Šiauliuose, PC „Akropolis“, Gruodžio 3d. 16 val.

Klaipėdoje, PC „Akropolis“, Gruodžio 4 d. 12 val.

Iš tiesų, šitos laidos labai norėjau, nes pusryčiai – ypač savaitgalio – yra mano mėgstamiausias dalykas ir nėra nieko man mieliau, kaip savo svečiams ar šeimai gaminti savaitgalio pusryčius, kepti blynus ir gaminti Benedikto kiaušinius ypatingomis progomis… Iš tiesų, tai yra ypatingas laikas, taigi šioje laidoje aš darau tai, kas dažniausiai pasitaiko mano savaitgalio vėlyvų pusryčių repertuare… 

Turbo super kefyro kokteilis, kuris suteiks energijos visai dienai, taip pat labai tiks ir paprastomis savaitės dienomis… Tiems pusryčiams, kai užsuka pas jus po šeštadienio turgaus giminaičiai, aš siūlau išsikepti keksiukų – jie ir savaitgalio kepiniams, ir pusryčiams puikiai tinka… Taip pat gaminsiu dalyką, kuris tikrai visada pareikalauja aukščiausio meistriškumo – iš karto daryti penkiolika dalykų. Tai – pusryčių klasika – Benedikto kiaušiniai. Tai yra be lukšto virtas kiaušinis su hollandaise padažu… Palauk palauk, o kur blynai??? Bus ir blynų, nes, be abejonės, lietuviai blynams yra prisiekę amžiną meilę. Laidoje – vieni blynai purūs ir ypatingi, kiti – avižiniai, kur obuolio daugiau nei blyno…

Čia su jumis dar dalinuosi receptu su tikru pusryčių karaliumi – kiaušiniu. Taigi, lašišos Fritata su špinatais ir varške.

Beveik paskutinis savaitgalis, kai galite tingėti ))) Paskui jau aš kviesiu skubėti ir pradėsime ruoštis Kalėdoms.

Klausiate, ar man niekas neatneša pusryčių į lovą??? Na taip, atneša, bet labai retai… Paprastai man nervai nelaiko lovoje voliotis ir laukti, aš mieliau kitiems tuos pusryčius gaminu… Siūlau šį šeštadienį laidą žiūrėti lovoje arba geriau taip: tegul viena pusė būna lovoje ir žiūri laidą, o kita žiūri laidą virtuvėje ir gamina pusryčius tai pusei, kuri lovoje…

Na, o kai papusryčiausite, kviečiu paplanuoti, ar jums nepavyktų prisidėti prie vienos gražios iniciatyvos (galima net nesugadinus savaitgalio tinginystės). Aš praėjusiais metais palaikiau ir dovanojau knygų bei gi prijuostę iš kolekcijos, ir šiemet vėl kviečiu nelikti abejingiems – juolab, kad tikslas yra kilnus, kiekvienas galime prisidėti savaip ar bent jau kitiems pasakyti.

Taigi plačiau apie iniciatyvą, į kurią čia taip kviečiu atkreipti dėmesį.

Medicinos studentų mokslinės draugijos Neonatologijos būrelio narės organizuoja kasmetinį aukcioną „Kūdikio gerovė – mūsų ateitis“ ir renka lėšas pagelbėti Naujagimių skyriuje gydomiems mažyliams. Šiemet aukcionas vyks gruodžio 2 d. VDU auloje (Kaune). Gerosios fėjos taip pat organizuoja kalėdinę mugę Kauno Akropolyje (gruodžio 15-16 d.) – čia bus prekiaujama saldumynais gardumynais, kakava ir šiltais rankdarbiais, o surinktos lėšos keliaus į bendrą aukciono fondą.

Taigi kviečiu užsukti į mugę, pasivaišinti, o gal ką mielo nusipirkti. Jei visko turite daugiau, nei reikia, tai galbūt galite pasidalinti su mugės organizatorėmis kokiais rankdarbiais ar iškepti sausainių? Keksiukų? O gal tapote, lipdote, gaminate kokius papuošalus ir mielai lengva ranka atriektumėte šito gėrio kilnios iniciatyvos vardan?

Čia palieku kontaktus gerųjų fėjų:

LSMU MA Neonatologijos būrelio pirmininkė Vytautė Kadusauskaitė kadusauskaite@gmail.com

LSMUK Neonatologijos klinikos vadovė Eglė Markūnienė egle.markuniene@gmail.com

Labdaros ir paramos fondas
“Parama naujagimiui”
Įm. kodas 300068456
(Pinigus galite pervesti į fondo sąskaitą nurodydami, kad skiriate aukcionui)

Iki susitikimo Pegaso knygynuose!