Brigitte Bardot, kažkada pritrūkusi pinigų ar šiaip iš meilės gyvūnams, pardavė aukcione vieno iš savo vyrų (vo­kiečių milijonieriaus Gunterio Sachso) dovanotas  brangenybes, kad sukauptų lėšų šventai kovai su gyvūnų skriaudėjais. Aš kartais ūpui pakelti dėlioju žmones į lentynėles ir visaip kaip mėginu suskirstyti  į gentis. Viena stambi ir gana reikšminga gentis yra šunų mylėtojai.

Britai augintiniams pakloja beveik 15 milijardų svarų sterlingų per metus. Tikrai neketinu čia analizuoti nei bėdavoti – vaje vaje, ir kur tas Vakarų pasaulis ritasi. O ritasi ten, kur patinka. Aš ir pati antakių nuleisti niekaip negalėjau, kai rengiau reportažą apie kepyklą, kurioje kepami skanėstai šunims. Ji įsikūrusi Paryžiuje ir, aišku, prancūzai nebūtų susigalvoję taip netradiciškai pakeisti kepyklos paskirties – amerikiečiai daug lankstesni šiuo atžvilgiu. Taigi, paaiškėjo, kad – kepyklos savininkė ir kepėja ir buvo amerikietė. Štai neseniai žiūrėjau vieną laidą, vedamą populiarios, gražios šunų mylėtojų genties atamanės. Laida patiko, bet, atleiskite, kai kurie tą savo meilę šunims demonstruoja gerokai perlenkdami lazdą. Vienas garsus veikėjas kalbėdamas apie šunis nuoširdžiai prisipažino, koks šviesulys jo gyvenime yra augintinis, ir pabaigoje abu – šuo ir šeimininkas – tikrai ilgiau, nei būtų derėję, pasilaižė. Tai iš tiesų ne koks nors slengas ar šiaip noras sukelti šleikštulį. Tikrąja to žodžio prasme ir šuo įnirtingai laižė šeimininką, ir šeimininkas kyštelėjo liežuvį. Žavinga. Apetito kaip nebūta.

Aš, turiu prisipažinti, taip pat jau esu toje šunų mylėtojų gentyje. Su gentainiais parkuose susitinkam, pasisveikinam. Be visų aptariamų temų, susijusių su šunimis, yra be galo daug progų pakalbėti apie kitas gyvenimo sritis… Viena parko bičiulė pasipasakojo apie naują valgymo režimą, tokį superlieknėjimo klubą, kur vaikštai kas savaitę, tave konsultuoja, drąsina ir valgai vien skystą maistą. Gauni miltelių pavidalo racioną „iš pakelio“ – sumaišai su vandeniu ir štai tau pusryčiai, o čia – vakarienė. Bičiulė visa susijaudinusi ir laiminga:  jai buvo pažadėta, kad penkiolika kilogramų dings per 3 mėnesius. Ir, ką gi: susitinkame mes po penkių dienų parke, aš, be abejo, klausiu, kaip skystasis racionas, ar jau telpa į jaunystės džinsus? Kurgi ne – dieta jau numesta į kampą ir kažkodėl aš visai tuo nesistebiu. „Mane ketvirtą dieną pradėjo pykinti nuo to skystimo, – porina bičiulė ir kapituliuoja, – šita skysta dieta yra nesąmonė…“ Ir iš tiesų kiekviena dieta yra nesąmonė, o šita – nesąmonių nesąmonė. Bet kefyro kokteilis pusryčiams ar netgi vakarienei yra ne nesąmonė, o labai geras dalykas. Ypač jei netingėsite susiplakti, tik tą kokteilių plakimo pragaro mašiną neblogai būtų turėti. Aš kažkada per vienas atostogas taip energingai joje plakiau kokteilius, kad suskaldžiau. Tikiuosi, jūsų patvaresnė, tokia, kurioje vienas juokas susmulkinti šaldytą bananą ir uogas. (Aš jau ne kartą esu užsiminusi, koks geras dalykas šaldyti bananai. Tiksliau – svarbiau  yra laiku atsiminti ir juos įmesti į šaldiklį.) Griebiat bananą, smulkintų sėmenų žarnynui iššluoti, kefyro puslitrį, jei labai saldžiamėgiškumas užvaldęs – sirupo (yra toks agavų, kurį visi sveikuoliai vartoja; ir aš turiu sirupo, labai saldaus, bet jis nesustingsta į ragą kaip medus, taigi kokteiliams puikiai tinka). Štai su tokiu kokteiliu galima net ir visą dieną pratempti, jei jau kyla labai didelis noras palengvėti ir vieną kitą dešrą nuo liemens nuvyti…

Kai Jurgiui buvo 1 diena

Visi pirmadieniai geri, o šis - ypatingas, nes Jurgiui mūsų ketveri… Tuoj eisiu kepti torto. Vakar vakare perbėgau per  nuotraukas. Savaime suprantama, užliejo širdį tas džiaugsmingai kutenantis jausmas, žiūrint į tas kūdikiškas nuotraukas. Na, aš turiu pasakyt, atrodau daug blogiau nei Jurgis (cha cha cha cha). Neslėpsiu, tas “aaaaaaahhh…” momentas užpildo visus kampus, kai žiūriu į savo vaikų kūdikystės nuotraukas… Ir šiame bloge galima aptikti prieš keturis metus mane apėmusį laukimą, iš ten - sausainiai va šitie.. Dabar Jurgis toks didelis… Visas išsitempęs… Viena bičiulė neseniai netgi neteisingai apsiriko pasakydama, kad Jurgis vyresnis už Izabelę. Kažkaip gimtadienių virtinė visur aplinkui gegužės mėnesį, arba, kaip sako mano draugė Monika, kurios gimtadienyje buvau penktadienį, čia visų planinių rugpjūčio atostogų rezultatas…. Tai jei norėtumėt kitais metais gegužį džiaugtis naujienomis, atostogaukite rugpjūtį…

Pasidžiaugiau su jumis savo svarbiu gimtadieniu ir turiu dar padėkoti bei pasidžiaugti, koks įkvėpimo šulinys jūs esate, ir kiek padrąsinančių ir paskatinančių, tikrų atsakymų apie tinginystę ir sportą radau po mankštos įrašu. Reziumuojant pasakyti galima šitaip: judėjimas yra džiaugsmas – nesvarbu, ar ridikėlių lysvėj, ar grindis plaunant, ar namie prieš kokį nors dvd, ar mišku einant, svarbiausia pirmas žingsnis ir geras nusiteikimas. Ačiū jums! Kai aptingsiu, paskaitysiu komentarus po tuo įrašu )  O kas žadėta, turi būti ištesėta, taigi, kas dalinotės mintimis apie mankštą sportą bei tinginystę, perbėkite akimis žemiau, galbūt ir jūs savo vardą rasite… Mankštos treniruotės ir kalanetikos knygos bus jums įteiktos…

Po vieną treniruotę – DEŠIMČIAI komentatorių

Iš FB

Grindų plovimo mankštos gerbėjoms dviems Ramunėms – Ramunei Kochanauskaitei ir Ramunei Miciutei-Aluzienei, o trečiai Ramunei (Šeliakaitei), kuri nemėgsta bėgimo ir alyvų – į kompaniją

Jurga Alo Ve – už išradingumą mankštinantis

Gytei Eismontienei – už  ištikimybę tingėjimui

Andrej Malibas Moliboga – už susidomėjimą tema ir dėl vyriško kvapo /yra treniruotės poroms/ – kviečiame ateiti su antra puse

Iš BLOGO

Dalia – ravėjimo mankštos šalininkei

Linkim gero sau – už eilėraštį

Kodėl tingint sportuot/mankštintis – už pirmąjį komentarą

Aistei, kuriai gėda sportuot

TRYS KNYGOS

Kristina Juršėnienė (FB) – už žydrą svajonę – Kalanetikos knyga

Deimantei (blogas) – už meilę Kalanetikai

Simonai (blogas) – už romatiškiausią (nuo žodžio „romanas“) komentarą – su stimuliškais linkėjimais išsiųsime knygą.

DIDYSIS PRIZAS – keturių kartų abonementas STIMULUS

„Tinginių pantis aš esu“ komentaro autorei – už dailų lietuvišką titulą

Visas prašome rašyti egle.paplauskiene@stimulus.lt

Taigi visos ir visi būsite apdovanoti ir nuoširdžiai pramankštinti, parašykite nurodytu adresu… Ačiū už aktyvumą ir dalijimąsi savo mintimis.

Gero pirmadienio…

Parašyk apie tai, kad vasara jau ant nosies, bet suplonėti niekaip nepavyksta“, – genialių minčių iš gyvenimo nešykšti man draugė. Na, tik nesakykite, kad aš viena tokią draugę turiu. Galiu lažintis iš savo prieskonių spintelės, kad pavasario viduryje pas dietologus ir į sporto klubus reikia alkūnėmis brautis,  jei nori patekti.  Štai kita bičiulė, kai jau susikaupė  susitikti su dietologu, užsiregistravo pasimatyti tik… po dviejų savaičių. Teko laukti, o laukiant dar galima vienu kitu ekleru pasimėgauti. Nes paskui,  t. y. po susitikimo, viskas bus kitaip…

O dėl sporto, tai nežinau, kaip jūsų klube, bet kai aš pradėjau lankytis kaimyniniame, buvau supažindinta su eilėmis į tam tikras treniruotes. Tiksliau, eilėmis užsirašyti į treniruotes. Aš ateinu ramiu žingsniu, nusiteikusi lengvai pasportuoti ant bėgimo takelio, ir susitinku bičiulę – ši mane kone nutraukia nuo jo ir primygtinai liepia lėkti registratūron užsirašyti į dviračių pamoką… „Tu juokauji?“ – „Ne, nejuokauju. Jie septintą pradeda registruoti, tai be dešimt septynios jau atsiranda eilė…“ Negali būti… Akivaizdu, kad aš naujokė, nesusipažinusi su pavasarinėmis sporto klubų realijomis. Nieko ieškoti nelekiu – toliau treniruojuosi bėgdama ristele. Nueinu septintą valandą į registratūrą ir netikiu savom akim: eilė! Ne šiaip sau eilutė, o visa normali eilė moterų ir merginų, tampriai laikra apsitempusių ir su rankšluosčiais ant sprandų laukiančių išganymo – vietos į daugiausia kalorijų sudeginančią treniruotę. Ką jau čia kalbėt: ir galvoje, ir ant liežuvio visoms ta pati mintis…

Eilės prie sporto klubų registratūros – tikros pavasario pranašės. Lygiai taip pat, kaip man… ridikėliai. Aš, galiu sakyti, esu ridikėlių ežioje užaugus. Ir dabar polietilenas ant lysvių primena malonias vaikystės akimirkas. Mano močiutė juos augindavo profesionaliai. Pradžioje po plėvele, vėliau, jau tikrai šilumai atėjus, į saulę atsuktom ridikėlių skiauterėm. Paskui juos raudavo, plaudavo, rišdavo į ryšulėlius – ir į turgelį su žalia tačke, kurioje ir aš su sese tilpdavau. Ridikėliai. Ridikėliai. Ridikėliai. Tokie gražūs, taip maloniai akį džiugindavo po žiemos rudų ir pilkų pustonių. Ir anuomet (ne taip kaip dabar) valgėm griežtai sezoniškai: žiemą ir ankstyvą pavasarį – konservuoti dalykai ir rauginti kopūstai, paskui – svogūnų laiškai, užauginti šiltnamyje, tada – ridikėliai ir salotos iš lauko.

Kai savo skaitytojų plačiuose socialiniuose tinkluose paklausiu, kaip valgo ridikėlius, jos viena per kitą pasakoja, koks tai stebuklingas dalykas. Ir su grietine, ir su svogūnų laiškais, ir su salotom, tokiom minkštom, šviežiom iš daržo, ir tik ant duonos su sviestu bei druska… Ir į šaltibarščius įmesti vieną kitą, ir tiesiog pakramsnoti… Žinau, kad ridikėlius pas mus įprasta valgyti supjaustytus ir gerai su grietine išmaišytus. Bet kartais nereikia kištis į tobulą gamtos darbą, pjaustyti ir makaluoti. Jei padėsite ant stalo, tarkim, kekę pomidorų, gal ir atrodys keistoka… Tačiau ridikėliai gražiausi nesmulkinti. Darykite, kaip daro madingi ir susilieję su gamta Londono restoranai, – patiekite maistą ant medinės lentelės. Neruoškite jokių salotų ir nepraleiskite pusės valandos pjaustydamos. Štai kaip aš darau, kai noriu parodyti, kokia esu išmintinga ir madinga.

Paimkite didelę medinę lentelę (žiūrėkite, kad būtų švari ir nekvepėtų jokiais česnakais, svogūnais ar šonine). Kriauklėje nuplaukite gausybę ridikėlių, taip pat svogūnų laiškų, salotų lapų. Jei turite – ir agurkų (papjaustykite lazdelėmis). Ridikėlių lapus nupjaukite – palikite tik 4–5 cm ilgumo stiebelius, kad būtų patogu paimti. Nusausinkite – juk nenorite, kad viskas ant tos lentelės plauktų. Išdėliokite atsainiai, bet tvarkingai (dabar tokia atsaini tvarka yra populiaru) krūvelėmis, tik ne kvadratėliais ar tiesiomis linijomis.

Paruoškite padažą iš grietinės (labai geras jos pakaitalas šiuo atveju – graikiškas ar turkiškas jogurtas), didelės saujos krapų, pusės skiltelės česnako (arba visos, bet ne daugiau), keleto lašelių citrinų sulčių ir druskos (jos negailėkite). Sudėkite į indelį (ne patį mažiausią). Ant viršaus dėl kvapo, grožio ir skonio užlašinkite keletą lašų alyvuogių aliejaus.

Nuneškite štai tokių pavasario salotų savo draugėms, kurios ką tik susirinko po sporto klubo aptarti naujienų. Ir gražu, ir kiekviena porcijos dydį bei padažo kiekį pasireguliuos, ir dietologė bus patenkinta. Mėgaukitės ridikėliais ir gyvenimu. Ir eklerą būtinai suvalgykite, jei labai norisi.

15min.lt foto

Trumpai apie vakar ir projektą, kuriame didžiuojuosi, kad esu pakviesta dalyvauti. Tikiuosi, kad jums taip pat pasirodys įdomu ir artima. Vakar Švedijos ambasadoje vyko pjesės, kurios pastatyme Lietuvoje man teko garbė būti pakviestai, pristatymas žiniasklaidai… Taigi, trumpai kas ir apie ką. Pjesė apie moterų teises visame pasaulyje, paremta tikrų, bet neeilinių moterų istorijomis, jų pasakojimais – visas jas vienija vienas dalykas: paprastoje kasdienybėje neišmatuojamas patirtas skausmas ir išgyvenimai. Septynios moterys iš septynių pasaulio valstybių, visos su savo istorijom. Šį projektą Lietuvoje pristato ir atveža Švedų ambasada, šios pjesės prodiuserė, režisierė - Hedda. Ji važinėja su “Seven” po visą pasaulį. Pjesė ta pati, tik skirtingos kalbos ir skirtingos moterys – aktorės – skaitovės. Pasirinkti žinomas moteris - viena iš strategijos dalių. Kai mane pakvietė prisidėti prie šio projekto, mažai ką žinojau, iš karto nuėjau į “Seven” puslapį, ir daugiau paskaičius supratau, kad labai labai noriu prisidėti – ne tik praplėsti savo horizontus ir sužinoti daugiau, bet ir, kaip jie sako, “paskolinti” savo balsą kalbant. Nesvarbu, kad galbūt LT moterų padėtis nėra tokia kaip Afganistane, bet mes juk pasaulio dalis. (Neslėpsiu, kad puslapyje iš karto atkreipiau dėmesį į Meryl Streep ir Hillary Clinton nuotraukas. Meryl Streep skaitė vaidmenį pjesėje Niujorke.)  Vėliau nuvykau į Stokholmą susipažinti su Hedda ir sužinoti daugiau apie projektą. Pjesę anglų kalba perskaičiau prieš pat susitikimą. Pjesė ir tie pasakojimai, kuriais dalinasi moterys, yra tikrai ne iš lengvųjų, ypač jei iš tiesų minutę kitą pagalvoji apie tai, ką toms moterims tenka patirti… Aš iš karto Heddai ir Andreas iš ambasados pasakiau, kad nesu tikra, ar man pavyks, nes net nežinau, ar galėčiau kai kuriuos skaityti neužsikirsdama…

Ši pjesė jau keturis metus yra rodoma, skaitoma ne tik Švedijoje, bet ir visame pasaulyje. O moterų roles-dialogus skaito skirtingų patirčių ir profesijų žmonės – nuo politikų iki visuomenininkų. Žodžiu, projektas tikrai įdomus ir be galo džiaugiuosi, kad buvau pakviesta. Švedijos ambasada, organizuojanti ir pristatanti Lietuvai šį projektą, tuo pat metu organizuos ir konferenciją, skirtą prekybai su žmonėmis…

Taigi, vakar susitikom dar kartą su Hedda ir pirmą kartą skaitėm pjesę. Eglė Špokaitė, Aistė Smilgevičiūtė, Arminta Saladžienė ir Agnė Zuokienė, dar prie projekto prisidės Mūza Rubackytė ir Jazzu… Taip pat teko garbė susipažinti  su  Švedijos ambasadore Lietuvoje - nepaprasto grožio ir gracijos moteris (ir dar trijų vaikų mama, mažiausia mergaitė gal dvejų su trupučiu bėgiojo paskui po priėmimų kambarį). Tai va, štai jums girl power, gal tiksliau woman power. Taigi, čia ne tik  apie tai, kaip yra svarbu gerbti ir saugoti žmogaus teises, bet ir apie tai, kad drąsa ir pasiryžimas gali pakeisti pasaulį, taip pat apie moterišką solidarumą bei bendrą idėją ir mintį, kad mes visi esame vienas…

Turiu pasakyti atvirai, kad skaityt savo vaidmenį (aš skaitau Mo Soucha, Kambodžos politikė, kovotoja prieš prekybą žmonėmis) man nėra lengva, bet mano žodžiai emocine prasme lengvesni, nei kiti vaidmenys… Tai bus puiki proga padirbėt su savimi, kaip atskirti emocijas nuo balso…

Norėčiau ir jus pakviesti būti dalimi šios iniciatyvos… Pasirodymas vyks Teatro arenoje gegužės 31 dieną. Bilietai tik aštuoni litai….

Daugiau apie vakar dieną parašė ir nuotraukų pridėjo štai čia lrytas, 15min (iš jų ir paėmiau nuotraukos URL, kurią įsidėjau čia.)

Ar esate kada pametę batą eidami per gatvę, kai atvažiuoja automobilis tiesiai priešais jus?… Aišku, ta gatvė, tai ne automagistralė, bet tiesiog Didžioji gatvė. Va štai taip man atsitiko vakar, einant iš Švedų ambasados – ar iš susijaudinimo, ar dėl pakilios nuotaikos, bet batas savarankiškai nulėkė nuo kojos… Nieko neliko, kaip susirinkti batą ir bėgti nuo mašinos…  Paskui tas batas man dar mėgino nukristi nuo kojos kokius tris kartus…Tikrai juokinga ir nelabai malonu. Cha cha  - nepameskite batų ir neišvirskite iš kojų,  taip sakant…:))

Kaip ir žadėjau, dabar pateiksiu receptą, kuris buvo jau kelis kartus išbandytas. Labai lengvas padaryti ir visų buvo labai teigiamai įvertintas. Kaip žinia, agurkas ir ridikėlis puikiai ir gerai žinomas duetas. Aišku, tradiciškai į kompaniją jiems primetama dar kokia salota, ir būtiniausiai mama grietinė. Mes juk taip mėgstam grietinę, tikrai geras dalykas ji yra su viskuo, bet kartais reikia ir grietinei duoti pailsėti. Taigi, kartą aš pjausčiau sau ridikėlius ir agurkus, jie abu taip dera ir sutaria lėkštėje, nes agurkas gaivus ir vėsus, ridikėlis – pavasariškas, traškus ir pikantiškas. Bet, sutikite, jiems truputį kartais trūksta gelmės ir smagumo. Taigi, aš galvojau, kaip čia to smagumo įpūsti jiems. Žinoma, labai tinkamas yra užpilas salotinis su medumi, garstyčiomis ir daug daug krapų (nepamirštant aliejaus ir acto arba citrinos sulčių), bet vis kažkaip ne taip… Bet man prieš akis mūsų vaisių dubenyje, kur susispraudę būna obuoliai, apelsinai, bananai ir dar koks pomidoras, pamačiau aš gi kivi vaisių. Vaikai mano labai mėgsta, tai vis nuperku. Jie, aišku, dažnai būna kieti ir rūgštūs, bet pastovėję dubenyje sunoksta. Taip taip, kivis ir buvo tai, ko trūko ridikėliui ir agurkui. Jis saldus ir rūgštus, primena agrastą, taigi, puikiai įsikomponuoja savo skoninėmis savybėmis į lietuviško sodo-daržo skonių gamą šioje mišrainėje…
Ar dar reikia rašyti receptą? Nes, man rodos, viskas aišku.

Ar jau gyriausi, kaip aš ruošiuosi Londono olimpiadai??? Na, jei dar nesigyriau, tai tikrai artimiausiu metu pažadu gausiai pasigirti. Bet šiuo metu esu apsirgus, tik nežinau, ar angina, ar gripas, ar šiaip bendras silpnumas užpuolė, bet raumenis skauda… Ir manau, ne vien tik dėl to, kad kažkoks belekas prisikabino. Bet kai prisikabino belekas, tai rytoj jau nenueisiu į sporto klubą, o gal persitempiau? Taip taip, ruošiuosi „intensyviai“, kas rytą nubėgu po 4 km. Man tai yra žiauriai daug, daugiau nebūna. Nubėgau tokį kiekį dvi dienas iš eilės ir praktiškai jau aukso raidėm sau diplomą atsispausdint ketinu. Cha cha cha cha cha…(nebijokite prieš tai dvi savaites iš viso nebuvau). O jei rimtai, tai žinokite kažkada apie ėjimo / bėgimo džiaugsmą rašiau, tai tie batai dar puikiai laiko, tik va, laikas neleidžia skirti tiek laiko tam sportavimui. Atsimenate, kažkada paminėjau moters mankštos dieną. Visai niekas manęs neprašė, tiesiog bičiulė atkreipė dėmesį. Ir man labai patiko jų sporto klubas, ir visos tos idėjos, kurias puoselėja tos šaunios merginos, „Stimulus“ klubo įkūrėjos. Žinote, aš neretai sulaukiu tokių prašymų: „Laba diena, mes jums duosim kavos aparatą savaitei, jei jūs parašysite apie jį“. – „Oi, ačiū, nereikia man to jūsų kavos aparato.“ Čia tas toks principas: jei tu padarysi tą, tai gausi…Man tokie prievartiniai būdai nepatinka, aš rašau tik apie tai kas man patinka.

O va štai Stimulus merginos visai kas kita. Parašysiu, kokios jos iš tiesų malonios (nors aš jų nesu akyse mačiusi) – už tą paminėjimą sako: „Laba diena, dovanojam jums treniruočių dvidešimt. Jums ir draugei.“ Va prašau… Bet tai kas iš to, jei aš viena džiaugsiuos, o kiti liūdės… Čia, žinote, tokia daina liaudies buvo… Taigi aš joms sakau: „Mano blogą skaito daug žavių, protingų, jausmingų moterų, padovanokite joms ką nors“… Ir, žinokite, padovanos. Dovanos jos knygų apie kalanetiką, treniruočių visokių jų klube Vilniuje…(3 knygos, 10 treniruočių, ir vienas abonementas 4 kartams) O parašyti reikia tik vieną arba du sakinius: kodėl aš tingiu sportuoti? (Pvz., aš karts nuo karto tikrai tingiu, bet tas mano tingėjimas yra maždaug toks: „Oi, noriu miego“… Nes jei tik nueinu miegot vėliau 10 val. – kaput kitą dieną, neatsikeliu niekaip savo mėgstamu 6.30 metu. O atsikeliu 7.30 ir tada jau šaukštai po pietų, reikia ruoštis į mokyklą. Sakot, eit dienos metu? O tai kas dirbs??? Kas naują knygą rašys ir kas virtuvėje duosis?? Sakot, vakare? Bet vakare, tai arba koks nors planas, arba su namiškiais norisi pabūti. Žodžiu, gerai būtų eiti per pietų pertrauka, kaip mano Tomas – bėga pabėgiot a la per pietus.

O jei jūs netingit niekada ir spėjat ištrūkt prasimankštint ar su šuniu prasibėgt, ar į kokią jogą nueiti, galvoj daugiau vietos pasidaryt, ar ant takelio truputį pabėgt besiklausiant žinių, tai pasakykite, kas jums yra tobula treniruote?

Tikiuosi, rytoj pasveiksiu, o pirmadieniui prižadu naują receptą…Galų gale… Labai easy, bet geras, dabar favoritas…

Gėlės iš Scarlet and Violet (apdaužytas asotis mano)

Kai mano viena draugė paskaito mano blogą, visada sako: „Ir vėl paklodes rašai????“ Tai dabar pasistengsiu kaip įmanoma glausčiau. Ar dažnai perkate sau gėlių? Tik šiaip sau… Pasipuošt namus, vidiniam džiugesiui ir akies paglostymui. Ai, tiesa, dar tas stereotipas, kad vyras turi dovanot ir nešt į namus gėlių… Kodėl dabar moteris turi sėdėt ir laukt, kol kas nors padovanos??? Aš pritariu Beoyncei ir sakau: „if you like then you should“… Net neabejoju, kad taip ir daro dauguma. Aš nesu gėlių fanatė ir nesu dar sudarius sutarties su savo mėgstamiausiu gėlininku, kad man į namus kas savaitę pristatytų puokščių namams puošti. Bet kartais leidžiu sau. Pati nuostabiausia gėlininkė Londone yra Scarlet and Violet. Jų gėlės yra ypatingos, su romantiška lauko gėlių aura, jokių ten chrizantemų, blizgančių popierėlių ir stagarų. (Jei turite laiko pasivaikščiokite jų puslapyje.) Kai paskutinį kartą pirkau, tai pastebėjau naują gėlių madą – į puokštes rišti ne tik gėles, bet ir prieskonines žoles, pvz., mėtas, krapus, lauro lapus… Ką čia pasakoti, patys pažiūrėsite, jei įdomu, kokia ypatinga laukinė yra jų gėlių nuotaika ir stilius…Tai va, artėja mamų savaitgalis ir gėlininkai Lietuvoje tikrai turės darbo. Ir štai dabar aš noriu jūsų paklausti, jei aš jums rekomendavau gėlininką Londone, tai jūs man rekomenduokite gėlininką Vilniuje… Nes paskutinis mano susidūrimas su gėlių industrija LT buvo ne pats geriausias. Pradžioje galvojau, tebūnie, jie turi pasitempti, ir padarysim, kaip anglai sako, „name and shame“… Bet, manau, ir patys suprasite, kas per įstaiga, tai pavadinimo neminėsiu, pati turbūt garsiausia iš tų tarptautinių pavadinimų, ir dabar labai įnirtingai reklamuojasi – iš serijos „gėlės internetu“, bla bla. Aš savo sesei gimtadienio proga užsakiau puokštę gėlių, išsirinkau pačias gražiausias, kurios man atrodė puokštėje (labai graži rožinių gėlių puokštė ar kažkaip ji ten pavadinta). Gal po savaitės aš pati tą puokštę pamačiau gyvai ir ką turiu pasakyt? Kad skirtumas gėlių ir visos kompozicijos yra maždaug toks: nuotraukoje Šokoladinis tortas – realybėje grikių košė. Tai jei norėjai torto – grikių košė kažkaip neužpildo to norėjimo spragų? Aišku, ir ja sotus gali būti… Dabar – dėmesio! Kaina puokštės buvo gal 125 lt (realiai, manau, ji kainuoja padaryti maksimum 30), pristatymas – dar 25 lt. Tada – DĖMĖSIO! – raštelis, kurį rašiau asmeniškai sesei, buvo užrašytas kažkieno kito ranka… Ar spausdintuvas sugedo, ar tiesiog jo neturi?.. Nežinau. Aš suprantu, kad jei rašau, tai kažkas, kas pakuos, skaitys ir jokių paslapčių čia neketinu slėpti, bet kažkieno kito ranka? Tai jau įsikišimas į mano privačia erdvę… Taigi, puokštė negraži, visai nepanaši į tą, kuri nuotraukoje, raštelis ranka, žodžiu, aš jaučiausi apmulkinta… Dabar aš atidžiau pažiūrėjau į nuotraukas interneto puslapyje tos firmos ir supratau, kad visų visų puokščių nuotraukos yra nupirktos iš foto bankų ir nei vienos jos nepadarė, ir nesukomponavo tos firmos gėlininkai… Galbūt aš klystu? Gali visko būti, bet daugiau gėlių iš ten neužsakinėsiu niekada ir jums nepatariu. Tai kokia išeitis??? Ką daryti? Gėlės gražu, bet gal butelis gero alyvuogių aliejaus vietoj gėlių yra irgi neblogas pakaitalas??? Bent jau žinai, kad tai, ką nuperki internete, ir gaus recipientas… Interneto parduotuvių nėra trūkumo LT, ir, manau, dovanoti krepšį pačių išrinktų gardumynų nėra bloga išeitis. Ir va, pavyzdžiui, tokia puiki maisto parduotuvė internete „gastronomas“ siūlo netgi visokius rinkinius, ir tikrai gerų dalykų turi…

Na va, pabambėjau ir gana, gerų gėlių ir pirkinių.

Ir labai lauksiu rekomendacijų gėlių klausimu Lietuvoje.



Nesuprantu, kas čia su manimi atsitiko, bet labai įnikau į visokias žolelių arbatas, kažkaip va taip ėmė jos atsėlino ir pasklido  mano gyvenime. Niekada arbatos mano gyvenime nebuvo mažai, mėgstamiausia dažniausiai geriama iš ryto, ji yra angliška stipri ir su pienu. Įpratinus esu jau ir savo gentį Lietuvoje ją gerti, taigi visada turiu pasirūpinti atsargomis ir išsiųsti genčiai į Lietuvą, kad nepritrūktų… Arbata šiaip gali būti labai gourmet potyris, o Londono garsiausios popiečio arbatos ceremonijos  labai stengiasi ne tik pyragaičių ir sumuštinių lygose, bet ir arbatos rūšimis sublizgėti. Bet dabar apie tai neišsiplėskime. Pirmiausia aš norėčiau išsiplėsti tos arbatos, į kurią esu įjunkusi ir kuri mane įjunkino klausimu… Tai – tokia „arbatos kiaulė“. Tiksliau, tea pigs kompanija vadinasi. Ir tikrai – kiek bežiūrėsi, geresnės negali surasti, šita arbata yra tikrai išskirtinė,  ji ne tik kad turi aibę skonių, yra apdovanota visokiais skonio apdovanojimais, bet ir jos įpakavimas bei apipavidalinimas yra patrauklus, su misija. Bet svarbiausia – ji be galo kokybiška.

Žinote, kartais būna, kad paimi arbatos pakelį, jis toks varganas, toks kūdas, toks gyvenimo mėtytas ir vėtytas, žolelės ten tokios į miltus sutrintos, dulkėtos… Arba dar blogiau – tas pakelis suplyšta per siūles net nespėtas įdėti į puodelį… Tikrai visi žinote, apie ką kalbu. „Arbatos kiaulė“ yra visai kitas reikalas, maišelis toks kaip šilkinis, bet iš tiesų suyrantis ir gamtai draugiškas. Viduje – žolelės su pasididžiavimu žiūri į tave ir nesvarbu, ar tai būtų mėtos, ar ramunėlių žiedai, ar imbieras su citrina – jos į tave žiūri ir tu jauti meilę bei jų norą pasidalinti su tavimi tuo, ką turi geriausio. Jų daug ir jos dosnios, nesutrintos į miltus. Aš nebūčiau lietuvė, jei neužpilčiau to mėtų pakelio kokius tris kartus… Tiesiog tų mėtų tiek daug, kad reikia iš jų visą gerumą paimti ir sunaudoti, ir perniek jo neišmesti. Ir jos prilygsta draugės arbatai, kai ji pati pusę vasaros augina, džiovina ir dovanoja – va ten tai arbata būna, bet ir „arbatos kiaulių“ arbata yra tokia. Čia mėta kala iš esmės… Tai va, visą laiką norėjau pasidalinti, tai štai ir pagyriau savo mėgstamą arbatos brand‘ą… Lietuvoje žolelių arbatų irgi yra – nors vežimu vežk. Ir visokių ten rinkinių, mišinių… Ir toks vakaras, ir tokia pavakarė, ir atsikosėjimui, ir kvėpavimui, ir virškinimui, ir pilvui, ir ausims, ir svajonėms, ir ligoniams… Tikrai jos yra geros, bet ne be priekaištų – pakeliai kartais truputį plyšta, o tie pavadinimai vietomis tokie lėkšti ir be užtaiso. Aš dabar tokia vartotoja pasidariau visokių tų arbatų, kad kai pradėjau kalbėt, tai užsičiaupt negaliu.

Pasidalinkite ir jūs savo arbatiniais įspūdžiais. Šiuo metu aš džiaugiuosi atradus tokį puikų švelnų derinį: pakelis dilgėlių ir pakelis mėtų (bet čia jau tos paprastesnės, ne iš „tea pigs“, o iš „Waitrose“ supermarketo vietinio brando ). Labai gerai susidainuoja jos, nes viena dilgėlė man tokia pernelyg skonio ir aromato prasme drungna, o va mėta paaštrina ją truputį, bet tuo pačiu ir pati sušvelnėja…

Na, o balandžiui palydėti – keksiukas iš praėjusių metų kalendoriaus. Bet dar prieš tai – keletas anonsų apie dalykus ir renginius. Va štai mano draugė, su kuria ryte kalbėjausi, konstatuoja kad jos dar septynerių metų neturinti duktė jau paaugliškas manieras demonstruoja… Mano mažoji ponia mėgsta truputį padramatizuoti, o ir šiaip visas tas vaikų auklėjimo ir auginimo  ”biznis”, tai yra laukas ne be minų… O kai ateina paauglystė, tai iš viso, matyt, reikia gerokai investuoti į amuniciją… Knygnešys Londone šį ketvirtadienį organizuoja diskusijų vakarą „Iš kur aš atsiradau bei kiti nepatogūs klausimai su rašytoju Ričardu Pagojumi.“ Aš, kaip visada, labai norėčiau dalyvauti, bet nesu tikra, ar pavyks…

Šiandien mano telefone priminimas suskambėjo, kad laikas pradėti organizuoti Jurgio gimtadienį, kuris bus už poros savaičių, ir tada prisiminiau, kad iš karto po Jurgio gimtadienio vyks nuostabus koncertas, į kurį būtinai būtiniausiai eisiu… Ir vėl Londone talentingasis žavingasis Kasparas Uinskas. Oi, aš dar praėjusių metų koncerto negaliu pamiršti. Ir laukiu jau šito… Tai visi šitie smagumai ir dar daug daug kitų laukia gegužės mėnesį, kuris be abejonės yra vienas topinių metų mėnesių… O balandžio palydėtuvėms ištraukiu keksiukų su „Nutella“ receptą iš praėjusių metų kalendoriaus… Ir linkiu jums visą gegužį kaip Barborai ant garuojančios arbatos suptis…

Bandžiau aš čia visaip tiuninguoti ta foto, išėjo kaip išejo, silkė įsitaisius ant burokėlių patalo...

Visi turi tam tikrą naujų dalykų įsigijimo taktiką. Pvz., draugė Lapė patarėja dievagojasi, kad kai nusiperka naują drapaną, iš spintos tvarkingai išrenka tą, kuri turi užleisti vietą naujai. Kita artimoji – elgiasi priešingai, pastumia kitas aštuoniolika suknelių, kad nauja tilptų. Kai jau niekas netelpa, išneša dalį į kitą kambarį, kartais išdalina… bet retai. Dar viena artimoji daro taip: žiūri į daiktą, tada jį gyvai matuojasi, paskui mintyse jaukinasi ir galvoj nešioja, o jei po kiek laiko iš galvos daiktas neišgaravo, vadinasi, jo reikia, jis būtinas ir vertas įsigyti. Aš neretai perku greitai ir čia pat, impulso vedina, bet šiuo metu ne tas yra mano galvoj, ir dabar net gerai pašukavus atmintį nesurandu jokios suknelės anei batelių, anei nieko, kas būtų galvoje užsistovėję taip, kad žūt būt norėčiau įsigyti…

Tik dalykas, kurio niekaip negaliu išmesti iš galvos ir kuris iš mano panosės nuplaukė kaip sniegas balandį, tai toks nuostabus, kokių 40 metų senumo, molinių „Denby“ vos vos žalsvų puodų rinkinys – du dubenys ir ąsotėlis. Aš juos „“Car boot sale“, kurioje buvome prieš geras tris savaites Suffolk (viena iš didžiųjų pramogų man yra tie turgūs, oho kiek ten randu). Tai va, suprantate, aš jų nenupirkau iš pirmo impulso, nors norėjau trūks plyš, o nenupirkau todėl, kad neturėjau grynų. Vėpla atvažiavau į turgų be pinigų ir tik su vyru – na taip, jis tų grynų man davė, bet visą laiką bambėjo… „Kas čia per senienos? Kas per brangumas?“ Jo nuomone, viskas turi kainuot svarą. Tai va, nenupirkau aš to rinkinio, o kai grįžau atgal, jo jau nebebuvo… Niekaip negaliu išmest iš galvos. Todėl impulsyvus pirkimas tikrai turi racijos, nevisuomet, bet kai tikrai puodas ar suknelė su tavim kalbasi ir sako tau „imk imk mane, aš noriu būti tavo“, tai reikia ir klausyti, ir imti, ir mokėti…

Iš tiesų tai man atrodo, kad tie, kas rūpinosi restorano, kuriame vakar buvau, stiliumi, padirbėjo puikiai. Nieko ypatingo, bet surinkti visokie daiktai ir detalės (lentos tikrai senos ir kirvarpų apėstos, halogeninės lempos ant jų užkaltos, brangios ir naujos, apšvietimas svyruoja priklausomai nuo dienos meto). Iš tiesų, „Mishkin’s“ nėra restoranas be koncepto – konceptukas kaip tos lentos tvirtai sukaltas: niujorkas, žydiškas atseit deli / dinner atsainiai, jaukiai, patogiai, bet ne belekaip… Mes su drauge Vaida šimtą metų nesimatėm ir kai pirmą kartą sutarėm eiti ten, tai prieš keletą dienų bandę rezervuot staliuką nieko negavom. Bezbožnai madinga vieta. Šį kartą Vaida, man rodos, prieš kokį mėnesį vietą rezervavo… „Miškins“ yra vienos sėkmingų restoranų šeimynėlės naujausias atžala. Visi tie restoranai (polpo. polpetto. spuntino) – šis bent jau rezervacijas priima, skirtingai nei kiti jo giminės, nes ten turi ateit ir tikėtis, ir stovėt eilėj.

Savaime suprantama ten – triukšmas ir išskirtinis bruožas tas, kad klientai sėdi vienas ant kito. Na gerai gerai, ne vienas ant kito, bet staliukai taip glaudžiai arti, kad gali ne tik pasiklausyti, kokiomis istorijomis dalijasi kaimynai, bet ir labai sėkmingai išnagrinėti jų lėkštės turinį. Manau, kad gali net bandyt paragauti… Atmosfera, kaip minėjau, intymi, artima ir draugiška… Mūsų kaimynai valgė garsiuosius „Mishkin’s“ ir šiaip niujorkietiškus sumuštinius su pastrami ir raugintais kopūstais… Dar porciją macaroni cheese, jei teisingai spėju (meniu nepasiėmiau, o siaube!). Užsisakė, o tie sumuštiniai tokie dideli  (kaina 9 svarai) ir tikrai atrodė, kaip pasakytų Vytenis Pauliukaitis „apetitnai“, bet sumuštinių neįveikė. Pabaigoje vakarienės mergina paprašė įdėti pusę for my boyfriend. Va matot kokia aš super multitasking moteris – ir su drauge bendraut sugebėjau, ir vyną geriau, ir kaimynų lėkštes apžiūrėjau, ir dar, aišku, vakarieniaut ir ragaut sugebėjau vienu metu. Iš anksto pasakau, kad į tą vietą dar tikrai norėčiau grįžti.

O kodėl ji turėtų būti įdomi lietuviškai publikai??? O gi todėl, kad maistas su aliuzijomis į žydišką yra be galo artimas lietuviškam. Tad aš užsisakau, lietuviškai kalbant, bulvinį blyną su grietine, krienais ir karšto rūkymo upėtakiu ir burokėliais (čia iš visos dienos ir vakaro  brunch meniu), taip pat marinuotą silkę su burokėlių tartar (burokėlių nebus per daug) , o tai, pasirodo, ne kas kitas, kaip labai jau smulkiai supjaustyti, sukapoti virti burokėliai su puikiausia saldžiarūgšte marinuota silke bei agurkais ant viršaus. Vaida labai alkana, tai užsako avienos kukulius su pistacijomis. Jie minkšti, kaip pūkiniai, pomidorų a la passatos padaže, o šalia – fantastiškos salotos su stebuklingu graikiškų riešutų padažu, bulvytės, kurios yra tiesiog bulvinės lazdelės, išvirtos aliejuje, bulvės beje neskustos, tad dar išraiškingesnės su savo rudom sermėgom (elementarios ir paprastos, esu valgius ir geresnių, bet tikrai ne iš pakelio, kaip kad nutinka pvz garsiajame –  legendiniame Vilniaus restorane „Neringa“..)

kalafiorų salotos ir kukulių kampas

Na ir vyšnia ant torto. Šviežių kalafiorų ir kopūstų sulotos su KMYNAIS. Visos porcijos – užkandžio dydžio, mes viską dalinomės. Maisto užtektinai ir dar palikom. Skoniai pažįstami iš vaikystės, bet nebanalūs kaip valgykloje…

Tik, tiesa, visi be galo madingi, ir kai nori kalbėt kalbėt, ir gert vyną, tai tas triukšmas (melodijos iš serijos studio 54 disco / night / fever) truputį vargina (ne melodijos vargina o triukšmas ir priverstinis kalbėjimas pakeltu tonu)  … bet tai nieko, pramankštinti balso stygas ne taip blogai. Vieta gera. Covent gardeno ROH operos teatro pašonėje.

Kiek daug restoranų Londone ir kiek mažai laiko… Kažkaip ne visus aprašau, bet supratau, kad jei neparašau iš karto, po dviejų dienų, tai paskui jau neprikelsi…

Mūsų sąskaita dviem, vienas vyno butelis (madingas, gardus šviežias savo esybe ir gaivinatis baltas prancūziškas picpoul de pinet )  atsieina 64 funtai.

Išeitų kokie 5 puodai tikrai, jei ne daugiau…

Kitą savaitgalį vėl važiuosim į Suffolk, eisiu ieškot pakaitalų  tiem puodam… kuriuos pražiopsojau…

Nieko nepražiopsokite šį savaitgalį –   jei norite imkite ir darykite…..nesidrovėkite ir sakykite,  taip toliau ir panašiai ….

O dabar tęskime apie orą: lietingas, su griaustiniu ir žaibais praėjusią savaitę čia, Londone. Griaustinis pavasarį nėra labai dažnas reiškinys, o, kita vertus, jokia aš gamtininkė. Žinau, kad mano žinių plėšinius jūs kartais užlopote, pavyzdžiui, apie grybus išaiškinate. Kai buvau Lietuvoje, tai visokių naujų temų blogui prisigalvojau, bet nulijo lietus ir nebeliko aktualijos. Aktualijos tris dienas virė mano namuose: fotografavome knygą. Žinote, aš kažkaip nenoriu per daug burnos apie ją aušinti, bet ir tylėti kaip lašinius per bulviakasį valgydama nesiruošiu taip pat. Jei jums įdomu, tai pasakysiu, kaip viskas vyksta: vieną dieną sąrašai, planai ir lentelės (daugybos – irgi) – kas, kur ir kaip. Tada lakstymas ir rinkimas lėkštučių, puodukų, lentelių, lyginimas servetėlių ir t. t. Juk norisi nuotaikos, estetikos, todėl va iš draugės pasiskolintų puodelių dėžę rytoj jau vešiu draugei atgal. Tada linksmoji dalis – maisto produktų pirkimas. Šaldytuvą kartais reikia uždaryti koja, niekas netelpa – net jei mano šaldytuvas ir būtų “walk in”, vis tiek niekas netilptų. O tuomet jau tris dienas trunkanti simfonija, kurioje kartais gimsta ir visai sąrašuose nebuvę dalykai, tiesiog ateina va taip lyg iš niekur… Tada dar vyksta kova su šunimi (Judita (fotografė) atsiveda savo šunį, kad šunims būtų linksmiau). Mano šuo BonBon yra neapsakomai entuziastingos nuotaikos, jis šokinėja kaip ant spyruoklių metrą į aukštį ir yra baisingai gudrus, linksmas ir dar vagis. (Visada suranda progų užšokti ant stalo ir ką nors suėsti, paskui už jo apsirijimo priepuolius turiu atsakyti aš, nes taip, anot šuns šeimininko, kenkiama šuns gerovei, auklėjimui ir disciplinai.)  Juditos šunė (Emos fotkių galima aptikti antroje knygoje) yra daug nuosaikesnė, nes vyresnė. Kai ji ateina pas mus, BonBon įsijungia kaip turbinos variklis, iš visų pusių apšokinėja Emą. Pastaroji jam šunų kalba sako riaumodama: “raminkis, durniau, baik duotis, ruf ruf ruf”. Iš pradžių lojimas, paskui jau jie visai gražiai sutaria ir duodasi tai po sodą, tai po kambarius… BonBon, kaip minėjau, yra patologinis vagis, suka ratus aplink stalą vis tikėdamasis nuvogti kokį gardesnį kąsnelį. Judita saugo kąsnelius kaip savo akį, nes jai juos reikia fotografuoti. Aš virtuvėje sukuosi kaip kombainas… Va štai tokios linksmybės, bet be jokių pasiseilėjimų galiu pasakyti, kad, nepaisant nuovargio, tai yra pats geriausias įmanomas laikas… Visiems trijų dienų dalyviams. Man – kad matau, kaip žodis tampa kūnu, Juditai – kad ta nuotaika, kurios mes siekiam, kokia gyvenam, ir tas gardumas įsiamžina tobula kompozicija. Taip, kaip ji nori ir mato… Gyvenimo džiaugsmas liejasi per kraštus, nubyrėdamas trupiniais ant grindų…  Tai ir yra svarbiausia, taip ir leidžiam dienas. Aš labai retai prisimenu, ar turiu laiko nufotografuoti kokį nors užkulisį, bet tą, kurį nutraukiau, dalinuos su jumis.

Kada bus knyga? – Rudenį. Daugiau papasakosiu, kai ją priduosiu, dabar tam noriu skirti visą savo dėmesį, bet ir iš blogo neketinu niekur dingti.

Ir dabar dar vienas anonsas: noriu atkreipti dėmesį į vienų jaunų žmonių iniciatyvą (štai kaip jie patys save pristato: esame Vilniaus ir Kauno Rotary klubo „Dipolis” Rotary Lyderystės mokyklos‘4 dalyviai – jauni, iniciatyvūs ir kūrybingi žmonės, kuriems rūpi, kokiame pasaulyje gyvensime rytoj! Mes tikime, jog teigiamus pokyčius visuomenės gyvenime gali ir turi inicijuoti kiekvienas pilietis.) Kitaip tariant, maisto vagys. Ne ne, jie nesiruošia ateiti ir pavogti jūsų kąsnio nei pirmo, nei paskutinio. Jie klausia, kas pavogė Lietuvos maisto kultūrą? Ir ar iš viso mes tokią turime? Ar tikrai valgom kada papuolė ir ką papuola, ir belekur?

Lietuvoje nusipirkau naują Pauliaus Jurkevičiaus knygą, dar skaityt nepradėjau, bet savo pirmoje knygoje “Staltiesės Ritmu” galvos jis ten mums  neglosto, lietuviai valgo bet kada… Ir dar pieniškos kavos desertui po picos (su kečupu) užsisako. Galbūt ne taip aštriai, bet panašiai šitie jaunuoliai klausia ir kviečia – iniciatyvą apie  tinkamą maitinimąsi pradeda nuo pozityvių ir gerų pusryčių,  Vilniuje į juos kviečia penktadienį, kavinėje “Mano guru”, bet nenusimenam – į pusryčius kviečia ir Kaune, paskaitysite jų puslapyje. O jei į pusryčius nespėsite, prisijunkite prie diskusijos ir nemokamos ispaniško filmo “Storuliai” peržiūros Skalvijoje, šeštadienį, 16.30 val. Diskusijoje dalyvaus Chefas, TV virėjas ir laidų vedėjas Linas Samėnas. Ir aš  tikrai eičiau, bet deja tą dieną anytos gimtadienis ir jau turime planų…

Darbingos savaitės ir gerų pusryčių, pietų, vakarienių, nevokite iš savęs maisto…

Štai tokios pošventinės mano nuotaikos, geros savaitės, bėgu…

Aš tikiuosi, kad ne visiems svarbiausias dalykas yra nauji receptai, ir tikrai žinote, kur jų gauti… Aš po keturių metų prenumeratos atsisakau vieno maisto žurnalo, nes pastebėjau, kad paskutinių dviejų numerių net neišpakavau… Žinau, neatleistina, bet tiesiog tas pats per tą patį, negali laikytis visko visada įsikibęs, turi paleisti ir neauginti aplink save daiktų. Kartais gera yra patylėti. Tai jums leidus aš Velykas sutiksiu taip.

Bet būtinai atkreipkite dėmesį į praėjusių metų konkursą Velykų Bobutė Siautėja, kur sulaukėm labai puikių receptų ir aprašų, o štai šitas Jovitos įrašas bus aktualus vėl ir vėl. Kūrybingi ir dailūs kiaušiniai. Tokių ir linkiu jums Velykų. Dailių ir kūrybingų…

O aš per tą laiką tikiuosi sukaupti įspūdžių kokiam naujam reportažui.

Kaip gyvenasi pavasariniu ritmu? Man visai neblogai. Kartais sinkopėmis, rečiau fermatom… Blogas daugiau mažiau yra paleistas gyventi laisvai ir nevaržomai, daro ką nori. Kaip matote, išgyvena kultivuodamas “ką matau, tą dainuoju” žanrą…

O štai čia Kovo mėnesio keksiukai.

Koncerto akimirkos - cha cha, juk taip dažniausiai užvadinamos tokios foto??

“Mes juk esam tik dulkės dulkėtos, vynas baigias, jausmas išsenka, bet sakyk, ar gali netikėti, kai nuo meilės užsidega rankos” (Nežinau, ar čia tiksliai, bet aš tai taip dainuoju.) Čia mano turbūt viena mėgstamesnių dainų gerb. atlikėjo Marijaus Mikutavičiaus, kuris koncertavo vakar Londone. Ir ne šiaip sau kokioj nors Rytų Londono skylėj/knaipėj/smuklėj, bet normalioj salėj. Na, aišku, ne Wemblis (nors mano draugė, kai nusiunčiau nuotrauką, klausė, ar čia Wemblis?) bet vis tiek. Kai pirmą kartą pamačiau reklamą per mūsų mėgstamą TV3, kad vienas koncertas bus Vilniuje, o kitas didelis koncertas kitam Lietuvos mieste Londone… hmmm t. y. ne Lietuvos, bet kur lietuvių masė atitinka didelį miestą vis tiek… Aš jau tada žinojau, kad eisiu būtinai. (Jei labai įdomu, bilietai kainavo 25 stovimi apačioje ir 30 viršuje, bet dar tikcket masteris ant viršaus užsimeta 4 funtus, bet kadangi visi mėgstame apie kainas papletkinti, tai manau, buvo koncertas vertas kiekvieno p.).

Prieš tai du koncertai, kuriuose esu buvusi, tikrai ne Alačkos, ir ne Kylie, ir ne Lenio… Turbūt prieš pora metų buvau Bon Jovi koncerte su Patarėja Lape, vėliau vėl su Lape buvom Eltono Johno koncerte Vilniuje… Turiu pasakyti, kad visi koncertai buvo puikūs ir nepakartojami, bet vakar Marijono koncertas taip pat buvo puikių puikiausias.

Tai trumpai reportažas. Mes atvažiavom likus pusvalandžiui iki “durų atidarymo”  ir jau buvo ilgiausia gyvatė žmonių susirangius aplink tą hmv areną, kuri buvo kažkada kentish town arena, toks truputį padrožtas teatras… Bet viskas ten su juo gerai. Vietas aš ir mano draugės ėmėm sėdimas… Aišku, tetos, tai mėgstam pasėdėt, bet nesėdėjom visą laiką… Atsistojom, kaip ir visi atsistojo, ir antro aukšto balkonas be juokų ir be pagražinimų, ir be jokios hiberbolizacijos – rimtai rimčiausiai - siūbavo… Kadangi mes pačiame priekyje sėdėjom, tai aš, kai visi pardėjo stotis balkone, dar laikiausi ir siūbavom visi kartu… Kaip kokiam mediniam hamake…

Visus įleido apie 6 valandą, koncertas neprasidėjo iki 7, tai besėdint galima ne tik paspoksoti į lipdinius ir mizanscenas iš senovės graikų gyvenimo ant lubų, bet ir pasiklausyti svetimų pokalbių už nugaros… Net neabejoju, kad mano pokalbių buvo klausomasi, tai galiu ir jums papasakoti kokių naujienų sužinojau. Pavyzdžiui, už mūsų stovinčios merginos labai garsiai ir nuodugniai aptarinėjo prieš tai jų aplankytą lietuvišką koncertą Londone. “Aha aš tai buvau, kai Starošaitė ir Žvagulis buvo…Tai jo jo, mes sėdėjom prie staliukų… Ale žinok, kaip jie keikiasi… nu šakės… keikėsi ir keikėsi…” Na va,  mielos Lietuvos estrados žvaigždės, būkite geros, nesikeikite, net jei tik “rupūs miltai” išsprūdo iš burnos… Vis tiek žiūrovai užfiksavo ir dabar pusę gyvenimo nepamirš…

Šiaip publika buvo jauna, stipri ir energinga. Daug gražių  merginų su aptemptais džinsais, timkėm ir  labai aukštais kulnais, bet ir vaikinų buvo nemažai. Šiaip visi nusiteikę teigiamai ir pakiliai, sakyčiau…

Ii, aišku, Marijonas yra Marijonas. Jis vis tiek kažką tokio turi, ko neturi visas desantas kitų, kurie lipa ant scenos. Aš prisipažinsiu, nesu buvus jokiam jo koncerte, ir kažkur girdėjau, kad nelabai jis veržiasi koncertuot… Bet smarkumas sklido esminis nuo scenos, ir nereikėjo nieko užvedinėti anei šildyti. Ir apačioje stovintys, ir viršuje siūbuojančiam balkone sėdintys/stovintys nuo pirmų melodijų įsijungė…. Vėliau jau ir maikėmis buvo mojuojama. Ilgai nelaukus buvo sudainuota ir daina “Aš tikrai myliu Lietuvą”. Ir ką jūs sau manot??? O gi iš karto visa salė užbaubė “Pakartot”! Ir čia tik pirmam koncerto trečdaly…. Toliau daina ir bendravimas, taip vadinamas betarpiškas su publika tęsėsi… Ir netgi atsitiko toks dalykas…. kad draugas draugui paslaugą-triuką, o publikai -  smaguma. Būgnininko Žano (jei neklystu) draugai buvo tarp žiūrovų. (Kas gi neturi draugų Londone?  – Visi turi). Taigi, Marijonas iškvietė ant scenos Renatą ir Vaidą, kurie atėjo maloniai susiderinę - ji raudona suknele, jis – raudonais batais. Jau iš prieš tai buvusio pasakojimo, kad Marijonas ir grupė gali žmones sutuokti, buvo aišku, kas čia dabar darysis…Teisingai atspėjote:  Renatas pasipiršo Vaidai. Jis, aišku, per daug žodžių neieškojo, ir kas gi čia drąsiai jaustųsi prieš minią žmonių?… “Ar tekėsi už manęs?” – taupiai paklausė… ir tada priklupo…Vaida, aišku, pasakė “Taip”, o vėliau – ovacijos,  euforija…

Priklupimas, pasipiršimas (ir žiedą turėjo vyrukas kišenėje)

Aš viso koncerto metu jaučiausi puikiai, man LABAI patiko, ir vis sukau galvą, kur, o kur aš nukišau tą CD su paskutiniu albumu ”Kai baigėme mokyklą”?? Net mėginau pažiūrėt Itunes… Bet itunes nėra… Tai reikės arba susirasti savo seną nugrotą, arba pirkti naują. Kažkada man draugė Jurgio laukimo proga padovanojo tą albumą, tai klausydavau ir klausydavau… Dabar vėl noriu paklausyt, bet nebeturiu…

Dar Marijonas be visų sutuokimų ir “ačiū”, ir juokų, kuriuos laidė nuo scenos, atėjusių paprašė paaukoti ar atkreipti dėmesį į sunkiai sergančio berniuko Lino Žybo gydymui lėšų rinkimo vajų…

Publikai, manau, labai patiko ir, spėju, kad buvo turbūt geriausias koncertas ever lietuviškai publikai lietuviškų atlikėjų. Tikiuosi, kad ir grupei bei gi lyderiui koncertuoti Londone patiko…

Geros darbingos savaitės!

Jūsų ištikima reporterė B. Nicholson

Kad jums neatsitiktų šitaip (lauramauk.blogspot.com foto)

Žinote, mieli skaitytojai ir skaitytojos, kuo esu užsiėmusi ir kodėl taip mažai laiko randu su jumis čia pabendrauti? Bėgioju ir bėgioju, arba, kaip liaudyje sakoma – lakstau… Draugė man kartą sako: „Tu ką, olimpiadai ruošiesi?“ O aš nė nemirktelėdama atsakau: „Tai aišku, kad ruošiuosi, o ką, tu – ne???“ – Cha cha cha… Juokauju. Kad laikas labai jau įtemptas ir verčiantis suktis dar greičiau nei greitai, tai tas tiesa. Tai ta dalis, apie bėgiojimą, kaip ir tiesa. Tai va, žinote, ne maratonui ar sprinto varžyboms ruošiuosi, o visą dėmesį ir meilę skiriu naujajai savo knygai – nepykite dabar dėl dėmesio stokos. Pažadu, kad kartu su knyga jums bus atlyginta už kantrybę ir ištikimybę

Na, o kad orams atšilus ir žiemines gūnias nusimetus nereikėtų bėgti „pavasarinio maratono“, siūlau vietoj sunkių, baisingai nuodėmingų (nors ir skanių iki dangaus) desertų mestis prie lengvesnių.

Dalinuosi vienu savo naujos pažįstamos Audros receptu, kuri yra diplomuota šefė, labai domisi Portugalijos virtuve. Atsimenate draugę-Odetą, kuri taip pat yra didi Portugalijos gerbėja bei gi mylėtoja? Tai va, jos caldeinara receptas jums buvo tada pasiūlytas. Apie draugę Odetą dar pasakysiu taip: vienas portugalas, ją sutikęs, sakė, kad ji labiau portugalė, nei pačios portugalės – va taip va. Taigi, jos receptu galite pasikliauti.

Trumpai prisiminus ankstesnius nusidavimus apie Portugalijos virtuvę, grįžtu prie žadėto pavasarinio lengvumo (nebūtinai už lango – svarbu, kas žmogaus viduj). Minėtos naujos pažįstamos – keptų obuolių receptas. Atrodo, kad kas čia tokio – kas nemoka iškepti obuolių ir kam čia rūpi toks dalykas, bet va pabandykite ir pamatysite, kaip Portugalija į jūsų virtuvės duris pasibels tuos obuolius kepant šiek tiek kitoniškai.

Taigi, ne toks jau visai supakuotas tas mano gyvenimas, kartais aš netgi einu į tokias vietas, kur vyrai ir moterys trypčioja ant barų, filmuoja TėVė ir lankosi visokie žinomi žmonės… Be to, aš turiu tokių kietų draugių, kurioms  viskas yra įmanoma, kurios užhipnotizuoja padavėją, kad anas atneštų papildomą taurę vyno (kuris mums jau kaip ir nebepriklauso), o paskui ant menčių paguldo  City vertelgų kolektyvą ir atima iš jų knygas, kurios jiems buvo kažkodėl padovanotos, o mums, matai, ne… Tiksliau ji ne atima tas knygas, o kaip tikra patyrusi derybininkė panaudoja kažkokius tik jai vienai žinomus metodus, pradeda pokalbį ir įtikina, kad jiems tų knygų nereikia, o mums reikia ir labai, būtinai, čia ir dabar… Sičio diedai žvengia, kikena ir kvatoja už pilvų susiėmę, patenkinti, kad ilgaplaukė  gražuolė juos apipila dėmesiu ir juokais… Aišku, knygas atiduoda ir dar vizitinių magaryčių duoda…

Raminta mane pasikvietė

Na pradedu aš pasakojimą nuo vakaro finalinės dalies… O jei reikėtų pradėti kitaip ir visai standartizuotai, tai būtų taip: tik dešimt procentų visų šefių UK yra moterys, visi kiti 90 proc. yra vyrai (jei norite daugiau paskaityti apie moteris šefes, eikite čia)… Bet tą vakarą viskas buvo moteriškose rankose, tikrai girl power, ne kokios ten spice girls su trumpais sijonais ir suveltais plaukais, o tikra moteriška galia. Aš labai labai dažnai galvoju, kokios vis tik nuostabios, stiprios, atkaklios, darbščios, ištvermingos ir kūrybingos yra moterys, ir kiek daug aš tokių ypatingų, nepakartojamų, originalių, juokingų, linksmų, švelnių, juokingų pažįstu… (manau, labai nemažas skaičius, jei ne visi 100 proc. – ir šito blogo skaitytojų yra moteriškos giminės, taigi būkite pašlovintos, mielosios.) Taigi, kai mane jau minėtoji draugė Raminta pakviečia eiti į šį renginį, man iš karto patinka konceptas. Labai. Esmė tokia: trys moterys iš vietos rinktinių  Londono restoranų ir trys talentai iš užjūrių: Brazilijos, Pietų Afrikos ir Prancūzijos. Trys moterų poros ir – dėmesio! – ne tik (kaip paprastai būna tokio tipo renginiuose) priderintas vynas prie kiekvieno course, bet smagiausia buvo man tai, kad ne tik someljė moteris (of course) bet ir visas vynas darytas MOTERŲ… Aš jums sakau, MOTERYS yra jėga.

2005 Marques de Murrieta Reserva, Rioja, Spain - mano taurėj (nepamirštam moterų vyndarių darbo rezultatas)

Ir tikrai, nors neskaičiavau skaitliukais, bet moterų tikrai buvo daug. Spėju, vienas stalas buvo tokių matronų, akivaizdžiai maisto redaktorės ir restoranų apžvalgininkės, nes dvi  žinomos jaunos šefės ir autorės buvo jų apspistos ir klausinėjamos. Akivaizdu, kad ir populiariosios ne pirmą kartą jas matė. Buvo ir visokių jaukių porelių, ir žurnalistė su operatorium. Tiesa, žurnalistė labai simpatiška ir maloni, itin įsijautusi į pavasarį, vaikštinėjo su tapkelėm iš raišiukų, plikom nuogom kojom… Bet tai niekas nuo to neapsaugotas…Visi to pavasario ir kaitros laukia, kai ji ateis, va minėtoji žurnalistė bus pasiruošus….

Clare Smith pristatinėja meniu

Taigi, užteks apie aplinką, kalbam apie maistą. Viskas vyko tokiam sičio restorane 1Lombard st. Ant kai kurių staliukų buvo padėtos Angela Hartnet (kai kas ją vadina žymiausia moterim šefe Anglijoje) knygos. Aš iš karto pagalvojau, kad kadangi jos knyga nauja, tai ji skirta visai tai pressai. Bet kaip vėliau išsiaiškinome, ot ir ne…

Vakaras prasideda vyruko užšokimu ant baro, kuris pristato kas ir kaip, kodėl ir koks ypatingas nuostabus vakaras. Paskui pakviečiama Angela Hartnet, kuri sako, kad sudėtingiausia buvo suderinti visų užimtas dienotvarkes ir visas vienam savaitgaliui surinkti į Londoną. Trys dienas vyko tos ypatingos vakarienės, ir kaip jau minėjau, skirtingą vakarą skirtinga pora gamino. Mes išsirinkom pirmadienį, viena to vakaro šefė buvo Clare Smith – vienintelė moteris UK, vadovaujanti trijų žvaigždučių restoranui, jai yra ne daugiau nei 30 metų… (Ji vadovauja vienam iš Gordon Ramsey restoranų)Va taip va! Žodžiu, jauna, talentinga, visi žiūri į ją nulenkę galvas. Kita šefė labai simpatiška ir smulkutė Helena Rizzo iš Mani, restorano Sao Paulo. Taigi kolektyvas stiprus. Abiejų patiekalai truputį skyrėsi, bet vienas kitą papildė. Iš tiesų, Helenos meniu buvo netgi labai klasikinis, neskaitant vieno kito braziliško ingrediento ir pavadinimo. Clare patiekalas buvo antru numeriu atėjęs Risotto su laukiniu česnaku, morelėmis (morel grybai, kaip lietuviškai vadinasi???) ir veršiuko sweetbreads. (trumpai drūtai sweetbread yra gyvūno liauka, kuri yra ypač pastaruoju metu labai populiarus mandras dalykas)  Sweetbreads, laukinis česnakas ir morelės labai – populiarūs delikatesiniai ingredientai, būdingi aukštesnės pakopos restoranams. Ir šis patiekalas mums labai patiko. Nes šiaip viso vakaro metu vyno buvo gerokai daugiau nei maisto… Clare taip pat gamino ir desertą Lemonade parfait with bergamot, honey and sheeps milk yoghurt sorbet – Raminta alpėjo nuo šito deserto, nes iš tiesų jis buvo išskirtinai aromatingas: citrinų, bergamočių ir medaus aromatas, kaip koks svajonių sodas… Taip kvepėjo lėkštė…

Kvapnusis desertas

Dabar trumpai apie Helenos lėkštes. Pirmas „kursas“-patiekalas buvo Waldorfo salotos su obuolių žele, saliero šerbetu, gorgonzolos emulsija ir karamelizuotais riešutais. Akivaizdi improvizacija klasikinių  Waldorfo salotų tema. Iš tiesų visi ingredientai būdingi šiam nemirtingam deriniui buvo lėkštėje: mėlynasis sūris, riešutai, obuoliai ir salieras. Obuolių želė be abejonės demonstravo šefės meistriškumą ir nebaimę panaudoti senus gerus klasikinius metodus, kaip skaidrinimas, nes želė buvo itin skaidri, o tai yra labai sudėtinga su obuoliais pasiekti. Salierų šerbetas saldus ir salieriškai gaivus, taigi visas patiekalas tikrai gaiviai nuteikiantis ir tikrai skirtas coliukei… Su mikro salotomis iš tiesų viskas sėkmingai tilptų į didelį gerą šaukštą… Bet čia ne priekaištas.

Kitas Helenos patiekalas buvo fish moqueca with aracacha terrine. Moqueca yra tradicinis braziliškas žuvies ar jūros gėrybių troškinys su daržovėmis ir kokoso pienu, taigi interpretacija šita tema atrodė šitaip: žuvies filė, tupinti ant kvadračiuko terrine, tada atėjo greitai berniukai ir įpylė labai kvapnaus sultinio-padažo, kuris aplinkui gražiai apibėgo. Dabar apie arracacha… Kas čia per dalykas??? Tai prieš šefei išeinant papasakoti apie patiekalą, mes spėliojom, kad tai greičiausiai šakniavaisis, nes skonis švelnus, salsvas ir šiek tiek primena lyg truputi morka, lyg bulve. Aracacha kaip paaiškina vėliau man googlas yra šakniavaisis kažkas tarp morkos ir saliero labai mėgstamas ir vartojamas Brazilijoje.…

Su geru humoru buvo ir Helenos „prieš–desertas“, kitaip tariant, atrodo kaip kiaušinis. Iš tiesų, tai trynių ledai su kokoso putomis ir kepinto kokoso gabaliukais…

Vakaras buvo puikus, vynas nuostabus ir jo man buvo per daug.

Na, o kaip vakaras baigėsi, jau skaitėte. Aš savo knygų kolekciją papildžiau nauja knyga ir dar su parašu, labai džiaugiuosi.

Moterys yra jėga.

Gražaus savaitgalio visiems

Kaip dažnai valgote vieni? Kažkodėl pietūs ir pusryčiai vienumoje neatrodo toks ypatingas dalykas, veikiau – kasdienybė: nepakilus nuo kompiuterio, prisėdus ant suoliuko ar apmąstant naujausias darbovietės paskalas. Na, o vakarieniavimas vienumoje ir ne šiaip namie, bet, pavyzdžiui, restorane?

Aš visai neseniai buvau trumpoje kelionėje ir vakare svarsčiau, eiti valgyti vienai ar likti užkandžiauti kambaryje. Nereikia prisigalvoti priežasčių, kad atseit pavargusi ir nenoriu lįsti iš patogaus, minkšto

viešbučio chalato. Nėjau dėl vienos svarbios priežasties: kaip aš dabar atrodysiu restorane viena? Ar tik nedings man apetitas, ar nepradėsiu gailėtis savęs ir graudžiai verkti į lėkštę? Aš vakarieniauju viena!!! Niekur iš kambario neisiu, valgysiu su teliku. Paprastai vakarienė mano namuose triukšminga, nesvetimas ir nuolatinis valgytojų kabinėjimasis prie maisto: „Mama, kas čia? Man neskanu…“ Vakarieniavimas dviese, kai geriau pagalvoji, taip pat yra iššūkis. Esu ne sykį ir ne du mačiusi besimezgantį ir suputojantį konfliktą prie gretimo stalo (net nesiginu: taip, aš esu cekava Zosė ir to nesigėdiju). Vieną kartą pora šalia taip dėl kažko susipyko, kad ji atsistojo ir demonstratyviai išėjo iš restorano, o jis iš paskos… Tai akivaizdus patvirtinimas, kad problemų kyla tik tada, kai vakarieniaujama dviese. O vienam jokių bėdų – su savim nepradėsi juk koliotis? Bet vis tiek į restoraną eiti vienam kažkaip

nesmagu. Beje, ši problema iš dalies išsprendžiama ten, kur stovi dideli bendri stalai: prie jų sodinami ir vienišiai, ir kompanijos. Ir jei nori susipažinti – prašom. Bet pažintys geriau mezgasi prie taurės „Negroni“ (toks kokteilis iš kampario ir džino) nei prie keptos plekšnės. Štai anąkart su bičiule buvom pasodintos prie didelio stalo. Čia jau smagiai dorojo padėklą austrių, keptą sviestažuvę ir butelį „Chablis“ ūsuotas dėdė (tikrai – su didžiuliu pasitenkinimu visas gėrybes ir visą butelį vyno: nemeluoju, aš kaip cekava Zosė stebėjau) – nei mes, nei jis neturėjome jokio noro net persimesti žvilgsniais. Mes buvom užimtos savais reikalais, jis – maistu. Juk, tiesą sakant, maistui reikia atidumo ir dėmesio. Kai jis ne blaškomas, o skiriamas tik maistui, valgymas vienumoje tampa tikrų tikriausiu išbandymu. Todėl nenuostabu, kad taip vakarieniaudami stengiamės prasiblaškyti: griebiamės kad ir televizoriaus arba skaitinio. Neseniai vienas interneto rašytojas labai didžiavosi, kad skaito visur: ir ten, kur paprastai būname visai vieni, ir prie stalo, ir kiekvieną minutę, kai tik gali. Skaito spaudą, knygas, skalbimo miltelių instrukcijas, oro gaiviklių sudėtį… Aš nematau jokio reikalo tuo didžiuotis – šio pagyrų puodo protas nuolat vibruoja kaip

kokia skalbimo mašina. Ir nors gerai žinau, kaip malonu valgyti ir skaityti, pati stengiuosi šito vengti. Nes tuomet galvoje neužsilaiko gauta informacija ir nepastebi, ką ir kaip suvalgei. Patys žinot: priešais teliką labai greitai dingsta salotos, mėsos gabalas, obuolys, riešutai ir visa dėžutė saldainių. Tik alkis – ne.

Kitą vakarą aš valgiau viena viešoje vietoje be teliko, knygos, draugo ir net be jokio įdomaus vaizdo pro langą. Tik aš ir mano lėkštė. Be jokių dėmesio trukdžių atrodė, kad maistas niekada nesibaigs, ir kiekvienas kąsnis buvo toks skanus kaip pirmas. Man net paskaudo žandikaulis nuo kramtymo.

Intensyviai stebėdama savo valgymo vienumoje procesą, niekaip nesupratau, kaip iš pirmo žvilgsnio vidutinė porcija staiga virto nesuvalgoma futbolo aikštele. Maistui reikia dėmesio ir atidumo. Sakykite, kiek sykių jam atsidavėte visa savo esybe? Retai? O gal visada? Kada paskutinį kartą vakarienės

metu jūs buvote vienas, tiksliau – dviese: tik jūs ir jūsų lėkštė? Nesiklausėte žinių, neaptarinėjote praėjusios dienos, nesiskundėte gyvenimu tarp kąsnių ir nemėginote derėtis su vaikais, kad suvalgytų daugiau ar mažiau, nesitaškytų ir nečepsėtų?.. Baigsiu rašinėlį receptu, kuris vienodai gerai tinka ir didelei kompanijai, ir vienišiui. Tai – keptas Lietuviškas sūris. Jo autorė – mano draugė Vilma.

atvira Kimchee virtuvė

“Aš tave išbraukiu iš savo  restoranų  sąrašų”, - griežtai sako  draugė Vilma. Ji praktiškai aplanko dabar visus restoranus, kuriuose ir A.A. Gill lankosi… Nes mat gauna iš tų pačių PR kompanijų pakvietimus, tik Vilma rašo ne lietuviškai, nors galėtų, o angliškai. (Jei norėtumėt paskaityti, rasite štai čia. Manęs paprastai nekviečia, nes aš dažniau negaliu, nei galiu, o kai galiu, tai tada vėluoju… Taigi, taip man ir reikia, jei kitą kartą nepakvies manęs eiti naujų restoranų žvalgybon…

Oi, bėdavojuos aš, kai jau esam pasodinamos korėjietiškam restorane, prasibrovę pro eilę staliukų laukiančių žmonių. Aš visai neberašau apie restoranus…. “Na bet tai, kad tu rašai paklodes, aš tavo blogą tai skaitau, bet tik trečdalį” -kaip peiliu per batoną raiko mano nuostabiausia… “Rašyk trumpai – pora pastraipų ir viskas”…. Gal iš tiesų??? Dėmesio, bandau - kam tie nukrypimai apie orą ir bites?

Taigi, kaip supratote, restoranas korėjietiškas. Pavadinimas taip pat be didelės fantazijos, kadangi geriausias “bibimbap” pavadinimas korėjietiško maisto tema jau yra paimtas kito restorano Soho apylinkėse.

Jūros gėrybių Bimbimbap

(bibimbap yra toks ryžių ir kitų jūrinio ar mėsinio pobūdžio gėrybių  patiekalas, kuris patiekiamas akmens geldoje (dubenyje),  kadangi tas akmuo įkaitinamas iki aukštos temperatūros, vėliau pašlakstomas aliejum ir ten jau trenkiami ryžiai, tai ant dugno ryžiai tokią malonią plutelę įgyja, tokį dalyką valgėme ir ten, vertas dėmesio.)

Taigi šiam restoranui beliko pasivadinti “kimchee”. Na, jei reikėtų analogijos lietuviškoje virtuvėje, tai atitikmuo turbūt būtų cepelinas arba gal rauginti kopūstai, nors iš tiesų, tai kimchee yra turbūt garsiausias ir  išpromintas dalykas bei korėjietiškos virtuvės išskirtinumas. Minėdama raugintą kopūstą iš tiesų galiu sakyti, kad kimchee yra raugintų kopūstų korėjietiška giminė – tai fermentuotas / raugintas kopūstas ir kitos daržovės. Traškus, aštrus, ir rūgštus. Valgomas ir su kitais patiekalais. (dabar visi greitai prisimenam Kėdainių koncervo fabriko korėjietiškas marinuotas morkas, tai kažkas panašaus bet ne visai taip, bet kiekvienas dalykas kaip žinome turi daug veidų)

“Kimchee” savo užmanymu primena daug kartų pakartotą konceptą, kuris kažkada buvo naujas (turbūt, kai atsidarė “Wagamama”). Dabar tas sėdėjimas prie bendrų ilgų stalų ir greitas maisto apsukimas bei atviros virtuvės nėra iš koto verčianti  naujiena. Tai labiau būdingas konceptukas įvairioms rytų maisto užeigoms – nebūtinai azijietiškoms. Aš visai neseniai buvau libanietiško maisto labai sėkmingam restorane (Yalla Yalla, kaip paaiškino žinantys, tai reiškia “Einam Einam” ar kažkaip panašiai)  su panašiu stiliumi: dideli stalai, viskas greitai, labai daug triukšmo, bet vistiems smagu ir maistas  itin geras, bet be jokių d8dų orkestrų… Tai, ko reikia… Kaip dažnai mėgstama išsireikšti, atseit street food… Suprask, toks maistas, kokį gautum Beiruto, Bankoko, Seulo gatvėse (taigi, yala yala rekomenduoju, jeigu ką).

Grįžtam į “Kimchee”. Keletą dalykų paragauti buvome patartos iš anksto, kitus tris pats restorano menedžeris parenka…. Ir, ačiū dievui, nes kartais tas meniu skaitymas ir bandymas išsirinkti yra bereikalingas trypčiojimas vietoje, ypač kai lankaisi pirmą kartą ir nežinai, ką po galais reiškia pusė pavadinimų…

Kimchee kiniškas kopūstas, atraktyvioje lėkštutėje, šalia matosi gardus ir aromatingas korėjietiškas slyvų vynas

Taigi, jei kalbėsime apie maistą, pradedam aišku su kimchee, tada labai stebuklingai pasirodo raw beef, kas būtų ploniausiai supjaustyta minkščiausia jautiena su šiek tiek sezamų aliejaus ir, spėju, saldžiu marinatu ar kažkokiu kitu saldumu  bei gi sezamo sėklomis, taip pat kriaušės juostelėmis ir agurkais. Ant visko reikia uždėti žalią trynį ir viską išmaišyti. Na, kitaip tariant, korėjietiškas steak tartar... Bet man šis daug geriau… Tikrai dešimt balų…

Raw beef (čia taip meniu vadinasi šis patiekalas)

Toliau seka vištiena ryškiame, salsvokame, bet ne riebiam ir ne krakmolingam padaže su fermentuota čili pasta. Viskas turi būt vyniojama į salotos lapus…Tuomet ir bibibam atkeliauja su jūros gerybėm, aštuonkojo koją pastebiu, protingojo kalmaro žiedelį ir vieną kitą moliuską. Ryžiai, esantys dugne, traškūs… Šalia – salsva sriuba su šviežiomis datulėmis, stikliniais vermišeliais, špinatais ir jautiena…

Visas maistas buvo, sakyčiau, be jokių trūkumų, man labai patinka maišyti, viskas buvo šviežia, atkeliavo grietai, lėkštėje šoko ir dainavo.

Na, aišku, šis restoranas savo esybe, madingomis lempomis, akmeniniais nugludintais laiptais ir moderniu interjeru skiriasi nuo to, kokia yra tikroji korėjietiška virtuvė ir pati Korėja (aiškinu specialistės tonu, niekada ten nebuvus). Bet restoranas holborn ir jis, kaip priklauso, pritaikytas megapolio klientui… Bet geras ženklas, kad kaip sakė mano Vilma, vietinių čia tikrai daug… Bet tai sakydama turėjo omenyje, kad gausu ne tik čia aplink gyvenančių…

Kimchee

71 HIGH HOLBORN LONDON WC1V 6EA

London

020 7430 0956

Visų pirma, tai  tikėjausi, kad pasisakymas apie vaikiškas knygas sulauks daug dėmesio. Iš tiesų, dabar iš visų komentarų reikėtų sudaryti paminėtų vaikiškų knygų TOP’ą ir būtų aišku, ko nuo šiol ieškoti. Manau, kad mamų ir vaikų atsiliepimai yra daug svarbiau, nei aštuoniolikos literatūros ekspertų nuomonė. Aš ir pati,  pasinaudodama jūsų patarimais, tikrai rasiu kuo papildyti lentynas.

Aš, savaime suprantama, iš knygų mugės tuščiomis neišėjau ir trumpai norėčiau apžvelgti savo knygų krepšio turinį… Jau turiu populiariosios Linos Žutautės naują knygą: Kakė Makė ir pabėgusios ausys. Mano vaikai, kadangi jau atpažįsta stilių, iš karto užmatė Kakę Makę, pirmą ją ir teko RYTE perskaityt.

Dabar norėčiau labai trumpai apie kitus vaikiškus pirkinius. Visų pirma, tai beždžioniukas Džordžas, lietuviškai tariant – Jurgis.  (Manau, kad verčiant knygas vaikams, kodėl gi negalima buvo to beždžioniuko pavadinti Jurgiu? Vardas tai tas pats, tik kitoje kalboje, daug jis būtų artimesnis lietuviškai publikai ir nereikėtų tada išpardavinėti tų knygų po 5 litus). Na, bet aš nesiskundžiu, nes mes jau turime kitą šios serijos knygelę, taigi, dar viena tikrai neprapuls, juolab – pigiai nupirkta.

Praėjusį kartą nepaminėjau, bet dabar noriu paminėti – ypač tiems, kam aktuali dvikalbystė. Tai yra tokia leidykla “Geradariai”, jie išleido porą knygučių ir angliškai, ir lietuviškai. Aš buvau jas nusipirkusi praėjusiais metais, bet padovanojau dvikalbei šeimai, taigi pirkau iš naujo… Taigi, tie Vilko Bajorystės dokumentai yra visai nieko knygutė – plona, lengva ir vienu ypu.

Bent jau man atradimas buvo tikrai ne Jobso biografija, kurios turbūt neperskaitysiu, bet Obuolio išleistos Lopšinės Mylimam Vaikui - eilėraštukai prieš miegą, bet labiausiai mano dėmesys nukrypo į iliustracijas, kurios yra tiesiog nuostabios. Taigi, labai geras atradimas, tikiuosi, kad iliustracijų autorė dar turės kur pasireikšti.

Kita knyga, kurios negalėjau nepirkti iš sportinio intereso ir dėl simpatiškų iliustracijų, ir apie kurią norėčiau pakalbėti truputį plačiau, yra “Devyni broliai ir jų sesuo Elenytė” – lietuvių pasaka, išleista leidyklos “Kronta”, prieš šešis metus… Aš, deja, iki šiol jos nebuvau mačius. Bet iliustracijos man iš pirmo žvilgsnio tikrai patiko ir, manau, jos tikrai yra žaismingos bei juokingos, nors spalvų spektras galėtų būti ir vaiskesnis…. Bet dabar, mielosios ir mielieji, apie turinį. Mes su sese atsisėdusios skaitėm tą pasaką sau ir iš karto laiko mašina nuneša į vaikystę. Taip mums, suaugusiems, buvo… hmmm… nežinau, ar galėčiau pavartoti žodį smagu, o gal geriau sakyti baisu??? O gal baisiai smagu??? …bet tikrai sukėlė daug emocijų ir pakeltų antakių. Aš nežinau, ar galėsiu skaityti šitą pasaką savo vaikams. Aišku, pasaka lietuviška ir nežinau, ar tikrai geriausias sprendimas perrašinėti lietuvių liaudies pasakas, bet siužetinė linija yra gera, sesuo ieško savo brolių, blogietė laumė apgavikė, melagė ir pikto linkinti. Tai – blogio ir gėrio kova, bla bla bla, bet tos kovos metodai ir detalės yra, manau, visai nereikalingos ir neprisidedančios prie vaiko auklėjimo bei auginimo subalansuotu žmogumi. Taip, vaikas turi išgyventi visokias emocijas ir pažinti, kas yra gėris ir blogis… Bet, mielieji, knyga prasideda vaikų – pagrindinių herojų – tėvų  mirtimi, toliau broliai keliauja į karą. …..Tada Elenytė lieka namie VIENA ir namie VIENA ašarodama būna DEVYNIS metus. Toliau ji važiuoja per tamsą ir siaubą ieškoti tų brolių. Sutinka kiškelį, jį išgelbėja ir tada prasideda sadizmas, nes Laumė pradeda kankinti kiškelį (plius dar kraujo upės ten verda ir teka), išsukinėja jam kojas, paskui PERPYKUS IŠLAUŽIA KIŠKIUKUI KITĄ KOJYTĘ>>>>PASKUI TREČIĄ, PASKUI KETVIRTĄ ir GALŲ GALE NUSUKO JAM GALVYTĘ IR KIŠKIUKAS MIRĖ…………………………………………. (čia cituoju, o ne perpasakoju.)

Aš tą pasaką atsimenu iš vaikystės, manau, jūs atsimenate ją taip pat… Ir jūs galvojate, kodėl gi čia ji primena. Žinote, kodėl??? Todėl, kad aš negaliu patikėti savo akimis ir ausimis, ir širdimi, kad galima tokias pasakas sekti vaikams prieš miegą. Nepulkite manęs, kad aš nevertinu mūsų tautosakos ir noriu viską apcukruoti, ir suvynioti į rožinius vystyklus, bet aš tada pagalvojau, o ar nebūtų galima visų tų lietuviškų pasakų perrašyti????? Padaryti kitaip????? Nenumarinti tėvų, nenusukti kiškeliui galvos ir paskui nenukankinti laumės už jos blogus poelgius… Taigi, ta Elenytė dabar mane įstūmė į tokią dvejonių duobę: aš noriu lietuviškų pasakų tokių, kurias man  sekė, bet ne tokių… smurto ir nelaimės kupinų…

Be siaubingo pasakos turinio iliustracijos geros, bet labai minorinės, nors ir šelmiškos… Taigi, Elenytė, kaip ir priklauso tikrai lietuviškam herojui, yra tragiška…

Manau, Gediminas Navaitis galėjo parašyti ir dar storesnę knygą apie laimingą Lietuvą, nes čia tikrai labai daug neartų dirvonų. Taip pat manau, tema tikrai dar neišsemta, ypač kai žinom, su kokiom pasakom užaugę esam. Knygą įsigijau su autoriaus parašu ir, kadangi pasakiau slaptažodį, tai gavau ją pigiai. Pradėjau vieną vakarą skaityti, tai mane iš karto supakavo Seimo nario/dėstytojo stiliumi parašytas veikalas. Sausas ir girgždantis. Manau, tą pačią temą daug sėkmingiau galėtų paanalizuoti gerbiamas Algimantas Čekuolis… Bet su daug daugiau razinkų ir sviestuko.  Vis dėlto gerb. Gedimino Navaičio knyga džiaugiuosi, nes tikrai geras žingsnis aktualia  linkme…

Knyga, kurios ieškojau ir džiaugiausi aptikusi, yra Kai šalia Teta Beta. Kas gali nemylėti ir neatsiminti tetos Betos? Knygelė pažintinio stiliaus, jauki  - tikrai skaitysim.

Įsigijau ir Editos Mildažytės albumą – knygą apie Lietuvą. Aišku, kaina yra skandalingai aukšta – 150 lt knygyne, 99 lt mugėje. Knyga supakuota, taigi, knygyne nepavartysi, bet knygų mugėje – taip. Mane labai lengva palenkti savo pusėn, labai… Taigi, vos pradėjau versti, supratau, kad reikia pirkti. Tai knyga, kurią pavartyti gera, miela pasidžiaugti lietuviškais dalykais ir Edita rašo šiltai… Man ta knyga kaip koks amouse bouche rinkinys apie Lietuvą, daug mažų užkandėlių lietuviška tematika… Laukiu angliškos versijos, bus Tomui dovana – cha cha cha cha…

Dar viena knyga, su kuria turiu asmeninį santykį, yra Titaniko Lietuviai.  Ne, ne todėl, kad šalia Titaniko parašyta “lietuviai”, bet todėl, kad viena iš knygos autorių yra žurnalistė kolegė Gerda Butkuvienė, kuri ruošdavo reportažus laidai, kurioje dirbau ir aš  – “Arti Toli”. Gerda labai kruopšti ir nuosekli, gerai valdo žodį, be to, ar gi ne puiku, kad tikrai lietuvių buvo ir yra visur? Titanike taip pat… Toks populiariosios istorijos  žanras,  manau, dar tikrai turi kur plėstis, nes, kaip ir sakiau, lietuvių tikrai yra ir buvo visur… Knygos neskaičiau, perverčiau, bet net neabejoju, kad įdėta daug daug daug darbo.. Gal kas jau skaitėt? Pasidalinkite įspūdžiais…

Mano viena mėgstamesnių vietų Vilniuje yra perskaitytų knygų knygynas “Mint Vinetu”. Tai džiaugsmas, kad jis buvo ir knygų mugėje, nors, turiu pabrėžti, kad visas tas knygas turiu arba turėjau, bet nusipirkau dar kartą, nes po 20 metų jos kainuos, oi tikrai jau nebe 3 lt. Nors ne dėl to pirkau, o tik dėl to, kad tas knygas skaičiau, turėjau, kai  buvau maža… Tai po egzempliorių turėt nepakenks. Lobynas.

Na ir pabaigai – apie savo apimtimis ir svoriu didžiausią pirkinį.  Tai – Eugenijaus Skerstono Privatus Vilnius Interjerai. Žurnalinio staliuko puošmena arba pažiūrėti kaip žmonės gyvena… O gyvena, patikėkite, tikrai gražiai… Nebūtina domėtis interjerais ar svetimais gyvenimais, norint turėti šitą knygą. Aš varčiau du vakarus iš eilės ir dar vartysiu… Graži ir didelė…

Oi ir visai pabaigai dar noriu paminėti vieną įmonę/leidyklą. Tai - pionierius. Lietuviškos dėlionės. Galbūt dar yra kur pasitempti kokybės ir vaizdiškumo prasme, bet aš labai džiaugiuosi iniciatyva ir kad tokia yra… Pirkau didelę dėlionę-žaidimą su žodžiais ir raidėmis…

ir dar pabaigai straipsnis kurį radau per draugės fb profilį apie knygų mugę iš anapus prekystalio ...skaniai perskaičiau, taiklūs pastebėjimai ir truputi paliesta tragiškų lietuviškų pasakų tema, pasirodo apie tai buvo surengta diskusija, deja sužinojau per vėlai, bučiau norėjusi sudalyvauti …

O dabar, prašau, jūs pasidalinkite rekomendacijomis ne tik vaikiškų knygų lentynoje…

Aš savo gyvenime visada vadovaujuosi rekomendacijomis arba “per pažįstamus” technika… Todėl man mano draugo, pažįstamo rekomendacija, atsiliepimas vienu ar kitu klausimu visada geriausias indikatorius ir kelrodis. Ir visos geriausios mūsų su vaikais knygos buvo rekomenduotos kitų mamų… Beveik niekada nenusiviliu tuo, ką rekomenduoja draugai. Knygų mugė pritraukia šimtus tokių, kaip aš, kurie yra priklausomi nuo knygų. Aš tikrai turiu stipriai išvystytą priklausomybę, ir žinote, kas baisiausia? – Kad man svarbu turėti… Todėl turiu knygų (NE VIENĄ), kurios dar nuo praėjusios knygų mugės yra nepaliestos ir net neperverstos, bet čia šis prisipažinimas tik šiaip. Nes man pačiai tie knygų gerbėjai, kurie išreikštai aimanuoja, kaip negali gyventi be knygų, iš karto priverčia mane jaustis neadekvačiai tamsuolei, kuri knygų nei skaito, nei myli… Taigi už pakarpos ir atgal prie temos.

Atvirai, šia tema norėjau pasisakyti turbūt jau pusę metų, jei ne visus metus. Paskutinį kartą buvau pasiryžus prieš Kalėdas – nespėjau. O šį kartą supuolė labai tinkamos aplinkybės: susimaišęs laikas, šuns išleisti atsikėliau valandą anksčiau, nei turėjau, o juk ne kasdien pasitaiko neplanuota laisva valanda – taigi, puolu ją tinkamai išnaudoti ir pasisakysiu galų gale apie vaikiškas knygas. Beje, knygų mugei prasidėjus, šen bei ten jau pasirodo visokių nuomonių šia tema. (Štai kad ir gerb. Rokiškio neseniai išpublikuota prognozė apie tai, kad knyga kuo toliau, tuo labiau taps prabangos preke.)

Aplinkybės ir apimtys

Vaikiškų knygų vartotoja esu jau daugiau nei šešis metus. Taigi manau, galiu pasakyti vieną kitą nuomonę. Paskutinės generalinės tvarkos vaikų kambaryje metu bandžiau suskaičiuoti, kiek knygų esame prikaupę. Pirma, tai jų  neįmanoma suskaičiuoti tiksliai, nes jos krūvelėmis yra išsivaikščioję į kitus kambarius ir ten susispietę ar net už sofų užkritę gyvena savo gyvenimą. Bet plius minus jų tikrai bus apie 80, o gal ir daugiau… Nors mano vaikai dvikalbiai, vis tik peržvelgus  akivaizdu, kas kol kas yra tokios literatūros pirkimo bosas – aiškiai aš. Taigi lietuviškų  spaudinių yra truputėlį daugiau. Tris dienas po generalinės tvarkos knygos laikosi savo atskirose lentynose ir lietuviškos su angliškom nesimaišo… Angliškas knygas, beje, aš skaitau taip pat lietuviškai. Ir šiaip, manau, galiu lyginti, kokios yra tendencijos ir, jums leidus, išvardinsiu esminius labai labai generalizuotus skirtumus.. Iš pradžių norėčiau skirtumus apsukti taip: ko man trūksta lietuviškose vaikiškose knygose.

Kieti viršeliai ne visada yra gerai. Visų pirma, formatas ir kokybė. Lietuviškos knygos visos, jei jos yra nors kiek geresnės kokybės, brangios ir panašiai visos yra kietais viršeliais. Nemačiau nei vienos kokybiškos knygos plonais viršeliais. Tai yra yda leidybos, mano manymu, todėl, kad aš noriu lengvai verčiamos, lengvai laikomos rankose, plonos knygos, kurią galėčiau perskaityti vaikui nuo pradžios iki pabaigos prieš miegą. Aš noriu vienos istorijos. Ne penkiolikos. Jei knyga lietuviškai ir plonais viršeliais – ji labai vargana… Nors turiu pasakyti, kad, pvz., plonu viršeliu “Pagrandukas”, taip pat “Vilkas ir Ožiukai” – nors tos knygos tikrai galėtų būti geresnės viskuo (tekstais, iliustracijomis) - jos yra vis tiek labai mėgstamos mano vaikų.

Didaktika/ Mokymas gyventi nuo lopšio. Lietuviškos knygos/ istorijos labai išsiskiria tuo, kad stengiasi išmokyti, pamokyti, supažindinti su pasauliu, pradėti ruošti gyvenimui, kai tuo tarpu angliškos mūsų mėgstamos istorijos yra tiesiog apie vaikui aktualius dalykus, žaismingos, juokingos. Paprastas pavyzdys – Pelytė Smailytė, – iliustracijos puikios, užsidegimas autorių ir leidybos bent jau pradžioj puikus (ir knyga, ir turnė po darželius, ir “Apps’as”, bet mano vaikai neįsimylėjo jos taip, kaip tikėjausi, galbūt jie dar buvo ar yra per maži, bet ten pernelyg viskas sudėtinga, knyga per nepatogi, per daug visko prigrūsta ir pernelyg užsimota vaikus primokyti visokiausių dalykų, kaip veikia bankas, kaip veikia kompiuteris, kaip paskambinti pagalbos telefonu ir t. t. Nežinau, ar autoriai patys turi vaikų, o gal turi vaikų didesnių, kai jau jiems aktualu tokie dalykai, bet mums (nors Pelytė atrodė su dideliu potencialu) meilė negimė, tik simpatija… Man kažkaip atrodo, kad ji pernelyg pritempta prie suaugusių pasaulio.

Iliustracijos. Iliustracijų niūruma – tiksliau, iš viso ko sklindantis liūdesys. Čia labai plati neišsemiama tema. Labai mažas pavyzdys. Brigita Jovaišienė prieš daugiau nei metus išleidusi savo puikią fantastišką knygą vaikams Šuniukas Vincas. Iliustratoriaus Lietuvoje taip ir nerado. Ir Vincą nupiešė iliustratorius iš Anglijos. Aišku, kaštai iliustratoriui iš užsienio yra kosminiai, bet iliustracijos puikios, mano nuomone, nuostabios. Kaip ir pati knyga, bet mano vaikai dar turi truputį paaugti iki jos, nors skaitome po truputį.

Dabar palyginimui turiu pasakyti, kad štai dvi paskutinės žinomų Lietuvos moterų išleistos vaikiškos knygos, kurias abi nupirkau savo vaikams. Tai Nomedos Lėlė ir Erikos Mano gyvūnai. Mano gyvūnų iliustracijos  švelnios ir romantiškos, bet tie šuniukai ir tas berniukas tokių liūdnų akių… Aš vis žiūrėjau žiūrėjau į tas akis ir man jos tokios be žiežirbos…. Bet knyga pati tikrai gera ir mūsų namuose skaitoma. Čia teksto yra mažai, nes kai skaitai dviejų metų vaikui, jam reikia garsų ir ritmo, piešinių, o ne nesibaigiančių sakinių… Ir dar be to dviguba kalba parašyta – šita knyga tikrai verta dėmesio ir aplodismentų..

Kita knyga, kurią norėčiau paminėti  kalbėdama apie iliustracijų svarbą knygos nuotaikai,  yra Nomedos Lėlė. Man be galo patinka Nomeda, aš manau, ji yra neeilinė ir be galo talentinga moteris. Jei nematėte, apsilankykite jos puslapyje. Jos keramika, ypač puodeliai, tikrai yra mano troškimo objektai, bet knyga Lėlė..… Skaičiau, kad štai ką tik autorė gavo ne vieną apdovanojimą už šią knygą Aš ją nusipirkau vos tik ji išėjo prieš Kalėdas, pavarčiau, parvežiau namo ir padėjome mes ją į lentyną….. Aš pasakysiu dabar tik savo nuomonę, bet ta Lėlė man atrodo tokia tokia  liūdna….. tokia melancholiška ir netgi nuskriausta, nors ir šypsos, bet liūdna iki sielos gelmių…. Knygos neskaičiau, nesiskaitė, per daug teksto, per liūdni piešiniai…. Galbūt dar per maži mano vaikai šitai knygai…. bet tas liūdesys, jis kažkoks bent jau man širdį gręžiantis. ….Todėl galite prieštarauti ir piktintis, kaip aš galiu kritikuoti  pripažintą knygą, bet akivaizdu, kad komisijos vadovavosi kitokiais kriterijais, nei aš ar mano vaikai, tai dėl to ir džiaugiuosi…. Man atrodo, kad skaitytojai geriausiai balsuoja tiražais, o komisijos - apdovanojimais, nors be abejonės, apdovanojimai prisideda prie tiražų. Tikiuosi, kad kai vaikai mano paaugs, mes dar atrasim daug naujų knygų, kurios dabar atrodo per liūdnos ar netraukiančios….

Per daug teksto… Na galite mane užmėtyti sugertukais ir sakyti, kad aš visai nesirūpinu savo vaikų lavinimu, tobulinimu, o tik noriu užkimšti bukom iliustracijom, netikra laime ir Disnėjum… Bet teksto dažniausiai lietuviškose knygose  yra PER DAUG. Arba galbūt problema, kad  vaikai maži, aš kalbu apie knygas 3-6 metų vaikams. Vaikai negali sulaukti ir išklausyti tiek tų žodžių ir neretai tik suaugusiam suprantamų paslėptų klodų (čia ypač būdinga kai kuriems labai populiariems lietuvių autoriams, kurie, atseit, rašo vaikams, bet iš tiesų, tai suaugusiems). Galbūt iš tiesų šitos knygos dar turi palaukti…

Nors daug potencialo turinti su puikiomis iliustracijomis knyga Pelytė Smailytė, mano nuomone, labiausiai nukenčia vietomis nuo teksto gausos…. Nors charakteriai puikūs, juokingi, bet vis tiek man ji yra pernelyg didaktinė ir per daug prižaista su tekstu, bet būtent todėl, kad jos tikslas – pamokyti ir išmokyti… Bet vaikai juk ir taip visko gyvenime išmoks? Kodėl jie negali būti tik vaikai????

Taigi, nekreipkite dėmesio į šitą paskutinį, nes aš čia lyginu boingą su akėčiom – juk jie iš esmės skirtingo lizdo paukščiai… Bet man trūksta kaip oro lietuviškų autorių linksmų, nerūpestingų  istorijų, ir nežinau ką, reikėtų daryti… jei ne…

IR dabar pereinu nuo skirtumų ir kritikos prie liaupsių. Be jokių išskirtinių vietų, be jau paminėtų knygų noriu pagerbti ir pagirti vieną super fantastišką dalyką, kuris nutiko lietuviškoje leidyboje vaikų skyriuje. Tai - Lina Žutautė.

Jos knygos yra tai, ko reikia vaikams. Bent jau mano vaikams. Jos yra tokios geros, kad aš vis pasvajoju, kaip būtų nuostabu ir tikrai rastų vietą jos abi knygos, išverstos į daugelį pasaulio kalbų, jos yra tikros… Taip turi atrodyti ir taip turi veikti vaikiška knyga. Mano vaikai moka mintinai, ypač Jurgis, nors jis jau didelis, tuoj bus keturi metai, bet paršeliai niekada neatsibosta… Iliustracijos yra tiesiog fantastiškos, Makės istorija tokia, kokios reikia - pamokanti, bet leidžianti vaikui būti vaiku, tikėti nykštukais ir slibinais… O ne būti tokiu vaiku, kuris žinotų, kam reikalingas bankas ir kaip surinkti pagalbos tarnybos numerį. Todėl, jei jūs turite mažų vaikų ir dar neturite Žutautės Kakės Makės arba Dviejų Paršiukų, tai tikrai nėra nieko kito, ką galėčiau rekomenduoti labiau ar pagirti garsiau. Ir žinote, kodėl??? O todėl, kad Lina (nors aš nepažįstu jos asmeniškai) daro tai, kas jai labiausiai patinka (bent jau aš taip sprendžiu iš to, ką skaitau). Tai yra tikrasis jos pašaukimas, kaip ji sako, kad jai visada labiau patiko piešti linksmus žmogeliukus, o ne natiurmortus. Todėl jos knygos ir iliustracijos yra tikros.  Dar galėčiau kalbėti, bet tik noriu pasakyti BRAVO BRAVO BRAVO. Ir, beje, jos pirmą knygą Kakė Makė rekomendavo ir padovanojo draugė… Ir tikrai rekomendacija yra pats geriausias dalykas.

O aš dabar pateiksiu keletą favoritų mano vaikų kambaryje prieš miegą.

Lietuvių kalba:

Drąsioji Pupulė. Izabelės mėgstamiausia nuo 2 metų… Aš ją turėdavau skaityti ir skaityti, ir skaityti, ir skaityti. Ir dabar niekada neatsisako… Iliustracijos puikios, istorija aiški ir nėra užpildyta viskas žodžių lavina. Dešimt iš dešimt. (Knyga - suomių autorės). Pupulė buvo pirma Izabelės knyga, kurią aš turėjau skaityt ir skaityt kiekvieną vakarą ir niekaip neatsibosdavo, jai ir man:))) Pupulė yra tobula knyga mažiems vaikams - dalykai, su kuriais vaikai lengvai susitapatina ir supranta.,.

Klasika yra klasika ir, tarkime, Kosto Kubilinsko Agė Melagė, Justino Marcinkevičiaus Grybų karas ir Voro vestuvės – yra mėgstamos vaikų  ir, svarbiausia, aš skaitydama jas patiriu neapsakomą grįžimo į vaikystę  saldumą… Visi tie skambūs, juokingi eilėraščiai yra aukso vertės. Net jei vaikas taip ir neišmoksta deklamuoti, jie labai gerai veikia kalbos vystymąsi ir jiems LABAI patinka klausyti eilėraščių, o man raiškiai skaityti…

Mamulė Mū – dar vaikai truputį kartais kai kurioms istorijoms per maži, bet istorija ir draugystės užtaisas nepakartojamas. Mamulė Mū kartais turi daug teksto mano vaikams, bet jos negali nemylėti… Ji yra išprotėjusi netradicinė karvė, kuri po medžius supasi ir čiuožinėja, jis – draugė Varna…. Aš (taigi, mamulė) skaitau ir skaitau. Ji tokia juokinga ir turi dvi dimensijas: viena vaikams (nuotykiai), kita – suaugusiems (gyvenimo perliukai ir ironija)… (autoriai švedai  ir draugės rekomendacija.)

Sargo Nuotykiai (tokia labai rūgšti ir fantazijos kupina knygelė apie sargą ir katiną, kuris mito Elektra, labai tokia old school 2005 metų knyga, bet Jurgis visada prašo paskaityti….(Netyčia pateko, nupirkau knygų mugėje kažkada nukainotą.)

Janosch Panama Labai graži – dar viena Jurgio favoritė, tik vietoj meškučio jam atrodo, kad ten yra Vilkas, todėl turiu sakyt, kad Vilkas… O ne Meškutis ir Tigriukas ieškojo tos Panamos….

Ir dar viena lietuvių autorės knyga, kurią turiu paminėti, ir kuri taip pat nusipelno pagyrimo rašto, yra Ievos Babilaitės Čiauškančios Raidės. Iliustracijos šiltos ir labai gerai sužaista žodžiais mokant abėcėlės. Labai taiklu ir kūrybinga.

O dabar – keletas angliškų knygų, kurios favoritės.

Žirafos nemoka šokti – Giraffes can’t dance. Knygos pabaigoje aš susigraudinu. Knyga fantastiška, iliustracijos gyvos, juokingas, istorija aiški ir su laiminga pabaiga, be nereikalingų žodžių.

Emily Brown And the thing. Apie Dalyką, kuris neleidžia užmigti mažai mergaitei, labai juokinga knyga. Šita knyga yra tokia, kuri yra tiesiog, mano nuomone, tobula vaikiška knyga, plonais viršeliais ir didelė, iliustracijos juokingos, šiltos, mielos, vaikiškos, istorija aktuali vaikams, teksto tiek, kiek reikia, su raiškiais garsus imituojančiais žodžiais -  Jurgis moka mintinai…

Raganaitė Vinė. – išprotėjusi teigiama ragana ir jos katino nuotykiai. Nepakartojama visada. Ragana visiškai crazy, bet be galo simpatiška. Be galo sėkminga knyga. Beje, parduota milijonai egzempliorių, išleista begalinė serijų tų knygų.

Neabejoju, kad kažką tikrai praleidau ir net neabejoju, kad dar atrasiu nuostabių naujų knygų vaikams. Bet nors ir daug literatūros lietuvių kalba vaikams, kur stiebtis ir tobulėti tikrai yra… O dabar būtinai, prašau, pasisakykite, pakomentuokite, pakritikuokite, paprieštaraukite arba pritarkite  ir rekomenduokite savo mėgstamiausias knygas vaikams. Net neabejoju, kad tikrai dar yra labai daug ko atrasti ir daug esu pražiopsojus….

Kiekvienas gali išsikepti blynų be jokių mišinių, aš jums sakau – kiekvienas - ir nemeluoju. Jei reikia įkvėpimo – prašau! Aš jus tuoj užmėtysiu įkvėpimais. Kažkada Lapė yra parašiusi, kaip visuomet, vieną kitą taiklų sakinį apie tai, kokie turėtų būti blynai… Mano knygose netrūksta blynų ir niekada nepamiršiu tų Užgavėnių, kurias tikrai šventėm ir kepėm toną blynų, kūrenom aukščiausią laužą (reportažas - antroje knygoje; iš tiesų, juk visas skyrius tam skirtas ir ten jau yra išrašyti visi įmanomi blynai)… Man kartais, atsivertus savo knygos lapus, toks lengvas širdaspūdis atsitinka, kai prisimenu tas nuotaikas ir kvapus, kurie tą dieną plaukiojo… Arba kai pamatau Jurgį, tokį visai dar mažą, kaip kokį Pilypuką iš Kanapių, stovintį su kapišonu pusnyje, kur matosi tik  jo riesta nosis… Arba kaip gražiai atrodo Lapės lėkštės įmantriais, paauksuotais krašteliais, talpindamos pasipūtusius blyniecus…

Nuklydau, juk sakiau, kad įkvėpimu užmėtysiu, tai ištrauksiu iš pusnies ar užmaršties du paskutinius blynų receptus iš laidų: rimtesni moliūgų ir bulvių ir kokteiliniai su žolelėmis, aguonomis ir lašiša.

O štai  čia , žemiau, trumpai jau FB paviešintas šio ryto nusidavimas su blynais…

Jau nuo pat ryto šiandien radijas stūgavo pancake day bla bla bla… Aš blynus esu labiau linkusi kepti savaitgaliais, bet Užgavėnės, taigi pasiduodu spaudimui ir nesipriešindama  kepu blynus… Be to, vakar buvau draugės geriausios gimtadienyje ir iš ryto labai  norisi blynų. Savo norams ir Užgavėnėms reikia paklusti. Be abejonės visi matė ir valgė blynų iš taip vadinamų creperie kioskelių ar užeigėlių ir panašiai. Aš visai neseniai atidžiau pastudijavau vienos tokios įstaigos meniu ir belaukdama eilėje pasposkojau į kitų valgytojų blynus, tai buvau pasipiktinusi, kaip yra dusinamas ir nepelnytai murkdomas visokiom grietinėlėm, nutelom, uogienėm, kumpiais, sūriais, padažais vargšas blynas. Visi mes esame kalti, visi esame tą vargšą blyną murkdę po uogienių, grietinių ir sirupų tvenkinius. Šį Užgavėnių rytą aš sakau STOP. Gana, užteks – grįžkime prie blyno esmės, leiskite jam būti savimi, jis pats iš savęs gražus, unikalus ir vienintelis, todėl šį rytą aš savo blynus kepiau vos salsvus ir ant jų neklojau nei hektaro uogienės, nei statinės grietinės – tik elegantiškas brūkštelėjimas ant karšto blyno su sviesto kampu, keletas citrinos sulčių lašų ir dosnesnis žiupsnelis cukraus. Mano blynas dainavo ir lėkštėje, ir burnoje, jis galėjo pasirodyti visu savo gražumu, minkštas, šiltas – paryškintas citrina ir pasaldintas cukrumi. Kokie bus jūsų blynai šiandien? Šis lietinių receptas tiks ir kitokiems – tiems, kur su varške, nutela, bananais ar hektaru uogienės… Bet jei niekada nebandėt klasikinio elementaraus citrina-cukrus dueto, pabandykite, tada pasikalbėsim.

Šį receptą dar galėčiau pavadinti du kart du, nes visko beveik po du. Jei ne po du, tai du, padauginti iš dviejų… Išeiti turėtų užtektinai blynų 2  lašininiams arba 4 kanapiniams…

Gerų Užgavėnių visiems blynų mėgėjams, o tie, kas blynų nemėgstat, šiandien patylėkit.

Žinau, kad tokiomis dienomis ir vakarais kaip šis, valstybė pati prigalvoja visokių pilietinių akcijų ir atrakcijų, bet jei nenorėsite pasinaudoti nacionaliniais pasiūlymais, manau, Lietuvos gimtadienį galima pažymėti ir namuose – gardžiais pietumis, vakariene, pyragu ar šiaip kokiu gardėsiu.

Paprastai, bet ne kasdieniškai burnoje suskamba rūkytos lašišos ir bulvių apkepas – galima gaminti tik šeimai, galima ir kitiems, Lietuvą švenčiantiems. Jei nenorite kepinių, drąsiai galite griebtis troškinių – štai jums mano rekomendacija: kiaulienos troškinys su alumi ir obuolių sultimis.

Dar labai žieminis reikalas yra aštrus morkų pyragas – kaip tik jį buvau panorus iškepti prieš metus.

O jei jau visai tingėsite užsiimti baliaus ruošimu, greitai ir paprastai pasigaminkite bent tinginį – nusinešite rytoj į darbą prie kavos (jei liks)

Prasidėjus naujiems metams aš darau generalinę tvarką. Kažkada švarinau stalčius ir spinteles gruodžio 31-ąją ir sausio 1-ąją. Tas tyras lengvumas, kuris užplūsta sielą, skaidriu pasitenkinimu užpildydamas kiekvieną vidinį užkaborį, neprilygsta niekam – jokiam kaukių baliui, brangiausio šampano purslams ar triukšmingiausiam šventiniam pokyliui.

Galbūt dėl to, kad nuolat gyvenu daiktų, užrašų knygučių, žaislų ir vaikiškų niekniekių pertekliuje, man tai yra didžiausias malonumas. Atsišviežinti, dailiai surikiuoti knygas, sutvarkyti drabužius, susiūti prakiurusius džinsus ir megztukus (kas sakė, kad jei skylėti, tai jau netinkami?) – geriausias būdas įžengti į naujus metus. Na, bet vien tik apsikuopti ir išsišluoti nepakanka – juk privaloma dar turėti gerai parengtą ir apgalvotą gyvenimo planą ar bent jau prognozę. Taigi metų sandūroje tik spėk skaityti meteorologų, apžvalgininkų, politologų, astrologų ir visokių pranašų spėjimus. Neslėpsiu, esu silpna ir nuodėminga moteris, kuri niekaip negali atsilaikyti prieš tokią rašliavą. Nereikia net surinkti tonos straipsnių apie tai, kokie nusiteikimai – patys populiariausi. Tepaminėsiu keletą minčių, išgirstų savo aplinkoje. „Naujais metais noriu lygiai taip pat sėkmingai keliauti ir nesustoti“, – deklaruoja bičiulė. Kiti du bičiuliai mano akivaizdoje vakarėlyje susitaria susirasti draugą / draugę ir prisižada, kad santykiai bus tokie rimti ir kokybiški, jog beliks tik kartu apsigyventi arba susižadėti. Draugų porai labiausiai skauda galvą dėl to, kaip suruošti vestuvių pokylį ir parinkti datą, kad galėtų dalyvauti maksimalus skaičius žmonių ir būtų pats tinkamiausias oras. Pažįstama mama apgailestauja, kad neskyrė viso dėmesio vaikams, tad naujieji jai būtinai bus tobulos mamos metai. Dar kitos dvi bičiulės derina datą kalendoriuje, kada vyks į specialią parduotuvę pirkti batų, skirtų bėgti, nes programėlę, kuri skatina sportuoti, išmaniajame telefone jau turi: vos įsigis batus – iš karto jų padus tematysiu vietiniame parke. Manęs draugė gal aštuoniolika kartų klausė ir dar būtinai trisdešimt penkis kartus klaus, kada aš parašysiu liesų receptų knygą. Kai kas komentarų skiltyje mane kritikuoja, kad receptai niekam tikę, nes tik lašinius augina. O štai metų pabaigoje vienas žurnalas net ant viršelio trinktelėjo antraštę „Beata Nicholson: dietos man jau nebepadeda…“ „Ką – tu tikrai taip sakei???“ – skambina prakaito išmušta, pasipiktinusi draugė.

Iš tiesų, dietos ne man. Atvirkščiai, valgau tai, ko labiausiai noriu. Ir tik taip atsitinka, nes būtent po mėnesio puotų norisi kažko nebūtinai su dviem šimtais gramų sviesto ir šaukštu plaktos grietinėlės. Bet, be abejonės, visi mano prenumeruojami maisto žurnalai ir portalai sausio–vasario mėnesiais šliūkšteli nemažą kiekį liesų receptų ir liekninamųjų knygų anonsų. Tiesa, sakyčiau, jau pats žodis „dieta“ nebemadingas. Dabar visi siūlo naują gyvenimo planą, valgymo būdą ir sistemą. Iš įdomesnių galėčiau paminėti periodiškai kartojamas iškrovos ir bado dienas, skirtingų autorių rekomenduojamas kartą per savaitę ar kas antrą dieną, taip pat neandertaliečių meniu, kai atsisakoma perdirbtų maisto produktų ir ypač miltinių dalykų, o koncentruojamasi į mėsą, daržoves, riešutus. Bet vis dėlto man ausyse skamba geros draugės atradimas ir šventas įsitikinimas, kad jei valgai mėgaudamasi ir nesijauti dėl to kalta, tai ir nenugula tas kumpis su grietinėlės ir baravykų padažu ant liemens. Mat kai dėmesys yra sutelktas į lėkštę, o ne į savo nuobodulį, liūdesį, teliką ar skaitinį – suvalgai mažiau, pajunti daugiau ir sotumas ateina greičiau. Taigi aš naujais metais sau ir visiems linkiu pirmiausia proto blaivumo, dėmesio kiekvienam šaukštui ir skoniui – ne kalorijoms ir kažkokiam kvailam savęs ribojimui. O kad po švenčių, kai jau iki valios pasimėgauta įvairiomis gėrybėmis, nesinori vėl to paties, – tikra tiesa. Ir kai manęs klausia, kokia yra geriausia soti, sveika ir liesa vakarienė ar pietūs, atsakau: „Sriuba.“ Nes žiemą salotos neauga. O štai žalieji žirneliai, kur sunoko vasarą ir buvo iškart į ledą sustingdyti, puikiausiai tūno mano šaldytuve. Pridėjusi obuolių ir mėtų, iš jų aš verdu gardžiausią sriubą.

Bet nuo raudonų aukštakulnių suku vairą link rikotos, žinau, kad internetuose slankioja daug visokių patarimų ir būdų, kaip pasidaryti naminę rikotą. Nors niekada nebandžiau, bet skaičiau: užšaldai kefyrą, atitirpdai ir turi. Pasidalinkite įspūdžiais tie, kas turi namie tokį pieno produktų gamybos cechelį. Na, pasakysiu, niekada nesu bandžiusi, bet rikotą naudoti kepiniuose labai mėgstu. Teoriškai, ir varškė, ir rikota yra iš tos pačios šeimos. Bet jei varškė yra ūkiška, tvirta, tokia rimta kaimo mergaitė, kuri, jei reikia, ir malkas sukapoti gali, ir ežerą skersai išilgai perirkluoti, tai rikota yra ta, kuri, atseit, gležnutė ir su aukštakulniais… Ji švelni, liesa ir tokia…. hmmm kaip oras ką tik nulijus. Nežinau, kas yra mano favoritė – varškė ar rikota, abi vienodai geros ir brangios. Varškė dėl savo tvirtumo, įvairiapusiškumo, nes ji kartais puikiausiai gali pavaduoti rikotą kokiame sūrio pyrage ar marmaliūzėje, na o štai rikota – nuostabiai minkšta ir švelni ne visada, o tiksliau, tai daug rečiau pakeis varškę… Su ja ir varškės pyragas tas, kur Vilmos gerasis, nelabai išeis, ir į cepeliną jos neįgrūsi, net per prievartą – per minkštakūnė panelė ji yra. Bet jei varškę reikia tašyti ir manierų mokyti – per mėsmalę malti, blenderiu vanoti, per sietelį trinti, kad ji sušvelnėtų – rikotai tokių priemonių nereikia pritaikyti, jos natūra tokia, ji tiesiog kitokia… Bet va štai rikota šiame kepinyje, kuris gali būti ir keksiuko forma, ir pyrago, yra tiesiog kaip kokia fokusininkė. Ištirpsta kepinyje, tik palieka jame savo gerąsias savybes švelnumą, minkštumą, ir valgydamas negali suprasti, kaip čia taip?  Ar tikrai čia būta rikotos??? Net neįtartum, kad kažkaip tas kepinys pagerintais taip, bet kaip???? Tuo tarpu, jei čia įdėsite varškės, kad ir gerai prakultivuotos ir sutrintos, be ryškių gabaliukų, ją vis tiek pavyks aptikti, nes ji ryškesnė rūgštumu ir kepinys bus savo tekstūra sunkesnis….

Na užteks čia gražbyliauti, štai receptas… Jis, beje, iš praėjusių metų kalendoriaus…. Ne visi turi, o man tikrai negaila pasidalinti… Ir štai, žiūrėkite, kaip nuotraukoje teisingai Barbora tempia tas roges išsijuosus, kaip toliaregiškai atspėtas oras ir vasario nuotaikos…

ar Kėdainiai ar Reikjavikas?

Viskas. Aš apsisprendžiau. Jei aš turėsiu kada nors kokią nors viešą maitinimo įstaigą, kokią nors valgyklą, aš ją pavadinsiu „Krapas ir burokėlis“. Ir krapams, ir burokėliams jaučiu didelę simpatiją ir beveik giminišką ryšį – ir vienam, ir kitam… Be abejonės, ir jūs tą patį jaučiate, kai valgote šaltibarščius. Kai ką šaltibarštiško aš jutau ir restorane „Dill“. Ir tikrai nenuostabu, kad restorane, pavadinimu „Krapas“, jų netrūko visokiomis formomis… Ir nemeluoju – tai buvo  ilgiausia vakarienė mano gyvenime. „Ir tai sakai, tu –lietuvė? Jūs juk per Kalėdas sėdit prie stalo kokias tris paras neatsitraukdami, čia gi jūsų sportas“, – demonstruoja žmonos gimtinės pažinimą Tomas.

Kai tik perskaičiau kažkur, kad Reikjavike yra restoranas, pavadinimu „Krapas“, aš žinojau, kad privalau jame apsilankyti. Nesvarbu, kas ir kaip – toks pavadinimas ne eilinis. Kaip ir, aišku, restoranas, kuris, pasirodo, jau veikia tris metus ir yra taip vadinamosios new nordic cuisine atstovas bei vietinės reikšmės pažiba. Kas ta new nordic cuisine? Na trumpai drūtai, geriausias pasaulio restoranas du metus iš eiles „Noma“,o Rene Rendzepi privalomas žinoti vardas, jei nors kiek domitės restoranų tendencijomis. O trumpai drūtai, tai beveik prieš dešimtį metų vyrukai su ambicijomis nusprendė atgaivinti, prikelti, atnaujinti ir išpuoselėti šiaurietišką virtuvę Tada jie parašė naujosios šiaurietiškos virtuvės manifestą, kuris ir tapo atskaitos  tašku šio judėjimo, kuris skandinavų restoranus ir maisto filosofiją išvedė į pasaulinės restoranų virtuvės priekinę eilę… Tos šiaurietiško maisto ir būtent koncepcijos esmė –  pagyra sezoniškiems vietiniams ingredientams, kitaip tariant grynumas, bet kartu  perfekcionizmas, ir aukščiausia  kokybė… Štai visai neseniai  kritikų kritikas,  mano manymu, geriausias restoranų ir ne tik aprašinėtojas A. A. Gill sako, kad geriausias jo šių metų  valgytas  dalykas buvo Stokholme… Bet nenukrypstu nuo temos, nors tame pačiame jo straipsnyje, manau, yra vienas geresnių sakinių apie silkę…

Na aš ne A. A. Gill, bet tęsiu toliau ir einu prie „Krapo“/“Dill“… Leiskite jus pakviesti į snieguotą Reikjaviką, kurio viena  gatvė man kažkaip priminė apsnigtus Kėdainius… Taigi krapo šefas, anot padavėjo su ruda  barzda, „Do you know Noma?“ Jis ten juos visus žinojo ir pažinojo, ir dirbo su jais ilgus metus. Suprask, jis ten, toj Danijoje, visko išmoko, tada jau į Islandiją grįžo ir pamanė – o ką, aš negaliu padaryt? Galiu. Ir padarė. Viskas čia kitaip nei galėtum įsivaizduoti. Visų pirma, tai vieta, kurioje jis įsikūręs. Aš iš karto banaliuoju būdu įsivaizduoju tokią medinę raudoną trobą su dideliais langais ir baltom langinėm bei gi arkliukų raižiniais. Stalą rezervavom Londone. Aštunta valanda – pats tas. Nusprendėme eit pėsčiomis, labai sveika pasivaikščioti prieš didelę vakarienę… Žemėlapis nuvedė prie Islandijos universiteto. Na gal ir panašu į Saulėtekį, jei jau klausiate… Bet nieko panašaus į restoraną, ir jokios bakužės nesimato… Bet pasiklausiam vienintelių sutiktų žmonių ir jie, pasirodo, ten pat, nes šiaip sau niekas ten nesišlaisto.

Restorane fotografuoti menkas malonumas, jautiesi kaip šnipas arba smulkmeniškas maisto blogeris, tikri kritikai nefotkina maisto....tai daro tik mėgėjai....kaip aš

…restorane viso vakaro metu buvo tik 8 poros. Ir keturi personalo atstovai: šefas ir jo padėjėja, taip pat someljė (airis) ir padavėjas (islandas rudabarzdis).  Aplinkui mirtina tyla ir nei jokio pianino, anei kito garso, tik koridoriuje banginių medžioklės vaizdai (paroda foto labai įspūdinga).Pradžioje, turiu pasakyti, kad tikrai nėra nei jauku, nei kažkuo ypatinga. Toks jausmas, kad esi muziejuje, kurio darbo valandos pasibaigė.

Kaip ir priklauso tokios koncepcijos restoranuose, iš karto pradeda tave virtuvė erzinti ir vilioti visokiais amouse bouche. Na tai tikrai yra žadintuvas jūsų skonio receptoriams. Jie du, bet vienas nuo kito nutolę maždaug 15- 20 minučių. (Kefyro putos su greitai marinuotu agurkėliu ir krapu, aliejumi, tirpsta burnoje ir truputį primena šaltibarščius. Vėliau – paplotėlis su kardamonu  ir  antiena.)

Meniu čia nėra, tik renkiesi, ar nori 5, ar 7 patiekalų vakarienės. Mes, aišku, renkamės septynis ir visus priderintus gėrimus, kaip ir priklauso… Aš pasakysiu atvirai, tikrai tikėjausi, kad bus silkės, ir atspėjau. Pirmas patiekalas yra silkė, kaip priklauso – su svogūnais marinuotais, rugine duona ir degtine bei alumi šalia ha ha ha jei jau kalbėčiau kaip malkas kapočiau.  Gėrimas šalia – islandiškas alus, kuris yra skaidrus ir šviesus bei malonus, ir krapų užpiltinė. Lėkštėje – marinuota silkė su svogūnais ir silkės ledais, kaip gi be jų?.. Skandinaviškos persaldintos silkės esencija visa sugrūsta į ledus. Kažkokia simfonija, o ne silkė… Geriausiai patiekalo išskirtinumą atspindi tai, kad Tomas, silkės nemėgėjas, suvalgo viską ir dar apsilaižo… Tiesa, negaliu nepaminėti ant visos silkės pabarstytų ruginių trupinių – traškūs kaip žvyras. Klausėm, kaip? Sakė – paslaptis… Trumpai apie krapų užpiltinę. Na, mielieji, tai kas tokią gaminatės namie?? Sakykite, nesikuklinkite. Manau, turėtų būt pats tas lietuviškam skoniui… Pastaroji, kaip buvo paaiškinta, su garstyčiomis ir obuolių esencija. Kai jos tik kokie 15 g, ji nepakartojama. Joje telpa visas lietuviškas daržas su obelų sodu, na bent jau man tokios vizijos buvo jos paragavus….

Silkė su apvalgytais ledais

Dabar leiskite pasakyti, kad toliau visi patiekalai tikrai ne vienas po kito, o reikėjo išlaukti, iškalbėti juos… Nes, kaip minėjau, visa vakarienė išsitęsė iki keturių su puse valandos… Taigi, aptarėm visą gyvenimą, visus banginius ir pabandėm išsiaiškinti, kodėl gi jie čia? Tik dėl meilės tam, ką daro, nes nepaisant to, kad tai buvo vienas brangesnių išėjimų mano gyvenime, bet manau, kiekvienas pinigas buvo to vertas, nes tiesiog neįsivaizduojamas kiekis pastangų, atidumo, išmonės ir kūrybingumo čia buvo įdėta.

Dabar nenorėčiau varginti aprašinėdama kiekvieną patiekalą nuodugniai tiek ilgai, kaip apie silkę… Vėliau valgėm žuvį, kuri buvo minkšta ir nedidelė su pankoliais bei traškiais kepintais migdolais. Negaliu nepaminėti saldžiausių, minkščiausių scallops su krapų aliejumi. Dar negaliu pamiršti duonos. Ta, kuri juoda, tai buvo juoda dėl salyklo neįsivaizduojamo kiekio, o balta baquette, kuri iš tiesų buvo brioche, ir įdomiausias dalykas, tai buvo toks iš pirmo žvilgsnio gintarinės spalvos sirupas, bet skonis… …kaip karamelės ir kažko dangiško, ir riebaus… duonai mirkyti, pasirodo. Kas? – O gi kepintas lydytas sviestas…Visi išvardyti patiekalai yra nedidelio pirmo patiekalo dydžio, tik menkė jų vietinė sūdyta/vytinta su raudonais kopūstais, svogūnais ir degintų porų aliejumi yra didesnė nei įprastai. Desertui išrakinėtos deconstructed obuolių salotos. Turiu pasakyti, kad desertas man patiko mažiausiai. Tiesiog nešoko ir nedainavo lėkštėje, kaip kiti patiekalai, o tiesiog…

Jei atvažiuosiu kada nors į Reikjaviką, ar dar eisiu į „Dill“? Be abejonės, tik gal jau jie kitą kartą greičiau suksis… Maistas buvo fantastiškas, nors sumokėjome, kaip ir sakiau, tikrai daug… bet komercijos čia nulis…

Tuo tarpu kitą vakarą laukė restoranas, kuris buvo pačiame miesto centre, tiksliau ten, kur ir yra visi miesto restoranai. Reikjavikas yra mažiausia Europos sostinė ir, atsiprašau labai, kad taip pasakysiu dabar (tikrai labai labai atsiprašau), bet Reikjavike yra turbūt 1000 proc. daugiau gerų restoranų negu Vilniuje… Ir dar yra mano svajonių kavinė, kurioje galima išsiskalbti rūbus… Ar gi ne rojus????

Bet nenukrypstam nuo temos. Kitą vakarą ėjom vakarienės į restoraną jau kaip ir priklauso. Ten, kur visi restoranai susispietę. Fish company tikrai atitiko visus mano įsivaizdavimus: medinis namas, dideli langai. Restoranais susirūpinom gal likus porai savaičių iki vizito ir – dėmesio! – vis tiek šeštadienį staliuką gavom TIK  22 vakaro… Iš tiesų, tai yra visiškai netinkamas laikas vakarienei. Jau yra per vėlu, todėl šioje vakarienėje iki galo taip ir nepasimėgavom šituo restoranu taip, kaip reikėjo. Bet nepaisant to, dienos žuvies patiekalas buvo stulbinantis. Restoranas tiesiog garavo ir pokšėjo nuo geros energijos užtaiso ir fantastiško maisto. Kaip ir minėjau, mano dienos žuvies patiekalas buvo nepaprastas… Bet jame neužsibuvome, nes netinkamas laikas buvo. Daugiau tokios klaidos stengiuos nedaryti. Jei gauni staliuką tik 10 val. vakaro, geriau jau visai neiti… Kalbu kaip pensininkė, kuri eina miegot iš karto po Panoramos…

Islandiškas digestivo beržų trauktinė, vyriška Birkir (turiu šiokių tokių vyriškų kvepalų natų) ir Bjork moteriškas variantas tas pats tik pasaldinta... Suvenyras kurio deja neįsigijome

Va štai taip trumpai apie maistą. Ha ha ha – neblogai trumpas, bet tik viena galiu pasakyti: kai mažai tikiesi, tai daug gauni. Ir šiuo atveju šalis puiki, nes vienodai gražiai sutaria ir gastronomija (čia man), ir visokios pramogos aštriajausmės (čia diedui mano), tai kodėl gi ne puiki šalis?

Ir, – ne, pūdyto ryklio neragavau… Čia yra vienas iš tų ypatingų delikatesų ir maistinių įdomybių. Taip pat neteko pasimėgauti  ir rūkyta avies galva – dar vienas islandiškas delikatesas… Nors paragavau jų simbolio paukščiuko mormono Puffin. Nes puffinu ypatingai šeimoje domimasi, vaikams buvo parvežti žaisliniai, nes Jurgis darželyje yra tų Puffinų Mormonų grupėje… Tai mama paragavo mėsos tų paukščiukų… Rūkyta, gardi, bet, anot sutuoktinio, menkai skiriasi nuo rūkyto lietuviško kumpelio…